Tykocinas: Žygimanto Augusto miestas.

Iš Žygimanto Augusto laiško J. Radvilai (apie 1500 m.): "Tačiau to Tykocino dėl daugybės priežasčių man reikia, nes galvojau, jei kokių neramumų būtų, taip pat karų: mes nežinome saugesnės vietos, kurioje karalienę, mano žmoną, tokiu metu, jei toks ateitų, palikti turėtume, tik Tykocine: nes Tykocinas yra tokiame pasienyje, kur iš visų pusių yra saugu, taip pat ten statyti noriu [..]". Tykociną Žygimantas Augustas laikė saugiausia rezidencija Barborai Radvilaitei. Vėliau, nujausdamas savo mirtį, valdovas liepė iš kitų rezidencijų visą brangų turtą pervežti į Tykociną.1572 m. pasikvietęs patikimą dvariškį, įpareigojo jį prisiekti įvykdyti slaptą paliepimą- atgabenti tam tikras brangenybes į Tykocino pilį ir jas saugoti, o raktą po karaliaus mirties atiduoti tik seseriai Onai Jogailaitei. Ona, karaliaus testamento vykdytoja, buvo įpareigota sudeginti kai kuriuos dokumentus. Jų turinys liko istorijos pelenuose, bet manoma, kad jų tarpe buvo sąskaitos už įsigytas vertybes. Žygimantas Augustas paėmė didelę paskolą, prilygstančią karo Livonijoje paskolai, norėdamas įsigyti vertingų gobelenų, bet seserų kraičiams brolis nebuvo dosnus. Na, kaipgi tokia istorija gali nesužadinti noro pamatyti tą pilį, kurioje iš visų kampų brangenybės tviska? Tykocinas dar yra vadinamas "Lenkijos baroko perlu". Be Tykocino pilies, šiame miestelyje dar yra paminklas Stefanui Čarneckiui, antras paminklas Lenkijoje ne šventajam, o gyvam žmogui po Žygimanto Vazos paminklo Varšuvoje, Švč. Trejybės bažnyčia garsėja savo vargonais, ir Sinagogos muziejuje saugomas judaikos palikimas.

Iš autobusų stoties galima atvažiuoti Balstogės-Tykocino reisą aptarnaujančiu autobusu (3,50 PLN) arba pasidairyti Voyager firmos vežėjų prie stoties esančioje viešojo transporto stotelėje (2, 50 PLN). Kelionė užtruks apie 45 min. Nors miestelis ir mažas, reikia beveik visos dienos norint viską ramiai apžiūrėti, neskubant pavalgyti, pasivaikščioti.

Tykocino Švč. Trejybės bažnyčia.

Bažnyčia yra įspūdingų apimčių, nes pats miestelis man pasirodė labai mažytis. Ją fundavo Janas Klemensas Branickis 1740-1750 m. Man pasirodė, kad Balstogė ryte buvo tokia tyli, nes visi gyventojai suvažiavo į pamaldas čia, Tykocine. Tai, aišku, netiesa, juk netrūksta bažnyčių pačioje Balstogėje, bet šiandien čia buvo labai daug žmonių. Bažnyčia buvo papuošta baltais kaspinais ir lakstė išpuošti vaikai. Ant šaligatvio susėdęs Dovydo žvaigždėmis pasipuošęs jaunimas veidais "I don't want to be here" klausėsi, ką jiems skaito iš rašto jų bendraamžis gidas ispanų, vokiečių ir dar kažkokia kalba, kurios neatpažinau.

Priešais bažnyčią yra paminklas Stefanui Čarneckiui. Šiandien jis yra laikomas Lenkijos nacionaliniu didvyriu. Jis sugebėjo padaryti stulbinamą karinę karjerą ir iš kuklaus bajoro tapti vienu svarbiausių asmenų Lenkijos-Lietuvos valstybėje. Jo vadovaujamas partizaninis judėjimas laikomas viena iš priežasčių, kodėl lenkai atsilaikė prieš Tvaną XVII a. (kita priežastis, juk čia Lenkija, yra stebuklas prie Čenstakavos vienuolyno, kur saugomas stebuklingas Dievo Motinos paveikslas). Čarnickis yra laikomas "hit and run" taktikos ekspertu ir savo epochoje jis ilgiausiai iš visų karvedžių išsilaikė savo poste: jis dalyvavo 27-se mūšiuose, iš jų 17-ai vadovavo. Už šiuos nuopelnus jam ir buvo padovanotas Tykocinas. Paminklą pastatė Janas Klemensas Branickis, Čarneckio proanūkis, 1761-1763 m.

