2013 m. liepos 10 d., trečiadienis

Kelionė į Provansą, aštuntoji diena: popiežių Avinjonas ir Burgundijos Beaune prieglauda arba Namo per Lietų.

Pirmieji gyventojai čia įsikūrė prieš maždaug 2,000 metų, davę miestui Aouenion vardą,- tai sudurti du keltų kilmės žodžiai ir reiškia "vandenų valdovas". Tada netoliese į Marselį apie 600 metus pr.m.e. atsikraustė graikai, kuriems irgi patiko tas "vandenų valdovas", todėl jie čia pasistatė uostą, kurį savo ruožtu atėję romėnai dar labiau praplėtė. Iki maždaug 1309 m. miestas buvo visiškai nežymus ir netgi, sakyčiau, niekam ypatingai nereikalingas, gyvenimas ramiai tekėjo savo vaga. Na, o 1309 m. viskas ir prasidėjo...

P1230345
Popiežių rūmai, Avinjonas. 

Matote, tuo laikotarpiu Romoje popiežiauti sekėsi sunkiai. Istorija kukliai nutyli konkrečias to priežastis, teks pakapstyti giliau, bet factum est, kad po popiežiaus Benedikto XI mirties nauju popiežiumi išrinktas Bordo arkivyskupas pasivadino Klementu V ir persikraustė gyventi į Avinjoną. Tiksliau, į dabartinio Avinjono apylinkes. Visos su nauju popiežiumi susijusios reikalingos ceremonijos jau įvyko Lione. Pabrėžiama ir didelė Prancūzijos karaliaus įtaka Avinjono popiežiams, o savo ruožtu Klementas V tikėjosi iš Avinjono geriau organizuosiąs naują kryžiaus žygį. Manus manum lavat, taip sakant. Tuo pačiu naujasis popiežius sustabdė Tamplierių riterių ordino įgaliojimus, kurie Prancūzijos karaliui jau ir taip kaip kaulas gerklėje buvo. Ir štai, 7 popiežiai 67 metus gyvens Avinjone.

Nors šis periodas istorijoje vadinamas "Avinjono nelaisve", miestui tai buvo tiesiog aukso amžius. Gyventojų skaičius pasiekė, įvairiais skaičiavimais, 4,000-6,000, kas viduramžių miestams buvo, galima sakyti, išvis rekordas. 1335 m. mieste prasidėjo didžiųjų garsiųjų popiežių rūmų statybos. Juk "Petro sosto paveldėtojui" netinka gyventi kokiame ten namelyje ant vištos kojelės, ar ne?

Įdomumo dėlei, svarbiausi Avinjono popiežių nuopelnai su skliausteliuose pateikiamais popiežiavimo metais (pirmoji data žymi popiežiavimo pradžią, o antroji data dažniausiai sutaps su popiežiaus mirties data).

Klementas V (1305-1314): Tamplierių ordino panaikinimas. Prancūzijos karalius šiam ordinui jau buvo iki ausų ir daugiau prasiskolinęs, todėl ir spaudė popiežių imtis tam tikrų sankcijų prieš šį ordiną. 1307 m. spalio 13 d. penktadienį (įdomu, koks mėnulis švietė, ar tik ne pilnatis?) prasidėjo pirmieji areštai. Kaltinimai nuo erezijos apspjaudžius kryžių iki homoseksualumo ir nuoširdus kaltės prisipažinimas tardant su kankinimais gausiai siuntė laužan pasmerktus Tamplierių ordino narius. Vienas jų, jau degdamas Paryžiuje, sakoma, prakeikė ir popiežių, ir karalių. Popiežius mirė praėjus mėnesiui, karalius-tų pačių metų pabaigoje, visi trys jo sūnus ir sosto paveldėtojai irgi mirs nepalikdami vyriškos lyties įpėdinių ir taip Prancūzijoje prasidės nauja Valua dinastija. Vat ir netikėk prietarais.

Jonas XXII (1316-1334): plėšoma priešiškų jėgų, konklava ilgai neapsisprendžia, bet 72 metų kandidatas iš Porto atrodo tinkamas ("vis tiek greitai numirs"). Norėtumėt, ar ne? Bažnyčią jis valdys nei daug, nei mažai, net 18 metų. Jis pasirodė kaip neblogas mokesčių reformatorius ir pažabojo inkviziciją (čia tą, kuri kankinimais padeda nuoširdžiai prisipažinti). Palyginus su Klementu V, buvo tylus ir ramus kaip Dievo karvytė, tik gal kiek išlaidokas. Na, ir dar kryžiaus žygį suorganizavo.

Benediktas XII (1334-1342): tikras pacifistas, nors ir nevisai sėkmingai; dukart bandys nesėkmingai grįžt į Romą. Prie jo ir prasidės popiežių rūmų Avinjone statybos nors jo išlaidos, palyginus su Jonu XXII, bus žymiai mažesnės. Na, bet ne ką tenuveiksi per 8 metus. O be to, prasideda Šimtametis karas. Vis tie Valua reikalai nerimsta.

