Mane galima sutikti:

********

Karalienės Viktorijos laikų Londono Highgate kapinės: gotiško šiurpuliuko dozė turistams.

Wednesday, June 4, 2014

Skubu pradėti pasakojimus iš Anglijos, nes Kūtvėlos ilga tyla galėjo suklaidinti jos gerbiamus skaitytojus, kurie, apsiginklavę tankiomos šukomis, eitų naršyti artimiausius miškus, ieškodami savo mylimiausios tinklaraštininkės. Iš tiesų, Kūtvėla puikiai praleido laiką Anglijoje, išleido visas gyvenimo santaupas, kurias laikė saulėtai ir nerūpestigai senatvei, ir prikaupė daugybę medžiagos pasakojimams. Pirmasis Londone Kūtvėlos aplankytas objektas buvo garsiosios karalienės Viktorijos laikų Highgate kapinės. Deja, kelionė pasibaigė praradimu -neatlaikė Kūtvėlos mylimos šukos.

Einu trumpam paverkti kamputyje, tuoj grįšiu.

Grįžau.

Taigi, Highgate kapinės. XIX a. pr. Londone kilo, galima sakyti, sanitarinė krizė- čia gyventi kėlėsi žmonės iš visos šalies, o mirtingumo lygis buvo aukštas, ir galiausiai pasibaigė laidojimui skirta žemė. Buvo prieita iki to, kad mirusiuosius laidojo žemės lopinėliuose tarp namų, parduotuvių ir smuklių. Įsivaizduokite, užeinate į smuklę (pub'ą) papietauti, atsisėdate prie lango, o ten-kastuvo kotas aukštyn žemyn šiūpėliuoja. Fui, nu. Pasitaikydavo, kad laidodavo vienus kūnus ant kitų, užpildami specialia ardančia medžiaga, kad po kurio laiko vėl būtų galima laidoti į tą patį kapą- kvapelis ėjo aplink galite įsivaizduoti koks. 1800-siais metais Londone gyveno milijonas žmonių, bet tas skaičius netruko dar labiau išaugti. 1830-siais metais valdžia vis dėlto susiėmė, kad reikia imtis priemonių ir gerinti sanitarines, t.y. laidojimo sąlygas. Parlamentas išleido potvarkį, kuriuo aplink Londoną buvo sukurtos septynios naujos privačios kapinės, vienos iš jų ir buvo įkurtos netolimame Highgate kaimelyje, 17 akrų plote, už 3,500 tuometinių svarų sterlingų. 1839 m. gegužės 20 d. kapinės buvo pašventintos. 15 akrų buvo skirta anglikonams laidoti, o du likę akrai-visiems kitiems. Highgate kapinės buvo ant kalvos, nuo jų atsivėrė Londono panorama, be to, to meto kraštovaizdžio architektai suteikė joms patrauklumo ir moderniškumo. Todėl nenuostabu, kad šias kapines pamėgo turtingi žmonės, kurie savo šeimoms atminti statė itin didingus paminklus.

P1320503
Koplyčia Highgate kapinėse-įėjimas į vakarinę dalį. 
Highgate kapinių koplyčia yra unikalaus dizaino- ji turi du sparnus, iš jų vienas skirtas anglikonams, kitas- visoms kitoms religijoms. Dabar kairiame sparne yra ir bilietų kasa bei suvenyrų stendas.



Per artimiausius dvidešimt metų Highgate kapinės tapo madingiausia Londone laidojimo vieta. Netrukus laidojimo verslas taip įsisuko, kad kapinėms nupirko dar 20 akrų žemės ir 1856 m. buvo atidaryta rytinė Highgate kapinių dalis. Vakarinę ir rytinę dalis jungė požeminis tunelis, kuriuo karstai iš koplyčios buvo gabendami hidrauliniu liftu, taip nepalikdami pašventintos žemės. Kažkaip taip gavosi, kad jeigu jau pastatei karstą ant pašventintos žemės, tarkime, koplyčioje, matomoje nuotraukoje viršuje, tai jau to karsto jokiu būdu negalima nešti per kelią į kitą pusę ir laidoti rytinėje dalyje. Vakarinėje dalyje-prašom. jeigu tik kišenė leidžia ir yra vietos. O tunelis jau skaitėsi ne kaip kelias, kažkodėl. Toks moderniškas karsto gabenimo būdas, be abejo, pritraukė naujų klientų. Mano aprašomuoju laikotarpiu Highgate kapinėse per dieną vykdavo apie trisdešimt laidojimo ceremonijų. Rytinėje dalyje labiausiai turistus masina Karlo Markso kapas.