Stefanas Čarneckis. 

Karvedys žvelgia rūsčiai. 

Švč. Trejybės bažnyčia, Tykocinas. 

Tykocino pilis.

Gandralizdis-geras ženklas.

Tykocino pilies mūrai.

Vidinis kiemelis.

Kūtvėla beįžengianti į Tykocino pilį.

Vidinis kiemelis su šuliniu.

Slepiamės nuo saulės.

Kūtvėla Tykocino pilyje. 

Ke? Nerazumim :-(

Tykocino pilis yra lankoma tik su gidu. Man keliais angliškais žodžiais buvo paaiškinta, kad tokia tvarka, ekskursija bus lenkų kalba, bilietas 11 PLN. Lenkiškai Kūtvėla moka nedaug, tik jednorazovyj biliet nusipirkti, tai išklausė ekskursiją lenkų kalba ir suprato, kad esminius momentus suprato. Tykocino pilis yra atstatyta, gidas vis rodė į akmeninius pamatus, iki kurių pilis buvo sugriauta. Pilis nukentėjo nuo gaisro 1734 m., nebuvo atstatyta, pamažu dėl potvynių ir nepriežiūros nyko, kol Janas Klemensas Branickis liepė plytas išparceliuoti, kol dar iš jų kokia nauda buvo; kas liko, buvo 1914 m. vokiečių panaudota keliams tiesti. Pilies planai buvo rasti Sankt Peterburge ir pradėtas jos atstatymas vėlyvosios gotikos stiliumi. Pati ekskursija truko apie 1,5 val., bet nepamatėme nei gobelenų, nei baldų, nei kitų įprastų pilims dalykų. Dabar čia yra viešbutis, restoranas, konferencijų salė.

Gotikai būdingos kolonos. 

Žygimantas Augustas mirė 1572 m. liepos 7 d. netolimame Knyšine. Mirusį valdovą buvo galima laidoti tik esant naujam valdovui, o sūnų Žygimantas Augustas nepaliko. Prasidėjo renkamų karalių era ir tik 1573 m. gegužės 11 d. buvo išrinktas naujas valdovas, Henrikas Valua. Taip, gidas leido suprasti, beveik metus laiko Žygimanto Augusto kūnas praleido Tykocino ledainėje, apdėtas ledu ir visokiais kvepylais, kol pagaliau buvo galima oficialiai palaidoti. Ona Jogailaitė užsakė antkapį broliui, taip pat ir tolimajame Baryje palaidotai motinai.

Čia atidavimo žemėn laukė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas. 

Koklinė krosnis.

Koklinės krosnies fragmentas.

Koklis. 

Koklinės krosnies frgamentas. 

Baltojo Erelio ordinas.

Baltojo Erelio ordino raida. 

1705 m. čia susitiko Augustas II Stiprusis ir Rusijos caras Petras I. Jų susitikimo metu Tykocine buvo įsteigtas seniausias ir garbingiausias Lenkijos valstybinis apdovanojimas- Baltojo Erelio ordinas.

Gandrų šeimyna. 

Vaizdas iš bokšto. 

Tykocino pilies restorane alus yra tik keturių rūšių: Švyrutio didelis, mažas, šviesus ir tamsus. 

Koldūnai Pierogi su apelsinais ir alyvos žiedu-va kur gurmaniškas maisto supratimas. O ta alyva, kažin, valgoma?

Tykocinas yra mažas miestelis, bet neturint kur gauti normalios informacijos, galima praleisti daug įdomių dalykų. Tai va Jus Kūtvėla pateikia Tykocino pilies restorane rastą proklomacinę medžiagą, ką Tykocine galima pamatyti. Tai dėkavokite man dabar ilgai už tai, nes kitur nėra kur gauti tokio gero daikto.

Ką pamatyti Tykocine?

Papietavusi grįžau apžiūrėti bažnyčios. Prie jos esantis alumnatas buvo pastatytas 1633-1636 m. Tykocino seniūno dėka. Tai buvo prieglauda nusenusiems ir ligotiems kariškiams-pirma tokio pobūdžio įstaiga ATR. Prieglauda veikė iki pirmo pasaulinio karo. Dabar čia yra įsikūręs viešbutis ir restoranas, kuris tą dieną buvo rezervuotas bažnytinių iškilmių dalyviams.

Švč. Trejybės bažnyčia. 

Labai gražūs žiedai. 

Švč. Trejybės bažnyčios fragmentas. 

Bažnyčios viduje. 

Memorialinė lenta bažnyčioje. Net 8 koncentracijos stoyklos. Baisu :-(

Bažnyčia buvo papuošta ceremonijai. 

