Kelionė į Jordaniją. Pirmoji diena: Amanas, Džerašas.

Šiais metais pagaliau man pavyko įgyvendinti seną savo svajonę apsilankyti Jordanijoje. Trečias kartas visgi nemelavo! Trumpas kelionės reziumė būtų "Jordanija mažai, bet užtat patogiai". Mano sprendimas patikėti kelionės logistiką kelionių agentūrai buvo apspręstas prastai išvystyta turistine infrastruktūra Jordanijoje, bet šis įspūdis po kelionės pasikoregavo į gerąją pusę. Labai daug lietuvių, lenkų ir rusų dabar naudojasi pigiais skrydžiais į šią egzotišką šalį ir Jordanija kiekvienam turi ką pasiūlyti: vieni keliavo savarankiškai ir daug bendravo su vietiniais gyventojais, kiti keliavo organizuotai ir turėjo mažiau logistikos galvosūkių, treti keliavo piligrimų keliu su kunigu...Mūsų tiesioginis skrydis iš Vilniaus į Amaną vėlavo apie dvi valandas, už ką gavome po juokingus penkių eurų vertės kuponus kavinei ir ten nusiaubėme kibinų padėklą, paskui jau nusileidę Amano oro uoste labai ilgai tvarkėme pasienio formalumus. Kadangi šiuos rūpesčius buvau palikusi agentūrai, tai apie Jordanijos vizų išdavimo tvarką nieko negaliu pasakyti. Žinau tik tiek, kad mes gavome grupinę vizą nemokamai, nes tuo rūpinosi mūsų kelionių agentūros partneriai Jordanijoje. Daugiau visokių smulkmenų pateiksiu paskutiniame temos apie Jordaniją įraše "Kas liko už kadro Jordanijoje?".

Ursulijus Lepečkojauskas nekantrauja pradėti kelionę.

Mūsų pasus surinkęs Muhamedas dingo kaip į vandenį dykumos smėlį daugiau kaip valandai, todėl mes užstrigome bagažo skyriuje, nes be pasų mūsų neišleido iš oro uosto. Jau nebe juokais kilo mintis steigti beduinišką stovyklą, susikurti laužą, virtis nervus raminančią ramunėlių arbatą ir pragyvenimui užsidirbti dainuojant lietuvių liaudies sutartines. Kai Muhamedas pagaliau pasirodė, jis mūsų pasais norėjo apdalinti svetimą grupę. Laimei, mūsų grupės vyrai greitai nuėmė išsiblaškėlį Muhamedą iš klaidingo kelio ir, apstoję iš abiejų pusių, švelniai, bet griežtai paėmę už parankių palydėjo pas mus. Išėjus iš oro uosto mūsų laukė VIP autobusas su vairuotoju ir rusakalbe gide, kuri lydėjo mus visos kelionės metu. VIP autobusas buvo labai erdvus, su dviem sėdynėmis dešinėje eilėje ir viena sėdyne kairėje eilėje, todėl man teko didelis džiaugsmas sėdėti iškart už vairuotojo ir matyti geriausius vaizdus! Šioks toks minusas buvo mažai vietos kojoms ir vairuotojo pomėgis atsidaryti langą, su tuom man teko kovoti visos kelionės metu. Mes stipriai vėlavome į viešbutį vakarienės, bet maistas buvo paliktas restorane uždengtas švediško stalo principu ir alkani nelikome, nors kai kurie patiekalai buvo kiek atšalę. Pirma pažintis su jordanietiška tvarka nebuvo sklandi.

Ursulijus Lepečkojauskas nekantrauja atvykti į viešbutį.

