Bandelėmis kvepianti kelionė į nuodėmingą Klaipėdos šviesų festivalį.

Vakar vakare grįžau iš Klaipėdos ir iškart puoliau bučiuoti lapkytes Jo Mielybei Kristupėliui, kurio per tas dvi dienas baisiausiai pasiilgau-tik užrakinau duris išvažiuodama ir iš karto jau ir pasiilgau. Kol Jo Žiurkėniška Malonybė dabar teikiasi miegoti, skubu papasakoti apie kelionę į Lietuvos pajūrį. Išsiruošėme į kelionę dvi moterys (viena labai dora, kita-nelabai) ir du niekšai telefonai su GPS navigacijomis, kurias programuoja turbūt girtas barsukas, nes kitaip tų žemėlapių nurodymų paaiškinti nesugebėčiau. Išvažiavome iš Vilniaus dėl darbo aplinkybių palyginti vėlai vakare ir Klaipėdoje buvome apie pusę pirmos nakties. Apsistojome, kaip visada, Klaipeda Hostel, kur turėjome rezervavę dvivietį kambarį. Buvo dar minčių pavalgyti, bet iš nuovargio akys jau pačios merkėsi ir linko kojos, tai kritome į lovas. Tada Gintarė nusprendė, kad kažkur "bandelėm kvepia". Maniau, kad nuo juoko šonai suplyš. Kitą rytą pradėjome ne nuo bandelių, o nuo sotaus karšto mėsiško patiekalo kitapus gatvės esančio autobusų stoties pasažo kavinėje. Šlamščiu aš tą savo karbonadą, vadinasi, o Gintarė veizėja į gudrafoną, ir tada sako-keltas plauks valandą. O pas mus delfinai suplanuoti 12.00 val! Tai jau dabar po 11.00 val... Nurijau aš tą karbonadą paskubomis, sėdamės į automobilį, Gintarė miesto nežino tai aš už šturmaną, nu ir atveža mus tas dolbanūtas GPS prie Naujosios perkėlos ten kur jos fizinis adresas registruotas ir ten tikrai keltai nekelia. Laimei, buvau iš hostelio spausdintą miesto žemėlapį prigriebusi, tai pirštu vedžiodama po jį atnavigavau kur reikia ratais kvadratais. O ten mums kelią pastoja tokie barjerai ir bilietų kasos. Išpuolu kūlvirsčia iš automobilio, Gintarė laiko vairą įsikibusi ir koja ant greičio pedalo-jau nusiteikėme, kad į suplanuotą keltą pavėlavome-ir bėgu informacijos klaustis. "Ar į delfinariumą iš čia?"- verksmingu balsu teiraujuosi. "Čia, čia",- nuramina gera teta ir parduoda bilietą į keltą. Spaudžiame jau tada kaip kelias nupieštas, uosto darbuotojai tik rankomis moja kas ir kaip, užvažiuojame paskutinės į keltą. Tą pat minutę kyla tiltas ir išplaukiame! Spėjome į mums reikiamą keltą, negalime patikėti!!! Išlendame iš mašinos, žiūrome- kitas krantas matosi. Plaukiame gal 5 minutes kokias, tikrai ne valandą, kyla man klausimų kur ta nedora moteris tvarkaraščius žiūrėjo, nu bet...sakykime, "bandelėm kvepia". Bet nuotykiai neapleido mūsų visos viešnagės Lietuvos pajūryje metu.

Ursulijus Lepečkojauskas (dešinėje) ir Amberis Vyšniakojauskas nekantriai laukia kelionės pas delfinus. 

Kūtvėla ir Ursulijus Lepečkojauskas keliasi į Kuršių neriją.

Ursulijus Lepečkojauskas prie delfinariumo. 

Ursulijus Lepečkojauskas ir Albatrosas.

Paminklas išplaukusiems ir negrįžusiems.

Ne visi jūrininkai ir laivai grįžta į krantą, todėl, kad užklupti įvairiausių negandų, pralaimėję kovą su šėlstančia vandens stichija, šaukę, tačiau nesulaukę pagalbos, ilsisi jūros gelmėse. Amžių tėkmėje užmirštų ir atmintyje išlikusių šiurpių tragedijų bei aukų vardai visada primins dramatiškus žmogaus ir jūros santykius. Nuo XX a. trečiojo dešimtmečio iki XXI a. pradžios įvairiose pasaulio platumose žuvo beveik 300 Lietuvos jūrininkų. Visų jūros aukų suskaičiuoti neįmanoma. Virš negrįžusiųjų iš jūros kapų sklando žuvėdros ir albatrosai – paukščiai, kuriuose, anot legendų, atgimsta žuvusių jūrininkų sielos. Jūrinės informacijos svetainėje Albatrosas.lt yra skyrelis Skaitykla, kur galima perskaityti keletą knygų. Rekomenduoju -"Išplaukusiems ir negrįžusiems- nuo idėjos iki paminklo".

