Kelionė į Provansą, septintoji diena: saldusis Provanso Eksas, ochrinis Rusiljonas, vėjuotasis Gordes, Levandų muziejus= tobulas kelionės receptas.

Šiandienos turą pradedame Aix-en-Provence arba Provanso Ekso. 4 amžiuje pr.m.e. žemutinis Provansas buvo okupuotas keltų-ligūrų konfederacijos, o jų plėtros pabūgusios gentys kreipėsi, kaip visada, į Romą. Konsulas Kajus Sekstus Kalvinus 123 metais pr.m.e. sunaikino grėsmės šaltinį, bet, savoms pozicijoms įtvirtinti, liepė pastatyti stovyklą prie terminių šaltinių. Naujai įkurta vietovė gavo Aquae Sextiae pavadinimą, t.y. Sekstus Vandenys, o šiandien mes juos žinome kaip Aix-en-Provence. XII a. Provanso Eksas tapo Provanso grafų sostine. Miestas dominavo regione du šimtus metų, pasiekęs savo šlovės zenitą XV a. valdant bon roi Rene, t.y. gerajam karaliui Rene. Renė iš Anžū, mano jau minėtas reportaže apie Marselį, buvo gabus kalboms, dailei, muzikai, domėjosi tiksliaisiais mokslais, daug keliavo. Jo interesų dėka miestas augo ir puošėsi, dvare virte virė kultūrinis gyvenimas. Jo mirtis buvo, galima sakyti, ištisos eros pabaiga. Šiandien Provanso Eksas lankytojus pasitinka Mirabo alėja ir fontanais. Šiaurinėje alėjos pusėje yra gyvenamieji pastatai, buvę rūmai ir viešbučiai, o pietinėje pusėje klesti kavinės (juk niekas Provanse nenori gerti kavą pavėsyje).Mieste gyveno ir dailininkas Sezanas.

Provanso Ekso vizitinė kortelė: Laisvės aikštė ir Rotondos fontanas. 

Mieste pagrindiniai keturi fontanai naudojami kaip transporto žiedai. Iš vieno teka šiltas terminis vanduo. 

1792 m. pradėjusi veikti kavinė. 

Miesto vaizdelis.

Dengtas pasažas. 

Swatch firmos klientas laukia parduotuvės atidarymo.

Šunys čia turi drožti į kanalizaciją, tik vat nevisada klauso. 

Prancūzų ir katalonų kalbomis skelbiami gatvių pavadinimai. 

Kai pamatėme turgų, ekskursijos nebeklausėme-visi norėjome pazylioti. 

Niam niam...

Saldainiai, kuriuos karalius Renė sukūrė savo jaunai žmonai Žanai. Skanūs!

Išganytojo bažnyčia. 

Išganytojo bažnyčia tikrai verta dėmesio. 1739 m. jinai buvo garsaus rašytojo apibūdinta kaip "baisi ir nesimetriška". Tikrai nėra taip. Bažnyčia, o tiksliau tai katedra, buvo pastatyta buvusio Romos forumo vietoje. Nuo XII a. iki XIX a. vis perstatoma jinai įgijo ne vieno stiliaus bruožų. Romėniškos kolonos palaiko VI a. krikštyklos skliautą, o jos sienose galima aptikti, manoma, dievo Apolono šventyklos liekanų.

Nicola Froment. Garsusis triptikas "Degantis medis".

Aygosi šeimos altorius. Centre matome Šv. Oną su Mergele Marija, kuri laiko Kūdikėlį. Kairėje -šarvuotas Šv. Mauricijus. Dešinėje -Šv. Margarita su drakonu. 

Krikštyklos kupolas.

Krikštyklos kolonos.

Manote, kunigai palei altorių per pamaldas stovi? Tai va, per sutanas nesimato, jiems ten įtaisytos kėdutės. Na, bet dauguma kunigų jau amžiuje. 

Mieste verta pasivaikščioti ir dėl jo medinių durų. Už jų-vidiniai kiemeliai, kur turistams jau nebeprieinama.

"Belskite, ir bus atidaryta". Šalis ant pečių tai nuo saulės, dabar kažkur +35'C. 

Provanso turgus.

