Mane galima sutikti:


Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias:
Visa būtis šioj žemėj – tik sekundės kelios.

Kūtvėla straksi per kupstus Alionių pelkėje : opapa gangam stail, opapa!

Wednesday, November 20, 2013

Kai virš trisdešimties asmenų Feisbuke paspaudė "Yes" renginio skiltyje apie sekmadienio žygyje į Alionių pelkę, buvo ko sunerimti. Tame pačiame Feisbuke sklandė gandas, kad Vilnius-Utena maršrutu pro Glitiškes važiuoja riboto pajėgumo autobusai ir tokio kiekio žygeivių sankaupa prie durų gali tiesiog išvesti vairuotoją iš pusiausvyros. Pabiro klausimai, gal reiktų bilietus dar iš vakaro nusipirkt? Žygio vadovas Tadas Šidiškis po viskam jau minėjo, kad to autobuso vairuotoją jau buvo išvakarėse susiradęs ir veiksmų eigą aptaręs (both thumbs up!). Man pasisekė, kad kolega žygeivis Marko važiavo su mašina, tai pakeliui sutiko ir mane įsimesti, tegul tik Ponas Dievas ir pelkių maumas duoda jam sveikatos. Buvo tik viena problema-Kūtvėla nugoglino ne ten, kur reikia.

GOOGLEMAPCRY

Pagaliau džiaugiuosi, kad ilgai nežinota mane kamavusios negalios diagnozė yra nustatyta. Internautas Eimantas V. pasakė, kad aš kenčiu nuo geografinio kretinizmo. Šios negalios simptomai yra nesiorientavimas geografinėje erdvėje ir visiškas žemėlpaių nesupratimas. Gydytis patarė vystant vidinį kompasą pagal įsimintiniausius gatvės ženklus: parduotuvė, bomžas, konteineriai, mašina....Ir dar protingas knygas liepė skaityti, kad žinočiau, kas yra "viadukas". Aš žinau, kas yra viadukas (na, atrdo, kad žinau), bet surasti tašką žemėlapyje ir nustatyti iš kurios pusės jis viaduko atžvilgiu yra- va jau ir geografinio kretinizmo priepuolis. Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi.

Kojas žygiui paruošiau dar iš vakaro: kruopščiai apipidikiūrinau, ištryniau dar iš Provanso kelionės parsiveštu ir labai čėdijamu levandų kremu pėdoms, apklijavau pleistru strategiškai pažeidžiamas vietas (poros vis dėlto nenumačiau), susiradau ir ant šilto radiatoriaus nakčiai pasidėjau dar mamos megztas vilnones kojines ir madingoje parduotuvėje pirktas blauzdines, dabar tiek jau žygiuose nudžyrintas, kad tikras dizaineris neatpažintų. O darbe per pietų pertrauką dar sulaksčiau į "Armijai ir civiliams" parduotuvę ir nusipirkau guminius batus, nes Tadas Šidiškis sakė, kad vandens bus iki pusės blauzdų. Nemelavo.

botikai
Ir prie pečiaus, ir prie svečiaus. 55 LTL.
Yra toks anekdotas: po revoliucijos Rusijoje gyveno viename daugiabutyje toks senas kaip pasaulis diedukas, kuris baisingai smurtavo ir terorizavo visą namą, bet kiti daugiabučio gyventojai bijojo jį skųsti valdžiai, nes tas diedukas buvo Leniną matęs. Tai drebėjo visi ir kentėjo. Tada vieną gražią dieną į daugiabutį atsikraustė jaunas studentas. Ir štai tas studentas jau pirmąjį vakarą nuleido įsisautėjusį dieduką nuo laiptų. Visi kaimynai drebėdami stebėjo sceną pro durų akutes. Pamatę, kaip studentas nukenksmino daugiabučio siaubą, t.y pasikėsino į tokią garbingą asmenybę, kuris gi patį Leniną matė, tik palingavo galvas : "Jis irgi matė". Taip ir su ta Alionių pelke: kai tik būdavo koks žygis, vis atsirasdavo koks žygeivis, kuriam žygio vadas sakydavo: "O, tu gi Alionių pelkę perėjęs" ir aplinkui stodavo pagarbi tyla. Nuo tada, kai pirmą kartą išgirdau tą mistinį pavadinimą "Alionių pelkė", nesitvėriau savame kailyje kuom greičiau tenais patekti.

Be careful what you wish for.

Šiek tiek paklaidžioję radove privažiavimą prie Glitiškių dvaro. Susitikimo vieta turėjo būti Glitiškių ąžuolas. Dar dvaro beieškodami nutarėme, kad ne apie bet kokį ąžuolą čia eina kalba (o tas faktas, kad medžiai jau be lapų, orientacijai žygiuose nė kiek nepadeda).


P1240825
Glitiškių dvaras.
P1240834
Glitiškių dvaras.

P1240828
Koplytstulpis.