Jūrų muziejus ir delfinariumas yra įsikūrę šiauriausiame Kuršių nerijos taške Kopgalyje, rekonstruotoje buvusioje gynybinėje pajūrio tvirtovėje. Čia kaupiamos, saugomos, tiriamos, konservuojamos, restauruojamos ir populiarinamos muziejinės vertybės atspindi Lietuvos kaip jūrinės valstybės laivybos istoriją ir jūros gamtos įvairovę. Šiuo metu pats muziejus yra rekonstruojamas, todėl lankytojus priima tik delfinariumas, kur galima stebėti delfinų ir jūrų liūtų pasirodymus. Nekantriai sekame naujienas ir būtinai važiuosime pasižiūrėti atnaujintos ekspozicijos! Lankytojams su trispalve buvo taikomos nuolaidos bilietams, bet kol susigraibiau, kad Ursulijus Lepečkojauskas turi trispalvę ant marškinėlių, tai jau buvau sumokėjusi pilną kainą, o savo programą rodė jūrų liūtai. Na, bet gyvūnėliams negaila.

Iki delfinų pasirodymo dar yra laiko, tai stebime juos pro stiklą.

Ursulijus Lepečkojauskas stebi delfinus. Tokių žvėrių jis dar nebuvo matęs!

Šuoliai per kliūtis delfinams-ne kliūtis.

Šuoliuoja ne tik delfinai!

Jūrų muziejuje delfinai gyvena nuo 1993 m. Jie čia gyvena, dalyvauja pasirodymuose, kuria šeimas, padeda terapijos programoje. Kalifornijos jūrų liūtai čia gyvena nuo 1996 m.

Aktualu.

Netoli Jūrų muziejaus yra istorinių laivų aikštelė, kur galima pamatyti restauruotas visokias įdomybes. Pasinaudojome proga viską patyrinėti ir pasifotografuoti.

Restauracijos rėmėjai. 

Informacija apie eksponatus. 

Nors oras buvo nekoks, neskubantys grįžti į Klaipėdą sustodavo prie laivų ekspozicijos. 

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi sraigtu. 

Kūtvėla prie "Dubingių".

Kūtvėla prie "Dubingių". Dėkui Gintarei už foto.

Labai jau paveldas.

Kūtvėla sprogdina seksualumo bombą. Dėkui Gintarei už foto.

Dar galima apžiūrėti etnografinę pajūrio žvejo sodybą, pastatytą pagal XIX-XX a.pab. Šventosios, Palangos apylinkių pajūrio žvejų sodybas. Jose statinių nebuvo gausu, dažniausiai apsiribota 2-3 pastatais. Šioje sodyboje atspindėtas pasiturinčio žvejo sodybos kompleksas.

Etnografinė pajūrio žvejo sodyba. 

Gyvenamasis namas.

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi tradicine architektūra. 

Lankytinų vietų Neringoje sąraše puikuojasi trylika objektų. Vieną jų beveik pravažiavome. Nesu tikra ant kiek toks paveldas reikalingas lankyti, nu bet ką dabar. Paminklas iškaltas 30 tonų sveriančiame akmenyje, iškeltame iš marių dugno.

Paminklas Tarybinės armijos kariams. Aut. P. Sadauskas, J. Vertulis, 1967 m. 

Atminimo akmuo prie paminklo.

Neringos išvaduotojams. 

Juodkrantė paminėta jau 1429 m. kaip vienas iš nedaugelio orientyrų jūrininkams. Juodkrantė apie 600 metų priklausė Ordinui, Prūsijai, Vokietijai, nors tai buvo senoji baltų žemė, todėl čia susimaišė kuršių, lietuvninkų, vokiečių kilmės žmonių istorijos. Vienas žymiausių šio krašto žmonių- Liudvikas Rėza, kurio vardo kultūros centras šiandien veikia Juodkrantėje. Jo gimtasis kaimas buvo užpustytas ir dabar ilsisi po Mirusių kopų smiltimis.

