Airijos sostinė Dublinas: kelias nuo gyvenimo žiedų iki mirties glėbio.

Šiandieną pradėjau Dublino botanikos sode, iki kurio patogiai atvažiavau autobusu nuo savo hostelio. Teko šiek tiek palaukti, kol jie atsidarė. Šis botanikos sodas turi du privalumus: jo lankymas yra nemokamas ir jis yra netoli istorinių Glasnevin kapinių, kurios irgi lankomos nemokamai. Ar girdite muziką? Tai mano suvalkietiški genai iš džiaugsmo dainuoja.

Graži kompozicija.

Čia toks papartis.

Rožių sodas.

Šiltnamiai lepiems augalams.

Vikingų namas.

Rudens gėrybės.

Norų medis.

Dažnai tokie medžiai buvo tarpininkais tarp žmonių ir kito pasaulio. Ligoniai rišdavo medžiagos juosteles tikėdami, kad šioms nykstant sunyks ir pati liga. Dėkingieji rišdavo medžiagos gabalėlius atsidėkodami už išpildytą norą. Arijoje tokie medžiai siejami su fėjomis ir kitais nežemiškais sutvėrimais. Šie medžiai labai saugomi, nes manoma, kad po jais tikrai gyvena fėjos ir sutrikdžius jų namų ramybę jos gali supykti. Yra netgi rimtų traktorininkų tvirtinimai, kad jiems ėmus rauti senus medžius esą kildavo baisinės audros. Kol apėjau visas nužydėjusias orchidėjas šiltnamiuose, tai ir išalkau, bet botanikos sode yra kavinė, kurioje ir pasistiprinau. O tada- į kapines. Ne, ne numirti, o paturistauti. Niekaip neradau įėjimo, o užklaustas senolis rimtu veidu pasakė, kad man ten dar anksti.

Kadangi sugaišau kavinėje, ekskursijos po istorines Glasnevin kapines neėmiau. Ji trunka 1,5 val. ir tikrai būtų ką sužinoti, bet mane truputį spaudė vėliau aplankyti numatyti šios dienos objektai. Be to, esu buvusi Londono Highgate kapinėse su ekskursija ir nemanau, kad šios kapinės, kurios irgi mena panašius laikus, labai žymiai skiriasi. Žinoma, būtų gidas papasakojęs apie čia palaidotus garsius žmones, bet man labiau patiko tiesiog vėpsoti į nuostabaus grožio keltiškus kryžius-tokių man dar nebuvo tekę matyti.

Antkapių įvairovė.

Glasnevin kapinės yra vos 2,5 km nuo Dublino centro. Jos buvo įkurtos 1832 m. kaip parko kapinės, t.y. čia buvo ne tik laidojama, bet žmonės galėjo ir kaip parke lankytis, piknikauti ir pan. Šiuo metu suskaičiuota apie 1,5 mln palaidojimų. Šios kapinės priklauso Europos kapinių keliui.

Gražiausioji kapinių dalis.

Antkapinis paminklas garsiam žmogui.

Kryžius Didžiojo airių bado aukoms.

Kambarėliai labiau pasiturintiems.

Muziejuje.

Kapinių muziejus nedidelis, bet įdomus- mūsų Rasoms ir Bernardinams tokių būtinai reikia. Galima pamatyti kai kuriuos išlikusius čia palaidotų žmonių asmeninius daiktus, pažiūrėti trumpą video apie kapinių istoriją, sužinoti daugiau apie kapų plėšikus. O nuo Glasnevin kapinių labai patogiai autobusu nuvažiavau per visą miestą iki Modernaus meno muziejaus. Visi Dublino autobusai turi nemokamą wi-fi, todėl su navigacija nėra problemų. Tiesa, modernusis menas nėra mano mėgstamas dalykas, bet kai nemokamai, tai kodėl gi ne? Visgi pasitvirtino, kad modernus menas ne man, tačiau taip sutapo, kad šiandien buvo nemokamas lankymasis šiaip jau mokamose parodos dalyse, o ten buvo eksponuojami Luciano Froido darbai. Lucianas Froidas (1922-2011) buvo vienas garsiausių realizmo dailininkų XX a. Jis tapė portretus, vienam pozavo pati Elžbieta II.

Modernaus meno muziejaus kiemas.

XVII a. čia buvo ligoninė. Jos pastatas laikomas vienu gražiausių Airijoje. Šios ligoninės dizainas paremtas Invalidų rūmų Paryžiuje išdėstymu. Čia 250 metų gyveno išėję į atsargą kareiviai.

