Zarasų krašto lobiai ir legendos. Stelmužė-Kamariškės-Antazavė-Dusetos-Antalieptė.

Zarasų krašto muziejus jau yra surengęs ne vieną turiningą ekskursiją savo krašto istorijai ir paveldui pažinti. Šį kartą zarasiškiai ir miesto svečiai buvo pakviesti į ekskursiją po įvairias rajone išsibarsčiusias Zarasų krašto paveldo vietas. Ekskursija buvo nemokama, tai kaip čia nepasinaudosi tokia galimybe? Aš juk nevairuoju, o be nuosavo automobilio su rajonais pažindintis belieka tik organizuotos ekskursijos būdu arba per YouTube. Atvažiavau iš Vilniaus reisiniu autobusu (pilna bilieto kaina apie 11,00 eur) ekskursijos išvakarėse. Kelionė truko apie tris valandas, tame tarpe valandą laiko išvažinėjome iš Vilniaus. Zarasuose mane nuo stoties nuėmė mano geras pažįstamas Kęstas ir palydėjo iki nakvynės vietos. Šį kartą vėl apsistojau "Guesthouse Zarasai" svečių namuose. Nakvynė kambaryje be patogumų kainavo 8,00 eur. Ieškant nakvynės, kaina man visada yra svarbus faktorius, todėl visada dairausi, kur pigiau. Kambarys buvo dvivietis, bet gyvenau viena. Svečiai gali naudotis bendra virtuve, koridoriaus gale yra bendri patogumai. Viskas švaru ir tvarkinga, rekomenduoju čia apsistoti, jeigu reikia vietos pernakvoti Zarasuose.

Zarasų krašto istorija.

Ryte stipriai lynojo. Apie 9.00 val. ryto prie Zarasų turizmo informacijos centro ėmė rinktis ekskursijos dalyviai. Mums buvo užsakytas trisdešimties vietų autobusas, bet vos ne išvakarėse paaiškėjo, kad kažkaip autobusų firma duos didesnį autobusą. Zarasiškių garbei reikia pasakyti, kad visi trisdešimt ir susirinko, nei vienas nedėjo į kojas dėl lietaus. Laisvas dešimt vietų neplanuotai užėmė savarankiškai atvažiavęs ekipažas iš Vilniaus. Autobusas buvo labai patogus, praktiškai kaip naujas. Prieš ekskursiją visi norintys galėjo nueiti į tualetus, o juk visi mes žinome, kad laimingiausias turistas yra pavalgęs ir pasysinęs turistas.

Mūsų ekskursijos autobusas.

Pirmiausia užsukome į Zarasų ežero salą, kur gidas papasakojo apie naujausius archeologinius atradimus. Dabar saloje įrengta vandens pramogų erdvė. Kai paskutinį kartą lankiausi Daugpilyje, mums parodė Daugpilio vandens pramogų erdvę, kurią vietos administracijai teko sukurti, nes daugpiliškiai važiuodavo į Zarasus ir čia palikdavo savo eurus. Neseniai spauda rašė, kad planuojama pastatyti rimtą viešbutį prie ežero. Nežinau, kaip čia bus, nes gidas papasakojo apie vandeningus ir šaltiniuotus Zarasus, o su vandeniu grumtis tai ne juokai.

Zarasų panorama iš salos.

Toliau mūsų autobusas juda Stelmužės link. Šis kraštas istoriškai buvo latviškai vokiškas, o gal vokiškai latviškas, nes priklausė Livonijai, Kuršo hercogystei, o Lietuvai šis kraštas atiteko 1920 m. Tokią istoriją byloja ir Stelmužės pavadinimas-Latvijoje dvarai ir šiandien vadinami "muižomis". Yra žinoma, kad XVI a.vid. čia buvo dvarvietė. Šis kraštas ilgus metus buvo protestantiškas. Turistus šiandien čia traukia garsusis Stelmužės ąžuolas. Aš labai apsidžiaugiau, kad pagaliau ir man pavyko jį pamatyti!

Stelmužės ąžuolas.