Paminklas Liudvikui Rėzai. Aut. Arūnas Sakalauskas, 1994 m. 

Martynas Liudvikas Gediminas Rėza (mums geriau žinomas kaip Liudvikas Rėza) gimė 1776 m. Karvaičių kaime, buvusiame Kuršių nerijoje. Rėzai sulaukus vos dviejų metų, mirė jo motina, o dar po dviejų – ir tėvas. Našlaitį priglaudė vienas žvejys, vėliau – paštininkas, kol devynmetį Rėzą globoti ėmėsi giminaitis, paskatinęs našlaitį siekti aukštesnio mokslo. Penkiolikmetis Rėza apsigyveno Karaliaučiuje, lankė lotynišką mokyklą, išmoko graikų ir lotynų kalbas. Pragyventi padėjo privataus mokytojo darbas. Rėza studijavo Karaliaučiaus universitete. Mokėsi ten ketverius metus, jam dėstė žymūs žmonės kaip Imanuelis Kantas. Po universiteto baigimo 1800-1816 m. Rėza buvo kariuomenės pamokslininku ir nemažai keliavo. Netrukus išleido originalių eilėraščių rinkinį. 1818 m. Rėza išleido Kristijono Donelaičio „Metus“. Vėliau Rėza išleido lietuvių liaudies dainų rinkinį. 1819 m. Rėza tapo teologijos daktaru. Mirė Liudvikas Rėza 1840 m. Mums reikšmingi yra keli Liudviko Rėzos darbai. Visų pirma, jau minėtieji išleisti K. Donelaičio „Metai“ ir paskelbtos pasakėčios. Dar Rėza rinko ir tyrinėjo lietuvių tautosaką, šio susidomėjimo pagrindu jis 1825 m. Karaliaučiuje išleido lietuvių kalbos dainų rinkinį „Dainos oder Litauische Volkslieder“. Apie lietuviškas dainas jis yra taip atsiliepęs: „Pažymėtina, jog dainose vyrauja skaisti dorovė, pagarba moralumui ir padorumui. Nerasime nė vienos, net mažos dainos, kurioje nepadoriomis užuominomis būtų peržengtos padorumo ir kuklumo ribos. Priešingai, jose dažnai matyti aukštas moralinis jautrumas, kuris rodo tautos būdo taurumą.“ Liudvikas Rėza veikė ir kaip Biblijos leidėjas. Rėza rašė eilėraščius ir pats, vokiečių kalba. Elegijoje „Nugrimzdęs kaimas“ Rėza prisimena savo gimtojo kaimo likimą. Šaltinis: T. Dirgėla. Lietuvininkas Liudvikas Rėza – lietuvių kultūros pagrindų kūrėjas. 

Juodkrantė- puiki vieta ilsėtis. Pasakojama, kad net kalmarai čia poilsiauti atplaukia, o žvejai juos ir pričiumpa, kad be vizos čia šmižinėja. Krantinėje įrengtas skuptūrų parkas "Žemė ir vanduo", kurį kūrė skulptoriai iš viso pasaulio.

Ursulijus Lepečkojauskas neatsilaikė prieš tokias formas.

Kuršių nerija yra saugoma UNESCO. 

Gražiai sutvarkyta krantinė.

Dar labai norėjome pamatyti garsųjį, legendomis apipintą Raganų kalną. Tai yra 42 m. aukščio kopa, papuošta tautodailininkų darbais. Nuo 1995 m. Raganų kalnas yra paskelbtas geomorfologiniu gamtos paminklu. Čia seniau būdavo švenčiamos Joninės, todėl kalnas dar vadinamas Jono kalnu. Skulptūros čia statomos nuo 1979 m. Sakoma, kad velniai ir raganos čia sulėkdavę smagiai paūžti,- tokių pasakojimų įkvėptas Juodkrantės girininkas J. Stanius sugalvojo realizuoti juos skulptūrose (pirmoji kūrybinė stovykla ir įvyko 1979 m.). Raganų kalnas padalintas į dvi dalis: šviesiojoje dalyje takas platus ir čia stovi žinomi pasakų veikėjai, o pereinant į tamsiąją dalį takas siaurėja ir čia stovi raganos ir velniai, kurių paradą užbaigia giedančio gaidžio skulptūra.

Raganų kalno nuoroda.

Už patikusią skulptūrą galima balsuoti paliekant centų. 

Neringos gimimas.

Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių. 

Šv. Jurgis ir drakonas.

Lotynų Amerikos indėnų palikimas? 