P1240831
Glitiškių ąžuolas.
Glitiškių ąžuolas yra 24 metrų aukščio ir 7,4 metrų apimties. Apylinkių žmonės mano, kad šiam senoliui jau pusantro tūkstančio metų. Čia yra apsilankęs ir savo įspūdžius aprašęs keliauninkas Mariukas M. Pats dvaras minimas nuo 1483 m.

Pirmieji žingsniai lodant Lietuvos lenciūginius kiemuose buvo nesudėtingi.

P1240835
Švendrai žmogaus ūgio. 
P1240839
Tėvynės dirvonai. 
P1240841
Vandens paėmimo vieta. 

P1240842
Checkpoint. 
P1240845
Žengiam toliau.
P1240846
Po lietaus.

P1240848
"Mažasis erelis rėksnys yra didelis paukštis." Bijau ir pagalvoti, kas sakoma apie didįjį erelį rėksnį? 

P1240849
Viena koja pelkėje.

P1240851
Mažasis erelis rėksnys, kuris yra didelis paukštis, sulaukė ir didelio žygeivių susidomėjimo. 

P1240852
Tęsiame žygį. 
Glitiškio medžiotojų namelio paunksmėje padarėme pertraukėlę pasistiprinti.

P1240861
Faktas. 
Dar pora plakatų šia tema:

nemesk-siuksles

nesiukslink-eziukams

Plakatų šaltinis: Nešiukšlink, Čakas viską mato ir pro pirštus nežiūri. Ta proga DIDELIS AČIŪ IR PAGARBA tam žygeiviui, kuris surinko kiek įmanoma plastiko butelių iš pelkės ir išnešė. 

P1240863
Nemažai dar nukritusių obuolių. 

P1240865
Iki Vilniaus  yra 40 km, skelbia stulpas su šerno galva. 

1476714_10200846537629623_2114043916_n
Stiprinamės. Kūtvėla įamžinta prie namo arbataujanti. Nuotrauka kolegės žygeivės Radvilės Rimgailaitės.

P1240866
Tuoj prasideda pelkė. 

P1240869
Valgoma nevalgoma?

P1240873
Pirmieji Kūtvėlos žingsniai Alionių pelkėje. Fone skamba fanfaros. 

P1240874
Purvina ta pelkė, jeigu ką. 

P1240876
Vorele. 
Kol kas situacija yra valdoma, tik gana nemažai dumblo ir eiti reikia vorele vienam paskui kitą. Kūtvėla velkasi pagal savo pajėgumą gale (juk dar ir pafotografuoti sustoti reikia), tai jai tenka klampoti per 42 asmenų 84 kojų ištryptą taką. Žiemą Kūtvėla džiaugtųsi išmintu taku, bet šiandien burbėjo panosėje.

P1240877
Takas siaurėja, o vandens daugėja. 

P1240881
Bebrų čia darbai. 

P1240883
Atsikvėpimas medį apsikabinus. 

P1240885
Palei ežerą.

P1240886
Bebrų karalystė. 
Kartas nuo karto susidaro grūstis, kai reikia eiti lėtai ir atsargiai. Daug kur teko eiti šlapiais ir slidžiais nukritusių medžių kamienais, o abipus tyvuliavo juodas vanduo. Blogiausia, kad nepaskubėsi, nes priekyje svirduliuoja kitas žmogus, taip pat nepastabdysi, nes iš paskos kitas žmogus nori atsistoti ant sauso paviršiaus. Vanduo juodas, todėl dugno nesimato, ir baisu nuslysti nuo medžio, nes neaišku, koks gylis. Teko laikyti lygsvarą įsitveriant pirštų galais į mažas eglutes ar meldus-ne pats stabiliausias laikiklis.

P1240890
Priekyje-kliūtis. 

P1240895
Taip ir straksim nuo medžio prie medžio. 
Dviejose vietose pasitaikė netgi ir mano guminiams batams neįveikiamos gamtinės kliūtys, betgi žygeivių tarpe visuomet yra pasirengusių pagelbėti (arba lūpine armonikėle pagroti "Titaniko" temą).

P1240896
Statom tiltą. 

554718_10200846554510045_573200415_n
Kolegė žygeivė Radvilė Rimgailaitė įamžino ir Kūtvėlą, besidrąsinančią žengti (su raudonu šaliku). 

P1240905
Šokiai pelkėje. 

P1240910
Kupstai prie Pulimo ežero-apgaulingi. Vaivorai svaigiai kvepia. 

P1240924
Graži samana. 

P1240926
Rudens spalvos pelkėje. 

P1240929
Kramsnoju sumuštinį stovėdama ant kupsto. 

P1240930
Kupstai nemaži, tenka uoliai kojas kilnoti. 

P1240934
Pietų pertrauka saloje pelkėje. Laužas. Dainos. Šokiai. Rankdarbiai. Pietų miegas. 

P1240939
Nugriuvęs medis. 

P1240940
Pelkė.

P1240941
Trepsime toliau.
P1240942
O pelkė vis dar tęsiasi...

P1240944
Pėdos pelkėje. 