Ąžuolai paprastai gyvena nei daug, nei nei mažai- nuo 400 iki 500 metų. Manoma, kad čia buvo pagonių sėlių šventovė, ąžuolų giraitė. Stelmužės ąžuolas šakas į dangų stiebia jau beveik du tūkstančius metų. Jis yra seniausias medis Baltijos šalyse ir vienas seniausių medžių Europoje. Sakoma, jam apglėbti reikia dešimties vyrų. Šiuo metu ąžuolą nuo glebėsčiavimo saugo metalinė tvora, tai net ir kas antrus metus vedamų gilių pasirinkti būna sunku. Ąžuolo kamieno ertmėje, sakoma, rastas vyro skeletas ir šautuvas-Napoleono karų atgarsiai. Toks arboristikos paminklas su laiku apaugo ne tik samanomis, bet ir legendomis- seni žmonės tvirtina, kad per šio ąžuolo kiaurymę galima patekti į požeminį pasaulį. Žemės ūkio ministerija yra nurodžiusi dirbtinai išauginti (in vitro) stelmužiukų ir padalinti Lietuvai ir tikrai žinau, kad vienas toks stelmužiukas auga Kybartuose. Stelmužės ąžuolas 2017 m. dalyvavo Europos medžio konkurse. Jis rungėsi su dar penkiolika kandidatų. Deja, jis užėmė garbingą, bet tik tryliktą vietą, o laimėtoju buvo paskelbtas Juozapo ąžuolas iš Pakarpatės Lenkijos. 

Kelias iki Stelmužės dar vadinamas Girtuoklių keliu, neva, brėžtas ne pagal liniuotę, o drebančia ranka. Prieš atsirandant dvarui, čia, sakoma, buvusi pagoniška pilis, saugojusi kraštą nuo netoliese įsikūrusių Livonijos ordino kalavijuočių. Pirmieji dvaro valdytojai XVI a. buvo Folkerzambai, savo valdas čia vadinę "Steinensee". Niekas nežino, kas atsitiko Stelmužės ąžuolo viršūnei, bet legenda pasakoja, kad baudžiauninkai užvertė ją ir užkirto carui kelią. Vienas vietinis tvirtuolis išgelbėjo carą nuo apiplėšimo, bet padėkos nesulaukė ir caras nuvažiavo toliau. Tvirtuolis nepasimetė, puolė paskui ir nulupo caro karietai ratą- tokį nulūžusį ratą matome Folkerzambų giminės herbe. Turtinga, daug valdų turėjusi Fokerzambų giminė buvo labai sena ir labai plati, turėjo rusišką mūsų krašto atšaką, o giminės geneologinį medį atidžiau pašiurenus galima rasti ir SS karininką, ir Rusijos jūrų laivyno admirolą. Kai Kuršo hercogystė ATR laikais pasiprašė į Rusijos imperijos sudėtį (kitur-buvo aneksuota Rusijos), Folkerzambus pakeitė caro statytiniai Valujevai. Ši giminė irgi buvo įtakinga, vienas jos atstovų tapo aukštu Rusijos imperijos valdininku. Valujevai engė savo baudžiauninkus ir, sakoma, net kelis metus slėpė baudžiavos panaikinimą. Pasakojama, kad teisybės ieškoti baudžiauninkai pėsti atėjo į Peterburgą, ten sužinojo apie apgavystę ir sukilo, Valujevams teko kvietis kariuomenę į pagalbą. Po Valujevų šias valdas gavo kitos giminės, bet apie jas mažai žinoma. Dvaras nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metais. Plėšikai nepasibodėjo išplėšti ir Valujevų giminės mauzoliejų, todėl jis šiuo metu yra lankytojams uždarytas, o Valujevų palaikai perkelti į Stelmužės bažnyčios kriptą. Dvarvietės parke stūkso mūrinis Vergų bokštas. Manoma, kad čia būdavo uždaromi nusikaltę baudžiauninkai. Kiti tvirtina, kad bokšte buvo įrengta ledainė maisto produktams laikyti.

Stelmužės bažnyčia buvo pastatyta medinė, kelios vinys panaudotos tik duryse. Senasis varpas datuojamas 1613 m., pati bažnyčia, manoma, iškilo baudžiauninkų rankomis (kitur-pastatyta Ventspilio meistrų) apie 1650 m. Pasakojama, kad Folkerzambai irgi engė savo baudžiauninkus, šie ėmė bėgti, vieną bėglį pagavo ir ėmė tardyti. Šis pasiguodė, kad bėgama, nes nėra bažnyčios kur melstis. Tai išgirdęs, Folkerzambas pažadėjo leisti bažnyčią pastatyti. Kadangi kraštas buvo protestantiškas, didikai Fokerzambai irgi buvo vokiečiai protestantai, todėl Stelmužės bažnyčia buvo protestantiška. Nuostabų medinį interjerą sukūrė meistrai iš Ventspilio. Bažnyčios kriptoje ilsisi ir Folkerzambų giminės palaikai. Valujevų giminė buvo stačiatikiai, tačiau bažnyčios jie nepavertė cerkve, o 1808 m. atidavė vietos katalikų bendruomenei. Sovietmečiu bažnyčioje veikė kažkas panašaus į liaudies meno muziejų. Dabar čia kartais vyksta pamaldos. Lankymui pritaikyta ir medinė bažnyčios varpinė. Unikalumu ir vertingumu Stelmužės bažnyčia Lietuvoje rungiasi tik su Paberžės bažnyčia. Stelmužės bažnyčia yra vertingas savo laikotarpio etnografinės statybos pavyzdys, autentiškos medinės sakralinės architektūros unikumas. Įspūdį daro centrinis altorius ir sakykla, būdingi XVII-XVIII a. Latvijos, Lenkijos ir Rytų Prūsijos evangelikų liuteronų bažnyčioms.