Sostų karai? Kas galėtų paneigti. Dėkui Gintarei už foto. 

Kūtvėla su Tamsos kunigaikščiu. Dėkui Gintrei už foto.

Raganų kalno vizitinė kortelė. 

Ursulijus Lepečkojauskas nedrąsiai žvelgia į Tamsos valdovą. 

Šitas man labai mielas pasirodė. Dėkui Gintarei už foto.

Phew :-) Ramu.

Nidoje išsiuntėme atvirukus namie pasilikusiems ir apklausėme turizmo informacijos centro darbuotojas kur galima pavalgyti. Pasirinkimas nebuvo didelis, nes tas kelias nesezono metu dirbusias maitinimo įstaigas buvo užgriuvęs turistinis autobusas. Nutrepsėjome į kiek toliau nuo centro esančią kepyklėlę, bet ir ten pasirinkimas prie kavos jau buvo ribotas. Bet mes nesiskundžiame.

Ursulijus Lepečkojauskas nusipirko lauktuvių. 

Mes irgi turime savo Žvaigždžių alėją. 

Žvaigždžių alėja atsirado 1997 m., siekiant įamžinti festivalį "Benai, plaukiam į Nidą", jo sumanytoją Arūną Valinską ir laureatus. O mes-jau prie Parnidžio kopos.

Einame prie Parnidžio kopos.

Sakyčiau, labai erotškas peizažas :-)

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi kopomis.

Parnidžio kopa. 

Kūtvėla savo natūralioje veikloje. Dėkui Gintarei už foto. 

Jau buvo laikas po truputį sukti atgal į keltą, nes nuo 18.00 val. startavo Klaipėdos šviesų festivalis. Žinoma, dar daug kas liko nepamatyta ir neaplankyta, todėl planuojame grįžti vasarą. Pakeliui dar trumpam sustojame prie kormoranų nustekento miško apžvalgos aikštelės.

Anglai žavisi, lietuviai-tik stebi. Vertimo klaida?

Kormoranų nugyventas miškas.

"Sostų karai" irgi galėtų čia filmuotis.

Medžių skeletai.

Ursulijus Lepečkojauskas dairosi su nuostaba į tokį mišką.

Kormoranai (dar vadinami jūrų krankliais) Juodkrantėje pasirodė 1803 m. Jie apsigyveno šalia garnių ir ėmė užiminėti šių lizdavietes. Išstumti garniai pradėjo migruoti piečiau Juodkrantės ir per dešimt metų susidarė dvi atskiros kormoranų ir garnių kolonijos šiauriniame ir pietiniame Juodkrantės pakraštyje. Atsižvelgdama į skundus, Prūsijos valdžia leido kormoranus naikinti. Iki 1978 m. kormoranai buvo reti paukščiai mūsų pajūryje, bet antroji banga atsikėlė 1974-1978 m. Greitai atvykėliai vėl įsikūrė šalia garnių ir vėl ėmė užiminėti šių teritoriją. Dabar turime greta viena kitos egzistuojančias dvi kolonijas: garnių ir kormoranų. Pirmuosius lizdus kormoranai susuko 1989 m., ir jų populiacija augo kasmet. Žmonės nepatenkinti dėl kormoranų daromos žalos, bet įstatymas draudžia juos naikinti. Mūsų aplankytoje vietoje abi paukščių rūšys bando sugyventi: kormoranai įsikuria medžių viršūnėje, o garniai-ant šoninių šakų. Nuo 2007 m. bandoma reguliuoti kormoranų populiaciją atšaldant dėtis. 2011 m. buvo suskaičiuota 3807 kormoranų ir 327 pilkųjų garnių lizdai.

Netrukome grįžti į Klaipėdą, kur netrukus turėjo prasidėti šviesų festivalio renginiai. Trečiasis Klaipėdos šviesų festivalis neabejotinai buvo laukiamas renginys, bet neapsieita be organizacinių kliurkų. Visų pirma, ilgai buvo neskelbiama renginio programa, o kai buvo paskelbta, tai buvo platinama kažkokiais neaiškiais kanalais, o pačioje programoje tik surašyti instaliacijų adresai be žemėlapio. Sutemus mieste buvo sunku orientuotis ieškant objektų be žemėlapio, nes kelio nuorodos buvo neapšviestos. O mūsų asmeninis festivalio startas buvo daugiau negu keistas.