Jau buvo geras pavakarys, kai Temple Bar rajone vienoje neblogoje vietoje suvalgiau pusėtiną airišką troškinį (įdėkit pupelių ir bus čenakas), o tada įsijungiau navigaciją iki šiame rajone esančios Marijos ant Karmelio kalno bažnyčios. Karmelitai į Dubliną sugrįžo 1728 m. (reformacijos metu jiems teko išvykti), o į šią gatvę atsikėlė 1825 m. Bažnyčios statybos truko 1826-1868 m. XX a. bažnyčią kiek perstatė, perorientuodai įėjimą ir sukurdami naują centrinį altorių.

Dublino Mergelė. Jos skulptūrą kunigas pastebėjo baldų parduotuvėje, nupirko, sutvarkė ir įkėlė į altorių.Ji kažkiek panaši į Mariją Vestminsterio koplyčioje Londone, datuojamą XVI a. Manoma, po reformacijos ši baldų parduotuvės Marija ten atsidūrė kaip nereikalingas stabas.

Šv. Judo ir Šv. Valentino relikvijos.

Šioje bažnyčioje yra saugomos Šv. Judo (beviltiškų reikalų patrono) ir Šv. Valentino (meilės reikalų patrono) relikvijos. Net nežinojau, prie kurio pirma pulti melstis. Kunigas John Spratt, kuris surado minėtą Marijos skulptūrą, daug dirbo miestui ir jo žmonėms, todėl 1835 m. jo apsilankymo Romoje metu Popiežius padovanojo Šv. Valentino relikviją kaip padėkos ženklą.

Tikra piligrimine nata užbaigiau šią dieną Dubline- Šv. Michano bažnyčioje aplankiau garsiąsias Dublino mumijas. Šioje vietoje, toliau nuo įtvirtinto miesto su katedra, savo bažnyčią pasistatė iš miesto išguiti vikingai. Bažnyčia buvo pirmiausia pastatyta iš medžio 1095 m. ir buvo skirta pagerbti danų vyskupui, o gal ir kuriam mažiau žinomų vikingų laikų kankinių. Ši bažnyčia net beveik penkis šimtus metų buvo vienintelė šios parapijos bažnyčia ir jau daug metų jos kripta traukia smalsuolius. Bažnyčioje apsidairyti galima nemokamai, bet kriptos su mumijomis lankomos su gidu už papildomą mokestį. Čia nepublikuosiu mumijų nuotraukos, visgi kažkada buvo žmonės. Viena mumija kažkada buvo Kryžiuotis. Jis palaidotas perlaužus kojas, nes pagal ūgį netilpo į karstą. Pati bažnyčia keitėsi (dabartinė iškilo 1685 m., po gaisro, 1825 m. buvo vykdomi dideli tvarkybos darbai), bet kripta liko ta pati, o jos atmosfera buvo palanki lėtai mumifikuotis kūnams. Dar ir dabar procesas vyksta, yrant seniesiems karstams atsidengia naujos mumijos.

Bažnyčios viduje.

Šv. Michano bažnyčia.

Senieji palaidojimai.

Praeitis ir ateitis.

Kapinėse prie šios bažnyčios palaidoti Bramo Stokerio, Drakulos autoriaus, šeimos nariai. Kriptose yra karstai su 1798 m. revoliucionierių palaikais, čia kadaise slaptai priglaustais. Broliai Henry ir John Shears nuvyko į Prancūziją prašyti karinės pagalbos revoliucijai Airijoje. Deja, informatoriai šiuos brolius išdavė, juos teisė ir nuteisė mirties bausme: pakarti, perpjauti pilvus, jų akyse sudeginti jiems dar gyviems išplėštas žarnas ir tada dar ketvirčiuoti. Tiesa, pakorimas buvo toks daugiau prismaugimas, laikomas ano meto anestetiku. Juos nužudė simbolinę datą- Bastilijos paėmimo minėjimo dieną. Kitas revoliucionierius, Teobaldas Wolfe Tone, buvo nuteistas mirti tokiu pat būdu, bet jis sugebėjo persipjauti sau gerklę. Tiesa, nesėkmingai, nes gydytojas išgelbėjo jam gyvybę, tik liepė jokiu būdu nekalbėti, nes plūs kraujas. Į tai Tone atsakė "Thank you very much, sir" ir ėmė kalbėti- jis nusikalbėjo negyvai. Nes mirtis, kuri jo laukė, buvo ne tokia plepi.

Užteks jums baisybių šiandienai, paskui naktimis nemiegosite. Laukite tęsinio.

Jūsų Kūtvėla