Pusiaujo egzotika prie Švedijos krantų arba Amžinai keliaujanti Gotlando sala. Pirma dalis.

Prieš kurį laiką man į galvą įsipiršo įkyri mintis ir zyzė kaip musė: "Gotlandas, Gotlandas, Gotlandaszzzzz....", tai perverčiau visus kelionių katalogus, kokius tik galėjau sugraibyti, paskaičiavau savarankiškos kelionės biudžetą ir nusprendžiau, kad į Gotlandą pigiau ir logistios klausimu efektyviau bus vykti su kelionių agentūra. Pasirinkau keliauti su "Grūda", nes apie ją buvo pakankamai geri atsiliepimai. Deja, nebuvo išvengta kai kurių nesklandumų, pavyzdžiui, kataloge kaip lankytinas objektas įtraukta Stokholmo rotušė, gautoje kelionės atmintinėje nurodyta lankymo su gidu kaina, bet pati ekskursija neįvyko.

Kelionę pradėjome iš Vilniaus 3.30 val. ryto nuo Forum Palace. Pirmą kartą pasinaudojau Smart Taxi paslauga ir likau patenkinta- paprasta užsakyti, laiku atvažiavo, kaina buvo panaši kaip numatyta užsakymo metu. Vilniečių buvo nedaug, todėl į Kauną mus nuvežė mikroautobusas. Autobuso kokybe skųstis negaliu- veikė ir kondicionierius, ir televizorius, ir karšto vandens buvo, ir niekas nesugedo. Iš Kauno pajudėjome Panevėžio link pasiimti dar kelių turistų, ir tada baisiais remontuojamais Latvijos keliais kankinomės iki Estijos sienos. Taline prieš ekskursiją užsukome į keltų terminalą pasiimti bilietų.

Taline esu jau ne kartą lankiusis, tai į ekskursiją ir nėjau, bet mane stebina, kad labai daug lietuvių iki šiol taip ir nėra buvę Taline. Labai rekomenduoju ten nuvažiuoti žiemą pasižiūrėti Kalėdų mugės. Šiek tiek pasivaikščiojau, pasigrožėjau savo mylimu Talino senamiesčiu, ir nuėjau pyragėlių su kopūstais valgyti. Apie juos galvojau jau nuo Vilniaus, net seilė driekėsi kelis kilometrus. Pakeliui nusipirkau religinio turinio suvenyrų ir su prieskoniais kepintų riešutų. Žinote, kai eurai kišenes degina, taigi reikia kažkur išleisti. O šiaip Taline, kai kepintų su prieskoniais riešutį kvapas kutena nosį, tai eurai patys iš kišenės iššoka ir rieda prekystalio link.

Kūtvėla kažkur Talino senamiestyje.

Kūtvėla vienoje iš Talino apžvalgos aikštelių.

Talino gynybinė siena.

Talino kavinės moka pašmaikštauti.

Kūtvėla prie trumposios Margaritos kojos.

Dailus Talino senamiesčio akcentas ir Kūtvėla.

Talino senamiestis. 

Kūtvėla domisi suvenyrų asortimentu. Kūtvėla-nuotraukoje iš dešinės.

Kačių šulinys.

Šitas šulinys Taline pirmą kartą paminėtas dar 1375 m. Dėl kažkokių priežasčių jo vanduo nebuvo tinkamas gerti, bet protingieji Talino žmonės iš karto viską suprato- šulinyje apsigyveno piktoji dvasia. Tada jie bandė tą piktąją dvasią numaldyti gyvūnų aukomis, sumesdami į šulinį nugalabytus arba gyvus benamius katinus. Didelei gyventojų nuostabai, vandens kokybė nuo tokių aukų kažkodėl negerėjo, todėl šulinys buvo apleistas. Šiandien ši gyvūnų aukojimo tradicija nunykusi ir Talino rainiai gali vaikščioti drąsiai.