P1240947
Berželių atspindys. 
P1240948
Vėl vorele. 

P1240950
Užaugęs vandens telkinukas. 

P1240952
Miškelis pelkėje. 

P1240956
Stovėt ilgai nesinori, o eiti-galo nesimato. Kas žingsnis-į balą. 

P1240957
Fotosesija pelkėje: Kūtvėla pozuoja ir pelkių madas demonstruoja. 



P1240960
Spanguolės. 

P1240962
Nom nom nom nom...Rūgštybė neišpasakyta. 

P1240966
Graži gamta. 

P1240967
Pelkių spalvos saulėje. 

P1240968
Tęsiame žygį. 

P1240969
Saulytė!!!

P1240970
Saulė pro debesis. 

P1240972
Tęsiame žygį. Jau, atrodo, pradedu kartotis. O tęsti reikia, juk nenakvosi pelkėje. 

P1240974
Alio ežeras. 

P1240978
Vaizdas į Alio ežerą. 

P1240980
Bebrų darbai Alio ežere. 

P1240981
Bebrų veiklos pėdsakai. 

P1240984
Pertraukėlė su vaizdu į bebrų darbovietę. 

P1240987
Kilnojame kojas toliau. 

P1240988
Pelkių augmenija. 

P1240989
Kažkas pasižymėjo kelią. 
Paskutinieji du kilometrai prailgo kaip nežinia kas. Žygis pelkėje sudėtingas tuom, kad atsikvėpti sustojimų nėra daug, o jeigu yra, tai beveik visada vis tiek kojas merki į vandenį ir kojos klimpsta, todėl belieka tik eiti pirmyn su minimaliais sustojimais atsikvėpti, ir vėl kabini kojomis samanas, nes baisu atsilikti. Niekur nesimato kelio pabaigos, todėl tik uoliai kilnoji kojas, straksi kupstais, mosikuoji rankomis, bet kelias niekaip netrumpėja.
Dalis sparčiausių kojų kilnotojų atsiplėšė labai stipriai ir dingo kažkur horizonte. Žygio vadas su mažiausiais žygeiviais atsiliko ir dingo kaip į pelkę. Mūsų viduriukui teko aklai sekti paskui žygeivį su GPS, kuris rodė netoliese esant normalų kelią. Jeigu nebūtume skubėję, būtume su žygio vadu priėję proskyną ir išlipę iš pelkės, bet toks jau šitas žygis bjaurus-eini paskui kažką, kas eina paskui kažką, o tau iš paskos eina dar kažkas, ir nėra laiko subordinacijos paisyti. Dabar, žinant kad galas jau netoli, t.y. kelionė spabaiga jau arti, galima ir pasijuokti, bet tada juokai pasirodė menki, nes vandens vis daugėjo ir daugėjo. Jokie kupstai ar nuvirtę medžiai nebegelbėjo, nes vandens buvo trys pirštai iki kelių ir nori nenori teko bristi. Mano guminiai batai didbatiškai atlaikė savo dalią ir sušlapo tik džinsai apie kelius, nes apsitaškiau belupdama kojas iš klampynės.

P1240990
Paskutiniai dešimt metrų. 
P1240991
Paskutiniai žingsniai iki sausumos, bet šlapumos-sočiai, vos ne iki kelių. Čia brido Kūtvėla. 

P1240993
Laisvės  nuo pelkių simbolis.

P1240995
Greitesnieji žygeiviai mums kelio nuorodą paliko. 
Buvo labai keista eiti sausuma, kai visą kelią keliais vos ne smakrą reikėjo paliesti ir rankomis plasnoti kaip mažajam ereliui rėksniui, tai dabar kojos sunkiai dėliojosi ant kieto grunto. Ne tokia praktiška avalyne pasirūpinę žygeiviai gręžėsi kojines, avėsi maišeliais, pylė vandenis iš batų, avėsi antrąją avalynės porą ir neprarado geros nuotaikos. Sulaukėme ir žygio vado. Ką, pasakė jis, jūs per šitą bridote? Taip, sakome, mes gi sunkumų nebijome, keliu eiti tai bet kas gali :-)

Jau namuose, kai nebebuvo įtampos, supratau, kad turiu diafragmą ir net žinau kur ji yra, nes ją kažkodėl skauda. Padai svilo kaip ugnyje ir labai skaudėjo galvą-pirmą kartą po žygio gėriau vaistus, bet čia, matyt, vaivorų pašalinis poveikis. Dabar kelinta diena mane yra užpuolęs kritinis pirdikulito atvejis, kai skauda raumenis ten, kur net nežinojau jų esant. Viso įveikėme apie 20 km. Taigi, dabar mane pamatę kukliai nudelbkite akis žemyn ir pagarbiai sudėkite rankas, nes dabar ir aš esu Alionių pelkę perėjusi.

Su meile, kaip visada susivėlusi ir iki begalybės iš laimės išsišiepusi Jūsų

Kūtvėla Vaivoraitė-Pelkytė


0 comments:

Post a Comment

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...