Vasario 16-sios minėjimas: būti ar nebūti?

Šis kulinarinis įrašas gal ir keistai atrodo kelionių tinklaraštyje, bet, kaip sakė Šekspyras, though this be madness, yet  there is method in it. Vasario 16-ąją minime Lietuvos Nepriklausomybės atgavimą. Man Nepriklausomybė, be kitų dalykų, reiškia judėjimo laisvę. Visišką, absoliučią judėjimo laisvę, ribojamą tik uždarų šalių (kaip Šiaurės Korėja, nors ir ten turistai lankosi), vizų neišdavimo (kol kas nepasitaikė, bet kitiems keliautojams atsitinka) ir ribotų finansinių galimybių (Japonijai pamatyti, matyt, teks imti banko paskolą). Mama sako, jai Nepriklausomybė pirmiausia asocijuojasi su maistu-juk keliaujant galima paragauti tiek visokių įdomių ir skanių patiekalų, tik knygose skaitytų, o ir prieskonių atsirado daugiau nei tarybiniais metais turėti druska, malti juodi piprai ir lauro lapelis.

Mokykloje Vasario 16-sios minėjimas būdavo tragedija. Visų pirma, tą dieną net neidavome į mokyklą, todėl minėjimas vykdavo išvakarėse Aktų salėje (paaugystės spuogų kamuojamiems moksleiviams šis pavadinimas kėlė visokias nedoras asociacijas). Labai džiaugiamės, nes "nuplaukdavo" -mūsų džiaugsmui ir mokytojos įniršiui- koks nors eilinis matematikos kontrolinis. Pati istorijos disciplina, nors įdomi ir reikalinga, buvo dėstoma sausai ir neįkvepiančiai. Tautinis patriotinis ugdymas, jeigu toks buvo vykdomas, liko popieriuje. Dabar mandrai sakoma, kad "viskas turi ateiti iš žmogaus vidaus", bet kai tau keturiolika ar šešiolika metų ir didelę dalį savo gyvenimo tu praleidi, deja, mokyklos suole, gero pavyzdžio nebuvimas yra nusikalstamas.

Asmeniškai man iki šiemet Vasario 16-sios minėjimas nebuvo aktualus kaip renginys. Visų pirma, oras kiekvienais metais būna šlykštus. Visų antra, renginiai apsiriboja iškilmingu vėliavų pakėlimu, Prezideto/Prezidentės kalba, Šv. Mišių iš Katedros tiesiogine transliacija dalyvaujant beveik išimtinai pensininkams (nes jaunimas emigravęs ) spėliojant bus Prezidentė Katedroje ar ne ir kokiu nors gedulingos muzikos koncertu, kur raudomis ir giesmėmis ūbaujama fone siūbuojant trispalvei. Dabar, tiesa, koncertų programą šiek tiek pakeitė ir populiarūs muzikos atlikėjai kankinasi atlikdami sušiuolaikintas karo dainas. Jeigu yra normalių, smagių, džiaugsmingų renginių-mes jų nematome viešojoje erdvėje.

Manau, šią šventę reikia reabilituoti. Man tai bus sustojimas "žiurkių lenktynėse", susitikimas su draugais, maisto gaminimas kartu, bendravimas, naujos pažintys. Kalbos, vėliavos, Mišios yra gerai, bet užaugo nauja karta, bet savo ruožtu džiaugiuosi, kad turime naują patriotinio ugdymo įrankį-atkurtus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmus. Kad pučia nauji vėjai rodo ir Nerius iš Common Sense , socialiniuose tinkluose paskelbęs, kad šią mums brangią dieną jis vaikšto po Romos senamiestį. Tinklaraščio pavadinimą jiems teks pergalvoti, nes pranešti tokį faktą absoliučiai daugumai tinklasklaidos atstovų tupint namie prie televizoriaus už lango drimbant šlapiam sniegui ar gūžiantis nuo lietaus čiurkšlės po skėčiu Daukanto aikštėje tikrai nėra common sense, nes mes šito taip nepaliksime (nebent gerai lauktuvių parveš).

Taigi, pasikviečiau draugų. Pasistatėmė ant stalo nedidelę trispalvę-net baisu prisipažinti, tik šiemet nusipirkau. Pažiūrėjome vėliavų pakėlimą-labai gražu, kad šalia savos trispalvės keliame ir Estijos bei Latvijos vėliavas. Išklausėme Prezidentės sveikinimą. Pakėlėme pirmąjį tostą-vardan Tos.