Iš paties Amano matėme labai nedaug, tik aplankėme jo citadelę, pakeliui iki jos dar stabtelėjome išsikeisti pinigų. Iš tiesų, būčiau norėjusi ilgesnės pažinties su Jordanijos sostine. Štai per ją einantis Karališkasis kelias Jordanijoje minimas jau Skaičių knygoje:  Mozė išsiuntė iš Kadešo pasiuntinius pas Edomo karalių: „Taip sako tavo brolis Izraelis: ‘Tu žinai apie visas nelaimes, kurios mus ištiko. Mūsų protėviai nuėjo į Egiptą, mes gyvenome Egipte ilgą laiką, ir egiptiečiai engė mus bei mūsų protėvius. Mes šaukėmės VIEŠPATIES, jis išgirdo mūsų balsą, pasiuntė angelą ir išvedė mus iš Egipto. Štai dabar mes Kadeše, mieste prie tavo žemės pakraščio. Prašom leisti mums pereiti per tavo kraštą. Mes neisime per laukus ar vynuogynus ir negersime vandens iš šulinių. Mes eisime Karaliaus vieškeliu, nesukdami nei į dešinę, nei į kairę, kol nepereisime per tavo žemę.’ Bet Edomas atsakė: „Neisi per čia! Jei bandysi, prieš tave žygiuosiu su kalaviju.“ „Mes laikysimės vieškelio, ­ sakė izraelitai, ­ jei gertume tavo vandens mes ir mūsų galvijai, už jį atsilyginsime. Tai tik mažmožis. Mes prašome tik leisti pereiti pėsčiomis.“ Bet jis atsakė: „Neisi!“ Ir Edomas išėjo prieš juos su didele ir gerai ginkluota kariuomene. Edomui atsisakius leisti izraelitams pereiti per savo žemę, Izraelis pasitraukė.

Kūtvėla džiaugsmingai nusiteikia kelionei. Tegu tik pabando koks Edomo karalius jos nepraleisti-kiaurai praeis.

Jordano žemė buvo strategiškai vertinga dėl savo vandens atsargų, derlingos žemės ir mineralų (bitumo, druskos, vario). Čia strateginių interesų turėjo Egiptas, Asirija, Persija, Graikija, Roma, Bizantija, Islamo šalys...Pagrindinis jų traukos šaltinis buvo Jordaną kirtęs prekybos kelias, kuriuo buvo gabenami prieskoniai, šilkas, smilkalai...Šiuolaikinis Jordanas susikūrė tik 1920 metais. Oficialus šalies pavadinimas yra Jordanijos Hašemitų karalystė, Hašemitai- valdančiosios dinastijos vardas. Lietuvos dydžio šalyje šiandien gyvena apie 10 mln gyventojų, nemažą jų dalį sudaro pabėgėliai iš karštųjų taškų regione. Sostinė Amanas (Rabbath Ammon) minima Biblijoje kelis kartus, vienas iš įsimintiniausių epizodų- karaliaus Dovydo ir Betsabėjos istorija. Betsabėja buvo ištekėjusi už Urijo, kurį Betsabėją pamilęs karalius Dovydas liepė pastatyti pirmose eilėse puolant Amaną ir Urijus žuvo. Viešpats užsirūstino ir nubaudė karalių Dovydą- jo ir Betsabėjos sugyventas vaikelis neišgyveno. Tačiau karalius Dovydas taip gailėjosi, kad Viešpats atsileido ir karaliui Dovydui su Betsabėja gimė dar vienas vaikelis, tai buvo sūnus, būsimasis karalius Saliamonas. Šiandieniniame Amane gyvena apie keturis milijonus gyventojų. Nuo ant kalno stūksančios Amano citadelės atsiveria miesto panorama; sakoma, citadelę su miestu jungė slapti požeminiai tuneliai. Amano citadelė mena Romos imperijos valdymo metus, kai čia maždaug II a. m.e. buvo pastatyta šventykla Herakliui, jos teritorijoje yra ir Omejadų laikotarpio rūmų liekanos, Bizantijos laikų bažnyčios liekanos, nedidelis archeologijos muziejus.

Kai gauni viešbučio kambarį su vaizdu.

Al Fanar Palace Hotel, Amanas.

Jordanijoje rūkoma visur, nepaisant visų draudimų.

Pirmas žvilgsnis į Amano citadelę.

Amano panorama.

Amano citadelės istorija.

Kūtvėla tyrinėja Jordanijos paveldą.

Ursulijus Lepečkojauskas irgi domisi Jordanijos paveldu.

Amano panorama su senuoju romėnų laikų teatru.

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Heraklio šventyklos griuvėsiais.