Stelmužės bažnyčia ir keli Pirmojo pasaulinio karo laikų antkapiai.

Stelmužės ąžuolas.

Valujevų giminės antkapis. Originalus antkapis buvo sunaudotas sovietmečiu Marytės Melnikaitės paminklui.

Valujevų giminės mauzoliejus.

Vergų bokštas.

Centrinis altorius.

Sakyklos laiptai.

Sakykla.

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Stelmužės ąžuolu.

Stelmužės bažnyčia ir varpinė.

Toliau mūsų programoje-Kamariškių dvaras. Buvome perspėti, kad reikia avėti žygiui tinkamais batais. Autobusas mus išleidžia prie dumblino keliuko į buvusį dvarą. Davaras kadaise priklausė vokiečiui Richteriui. Jis valdė apie 80 ha žemės, iš jų 8-9 ha buvo šio dvaro teritorija. Dvare buvo suformuota ąžuolų alėja, šiuo metu sunykusi. Richterio sūnus ir marti 1944 m. išvyko į Vokietiją. Sovietmečiu čia buvo "Tautų draugystės" kolūkis. Po sovietmečio griūties nebeliko kolūkio, tuo pačiu nebeliko ir kas viską prižiūri, todėl dvaro pastatai ėmė nykti. Dabar dvaras po truputį tvarkomas, bus pritaikomas naujoms reikmėms.

Kamariškių dvaro griuvėsiai.

Kamariškių dvaras.

Dvaro griuvėsiai.

Kamariškių dvaro rūmai.

Trumpai stabtelime prie Pirmojo pasaulinio karo bunkerio. Zarasų rajone yra išlikę įvairių Pirmojo pasaulinio karo objektų, yra parengta tematinė ekskursija.

Vokiečių bunkeris.

Antazavės dvaro labai laukiame, nes pažadėjo tualetus :-) Pats dvaras susijęs su Pliaterių gimine, būtent čia 1831 m. kovo 25 d. Emelija Pliaterytė paskelbė savo atsišaukimą eiti į sukilimą. Šias valdas, priskirtas Dusetų valdoms, valdė įvairūs didikai, jį tarpe buvo ir Radvilos, Tyzenhauzai. Būtent iš Tyzenhauzų šį dvarą 1686 m. nusipirko Pliateriai. Neoklasicistinio stiliaus rūmus 1790 m. architektui Antanui Naglovskiui užsakė grafienė Kunigunda Pliaterienė. Ji taipogi fundavo ir bažnyčios statybą-reiklioji grafienė pageidavo bažnyčią matyti pro savo apartamentų langus. Dvarą po Pliaterių valdė įvairios giminės, sovietmečiu čia įkurta internatinė mokykla, vaikų globos namai. Vieni iš didikų, valdę šį dvarą, buvo von Roppai, jų giminės atstovė Liudvika Ropaitė į lietuvių kalbą išvertė brolių Grimų pasakas- ši knyga "Senelės" slapyvardžiu buvo išleista 1908 m. Dvarui priklauso didelis terasomis link ežero besileidžiantis parkas. Šiuo metu dvaro pastatas tvarkomas, čia veikia amatų centras, vyksta edukacijos, tvarkomi parko želdiniai ir tvenkiniai. Tikimės, kad ateityje čia bus ekspozicija apie Pliaterių giminę ir jos palikimą.

Antazavės dvaras.

Antazavės dvaro Rūpintojėlis. 

Antazavės dvaras.

Pliaterių giminės geneologinis medis.

Audimo staklės.

Audinio pavyzdys.

Europa investuoja.

Tekstilės paroda.

Keramikos degimo krosnis.