Laisvu laiku pasivaikščiojome po turgų. Nusipirkau Provanso žolelių, saulėje džiovintų pomidorų, šio bei to padegustavau. Be vaisų ir daržovių, čia parduodama ir vynas bei vietoje čirškinami viščiukai. Kai kurie pardavėjai buvo labai nemandagūs, matyt, turistai jau pradeda užknisti.

Fontaine d'Albertas, 1912 m. 

Labai skanus riestainis. Tiesiog gurmanų rojaus pažiba. 

Grupė turisčių iš Azijos tiesiog išsitraukė piešimo priemones. 

Toliau-Rusiljonas, romėniškasis Vicus Russulus, "Raudonasis kaimas", kuris nuo senų laikų buvo žinomas savo išgaunama ochra. XVIII a. prekyba ochra labai suklestėjo, ją net mulais gabeno iki Marselio parduoti į Rytus. Su laiku karjerus naudojo vis mažiau ir mažiau, kol sintetiniai dažai pribaigė klestinčią vietinę industriją. Vietinė legenda byloja apie tai, kodėl gi čia tokios spalvos. Ogi XII a. pab. trubadūras ne tik dainomis linksmino žaviąją damą, kai tos vyras išvykdavo į medžioklę. Sužinojęs apie papildomus muzikinius užsiėmimus, ponas teisėtas vyras įtūžo, nugalabijo trubadūrą ir jo širdį liepė išvirus pateikti nieko neįtariančiai žmonai. Sužinojusi, ką suvalgė, nelaimingoji puolė nuo uolų, o jos kraujas ir nudažė žemę. Tai čia pamoka toms, kurios galvoja, kad visi vyrai -durniai ir nieko nemato.

Rusiljonas.

Ochros karjerai paskelbti saugotinais 2002 m. Šiuo metu yra siūlomi du maršrutai, trumpasis 35 min ir ilgasis 50 min trukmės. Mes ėjome trumpuoju, nes visas grožis ir yra turo pradžioje.

Kūtvėla ochros karjeruose. Tai matote, kokia suknelė, kaip dera prie peizažo. 

Grožis ir tiek. 

Nusipaveiksluojame ir miestelio fone. 

Žinote, jeigu nuoširdžiai, tai šituo momentu visi tie maži miesteliai jau man pasidarė vienodi. Baisiausia yra su tais moderniais metaliniais tualetais, kurie patys nusiplauna, o užrakto nėra-ten eidavome kelios, kad, jeigu kas, gelbėtojus kviestume. Rusiljonas pasirodė man labai brangus miestelis, kainos tų pačių levandų maišelių, alyvuogių ar muilo buvo kokiais 3-4 EUR didesnės nei iki šiol.

Būtų faina tokioje kavinėje pasėdėti. Deja, lėtais apsisukimais garsėjantis Provansas ir ribotas turistinis laisvas laikas -nesuderinami. 

Rožės prie namo, Rusiljonas. 

Raudonieji Rusiljono namai. 

Rusiljonas. 

Į autobusą su kondicinionieriumi mielai sušokame. Toliau važiuojame į Gordes miestelį. Jis žymus tuom, kad jame yra St. Firmin požemiai, o pats miestelis tiesiog kabo ant uolos. Jo gatvelės rangosi 45 laipsnių kampu. Privažiavimas labai gražus-atrodo lygioje vietoje esantis miestelis, ranka paduot, traukiasi nuo tavęs ir kuom tu artėji prie jo, tuom jis kyla aukštyn. Transportas miestelyje yra labai ribotas, bet padarytas privažiavimas turistiniams autobusams. Dar neprivažiavus miestelio, vadovė stabdo autobusą ir duoda mums penkias minutes photo stop, už mūsų kantriai savo eilės laukia kiti vairuotojai. Bet niekas nepypina, visi žino, kad ir jie blokuos eismą. Pabyrame kaip bitys iš avilio. Nelabai kas matosi, medžiai užstoja, bet užsikabarojame ant akmenų tvoros, medžio įsikabinę pafotografuojame.

Gordes.

Gerai, kad medžio laikėmės, nes po mumis-praraja. Net šaltas prakaitas išmušė, kai pastebėjau.

Neatsargus žingsnis-ir "amen lilja". 