Valgymo lauke sezono čia nedrumsčia įkyrūs elgetos, kaip Vilniuje.

Turistinis traukinukas.

Rotušės aikštė Taline.

Ar geri buvote, kol aš keliavau?

Pyragėliai su kopūstais.

Kūtvėla sau susigrobė pačius skaniausius Talino pyragėlius. Nereikia vėpsoti, tai ir jums liks. 

Sutartą valandą visi punktualiai susirinkome prie mūsų autobuso ir išvažiavome į keltų terminalą, kur jau laukė "M/S Romantica" keltas į Stokholmą. Kelte turėjome ir nakvoti, nes Taliną nuo Stokholmo skiria septyniolika valandų plaukimo. Kelte veikia barai, restoranai, diskoteka, kelios parduotuvės. Mano kajutė buvo be lango ir gyvenome keturiese.

"M/S Romantica" keltas Talinas-Stokholmas.

Kajutės nedidelės, tai kai susinešėme savo mantą į vidų, tai pačios vos tilpome, bet autobuse nieko nepalikome, nes niekada gi nežinai, kada ims ir prireiks naujos puskojinių poros. Tiesa, pamiršau paminėti, kad į šią kelionę išvykau tik su rankiniu bagažu: kuprine, rankinuku ir maisto krepšeliu. Trečdalio daiktų net nepanaudojau, bet laiptais kelte ir terminaluose straksėjau kaip kalnų ožka Homero pasakojimuose ir vargo nemačiau. Išmokte keliauti su rankiniu bagažu ir gyvenimas nušvis visai kitomis spalvomis.

Ant taip vadinamo "Sun Deck" susirinkę keliautojai atsisveikina su Talinu. 

Bye bye, Tallinn!

Išvykstame iš Talino. 

Už papildomą mokestį laive galima pavalgyti. Mūsų kajutė greitai nuėjome miegoti, nes diena ir taip buvo ilga. Buvau įsidėjusi ausų kamštukus, todėl sirenos negirdėjau, bet pabudau nuo bendro bruzdesio kajutėje. Pasirodo, laivui privalu sustoti sezono metu vienoje iš Stokholmo archipelago salų, ir kažkodėl įsijungė sirena, sukėlusi šiokio tokio nerimo. Ryte kėlėmės gana anksti, nes norėjome viską susipakuoti prieš pusryčius (už papildomą mokestį) ir tada eiti grožėtis šcherais.

Ryte ant "Sun Deck" negausu nei saulės, nei turistų. 

Plaukiame su Estijos vėliava.

Kūtvėla matuojasi gelbėjimosi ratą. 

Šcherai.

Plaukiame Stokhomo archipelagu.

Paukštas. 

Vejamės konkuruojančią firmą. 

Artėjant prie Stokholmo gausėja namelių salose.

Salos su nedidelėmis prieplaukomis.

Kūtvėla grožisi šcherais.

Fazenda ant uolos.

Kūtvėla renkasi fazendą vasaros atostogoms.

Vienišiaus namelis.

Vienišiaus namelis ir jo kaimynai.

Individuali sala.

"Dugnu, dugnu ir į Klaipėdą" neatsitiko.

Stokholmo keltų terminalas. 

Dar tarnybinis šuniukas visus pauosto. 

Trolis Mumis ir Kūtvėla. Kūtvėla- nuotraukoje iš dešinės. 

Stokholme pirmiausia apžiūrime laivui "Vasa" skirtą muziejų. Nors jau esu čia lankiusis, įspūdis vis tiek nepakartojamas. Nuotraukos tamsoje nelabai gavosi, todėl nusipirkau kelias atvirutes, bet ir šiaip tokį muziejų reikia asmeniškai aplankyti. Ir nedelsti tai atlikti, nes jo laukia dujų kamera.

Laivo "Vasa" muziejus.

Švedijos karaliaus flagmanas. 

Laivo modelis.

Medžio drožiniai. 

Pusbroliai.