Toliau mūsų laukia maloni staigmena-sustojimas Dusetose. Čia aplankome Dusetų dailės galeriją ir Sartų regioninio parko lankytojų centrą. Tik akį užmetame į skulptūrų parką ir bažnyčią, bet tikrai manau, kad čia verta sustoti ilgesniam laikui. Sakoma, kad Dusetose menininkų procentas vienam gyventojui yra aukščiausias šalyje. Tai nulėmė dar 1972 m. vietos mokykloje įvestas sustiprintas dailės mokymas. Dusetas garsina menininkų Saukų šeima. Kultūros centre yra daugiafunkcinė salė renginiams. Vienas iš rimtesnių renginių netolimoje ateityje-tarptautinis šaškių čempionatas.

Dusetų dailės galerija.

Evaldo Ivanausko fotografijų paroda.

Plieninis žirgas.

Nepriklausomybės paminklas buvo pastatytas 1928 m. Sovietmečiu sunaikintas, atkurtas 1990 m.

Nusiaubiame žuvies parduotuvę.

Ungurys drebučiuose.

Sartų regioninio parko lankytojų centras.

Sartų regioninio parko lankytojų centras nedidelis, bet labai inovatyviai apipavidalintas. Čia galima sužinoti apie saugomas lietuviškas orchidėjas, ausytąjį kragą, Sartų žirgų lenktynes, sėlių genties palikimą.

Plunksnos.

Kieno čia snukutis?

Sartų ežeras.

Nepriklausomybės paminklas.

Svečių laukia sėliai.

Archeologiniai radiniai.

Sartų regioninio parkolankytojų centras.

Neplanuotai užeiname į Dusetų amatų centrą ir išgąsdiname patį gaspadorių. Gal ir nebūtume ėję, bet šalia buvo mūsų autobusas priparkuotas, o amatų centro durys atviros, tai kur tau moterys neužeis. Užėjo viena kita, išbėgo lauk, drauges pasišaukė, jau ir mūsų gidas eina tvarkos daryt. Bet jis vienas, o mūsų moteriškių virš dvidešimt, tai nors ir garbingai mūsų gidas priešinosi, bet jėgos buvo nelygios.

Amatų centras Dusetose.

Etnografiniai rakandėliai.

Bevieliai lygintuvai.

Moliniai uzbonėliai.

Etnografinis radiatorius.

Autentiški kokliai.

Cukraus aparatas iš dvaro.

Seniai dairiausi tokio pakabuko. Tai paėmiau du.

Autobusu apsukame garbės ratą prie Sartų hipodromo. Legendinės žirgų lenktynės jau nebevyksta ant ežero, nes ledas nebeužšąla taip patikimai, kaip anksčiau. Užtat hipodrome savo tvarką daro kurmiai. Pagal pievoje kėpsančius kurmrausius sprendžiant, tai Sartų kurmiai yra gero veršiuko dydžio. Patys kurmiai žiemą nemiega, lindi giliai savo urveliuose ir minta sukauptais sliekais, kuriems šiltuoju metų laiku perkanda galvas ir susisandėliuoja gyvus. Dabar buvusio Didžiadvario-Dusetų dvaro teritorijoje yra žirgynas, pats dvaras 1865 m. buvo apleistas ir sunyko.

Paminklinis akmuo Emilijai Pliaterytei ir Cezariui Pliateriui. 

Netrukus sustojame Antalieptėje. Viskas čia aplipinta Europos sąjungos remiamų projektų iškabomis. Pirmiausia užsukame į Antalieptės kraštotyros muziejų. Muziejus glaudžiasi Antalieptės daugiafunkciniame centre, čia dar įsikūrusi seniūnija, biblioteka, yra bendrosios praktikos gydytojo kabinetas.

Kraštotyros muziejus.

Įvairūs eksponatai.

Tokias svarstykles aš prisimenu.

Uniforma.

Madinga kepurė.

Juostos.

Tūkstantis markių.

Vestuvės tremtyje.

Arkivyskupo šeima.

Antalieptė.

Laimingas lieptas.

Skeptikams, kurie tvirtina, kad kiaulės neskraido.

Antalieptės vienuolynas.