Amano citadelės centrinis taškas romėnų laikais buvo Herakliui skirta šventykla. Manoma, kad jos marmuras buvo vėliau panaudotas statant krikščionių bažnyčią netoliese. Heraklio statulos aukštis jo vardo šventykloje siekė 8-12 metrų aukštį, pačią šventyklą supo šešios kolonos. Šventykla arba taip ir nebuvo užbaigta, arba buvo sunaikinta kurio nors žemės drebėjimo metu. Jeigu šventykla visgi buvo nebaigta, archeologams ir istorikams būtų įdomu sužinoti, kodėl meistrai savo darbo neužbaigė.

Amano citadelės prižiūrėtojas.

Heraklio šventyklos griuvėsiai Amane.

Kūtvėla grožisi kolonos kapitelio raižiniais.

Nuostabios kolonos.

Heraklio šventyklos kolonų aukštis palyginus su žmogaus ūgiu.

Bizantinės bažnyčios griuvėsiuose naujus namus rado Heraklio šventyklos marmuras.

Omejadų kalifato periodo rūmų pastatas.

Omejadų kalifatas dar vadinamas Damasko kalifatu. Jo egzistavimo periodas apima 661-750 metus. Omejadai buvo sumušti prie Zabo upės db. Irake, kai iškilo Abasidų dinastija (Bagdado kalifatas), kuri nuvertė pasaulietišką gyvenimą neva tai pamėgusius nusidėjėlius Omejadus ir tada Abasidų valdymas tęsėsi iki XIII a. Omejadų giminės atstovus nugalėtojai suieškojo ir išžudė, pabėgti pavyko tik vienam, jis pabėgo į Ispaniją ir įsitvirtino Kordoboje, ten įkūrė naują Omejadų dinastiją. Iberijos pusiasalis išbus islamiškas kitus tris šimtmečius.

Omejadų rūmų puošyba.

Omejadų rūmų puošyba.

Omejadų rūmų liekanos.

Amano citadelė.

Kūtvėla grožisi senovine architektūra.

Architektūros grožybės.

Archeologijos muziejus nedidelis, bet kimšte prikimštas įdomybių nuo neolito laikų iki Otomanų valdymo periodo. Labai įdomūs žmogaus ūgio karstai, primenantys netradicinės formos ąsočius su ąsomis, už kurių virvėmis karstai (sarkofagai?) būdavo nuleidžiami į žemę. Jie buvo rasti 1966 m., bet ne Amano citadelės teritorijoje. Kiekviename karste buvo rasti 2-3 žmonių palaikai. Toks laidojimo būdas praktikuotas XII-XVI a. pr.m.e. db. Palestinoje.

Labai įdomus indas su degančiomis žvakutėmis.

Labai įdomus sienos apšvietimas.

Kažkada buvo gražus liūtas.

Senovinės aliejinės lempelės su intymiomis scenomis.

Iš Heraklio liko tik manikiūras.

Žmogaus rankų kūryba.

Amano citadelės planas.