Vadinasi, taip. Festivalio renginiai vyksta nuo 18.00 val. iki 23.00 val. Tokia informacija vadovavomės ir nutarėme pradėti lankyti festivalio objektus nuo toliausiai nugrūstos Šv. Juozapo Darbininko bažnyčios. Čia turėjo būti vienas įspūdingiausių festivalio objektų -Siksto koplyčios atkūrimas. Buvome šiek tiek prieš 18.00 val., bet net ir pralaukus pusvalandį renginys neprasidėjo. Buvo susirinkę apie 30 žmonių ir visi labai piktinomės. Iš koplyčios, kur vyko pamaldos, išėjęs kunigas pradėjo ant mūsų bartis, kad pirma turi būti Mišios, o paskui cirkas. Niekas negalėjo pasakyti, kada gi bus galima pažiūrėti į tą Mikelandželo stebuklą. Nusprendėme tuo tarpu pavalgyti ir grįžti vėliau. Labai suerzino tokia organizatorių kliurka. Į Mišias niekas nėjo, visi išsilakstė kas kur.

Pavėpsome iš lauko. 

Siksto koplyčios atkūrimas. Organizatoriai: VŠĮ "Klaipėdos šventės".

Turgaus gatvė žaidė šviesas. Organizatoriai: UAB "Miau muzika".

Prožektorių šviesos raižo dangų.

Pastatų fasadus spalvina šviesa.

Turgaus gatvė per šviesų festivalį.

Man labai patiko Turgaus gatvės apšvietimas

Dangų raižo šviesa.

Nuostabu!

Anikė. Jai buvo galima paskambinti. Aut. J. Kalnius, V. Balsys. 

Kubikas Rubikas- šviesos paviljonas. VŠĮ "Idėjos miestui", UAB "Stemma group". Viduje- lazerinės grojančios stygos.

Kaipgi nepasisveikinti su Klaipėdos Peliuku?

Katinas džentelmeno veidu. Organizatoriai: saugos tarnyba "ARGUS".

O rimtai, juk Katinui reikia draugės. 

Meridianas.

"Muzikiniai langai". Organizatoriai: UAB "Miau muzika".

Labai gražūs langai.

"Stebuklingas miškas". Organizatoriai: Janis Petersons.

Mums labai patiko parinkta muzika.

"Stebuklingas miškas".

"Dvipusis". Organizatoriai: M. Ščerbinskas ir UAB "Gatvių apšvietimas". 

Gintaro kambarys buvo taip gerai paslėptas, kad braidėme visus purvynus jo ieškodami. Ką gi, radome. Projektas mokamas, bet su tuo pačiu bilietu galima buvo apsilankyti Klaipėdos piliavietėje. Projektas buvo Jono kalnelio požemiuose, tik kiek neišbaigtas- paties Gintaro kambario, kaip jį įsivaizduojame, taip ir nepamatėme. Užtat sutikau savo tinklaraščio gerbėją :-)

"Gintaro kambarys". Organizatoriai: L. Kutavičius. 

Gera idėja!

"Kultūros labirintas". Organizatoriai: PRO DJ.

Klaipėdos piliavietė. Vidun nepatekome, nes buvo milijonas žmonių.

Į hostelį jau parsikasėme be užpakalinių kojų. Laimei, kad šviesų festivalio metu automobilį pasistatyti pavyko labai patogiai, netoli nuo Klaipėdos piliavietės. Visgi apsidžiaugėme, kad buvome penktadienį, nes šeštadienį žmonių srautai būtų trukdę džiaugtis festivaliu, kad ir su keliomis riebiomis kliurkomis. Kai kurie objektai buvo ir pernai, šiemet tik pakeitė dislokaciją ir pavadinimą.

Kitą dieną leidome sau kiek pamiegoti ir po sočių pusryčių išjudėjome namų link. Tiesa, judėjome tiesiai namo per aplinkui: Radailius, Palangą ir Kretingą.

Ursulijus Lepečkojauskas lankosi Statoil Miške.

"Kaip arbata, kolega?"

Radailiuose yra apverstas namas. Pramoga labai savotiška, nes mane supriklino tik įėjus. Na, jautriems žmonėms taip ir turi būti.

Kūtvėla lankosi apverstame name Radailiuose.

Kas per šuo tai patys suprantate. Reksas vardu.

Ursulijus Lepečkojauskas lankosi apverstame name.

Valentynkė :-)

Palangoje vyko Stintos šventė (stintagrūstis), tai žmonių buvo jūra. Visgi, mums pavyko apeiti pagrindines lankytinas vietas. Jūra buvo šalta ir šlapia, bet turbūt Lietuvoje kitokios ir nebūna?