Laivo užpakalinė dalis.

Eilė į  muziejų.

Kūtvėla lankosi "Vasa" laivui skirtame muziejuje Stokholme.

Mano straipsnį apie Stokholmą rasite šios vasaros "Verslo Klasėje". Jame skyriau dėmesio ir šiam unikaliam Stokholmo muziejui. Čia pateikiu citatą savo straipsnio: " 1628 m. rugpjūčio 10 d. įspūdingasis karo laivas „Vasa“ ruošėsi pirmajai kelionei, nes Švedijos karalius Gustavas Adolfas II  kariavo su Abiejų Tautų Respublika. 2013 m. šis faktas sukėlė turistinį skandalą, nes švedų gidė aiškino, kad laivas buvo paruoštas karui su Lenkija. Ausylas lietuvių turistas pasipiktino ir kreipėsi į „Vasa“ muziejaus administraciją, kuri tik numojo ranka: dėl laiko ir edvės trūkumų prie eksponatų, gremėzdiškas Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavadinimas trumpinamas. Pilnai įrengtas šis laivas buvo galingiausia karo mašina ant vandens visame pasaulyje, tačiau puse lūpų jau tada buvo kalbama, kad kažkas su šitu laivu negerai, tik garsiai tai pasakyti karaliui niekas nedrįso. Laive buvo atliktas stabilumo testas: dalyvaujant viceadmirolui, trisdešimt vyrų  tris kartus perbėgo laivo deniu pirmyn ir atgal- netrukus laivas siaubingai siūbavo ir grąsino apsiversti. Tačiau karalius kantrybe nepasižymėjo, todėl viceadmirolas užmerkė akis- teplaukia, kitos išeities nėra. Švedijos karinio laivyno pasididžiavimas išskleidė bures, bet nuplaukęs lygiai 1300 metrų, „Vasa“ nuo vėjo gūsio pasviro ant šono, pro atviras patrankų angas gurkštelėjo vandens, neteko pusiausvyros, apsivertė ir nuskendo.

Žinia apie nelaimę pasiekė Švedijos karalių po dviejų savaičių kažkur dabartinėje Lenkijos teritorijoje. Jis tuoj pat liepė surasti ir nubausti kaltuosius. Mokslininkai vis dar gilinasi į klausimą, kas atsitiko tą nelemtą rugpjūčio dieną. 2012 m. ataskaitoje rašoma, kad laivas buvo asimetriškas ir perkrautas ginklais. Asimetriškas laivas buvo todėl, kad dėl kažkokių priežasčių dailidžių išmatavimams buvo  skirtos dvi liniuotės: Stokholmo ir Amsterdamo standartų, kurie šiek tiek skyrėsi. Be to, laive buvo gabenama žymiai daugiau ginkluotės, negu buvo galima, ir ji buvo išdėstyta netinkamose vietose. Į klausimą „Tai kodėlgi laivas nuskendo?“ vienas iš meistrų tada atsakė: „Tik Dievas žino“. Teismas pasibaigė taip ir nenustatęs kaltininko.

1961 m. laivas buvo iškeltas po 333 metų po vandeniu, konservuotas, ir dabar yra noriai lankomas turistų. Kadangi laivas nuskendo uoste, jo korpusas buvo apsaugotas nuo ardančios audrų veiklos, o Baltijos jūros druskingumas neleido veistis medieną ėdančioms bakterijoms. „Vasa“ laivas-muziejus sulaukia apie vieno milijono lankytojų per metus." 

Nors ir konservuotas, laivas vis dėlto lėtai nyksta. Mokslininkai kalba, kad jo ateitis- konservavimas dujų kameroje. Priežastis banali kaip niekas- pelėsis. Grupėms įėjimas yra be eilės (nebent būtų daug grupių vienu metu), o pavieniai lankytojai gali eilę apšokti bankine kortele nusipirkdami bilietus specialiuose bilietų automatuose. Kitiems tena apsišarvuoti kantrybe ir tvirtomis kojomis. 