O gaminti nusprendžiau Provanso daržovių troškinį. Jo originalaus pavadinimo neištariu, o ir nuo to jis skanesnis nepasidarys, tai vadinu jį tiesiog "Ratatuliu". Užpuolė mane internautai kaip bitės Mikę Pūkuotuką ir rėkė, kad tokią dieną prancūziškas troškinys yra nepatriotiška, nes reikia cepelinų arba kugelio. Tai pasitrinkit sniegu akis, jūs visi triukšmadariai, nes nei cepelinai, nei kugelis nėra lietuviški patiekalai-cha cha cha! Cepelinai atkeliavo iš Vokietijos ir valgomi iki pat Pietų Korėjos, o kugelis bus grynai žydiškas išradimas. Be to, atsižvelgiant į ingredientų paruošimo lygį, troškinys laimi per visą samtį.



Ratatuliui reikės:

• baklažanų
• cukinijų (jaunų, neperaugusių)
• pomidorų
• svogūno
• česnako
• didelio saldžiojo ankštinio pipiro (mūsų krašte kažkodėl žinomo kaip "paprika")
• alyvuogių aliejaus
• druskos
• maltų juodų pipirų
• Provanso žolelių mišinio
• petražolių
• turint po ranka- saulėje džiovintų pomidorų ir levandos

Ingredientų paruošimas. 

Pradėti geriausia nuo baklažanų. Aš jų nelupu, bet supjaustau skrituliukais, kuriuos dar pjaunu pusiau, o didesnius dalinu į keturias dalis. Užpilu druskos ir palieku truputį "paverkti" ir tuo metu paruošiu kitas daržoves. Cukinijas nuskutu ir supjaustau skrituliukais. Svogūną imu labai nedidelį arba ketvirtį didelio ir smulkiai supjaustau. Česnako keturias-penkias skilteles sutraiškau specialiu įrankiu. Ankštinis pipiras originaliame recepte žalias, bet man labiau patinka raudonas, mūsų vadinamoji "paprika". Jo imu tikrai ne visą, maždaug šeštąją dalį ir susmulkinu. Pomidorus geriausia imti sultingus, man užtenka dviejų šiek tiek mažesnių už vidutinio dydžio, juos supjaustau labai smulkiai. Petražoles susmulkinu prieš tai nupjovus kotelius. Jeigu vartosite saulėje džiovintus pomidorus ne iš marinato, tai pamirkykite juos vandenyje ar aliejuje šiek tiek, kad suminkštėtų.

Keptuvėje ant aliejau apkepinu nuplautus ir nusausintus ant popierinio rankšluosčio baklažanus. Pakepinti reiktų tiek, kad jie šiek tiek pagruztų. Tada supilu keptuvės turinį į kiaurakeptuvę irgi duršliką išklotą popieriniu rankšluosčiu ir palaukiu, kol aliejaus perteklius susigers. Tada susirandu didelį puodą ir apsiginkluoju kiaurasamčiu. Įkaitintame aliejuje apkepinu svogūnus ir česnakus. 

Kai pjaustai-verki, kai beri karštan aliejun-irgi. Kas? 

Ingredientų paradas. 

Čirškinasi svogūnas irgi česnakas. 

Tada dedu likusius ingredientus. Uoliai maišau, kad neprisviltų.

Baklažanai. 

Po minutės kitos puodan keliauja cukinijos. Svarbiausia-nepamiršti mįslingai šypsotis. 

Yup, štai jos, puode. Nepamirštame maišyti.

Druska, pipirai. 

Paprika. Poker face. Kaltas fotoaparatas :-)

Gražumėlis. 

Pomidorai.

Pomidorai reikalingi dėl savo sulčių, kuriose troškinasi daržovės. Jeigu pataikau nesultingą pomidorą paimti, įpilu truputį vandens.

Troškinys beveik paruoštas. 

Įmetu saulėje džiovintus pamirkytus ir susmulkintus pomidorus. 

Užpilu Provanso žolelių mišinio su šiek tiek levandos. 

Maišome, maišome. Troškinys baigtas, kai suminkštėja cukinijos. Gaminu ant ugnies, todėl tai užtrunka apie 10 min.  

Maišome. 

Sudedu į gilius indus, kad ir padažas liktų. 

Papuošiu šviežiomis susmulkintomis petražolėmis. 

 Kaip sakoma, keliai į vyro širdį yra du-"seks i boršč." Bet ir troškinys gerai, ne?

Dar pozuoju. Juk smagu. 

Atsikemšu butelaitį atšaldyto baltojo vyno, pasiimu prancūziško batono, ir voila.  Daržovių kiekio nenurodžiau, nes tai labai subjektyvus dalykas. Aš mėgstu cukinijas, todėl jų dedu daugiau negu baklažanų. Baklažanai būna maži ir dideli, todėl labai sunku nurodyti jų kiekį. Geriau pirkti daugiau daržovių, nes troškinant jos stipriai susmenka, beveik trečdalis tūrio dingsta.

Dėkui Audrai už palaikymą ir skanų pyragą, o Vakariui- už nuotraukas. Kitais metais būtinai pakartosime.

Kaip Jūs paminėjote šią dieną?

Su meile,

Kūtvėla