Po Amano citadelės vykome į senovinį Gerasos miestą-šiandieninį Džerašą. Pakeliui sustojome papietauti restorane su švedišku stalu, kur sustoja daug turistų autobusų. Tai buvo labai gera mintis, nes paskui po Džerašą labai daug vaikščioti reikėjo. Manoma, kad Gerasos miestą įkūrė dar Aleksandras Makedonietis 331 m. pr.m.e., nors gyvenvietė ten jau buvo prieš jam atvykstant į šiuos kraštus. Visgi, senoji romėniškoji Gerasa datuojama maždaug 70 mūsų eros metais ir įėjo į Dekapolio (Dešimties Miestų) sudėtį. Imperatorius Trajanas užkariavo visą Jordaniją 106 mūsų eros metais ir Gerasa įėjo į Arabijos provincijos sudėtį. Kiti du šimtmečiai laikomi Jordanijos aukso amžiumi, nes investicijos į žemės ūkį, paslaugų sektorių, pramonę labai padėjo regionui vystytis. Miesto globėja buvo deivė Artemidė. Bizantijos laikotarpiu romėniškas paveldas buvo ūkiškai sunaudotas bažnyčių statybai, tokių bažnyčių iš romėniškų šventyklų likučių Džeraše šiandien žinoma penkiolika, nors greičiausiai jų buvo daugiau. Teisybės dėlei reiktų paminėti, kad nemažai statybinės medžiagos "pasigamino" senovės metais įvykusių dažnų žemės drebėjimų dėka, todėl doriems krikščionims ne visada reikėjo plūktis griaunant romėnų šedevrus, o ko nepribaigė dori krikščionys iš Bizantijos, tą pribaigė dori krikščionys Kryžiuočiai. Džerašas laikomas geriausiai išlikusiu romėnų architektūros miestu už Italijos ribų. Žemės drebėjimų ir užkariautojų nuniokotas miestas su laiku buvo apleistas ir...užneštas žeme (smėliu). Tik per pastarąjį šimtmetį archeologiniai kasinėjimai atidengė senąją Gerasą, kuri gamtos dėka išliko nuostabiai išsaugota nuo sunaikinimo. Vaikštant po įspūdingus griuvėsius ir įsivaizduojant prarastą didybę reikia nepamiršti, kad šis miestas iškilo kaip ir ne vienas toks-iš vergų darbo ir ant vergų kaulų.

Hipodromo fragmentas.

Kūtvėla lankosi Džeraše.

Imperatoriaus Hadriano arka.

Grindų mozaikos.

Grindų mozaikos.

Džerašas, Jordanija.

Miesto vartai.

Sveiki atvykę į Džerašą.

Džerašas, Jordanija.

Džerašas, Jordanija.

Forumas.

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Džerašo forumu.

Kolonada.

Dzeuso šventyklos griuvėsiai.

Žmogaus rankų kūrinys.

Nuo Dzeuso šventyklos atsiveria Džerašo forumo panorama.

Dzeuso šventyklos kolonos.

Džerašo forumas.

Džerašas, Jordanija.

Kūtvėla grožisi Džerašu. 

Gyvūnams nudaužytos galvos- Islamo šalių "kultūros" paveldas.

Vienas iš teatrų.

Pensijon išėję Jordanijos kariškiai dūdmišiais groja turistams. 

Teatro fragmentas.

Pagrindinė Džerašo gatvė. Čia prasilenkdavo dvi karietos.

Kolonos.

Dailus akcentas.

Kolonos.

Turgaus vieta.

Baisoka, kad nekaukšteltų per pakaušį.

Džerašas, Jordanija.

Džerašas, Jordanija.

Džerašas, Jordanija.

Labai dailus kapitelis.

Parduotuvės.

Džerašas, Jordanija.

Nimfų šventykla ir viešasis miesto fontanas.

Džerašas, Jordanija.

Artemidės šventyklos griuvėsiai.

Dailus akcentas.

Senasis ir naujasis Džerašas.

Dailus iškalinėjimas.

Dar vienas teatras.

Niša.

Muzikanto bareljefas.

Teatro fragmentas.

Teatras.

Artemidės šventyklos griuvėsiai.

Dailūs akcentai.

Artemidės šventyklos griuvėsiai.

Artemidės šventyklos kolonos.

Artemidės šventykla.

Bažnyčios griuvėsiai.

Mozaikinės bažnyčios grindys.

Pats Džerašas man padarė didelį įspūdį. Po Petros su Wadi Rum dykuma, Džerašas yra antra turistų lankomiausia vieta Jordanijoje. Nustebau, kad lapkričio vidurys vis dar laikomas sezonu, nes turistų tikrai nebuvo labai daug. Tai gali paaiškinti didelės erdvės, po kurias išsisklaido turistų grupės. Rudenį čia temperatūrą dieną siekia 19-27 'C (priklausomai nuo vietovės), baisu ir pagalvoti, kiek čia prikaitina saulė vasaros sezono metu. Džeraše buvo nemaloni galimybė susidurti su jordanietišku mentalitetu, kuris paliko blogą įspūdį. Yra toks įstatymas, kad Džeraše reikia papildomai sumokėti apie 30 JOD už vietinį gidą, kurio...nėra. Mes turėjome savo gidę, bet turėjome papildomai mokėti tokį reketą "palaikyti vietiniams Džerašo gidams", netgi skandalą sukėlėme. Nuo šio mokesčio neina išsisukti, o ir paslaugos, už kurią susimoki, negauni. Tokiu "perliukų" šios kelionės metu pasitaikė ir daugiau, bet toks įstatymas. Dar viena priežastis, kodėl į Jordaniją keliavau su agentūra, buvo toks vietinių žmonių nesąžiningumas, kad turistą galima, o gal netgi ir reikia, apipisti, tai jau atsiprašau gerbiamo Skaitytojo už išsireiškimą. Žinoma, Jordanijoje yra daug gerų ir sąžiningų žmonių, o Kūtvėla mėgsta paburbėti.