Toliau mūsų programoje- Drotningholmo rūmai. 1576 m. rūmus pradėjo statyti Jonas III Vaza kaip dovaną savo žmonai Kotrynai Jogailaitei, Žygimanto Augusto seseriai. Rūmų statyba užsitęsė ir Kotryna mirė jų pabaigtų nepamačiusi. 1661 m. rūmus įsigijo tuo metu našlaujanti karalienė Hedviga Eleonora. Ji atšventė čia Kalėdas ir išvyko į Stokholmą Naujųjų metų išvakarėse, o po keturių valandų rūmus pasiglemžė gaisras. 1662 m. karalienė pradėjo naujųjų rūmų statybas. Hedviga Eleonora buvo viena iš įtakingiausių Švedijos asmenybių ir naujaisiais rūmais norėjo pabrėžti Švedijos galybę. Po Hedvigos Eleonoros mirties rūmus paveldėjo jos anūkė Ulrika Eleonora Jaunesnioji. Deja, dėl nesėkmingų jos brolio karaliaus Karolio XII karinių kampanijų, rūmams pristigo lėšų; lėšų trūko net ir naujiesiems Stokholmo karališkiesiems rūmams. Po brolio mirties tapusi karaliene, Ulrika Eleonora Jaunesnioji interjere pageidavo matyti savo brolio ir jo generolų šlovingas karines kampanijas. Dar viena karalienė, įnešusi savo tvarką į Drotningholmo rūmus, buvo Lovisa Ulrika. Jos pageidavimu rūmai tapo mokslo šventove. Ši karalienė kolekcionavo monetas, meno objektus, gamtos mokslo eksponatus (pastaruosius jai parūpino gerai žinomas Švedijos mokslininkas Karlas Linėjus). Rūmuose atsirado patalpos šioms kolekcijoms bei nauja biblioteka, kiniškasis paviljonas bei rūmų teatras. Po Lovisos Ulrikos sekę valdovai irgi turėjo tam tikrų pageidavimų dėl rūmų interjero. Prisipažinsiu- Drotningholmo rūmai mane nuvylė. Sodo lankymas apribotas, augalų apipavidalinimas skurdus, rūmų interjerai niekuom nestebina (išskyrus vestibiulį ir karalienės miegamąjį, ten daugiau nelabai yra į ką žiūrėti). Ir dar tokio menko suvenyrų skyriaus dar nesu mačiusi.

Apolonas priešais teatrą, kaip ir pridera menų globėjui. 

Drotningholmo rūmai.

Drotningholmo rūmų sodas.

Mažosios architektūros elementai.

Drotningholmo rūmų vestibiulis.

Lubų tapyba. 

Karalienės miegamasis.

Karalienės miegamojo lubos.

Kokie rūmai be portretų galerijos.

Vaizdas į sodus.

Biblioteka.

Ovidijaus citata. 

Horacijaus citata. 

Dar kartą gražusis vestibiulis.

Lubose ištapyta Hedvigos Eleonoros monograma.

Gobeleno fragmentas.

Gobeleno fragmentas.

Drotningholmo rūmų interjeras. Čia matome Europos karalienių portretus.

Įspūdingoji laiptinė.

Sargybos pasikeitimas.

Drotningholmo rūmų sodai.

Drotningholmo rūmų sodai.

Kaskada.

Drotningholmo rūmų sodai.

Kūtvėla lankosi Drotningholmo rūmų soduose.

Į Drotnignholmo rūmus galima atplaukti laiveliu. 

