Airijos sostinė Dublinas: alaus ir muziejų duetas tęsiasi.

Nors Guinness reklaminėje brošiūroje sakoma, kad tai puikus būdas dieną užbaigti, nematau priežasčių, kodėl tai negali būti puikus būdas dieną pradėti. Tiesą sakant, aš netgi rekomenduoju dieną pradėti nuo šio lankytino objekto, nes jis labai populiarus ir kai susirenka visi išsimiegoję ir pavalgę viešbučių svečiai autobusuose, tai ten alaus lašui nėra kur nukristi.

Ilgametės tradicijos.

Čia daug alaus tilptų.

Kūtvėla suka į dešinę. She is always right.

Traukiam kuponą.

Neaprašinėsiu čia alaus gaminimo proceso ir visko, ką mačiau, nes tai būtų beprasmiška. Šią daryklą-muziejų būtina aplankyti patiems ir viską pamatysite gyvai geriau, negu čia perskaitysite. Prabuvau ten geras porą valandų, o neskubantys gali čia maklinėti ir pusę dienos.

Pradžia.

Žinoma, reikia neapsigauti, nes aplankoma ne pati alaus darykla per se, bet tik jai skirtas septynių aukštų muziejus. Muziejuje yra rodoma ir net 9,000 metų nuomos sutartis, pasirašyta Artūro Guinnesso.

Vanduo labai svarbus aludarystėje.

Dainuojantis kiaukutas reklamuoja šį alų.

Feminizmo apraiškos.

Lazerinė arfa.

Į bilieto kainą įskaičiuotas alaus bokalas panoraminiame bare. 

Oras buvo lietingas, pati ta diena lankytis muziejuose. Ir lyja Dubline kitaip, nei Lietuvoje- čia iš karto, be perspėjimo, pasipila šalto vandens krioklys. Nacionalinis archeologijos muziejus veikia nuo 1890 m. Čia yra visko-Egipto artefaktų, viduramžiškų rankraščių, keltiškų aukso lobių....Vos du aukštai, bet pravėpsojau neįmanomą galybę laiko! Nuostabu!

Archeologijos muziejaus kupolas.

Keltų auksas.

Plonos aukso folijos antkaklės.

Ginklų skyrelis.

Galvos apdangalo rekonstrukcija.

Grindų keramika.

Senieji kapai. Deja, aplankyti Tarą man pritrūko laiko. Šie kapai būdingi 3400-2800 m.pr.m.e.

Aukso karoliai.

Keltų aukso lobis.

Spiralės formos papuošalai.

Segė.

Ragai.

Muziejaus puošmena, jeigu taip galima sakyti, yra vadinamieji akmens amžiaus "bog people", t.y. pelkėse rasti mumifikuoti kūnai. Tiesa, kai kurių-tik pusė, tai vaizdelis ne silpnų nervų žiūrovams. Manoma, kad tai visgi buvo žmonių aukos senovės dievams: "The exhibition is based around the theory that human sacrifice and the deposition of the victims in bogs along tribal boundaries is related to sovereignty and kingship rituals during the Iron Age." Vienam pelkių vyrui buvo nupjauti speneliai, nes juos senovės Airijoje čiulpdavo prisiekdami ištikimybę karaliui and I kid you not-šis vyras buvo "diskvalifikuotas" nuo šansų į karūną. 

Būtinai apsilankykite.

Netoli yra kitas nacionalinių muziejų tinklui priklausantis Gamtos mokslų muziejus. Jį įsteigė karališkoji Dublino draugija 1857 m. Nemyliu gyvūnėlių iškamšų, bet kadangi jis buvo netoli ir nemokamas-užsukau. Laimei, kad dalis ekspozicijos uždaryta dėl pertvarkymo, kitaip čia ir dienos neužtektų. Skubėjau, nes laukė dar vienas muziejus, todėl čia tik greitai perbėgau per sales. Bet visgi pakankamai įspūdinga. Vietiniai jį vadina "Numirėlių muziejumi", manau, aišku kodėl.

11,000 metų šiam skeletui.

Bendras muziejaus vaizdas.

Prisiminiau savo žiurkėną.

Dramblio iškamša.

Raganosio iškamša.

Apie drugelius, vabalus, parazitus skysčio induose ir panašiai jau net nekalbu. Na, o Taikomosios dailės muziejus -vienas iš man labiausiai patikusių šios kelionės metu- lengvai pasiekiamas tramvajumi. Jis yra buvusiuose Collinso barakuose ir čia sukaupta apie 16,000 eksponatų.

Įėjimas pro arką.

Gatvės menas.

Senųjų drabužių paroda.

Ne suknelė, o skandalas.

Kadangi dykinėjimas buvo tikra velnių perykla, doros ir pamaldžios viduriniosios klasės airės daug laiko skirdavo rankdarbiams, o ypač savo garderobo perdirbimui ir puošimui. Ne kažką daugiau jos ir galėjo, nes XIX a. tokios moterys nedirbo, t.y. neturėjo profesijos, priklausė nuo savo šeimos, paskui-nuo vyro. Maria Sweeney šią suknelę užsisakė pas siuvėją savo brolio vestuvėms. Tuo metu buvo tokia tradicija, kad vestuvėms skirti rūbai buvo dėvimi ilgiau, todėl šia suknele vilkinti Maria kitą sekmadienį nuėjo į Mišias. Kunigas taip baisiai barėsi už tokią nekuklią, moteriškas formas pabrėžiančią suknelę, kad Marija nedrįso gyvenime jos daugiau vilktis. Vyrams nepatiko, jeigu jų šeimos moterys savo rūbai patraukdavo priešingos lyties asmenų dėmesį-tai buvo laikoma nepadorybe ir kažkokia ten moteriška emancipacija.

Pranciškonų turtai.

Du šimtus metų truko pranciškonų ir kitų religinių bendruomenių persekiojimas (dėl reformacijos), o XVIII a. jų narių skaičius ėmė smukti. Ironiška, kad pranciškonų ėmėsi ne reformatoriai anglai ir sureformatorėję airiai, bet ir pats Popiežius: gavęs skundų dėl pakrikusio bendruomenės gyvenimo, 1751 m. Vatikanas savo išleistais potvarkiais bene ir sužlugdė Airijos pranciškonus. Parodoje galima pamatyti išlikusių bažnytinių indų, kai kurie yra ir su jų dovanotojų inicialais.

Henriko VIII Airijos arfa.

Burlaivis "Asgardas".

Restauruotas burlaivis.

Šis burlaivis dalyvavo Airijos išsivadavimo nuo Anglijos kovose-juo buvo gabenami ginklai sukilėliams. Vienas iš sukilėlių bėgo nuo valdžios persekiojimo persirengęs vienuole ir veidą paslėpęs po vualiu, kaip geriausiais Vytauto Didžiojo laikais.

Ketvirta diena Dubline, ir viena įdomesnė už kitą. Viešnagė tik įpusėjo. Kas dar laukia? Tęsinys netrukus.

Jūsų Kūtvėla