Grįžtant į viešbutį užsukome į alyvuogių aliejaus spaudyklą. Mums buvo du pasirinkimai: mokama ekskursija po aliejaus fabriką ir galimybė nusipirkti aliejaus buteliuose arba nemokamas apsilankymas vietinėje aliejaus spaudykloje ir galimybė nusipirkti aliejaus į savo atsineštą tarą. Šioje vietoje pasigedau aiškesnių nurodymų iš gidės dėl savos taros, nes mūsų grupėje buvo žmonių, kurie liko nenusipirkę aliejaus, nes neturėjo savo taros, o aš nepirkau tokio aliejaus dėl to, kad bijojau išlaistyti rankiniame bagaže. Dar visos kelionės metu vis sustodavome kur nors apsipirkti, ir tie apsipirkimo sustojimai mane labai nervino, nes užtrukdavo visą amžinybę, o lankytinuose objektuose tekdavo ir paskubėti. Juk ne apsipirkti tokį kelią sukorėme!

Jordanijoje alyvuogių aliejaus spaudyklos vis dar nepajėgios aptarnauti visų norinčių iš karto. Žmonės atveža savo surinktas alyvuoges ir gauna apytikslį terminą, kada jos bus apdorotos. Tik vos prieš kelis metus alyvuogių aliejus iš Jordanijos imtas eksportuoti*, iki tol jis praktiškai tenkino vietinės rinkos poreikius. Jordanija savo alyvuogių aliejų eksportuoja į Pakistaną (didžiausia rinka, net 41 proc. eksporto), Kazakstaną (21 proc. eksporto), Saudo Arabiją (12 proc. eksporto), tada kukliai rikiuojasi Jungtiniai Arabų Emyratai, Kuveitas, Kataras, JAV...Jordanijoje auginama apie trisdešimt rūšių alyvuogių medžių. Alyvuogės taipogi eksportuojamos, didžiausia rinka yra Saudo Arabija (21 proc. eskporto), Izraelis (35 proc. eksporto), Jungtiniai Arabų Emyratai (20 proc. eksporto)...Jordanijoje yra apie 130 alyvuogių aliejaus spaudyklų. Alyvuogės renkamos rankomis, joms auginti nenaudojami chemikalai. Mūsų autobusas sukėlė sąmyšį vietinėje aliejaus spaudykloje, ten nedažnai užsuka pilnas autobusas turistų, kurių dauguma-keliaujančios pavienės moterys, o dar ir pusnuogės Jordanijos standartais. Bet juokingiausia jiems buvo, kad aliejų pirkome ne, kaip čia įprasta, po 20-30 litrų kiekvienas, o tik kelis 0,25 l buteliukus nuo mineralinio vandens.

* Duomenys 2016-2017 m.

Vyrai kantriai laukia savo alyvuogių eilės.

Aliejaus spaudykla.

Pirmojo spaudimo aliejus.

Eilė netrumpa, gali užtrukti.

Ursulijus Lepečkojauskas skanauja alyvuoges. Negražu svetimą imti, bet ką tu tam meškiui padarysi? 

Nakvoti grįžome į tą patį viešbutį, kur mūsų laukė soti vakarienė. Visos vakarienės buvo viešbučiuose švediško stalo principu, todėl nuoširdžiai manau, kad po kokius du kilogramus ant kiekvienos šlaunies tikrai prisiauginau.

Bus daugiau.

Kūtvėla Inshallahaitė