Birutės parkas Palangoje.

Skulptūros rūke.

Tiškevičių rūmai. Fragmentas,

Tiškevičių rūmuose dabar yra dvi ekspozicijos, viena skirta atkurtiems interjerams, kita- gintarui. Muziejus gausiai lankomas turistų iš Latvijos. Pabuvau gintaro apsuptyje ir išėjau pasikrovusi nuostabiai teigiamos energijos. Labai rekomenduoju. Turėkite išmaniuosius telefonus- daug kur yra QR kodai ir galima gauti informacijos apie sales ir ekspoziciją.

Birutės kalnas.

Kūtvėla lankosi Palangos Lurde.

Įdomu, ar Birutės kalną galima priskirti piliakalniams?

Ursulijus Lepečkojauskas lankosi Palangoje.

Ursulijus Lepečkojauskas baugiai žvelgia į bangas.

Palangoje nuo žmonių buvo tiršta, tai susiradome šoninę gatvelę ir evakavomės, o internetiniai portalai jau skalambijo apie stintos trūkumą ir brangumą. Tiesa, stintos taip ir neparagavome, nes baisingos grūstys neįkvėpė gastronominiams žygdarbiams. Be to, mūsų dar lauke Kretingos žiemos sodas. Kretingos dvaras žinomas nuo XVI a. Grafas Juozapas Tiškevičius 1875 m. nusipirko dvarą, rekonstravo rūmus ir pristatė oranžeriją, kur įkūrė žiemos sodą. Minimi ča augę bananmedžiai, apesinmedžiai, citrinmedžiai...1912 m. žiemos sodas buvo sumažintas, bet praturtintas egzotiškais augalais. Šis sodas jungėsi su reprezentacinėmis salėmis ir grafų apartamentais. Sakoma, kad Kretingos dvaro žiemos sodas buvo didžiausas tarp to meto Europos privačiose valdose buvusių oranžerijų. Deja, žiemos sodas nukentėjo per 1915 m. gaisrą, o 1940 m. dvasingi raudonieji išvaduotojai sunaikino visus augalus. Žiemos sodo patalpos buvo paverstos ūkio arklide, mokyklos sporto sale, šiltnamiu. Dabar dvaro pastatai restauruojami ir žiemos sodas vėl džiugina lankytojus.

Kretingos dvaras ir žiemos sodas.

Žalumoje skendintis fontanas.

"O ką duosi skanaus?"

Oazė per kelis aukštus.

Vėžliukai gyvena darniu būriu.

Vienas iš Kretingos dvaro pastatų. Labai rekomenduoju jų ekspoziciją apie metų kaitą.

Kretingos dvaro pastatai.

Prisikeliantis Kretingos dvaras.

Čia stovės paminklas Jonui Karoliui Chodkevičiui. 

Labai maloniai nustebino, kad už tą pačią kainą galėjome apsilankyti ne tik žiemos sode, bet ir pačių rūmų ekspozicijoje bei dar dviejuose komplekso pastatuose. Viename labai gražiai ir įdomiai atskleidžiamas metų ciklas ir žmogaus darbai, kitame pristatoma krašto istorija- būtinai rekomenduoju apsilankyti. Turint laiko, Kretingos dvarui reiktų skirti gerą pusdienį. Tikiuosi, ateityje pavyks tai padaryti.

ES remia atgyjančius dvarus.

Kelionė namo pavyko sklandžiai, Kaune užsukome į Statoil žemiškųjų gėrybių ir parzvimbėme namo. Ursulijaus Lepečkojausko jau laukė žmona, baronaitė Dzintarė von Livon. Ji norėjo sužinoti, kas ten per kita meška nuotraukoje kelte į Kuršių neriją. Teko aiškintis, kad ten viskas skaidru ir padoru, nebuvo jokios meškiškos neištikimybės, bet jaučiu kurį laiką vis tiek sėdėsime namie. Profilaktiškai.

Ursulijaus Lepečkojausko žmona  mums vakarienei iškepė skanaus karbonado. Ne, čia joks ne smurtas.

Apie kelionės biudžetą nė galvoti nenoriu: su kuru, nakvyne, maistu, lankytinis objektais ir suvenyrais susidarė apie 140 EUR. Tiesa, daug ir pamatėme. Graži ta mūsų Lietuva.

O kaip Jūs vertinate mūsų pajūrį?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Delfinaitė-Kormoranaitė