1982 m. paminklas Baltojo Erelio ordinui. Kitais šaltiniais-iš Tykocino kilusiems lenkų karo belaisviams pagerbti.

Ten, kur žemėlapyje pažymėtas "Klazstor", šiandien veikia Caritas draugija, teikianti medicininę pagalbą.

Prie įėjimo į koplyčią.

Galima prisiliesti prie istorijos.

Vidiniame kiemelyje.

Yra ir tokių namų.

Šunys Lenkijoje retai kada vedami ant pavadžio. 

Sinagogos pastatas yra pamėgtas kregždžių. Kaip jos lizdų nesupainioja ir maitina savo vaikus?

1642 m. vėlyvojo renesanso-ankstyvojo baroko stiliais pastatyta sinagoga mena kadaise čia klestėjusią žydų bendruomenę, kurią Antrojo pasaulinio karo metais sunaikino nacistai. Sakoma, kad miestelis nuo to laiko ir sustingo laike, niekas nepasikeitė nuo tos dienos, kai žydai buvo išvaryti į netolimą mišką sušaudymui. Per vieną dieną nespėta, likusiems liepta sugrįžti kitą dieną...1970 m. sinagoga buvo atstatyta ir apie 40.000 turistų per metus apsilanko Tykocine jos pamatyti. Deja, mano apsilankymo dieną sinagogoje įrengtas judaikos muziejus buvo uždarytas. Kiek supratau iš lenkiškų užrašų ant durų, vakar buvo muziejų naktis, ir muziejus dirbo iki vidurnakčio, todėl greičiausiai šiandien darbuotojams davė išeiginę. Šiaip jis dirba kasdien nuo 10.00 iki  17.00/18.00 val., šeštadieniais lankymas nemokamas.

Tykocino sinagoga.

Pastatų kompleksas su restoranu ir viešbučiu. 

Tykocino sinagoga.

Dar buvo pora vietų, kur norėjau nueiti, bet buvo apie 15.00 val., ir atvažiavo Balstogės autobusas, todėl nusprendžiau važiuoti atgal, nes norėjau dar kai ką Balstogėje pamatyti, o svarbiausius Tykocino akcentus jau pamačiau. Grįžau Voyager firmos autobusu, kuris, skirtingai nuo Balstogės tarpmiestinių autobusų, stojo dažniau, todėl išlipau ne autobusų stotyje, o prie dar į Tykociną važiuojant mano dėmesį prikausčiusios bažnyčios.

Prisikėlimo bažnyčia Balstogėje.

Ši bažnyčia buvo pastatyta nebeegzistuojančios bazilijonų bažnyčios pavyzdžiu, kuri savo ruožtu buvo įkvėpta Vilniaus baroko, sako informacinė lentelė prie bažnyčios. Net pasipūčiau kaip varlė iš pasididžiavimo. 1991-1996 m. pastatyta bažnyčia skirta pagerbti lenkų karo aukoms, įskaitant ir Vilniaus kunigus, žuvusius nuo nacistų rankos.

Lenkijos ir Lietuvos herbai.

Prisikėlimo bažnyčia.

Gloria Victis, paminklas Balstogės gynėjams 1939 m. rugsėjį. 

Ši bažnyčia ir dar keli įdomūs statiniai išsidėstę ant Jono Pauliaus II Alėjos bei ją kertančių gatvių, ir yra iš tolo matomi dėl savo įspūdingo dydžio. Turintys bilietus transportui gali nesunkiai pavažiuoti 1-2 stoteles, neturintys tai prisitrins pūsles ant kojų bemindami. Kadangi planavau būti Tykocine, Balstogės transporto bilietais iš anksto neapsirūpinau, todėl teko įdegti veidą iki raudonumo. Aš asmeniškai manau, kad važiavimas "zuikiu" yra tik vienas žingsnis iki vagystės iš parduotuvės. Netoliese aptikau degalinę, pasiėmiau kavos, savo mėgstamų "Haribo" guminių meškiukų, ir trepsėjau toliau.

Cerkiew Zmartwychwstania Pańskiego w Białymstoku, 1999 m.