P1320501
Karlas Marksas, mirė 1883 m. Ieškokite rytinėje kapinų dalyje.
Deja, kilo Pirmasis pasaulinis karas. Kapinėse dirbę keturiasdešimt sodininkų buvo pašaukti į armiją. Nors kapinių priežiūra buvo tęsiama ir be jų, laidojimo mados pasikeitė, ir klientai rinkosi kuklesnius amžinuosius namus. Daug kapų buvo apleisti, nes jų šeimos nariai arba patys mirė per karą, arba emigravo. 1975 m. dėl lėšų trūkumo kapines teko uždaryti. Tačiau netrukus susikūrė bendraminčių grupė, pasivadinusi Highgate Kapinių Draugais, kurie norėjo išlaikyti istorines kapines gyvas. Prasidėjo kapinių tvarkymo darbai jų iniciatyva. Šiuo metu daugelis paminklų yra įtraukti į vertingo paveldo sąrašus. 2011 m. buvo atkurtas koplyčios interjeras, o ir pati koplyčia vėl atsivėrė laidojimo pamaldoms. Šiuo metu ir toliau vyksta kapinių tvarkymo ir restauravimo darbai. Iš 2012-2013 metų metinės Draugų ataskaitos aišku, kad tais metais buvo sutvarkyti 140 paminklų, o šiems darbams išleista beveik 195.000 svarų sterlingų.

Kapinių lankymas yra mokamas, į vakarinę dalį patenkama tik su gidu. Kai sakau "tik su gidu" tai ir reiškia, kad ne, savarankiškai tenais vaikščioti negalima. Niekam. Tik jeigu ateisit šeimos kapo aplankyt, tai atsižymėsite prie vartų į žurnalą. Ekskursijos po vakarinę dalį rengiamos kartą per dieną darbo dienomis ir kas pusę valandos savaitgaliais. Kainas ir darbo valandas galima pasitikrinti čia:
http://highgatecemetery.org/ Jūsų bilietas galioja abiejose dalyse, todėl po ekskursijos vakarinėje dalyje galite nueiti prie Markso kapo rytinėje dalyje arba atvirkščiai.

Man pasisekė, nes atvykau anksti šeštadienio rytą, tai mūsų grupėje buvome tik trys turistai ir gidas. Ekskursijos metu sužinojome apie laidotuvių tradicijas, žymius čia palaidotus asmenis, antkapių stilistiką. Susidarė toks įspūdis, kad vaikštome ne kapinėse, o parke. Toks keistas zen jausmas. Gidas reikalingas prižiūrėti, kad nebūtų vandalizmo atvejų bei rūpintis turistais, nes takeliai ten nelygūs, naktį stipriai palyta, slidu, todėl kai kur net nevedė mūsų. Buvo pora vietų, kur prašė nefotografuoti etiniais sumetimais (pusiau praviri karstai katakombose ir pan.).