Toliau mūsų maršrutas vedė į pirmąją Švedijos sostinę Sigtuną. Apie ją dabar prisimenu tik tiek, kad po pagonių, kurių tarpe buvo ir mūsų kuršiai, nusiaubimo, sostinės nebeliko. Dabar čia yra kelių bažnyčių griuvėsiai, kelios senos runos, dailūs mediniai nameliai ir mažiausia, sakoma, Europoje rotušė. Visa tai labai gerai, bet kad specialiai čia dėl to važiuoti...980 m. įkurtas miestas laikomas seniausiu Švedijoje. Jo kultūrinis ir prekyinis gyvenimas tęsėsi apie 250 metų. Sigtunoje buvo nukaldintos pirmosios Švedijos monetos. 1187 m. Sigtuną nusiaubė Baltijos jūros nedorėliai, tarp kurių minimi ir kuršiai. Vieni šaltiniai tvirtina, kad po šio reido miestas nebeatsigavo ir taip atsirado Stokholmas, kiti šaltiniai tvirtina miestą atsigavus ir vėl kiek klestėjus, bet Stokholmas ir Upsala savo reikšme netrukus jį nustelbė.

Levandos istoriniame Sigtunos vienuolių darželyje.

Ten pat želia ir rūtos.

Ir medetkos.

Bažnyčios ar tai vienuolyno griuvėsiai.

Švedijos kapinėse yra vieta žvakutei ir gėlei, jeigu nežinote, kur palaidotas asmuo, kuriam norite tai skirti.

Sigtunos bažnyčia.

Nukryžiuotasis.

Sigtunos bažnyčios interjeras.

Sigtunoje pakanka griuvėsių.

Runa Sigtunoje. 

Dar viena runa Sigtunoje.

Sakoma, mažiausia Europoje rotušė.

Mūsų gidė rodo, kur buvo rotušės raktas. Jo prireikdavo čia norintiems pernakvoti išgėrusiems vyrams, kurių žmonos neįsileisdavo į namus. 

Sigtunos medinė architektūra.

Turizmo informacijos centras.

Smalsus žvilgsnis į vidinius kiemus dažnai atsiperka.

Skaniausia kava Sigtunoje.

Jaukus interjeras.

Visokie rakandai kaip buities muziejuje.

Saulė žaidžia ant arbatinuko.

Kava (telpa trys puodeliai), pienas, vanduo, rabarbarų pyragas. Apie 7 EUR. 

Kūtvėla susižavėjo arbatinuku. Sako, dažnai juos gvelbia turistai. 

Žvirbliai sanitarai surenka visus trupinius. 

Sigtunoje praleidome nemažai laiko. Mielas jaukus miestelis, bet kad ypatingai sužavėjo tai nepasakyčiau. Toliau vykome į keltų terminalą Nynashamne, nes būtent iš ten ir plaukia keltai į mano širdies pašiną Gotlandą. Keltas labai lėtas, plaukėme apie tris valandas. Su savimi galima turėti tik rankinį bagažą, o visa kita (mes palikome autobuse) reikia kaip oro uose registruoti. Keltas buvo nedidelis, be kajučių (nors jos yra), bet su rezervuotomis sėdimomis vietomis. Labai sunkiai laiką prastūmiau. Keltas šiaip pakankamai patogus, veikė maitinimo skyrius, tai kas norėjo pavalgė vakarienę.

Išvykstame į Gotlandą.

Vakarėja.

Mūsų keltas į Gotlandą.

Tyrinėjame kas čia gero yra.

Kūtvėla kelte į Gotlandą.

Kai atvykome, buvo jau tamsu. Mūsų viešbutis buvo Garda miestelyje, iki kurio dar teko pavažiuoti kelio gabaliuką. Gyvenome gana patogiai: du taip vadinami boksai su bendru tualetu, o dušai koridoriaus gale, todėl tikrai pravertė šlepetės ir chalatas. Kadangi buvome pakankamai išvargę, tai greitai išsipakavome daiktus ir smigome po patalais (kurie buvo be galo minkšti, kaip pūkas) ir užmigome, pro pravirą langą skverbiantis salsvam galvijų mėšlo kvapui. Kitame įraše papasakosiu apie dvi dienas Gotlando saloje.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Skrisksvajonaitė