Pusiaujo egzotika prie Švedijos krantų arba Amžinai keliaujanti Gotlando sala. Antra dalis.

Turbūt reiktų paaiškinti įrašų pavadinimą. Pasirodo, Gotlando sala yra koralinės kilmės ir Švediją pasiekė migruodama nuo pusiaujo. Gotlando sala kasmet šiek tiek pasistumia link žemyninės Švedijos dalies ir kada nors neišvengiamai su ja susijungs. XII a. Gotlando saloje prasidėjo bažnyčių statyba. Iš viso saloje buvo pastatyta šimtas bažnyčių, kas liudija apie iškirtinai klestintį kraštą, dauguma jų išlikusios ir veikia šiandien. Pagrindinis bažnyčių statymo laikotarpis apima 1150-1350 m. Be to, 1150 m. įkuriama Hanzos pirklių sąjunga, kuriai priklausė ir Gotlando salos sostinė Visbis. XVI a. Gotlande įsitvirtino protestantų tikėjimas. Kaip žurnalas "Gotland. A Hidden Gem in Sweden" tikina: From Crete's dramatic rock formations to the turquoise seas of the West Indies. From the savannahs of Africa to the vibrant nightlife of the French Riviera. Add a medieval city whose city walls and church ruins evoke the essence of Rome, and you will realize there's no need to leave Sweden to travel abroad.

Po labai prastų pusryčių, kurių geriausia dalis buvo dar šiltos bulkutės, pradėjome pažintį su Gotlandu. Kaip man jau vėliau pasakė draugai, Gotlandas yra Švedijos Kuršių nerija, todėl čia viskas taip išpucinta. Per visą kelionę nei Gotlande, nei Švedijoje nemačiau nei vieno apleisto pastato. Po dviejų dienų verkdama prašiausi namo į savo dilgėlėmis apaugusį šabakštyną Lietuvoje.

Tipiška Gotlando architektūra.

Gotlande mėgstami tokie nameliai.

Labiau prakutęs namelis ir Gotlando vėliava su avimi.

Kūtvėlos svajonė pensijoje.

Pirmasis šios dienos sustojimas mūsų programoje buvo prie Lumelundos urvų. Jie net neturi savo tinklalapio versijos anglų kalba, kas daug ką pasako apie jų norą dirbti su turistais. Kodėl šie urvai įtraukiami į lankytinų objektų sąrašą, taip man ir liko mistika. Daugiau smagumo būna nusileidžiant kaime į sklepą bulvių atnešti. Prieš eidami į urvus pažiūrėjome filmą apie tų urvų atradimą. Trys berniukai belandžiodami po urvus juos ir atrado, paskui kažkas juos dar patyrinėjo, ir dabar čia leidžia turistams užeiti. Per metus apsigauna apie 100,000 žmonių. Du nedideli urvai su keliais koridorėliais, pora stalaktitų ir stalagmitų, šaltis ir tamsa. Viskas, ekskursija baigta. Kas esate matę urvus Čekijoje ar Slovakijoje, tai geriau pasėdėkite kavinėje už tą bilieto kainą.

Čia yra bilietų kasa, suvenyrų skyrius ir video salė.

Kūtvėla grožisi Gotlando rožėmis.

Rožės ir levandos Gotlande.

Zabova vaikams. 

Įėjimas į urvus.

Urve kažkas auga.

Čia matome Gotlando salos sandarą. 

Na, kas urvuose dar nesate niekada buvę, tai gal ir patiks, bet kas jau esate po žeme svečiavęsis, tai, kaip jau sakiau, pataupykite tas kronas kam nors prasmingesniam. Toliau važiavome iki Bunge muziejaus po atviru dangumi, t.y. Gotlando Rumšiškių. Dar vienas nusivylimas. Išreklamuotas kaip senųjų gyventojų palikimas, tikėjausi pamatyti atkurtą vikingų laikų gyvenvietę, o čia tėra XVII-XVIII a. gyvenamųjų ir ūkinių pastatų sankaupa. Nothing groundbreaking, really.

Kelios stelos. Datuojamos V a. 

Gotlando Rumšiškės.

Tikrai ne vikingų laikų palikimas.

Toks solidesnis namelis.

Idėja kaimo turizmo sodybai.

Luotas su paukščio galva- jau kažkas originalesnio.

Dailus statinys su įspūdingu stogu.

Malūnas.

Bausmių vieta.

Vėlesni laikai.

Dvivietis tualetas nustebino.

Įdomiausia dalis buvo už muziejaus tvoros ir nemokamai :-)

Visos moterys fotografavosi. O kas žinos, kad ne mano? 