P1320462
Keltiški kryžiai ir angelai stovi draugiškoje kaimynystėje. Kryžiuje esantis apskritimas simbolizuoja amžinybę. 
P1320464
Dailūs paminklai, primenantys pavėsines, o gal kažkiek ir Castrum Doloris
P1320465
Sarkofago formos antkapis.
Reikia paminėti, kad kapinėse lankydavosi ne tik norintys kūną į žemę palydėti, bet ir norintys jį iš ten iškrapštyti. Tai buvo vadinamieji "body snatchers", kūnų vagys, teikę lavonus medicinos studentams praktikuotis. Kadangi buvo tikima, jog išnarstytas kūnas neprisikels Paskutiniojo Teismo dieną, tai giminės labai rūpindavosi apsaugoti karstus taip, kad būtų sunku įsilaužti. Viena iš priežasčių, kodėl mums neleido fotografuoti katakombose, buvo ta, kad ten karstai sudėti už stiklo-kad atėję giminės matytų, ar karstas nepaliestas. Kadangi prekyba lavonais buvo tiesiog aukso gysla (na, ant kažko chirurgams mokytis juk reikėjo, ne? O vieninteliai lavonai, kuriuos įstatymas leido naudoti studijoms, buvo mirties bausme nubaustų nusikaltėlių, kurių tikrai nepakako visiems norintiems), buvo piktadarių, viliojusių pavienius keleivius į atokias smukles, kur juos dažniausiai nusmaugdavę ir parduodavę anatomijos profesoriams. Vienas toks piktadarys Škotijoje, William Burke, buvo sugautas, nuteistas myriop, o jo paties kūnas atiduotas medicinos studentams. Iš jo odos padarytą knygos viršelį galima pamatyti muziejuje Edinburge. Yra žinomi atvejai, kai velionio šeimos nariai budėdavo prie kapo, kol įsitikindavo, kad kūnas suiro pakankamai, kad nebūtų įdomus kūno vagims, iškasdavo velionį patys ir nurinkdavo vertingas brangenybes, su kuriomis tradiciškai būdavo laidojama-kad kūnas nebūtų įdomus ir paprastiems vagims.

P1320467
Kapinėse gyvena ežiai, lapės, kiškiai. 

P1320468
Nudaužta kolona-nutrauktos gyvybės simbolis. Greičiausiai čia palaidotas kareivis. 

P1320469
Kai kurie paminklai tiesiog sankaupose susigrūdę. 

P1320473
Egipto alėja- vakarinės Highgate kapinių dalies vizitinė kortelė. 

P1320477
Įėjimas į Egipto alėją. 

P1320478
Libano kedras. 
P1320479
Egipto alėjos kriptos. Kiekvienoje jų yra dvylika lentynų karstams sudėti.
P1320486
Žvėryno savininko kapo antkapis. 

P1320487
Promenada. 
P1320492
Garsaus boksininko T. Sayers kapas. Akmeninis mylimas šuo Lion ištikimai budi amžinai.
P1320498
Faradėjaus kapas. 
Šios kapinės nėra turistų labai gausiai lankomos, ner yra pakankamai toli nuo centrinio Londono, reikia bent valandos laiko iki jų atvažiuoti. Tačiau jose labai įdomu skirtingais metų laikais, turėtų būtų įpatingai dailu žiemą, kai visa augmenija po sniegu. Juk...eee....Londone sninga?

Tuo pačiu įsigijau knygelę "Sentimental Jewellery", autorė Ann Louise Luthi.