Jeigu teisingai išsiverčiau, tai yra Viešpaties Prisikėlimo cerkvė. Netoliese anksčiau stovėjo cerkvė, skirta Romanovų dinastijos 300-sios metinėms, bet 1912 m. pradėta ir nebaigta statyti 1919 m. pradėjo irti. Ilgus metus tęsėsi ginčai dėl nuosavybės, kol laimėjo ne religinė pusė ir 1938 m. cerkvė buvo nugriauta. Ši cervė atstatyta tuo pačiu vardu, kaip ir nugriautoji. O nugriauta cerkvė buvo dėl to, kas iš lenkiškų šaltinių išverčiama kaip "Action recovery of Orthodox churches". Kadangi buvo juntamas didelis priešiškumas stačiatikių bažnyčioms dėl Rusijos veiksmų Lenkijos istorijoje, cerkvės buvo perimamos, uždaromos, nugriaunamos, arba perstatomos į katalikų bažnyčias. Gana įdomus dalykas pasigilinimui, yra tikrai nuostabiai gražių nebeegzistuojančių cerkvių nuotraukų. Be to, dabar žinosiu, kad ne tik padalintoje ATR caro valdžia stačiatikino okupuotas tautas, bet vėliau vyko ir atbulinis procesas.

Viešpaties Prisikėlimo cerkvė Balstogėje.

Į pamaldas. 

Cerkvėse atrodžiau kaip ufonautas-visos moterys su sijonais, o aš su tokiomis languotomis kelnėmis, kad net praeiviai gatvėje atsigręžia, su šaliku vietoje skarelės (talk about universal clothes when traveling light), akivaizdžiai iškritusi iš konteksto. Šioje cerkvėje man labai patiko sietynas. Ir dar dovanų gavau knygelę lenkų kalba, matyt, būsima parapijietė pasirodžiau.

Jau buvau nusivariusi nuo kojų ir dairiausi autobuso į miestą; nors turėjau tik 100 PLN banknotą, tikėjausi jį išsikeisti kokioje Biedronkoje ir susimokėti vairuotojui tuos 3.50 PLN, kai horizonte pamačiau TAI:

Šv. Dvasios cerkvė, 1999 m. Archit. Jan Kabac. 

Mečiau visus autobusus per petį ir nuskuodžiau link to įstabaus statinio. Skuodimą apsunkino vykstantys kelio darbai ir retas autobusų tvarkaraštis sekmadienį, bet galiausiai išsitraukiau fotoaparatą priešais šią cerkvę. Ši cerkvė yra pati didžiausia Lenkijoje su aukščiausiu ikonostasu, ir, sakoma, pati gražiausia. Vyko pamaldos, todėl labai ilgai vėpsoti negalėjau.

Šv. Dvasios cerkvė.

Šventinto vandens šulinys?

Galingus Tavo namus čia stato, Viešpatie.

Šv. Dvasios cerkvė.

Dabar jau Balstogės turistinėje programoje padėjau visus paukščiukus ir sunkiai vilkdama kojas patraukiau į centrą. Dar norėjau stipriau pavalgyti prieš naktį, nes rytoj jau laukė kelionė namo. Man buvo du pasirinkimai- ilgas kelias į viešbutį ir apsipirkimas Biedronkoje, arba ilgas kelias į centrą pavalgyti karštą patiekalą ir pailsinti kojas. Pamaniau, kad antrasis variantas yra protingesnis ir per kokią valandą atkėblinau į Kosčiuškos aikštę. Pavalgiau, pailsinau kojas, pasižiūrėjau į žydinčius kaštonus, ir viskas vėl buvo gerai.

Žydintys kaštonai Balstogėje. 

Paskutinis žvilgsnis. 

Šį tą palikau ateičiai-negėriau karšto šokolado. Kitą kartą nuo to ir pradėsiu savo vizitą Balstogėje. Po Vilniaus, man dabar yra du miestai, kur norėčiau gyventi-tai Minskas ir Balstogė.

Išsimiegojau gerai. Pirmadienio pusryčiai buvo kuklesni nei savaitgalio, bet ir gyventojų buvo mažiau. Neskubėdama per pusvalandį nuėjau iki autobusų stoties (su megztiniu ir striuke po pažastimi plieskiant saulei ir esant +25 'C atrodžiau įdomiai), kur 9.20 val. atvyko Ecolines firmos dviaukštis autobusas. Per tris valandas buvome Marijampolėje, kur persėdau į man jau pažįstamą kitą Ecolines firmos autobusą iki Vilniaus. Apie 16.00 val. įriedėjome į Vilniaus autobusų stotį.

Šia kelione likau labai patenkinta. Balstogė puikiai tinka norint pakeisti aplinką ir išvažiuoti porai dienų. Per vieną dieną net ir anksti išvažiavus čia sunku apsisukti, nors įmanoma. Tačiau aš rekomenduoju pasidaryti bent vieną nakvynę ir ramiai, neskubant viską apžiūrėti. Ypač čia gražu, kai žydi kaštonai ir alyvos.

Su meile ir kaip visada susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Kaštonaitė