Saugumo poreikis viduramžiais buvo toks didelis, kad daugelis Provanso kaimelių save įsitvirtino ant uolų, sunkiai prieinamose vietovėse, taip vadinamuose "lizduose". Gordes pilis pirmą kartą paminėta 1031 m. Pilis, nors ir perstatyta renesanso metu pagal naujas madas, nebuvo gyvenama savo valdovų, nes, iki neseniai, vietovė buvo labai sunkiai pasiekiama. XVIII a. išaugus gyventojų skaičiui, augo ir miesto ekonominis gyvenimas, klestėjo amatai. Vien batsiuvių XIX a. pr. buvo priskaičiuojama 400. Taip, taip, keturi šimtai. Turbūt ten moterys-šimtakojai gyveno, ne kitaip. Pirmojo pasaulinio karo metais ekonominis burbulas sprogo, gyventojų skaičius sumažėjo, ištisi rajonai buvo apleisti griuvėsiai. 1950-siais atvyko pirmieji turistai, tarp kurių buvo daug menininkų, panorusių atrasti šios apleistos vietovės grožį. Naujai atvykę žmonės išpirko griuvėsius ir ėmėsi atstatinėti miestelį.

O vat nusmurgę St. Firmin rūsiai manęs nesužavėjo-kartą apsilankius Maltos Hypogeum, tokiai patirčiai sunku rasti konkurentą. O čia-keletas rūsio kamurkėlių, kur kažkada kažkas spaudė alyvuogių aliejų. Meh.

Gordes gatvelės.

Čia irgi gavome nemažai laisvo laiko, bet jo buvo netgi per daug, nes ką gi beveiksi tose gatvelėse batus trindamas? Iš kitos pusės, tai buvo gerai, nes galima buvo atsisėsti ir ramiai pasėdėti, pamedituoti, pasigrožėti vaizdais. Vat aptikau kavinę, kur iš terasos atsiveria superinis vaizdas. Jie ima 0,50 EUR prie gėrimo už sėdėjimą terasoje, nekalba angliškai, bet yra silpnas wi-fi signalas.

Vėjukas biškį buvo, kėdes terasoje nešiojo. 

Vaizdas iš terasos.

Vaizdas iš terasos.

Vaizdas į Kūtvėlą terasoje. 

Kova prieš vėją laimėta. 

Ieškokite "Cercle Republicain" iškabos rue des Tracapelles. Už tą nuotraukoje matomą vyno taurę suplojau 2, 60 EUR, iš jų 0,50 EUR buvo priemoka už vaizdą terasoje. Pigiau grybo gavosi. Toliau tiesiog vaikščiojau po miestelį.

Vaizdas į peizažą. 

Gordes miestelis.

Platūs horizontai.

Paskutinis šios dienos lankomas objektas buvo Levandų muziejus.

Kūtvėla levandinuose. Levandos, deja, čia neauga.  

Šis muziejus yra "Le Château du Bois" dvaro filialas. Šis dvaras buvo įkurtas 1820 m. ir yra 1100 m. aukštyje (tikrosios levandos auga nuo 1000 m. Didžioji mūsų kelionės dalis, deja, tebuvo vargani 800 m.), kur 300 ha plote 90 ha yra paskirta tikrajai levandai. Muziejuje pažiūrėjome filmą apie levandas, matytumėt, kokiais traktoriais jas pjauna.

Mūsų gidas aiškina apie levandas ir levandinus. 

Distiliatoriai. 

Kad vietoje levandų nedistiliuotų kai ko su daugiau laipsnių, valdžia pramušdavo skyles distiliatoriuose. 

Levandų rinkėjos apranga. 

Esu gana stipriai nusivylusi, nes kelionės reklamoje kataloge įdėtos levandų laukų nuotraukos. Dar suprasčiau, kad jos nežydi dėl blogo oro, bet reklamuoti pamatyti tai, kas net neauga-tai jau naglumo viršūnė. Grįžtame nakvoti į tą patį viešbutį, kuris turėjo basieną. Šianakt-Joninės. Paguodai lieka tik išsitrinti kojas levandų kremu pavargusiosm pėdoms, kurį įsigijau Levandų muziejaus parduotuvėje.

Su meile,

Kūtvėla