Manoma, kad basieji karmelitai į Antalieptę atvyko 1700 m. Juos globojo Strutinskių ir Pliaterių giminės. Globėjų paramos dėka buvo pastatytas vienuolynas ir bažnyčia, tarp jų buvo galima susisiekti požeminiu koridoriumi. Fundatoriai ir vienuoliai buvo laidojami kriptoje po bažnyčia. Vienuolynas buvo uždarytas 1832 m., bažnyčia paversta cerkve (sunaikintas centrinis altorius ir freskos), įkurtas moterų stačiatikių vienuolynas. Vėliau vienuolyno patalpose įkurta mergaičių mokytojų seminarija ir ūkio mokykla. Po Nepriklausomybės atgavimo 1918 m. nuosavybė grąžinta katalikams, įkurta pradinė mokykla, o 1924 m. čia atsikėlė Švč. Jėzaus Širdies moterų kongregacija. Vienuolės pasirodė veiklios-įsteigė žemės ūkio mokyklą, pradinę ir vidurinę mokyklas, vaikų darželį, prieglaudą, amatų mokyklą, vienuolių naujokyną. Šiuo metu vienuolyno kompleksas pritaikomas naujoms reikmėms, čia galima užsisakyti nakvynę.

Medinė drožyba.

Inovatorių slėnis.

Hipsteriškas dalykas.

Kai viskas čia medum kvepėjo.

Vienuolyno daržas. Mūsų moterys tuoj pat puolė inspektuoti.

Langas į kultūros paveldą.

Vat ką reiškia išsilavinimas.

Statybinėmis dulkėmis apneštas kambarys.

Gerai, kad bažnyčia netoli, galima greitai išpažinties subėgioti. 

Internetų galia.

Su tapkutėmis vaikščiojo.

Tarp dviejų ugnių.

Užsukame į energetikos muziejų. Nedaug kas žino, bet 1961 m. Antalieptėje buvo pastatyta vienintelė kalnų tipo elektrinė Lietuvoje.

Energetikos muziejus.

Įspėjamasis ženklas.

"Diedas" balanai laikyti.

Sakoma, šitas daikčiukas iš vokiško tanko išimtas.

Daikčiuko specifikacija.

Toliau einame į bažnyčią. Mūsų gidas sakė "bažnytėlė", bet apsimelavo ryškiai-pastatas kryžiais dangų remia, pastatas į kameros objektyvą netelpa, ne bažnytėlė, o visa bažnyčia čia! Mūsų grupė, įtariu, gimininga su tais Sartų kurmiais buvo, nes beveik visi kaipmat nulipo į požemines kriptas po bažnyčia. Aš tą malonumą praleidau, manau, kad man anksti dar į kriptą.

Nunykusi freska.

Bažnytėlė, sakote?

Antalieptės bažnyčia.

Votai.

Dievo Motina.

Antalieptės bažnyčios interjeras.

Įspūdingi mūrai.

Miestelio centre- sovietinių karių kapinės.

Vienas iš Antalieptės lieptų.

Tai gal paremontuoti galima?

Beždžionių tiltas Antalieptėje.

Gandras, matyt, irgi energetikas.

Turistų traukos centras.

Buvęs Antalieptės malūnas.

Šis akmeninis malūnas pastatytas 1855 m. imituojant valstiečio trobos architektūrą, greičiausiai senojo malūno vietoje. Statybai naudotas skaldytas akmuo, apvalūs akmenys, raudonos plytos ir kalkių skiedinys. Malūnas priklausė dvarininkui Jonui Tiškevičiui. Užtvenkus upę, vanduo būdavo nukreiptas į malūno turbiną. Malūne įrengta elektrinė teikė elektrą miesteliui. Sovietmečiu malūno savininkas buvo ištremtas į Sibirą ir negrįžo, atsiradus Antalieptės hidroelektrinei malūno nebereikėjo. Malūnas buvo perduotas tuometiniam Valstybiniam Dailės institutui. Dabar šis technikos paveldas prikeliamas naujam gyvenimui.

Upės kaskada.

Antalieptės malūnas.

Jau temsta. Mūsų autobusas jau visiškoje tamsoje sustoja prie netoli Degučių esančios sentikių cerkvės. Iš autobuso nelipame, nes tamsu ir vėl lynoja. Šią cerkvę man pavyko aplankyti pernai. Ekskursijos organizacija aukštumoje-lygiai 17.00 val. grįžtame į Zarasus. Mano autobusas į Vilnių išvyksta 17.40 val., bet mane maloniai sutiko parvežti vilniečių ekipažas. Tai nė mirktelt nespėjau, o jau buvau namuose. Dėkoju Zarasų krašto muziejaus darbuotojams Vasilijui ir Kęstui bei Zarasų turizmo informacijos centro darbuotojui Ramūnui už turiningai praleistą dieną, o savo gerbiamam Skaitytojui rekomenduoju sekti naujienas ir prisijungti prie būsimų ekskursijų.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Stelmužaitė