Realijos liūdnos- Europa nebestebina. Tą suvokiau dar lankydamasi Osle prieš porą mėnesių. Teks rimtai pataupyti ir siekti Aziją arba Pietų Ameriką. Nepagalvokite, kad aš esu kažkaip neigiamai nusiteikusi prieš šią kelionę, tiesiog mano susidarytų lūkečių neatitiko didelė jos dalis. Pradedančiam keliautojui tai čia viskas turėtų patikti. Labiausiai man patiko tolimesnė šios dienos programa- raukų (kirtis ant RAUkų) lankymas Faro saloje, į kurią iš Gotlando salos kelia nemokami (!!!) keltai. Kažkada jie buvo mokami, bet kai atsipirko iš rinkliavos, tapo nemokamais, neįsivaizduoju to Lietuvoje. Prieš tai dar sustojome pavalgyti (brangiai ir neskaniai, nors kitoms moterims su pica pasisekė) ir apsipirkti (olandiško sūrio su gotlandietiška pakuote man pavyko išvengti).

Gotlando-Faro keltai.

Ilgą laiką turistams čia nebuvo galima lankytis, nes čia buvo karinės bazės. Mūsų kelionės tikslas- raukų formacijos ir Ingmaro Bergmano amžino poilsio vieta. Ledynmečiu susiformavę dariniai raukai šiandien žadina turistų vaizduotę.

Mėnulio peizažas.

Žinomiausias raukas- Šuniukas.

Gamtos jėgos palytėti.

Kūtvėla Faro saloje.

Šuniukas.

Kūtvėla grožisi Faro gamta.

Kūtvėla ir Šuniukas.

Faro salos raukai.

Kūtvėla inspektuoja ledynmečio paveldą.

Baltijos jūra.

Ledynmečio palikimas.

Beždžionė.

Kūtvėla Faro saloje.

Kūtvėla ir Vienišas Pirštas.

Pirštas.

Gaudome kadrą. 

Pasideginti paplūdimyje netraukia.

Ir čia darbavosi ledynas.

Yra pakrantėje keli sustojimai, kur galima tais raukais pasigrožėti. Tiesą pasakius, įspūdingiausi yra pirmi du: Šuniukas ir Pirštai. Paskui jau daugiau eina tokios akmenų sankaupos, kurios nebedaro įspūdžio. Bet visur yra tualetai ir automobilių statymo vietos. Nedidelio žygelio pakrante metu prisirinkome įvairių akmenų atminčiai.

Akmuo su gamtos jėgos įrodymais.

Telkšantis vanduo.

Vanduo, vėjas ir begalinė gamtos kantrybė sukuria tokius akmenis.

Trolio namelis. Trolis nori pamatyti saulę, bet bijo, todėl žmonės jam namelius pastato, iš kurių galima saugiai į saulę žiūrėti.

Tokius darinius matėme Lumelundos urve. 

Skurdi pakrantės augmenija.

Žvejų nameliai.

Žvejų valtys.

Primena Kuršių neriją.

WC.

2007 m. Faro bažnyčioje buvo palaidotas režisierius Ingmaras Bergmanas. Jis mirė savo namuose Faro saloje sulaukęs 89 metų. Netrukus prie jo, vaikų pageidavimu, buvo perlaidoti ir jo žmonos Ingridos palaikai.

Faro bažnyčia.

Kapinės čia kuklios, be gėlių ir daržovių skyriaus, kaip pas mus kad mėgstama.

Faro bažnyčios kapinės.

Yra ir senų antkapių.

Priemonės kapų priežiūrai.

Faro bažnyčios interjeras.

Centrinis altorius.

Nepamirškime, kad prie jūros esame.

Ingmaro Bermano ir jo žmonos kapas.

Kelionė atgal į viešbutį labai prailgo. Persikėlėme atgal keltu ir važiavome ratais kvadratais kažkur, kol pagaliau sustojome prie jau uždarytos bažnyčios kažkur Gotlande. Šiaip Gotlando bažnyčios atidarytos lankymui nuo ankstaus ryto iki vakaro ir nereikia, kaip pas mus, skambinėti kunigams ir kaišioti eurus bobutėms, kad atrakintų penkiolikai minučių.

Vakaras Gotlande.

Sena bažnyčia.

Sena, bet dar tvirta.

Pagaliau pasiekėme viešbutį. O čia- nėra duše karšto vandens. Viešbutis ir šiaip labai keistas, mūsų moterys vis kėsinosi rožyne piktžoles išravėti. Savininkas, pasirodo, buvo graikas. Silpnai jam su anglų kalba buvo, nemalonus toks tipas. Nieko daugiau iš personalo nesimatė, tai jis turbūt vienas ant didelio ūkio buvo paliktas. Bet gana niurzgėti, laikas ilsėtis.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Raukaitė