Ši knygelė skirta susipažinti su juvelyriniais dirbiniais, skirtais nešioti gedulo metu. Memento mori juvelyriniai dirbiniai su kaukolėmis atsirado dar XVI a. ir turėjo jų savininkams bei nešiotojams priminti apie trapius šios Ašarų Pakrantės metus. XVII a. juvelyrika buvo skirta nebe mirčiai apskirtai, bet konkrečiam asmeniui atminti, šio stiliaus pradidinku laikomas periodas po Karolio I nukirsdinimo 1649 m., kai rojalistai (dažnai slapta) nešiojo velionio valdovo portretus ir plaukų sruogas. XVII a. pab. atsirado mada dalinti pomirtinius juvelyrikos dirbinius šeimos nariams ir draugams: S. Pepys po savo mirties 1703 m. paliko išdalinti savo atminimui 123 žiedus. Vėliau atsirado mada tapyti miniatiūras sepija; miniatiūros vaizdavo merginą, rymančią prie inkaro, nukirsta viršūne koloną, ištikimą šunį...Kai kada juvelyriniams dirbiniams naudoti ir plaukai. Dažnai papuošaluose būdavo įrašai, tokie kaip: "Weep not: it fell to rise again". XVIII a. ir XIX a. pr. į madą atėjo medalionai su portretais. Įdomi portreto interpretacija yra visą miniatiūrą užimanti nupiešta akis, kurios ašara yra iš deimanto. Tai nebūtinai reiškė gedulą, tai galėjo būti ir mylimojo dovana, o vien tik pavaizduota akis leido jam išlikti anoniminiu. XIX a. pr. buvo prisiminta akmenų kalba ir žinutės ant juvelyrikos dirbinių buvo sudedamos taip, kad pirma akmens pavadinimo raidė buvo abecėlės raidė. Pavyzdžiui, "Regard" žinutė ant sagės ar žiedo susidėjo iš rubino (R), smaragdo (E nuo emerald), granato (G), ametisto (A), dar vieno rubino (R) ir deimanto (D). Atitinkamai "Dearest" parašydavo iš deimanto, smaragdo, ametisto, rubino, vėl smaragdo, safyro ir topazo. Karalienės Viktorijos laikais buvo madingi romantinio stiliaus elementai, ypač populiarus buvo gyvatės motyvas (gyvatė, ryjanti savo uodegą-amžinybės simbolis): jos vestuvinis žiedas buvo auksinė gyvatė su smaragdais. Puikiai laikėsi turkis, koralas, dramblio kaulas ir perlai. Netrukus juvelyrikoje žodį tarė etruskų, graikų ir egiptiečių juvelyrika-šių stilių papuošalai laikomi tradiciniais Viktorijos laikų atstovais. Po princo Alberto mirties gedulo tradicijos ir nuoširdus karalienės liūdesys ilgam paliko pėdsaką gedulo papuošalų istorijoje. Gedulo etiketas aplamai buvo reiklus ir painus, gedėti reikėjo netgi ne kraujo ryšiais saistomų giminių, jau nekalbant apie aukštą kūdikių mirtingumą, todėl vyresnės moterys juodų apdarų beveik nenusivilkdavo, netgi buvo priimtina, kad jos nuolat dėvėtų gedulą. Gedėdama tam skirtą periodą nuošalyje užsidariusi Viktorija ne tik vilkėjo juodai, bet ir smarkiai apribojo galimų nešioti papuošalų skaičių ir stilių-o ja turėjo sekti visa šalis. Leistini akmenys buvo gagatas (juodasis gintaras), oniksas ir juodas emalis. Vėlesnėse gedulo stadijose leistini buvo plaukai, dramblio kaulas, vėžlio kiautas. Gagato industrija Whitby regione klestėjo kaip niekad. Kadangi gagatas yra lengvas, iš jo sukurti dideli papuošalai buvo be vargo nešiojami. Nuo ankstyvo XVIII a. plaukai jau buvo naudojami juvelyrikoje kaip savarankiška medžiaga, panašiai kaip nėriniai. Daugiau kaip po dvidešimties metų tradicinio karalienės gedulo, publikai nusibodo jam derami papuošalai. Per "aukštai pastatytus asmenis" buvo krieptąsi į karalienę, kuri po dvejų metų, artėjančio jubiliejaus proga, sutiko dėvėti sidabro papuošalus kai kuriomis progomis. Whitby kalnakasiai turbūt lengviau atsiduso tai išgirdę, nes gagato atsargos ėjo į pabaigą. O štai plaukų juvelyrikos atstovai galėjo tikrai verkti nedeimantinėmis ašaromis, nes jų kuriami papuošalai buvo laikomi beskonybės viršūne. XIX a. pab. Nevadoje, JAV, aptikti sidabro klodai lėmė tai, kad sentimentalią (gedulo ar meilės) juvelyriką galėjo įsigyti visi kas norėjo, išskyrus, galbūt, visiškus elegtas. Karalienei Viktorijai mirus, į madą grįžo jau minėti "Regards" stiliaus papuošalai, paskui savo žodį tarė ir Art Nouveau- papuošalai visiškai skyrėsi nuo Viktorijos laikų tiek stiliumi, tiek medžiaga. Galiausiai, gedulo juvelyrika tapo tiesiog atstumiančia ir, nepaisant nei Pirmojo pasaulinio karo, nei Titaniko katastrofos, gedulo juvelyrika XX a. nebeprisikėlė. Knygelėje pateikiama nemažai iliustracijų su aprašymais. Tai dabar kai eisiu pažiūrėti Aleksandro Vasiljevo kolekcijos, atidžiai išstudijuosiu juvelryrinius dirbinius stenduose, nes gedului skirtų papuošalų irgi turėtų būti.

Tai tiekos tų šiurpuliukų Jums prieš naktį.

P1340182
Mano ištikimosios šukos, R.I.P. Thou shalt be missed. 
Su meile ir kaip niekad susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Juodagintaraitė


0 comments:

Post a Comment

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...