Klementas VI (1342-1352): jo valdymo metais buvo pastatyta pati prašmatniausia rūmų dalis, nes turto jis nelaikė yda. Visi, ką dėl meilės pinigams Benediktas XII buvo išgujęs, dabar sugrįžo tuntais. Šis popiežius mėgo meną, skatino menininkus, mokslininkus, rašto žmones. Jo apetitas geriems dalykams subankrutino popiežiaus iždą, tačiau jis pasiūlė apsaugą žydams, kuriuos visi keikė dėl prasidėjusio Europoje maro. Jis nusipirko Avinjono miestą iš tuometinės jo valdovės Žanos Sicilietės. Neblogai, bet vėl tik 10 metų (gal jiems ten klimatas netiko?).

Inocentas VI (1352-1362): kuklūs tie patys 10 metų. Nors jis ir grąžino Benedikto XII propaguotą griežtą gyvenimo būdą, ižde jau seniai švilpė vėjai. Ką gi, teko parduoti asmeninius sidabro indus ir brangenybes. Jo dešimtmetis pasižymės didelėmis karinėmis kampanijomis. Jeigu taip trumpai reziumuoti- popiežių rūmų fortifikavimas, badas, maras.

Urbonas V (1362-1370): kaip ir Inocentas VI, bandė gyventi griežtai ir kukliai; taipogi neskėmingai bandė grįžti į Romą, tačiau naujas konfliktas tarp Anglijos ir Prancūzijos privertė sugrįžti į Avinjoną derėtis dėl taikos. Netrukus po šio sugrįžimo jis ir mirė.

Grigalius XI (1370-1378): vėlgi bandymas sugrįžti į Romą. 1375 m. pranešęs šią žinią, netrukus kelionę atidėjo dėl lėšų stokos. Taipogi, jis dar norėjo visgi užbaigti karą tarp Anglijos ir Prancūzijos. Italijoje, nesulaukus popiežiaus, kilo neramumai. Galiausiai, po kiek daugiau nei tris mėnesius trukusios sunkios kelionės jūra ir sausuma, jis atvyksta į Romą 1377 m. ir po metų miršta Vatikane. Laikoma, kad tai yra Avinjono popiežių eros pabaiga, nes popiežius kaip ir oficialiai sugrįžo į Romą.

Kurgi ne.

Klementas VII (1378-1394): 16 metų, so far so good. Kad jau renkamas Prancūzijoje, be abejo, bus eilinis popiežius prancūzas (iš serijos "Kodėl dauguma popiežių italai?"). Tačiau Roma jau supyksta nejuokais ir sau išrenka popiežiumi Bario arkivyskupą. Nemažai prisidėjo ir dar Grigaliaus XI paskelbtas grūdų eksporto embargas 1374/75 m., paskatinęs  Florenciją, Milaną, Boloniją, Perudžą, Pizą, Luką ir Genują (aha, visi didieji Italijos miestai) susivienytį į lygą prieš popiežių. Kito konflikto metu Grigalius XI žengė dar toliau ir išvis ekskomunikavo visą Florencijos miestą, taip kad nieko nuostabaus, jei Italija nenori popiežiaus prancūzo. Prancūzai gi nenusileidžia, renkasi savo popiežių, ir taip jau gaunasi, kad kurį laiką Romoje yra Urbonas VI, o Avinjone yra Klementas VII-viena Europa, du dešimtemčiai, du popiežiai.

Benediktas XIII (1394-1423): nepaisant Prancūzijos karaliaus noro susitarti su Roma ir pabaigti schizmą (t.y. skilimą į du popiežius), Avinjone popiežiumi išrenkamas Benediktas XIII. Šis popiežius jau nebesugebėjo sulaukti Prancūzijos karaliaus paramos, nepalaikė jo ir dvasininkija. Nepageidaujamas popiežius yra įkalinamas Avinjono popiežių rūmuose. Va čia tai tikra "Avinjono nelaisvė", trukusi penkerius metus, kol pagaliau popiežiui pavyko pabėgti. Laisvė jam grąžino ir autoritetą. Visgi jis pageidauja vykti į Romą ir gražiuoju tartis su Romos Grigaliumi XII. Tačiau, kad viską dar labiau supainiotų, Piza 1409 m. nuverčia abudu popiežius ir išsirenka trečiąjį, Aleksandrą V. Jau esantys du popiežiai, žinoma, atsisako apleisti pozicijas ir štai turime vieną Europą ir tris popiežius. Kuom toliau, tuom gražiau.

Bet laikas išsprendė šį klausimą gana greitai: 1415 m. kovą mirė Pizos popiežius, Romos popiežius tų metų liepą atsistatydino pats. Avinjono Benediktas XIII gi atsisakė atvykti į Konstancą ir tartis, todėl buvo nuverstas 1417 m. liepą, tai jis pabėgęs į Įspaniją vis dar "popiežiavo" ir skyrė naujus kardinolus iki savo mirties. O 1417 m. Konstancoje buvo popiežiumi išrinktas Martynas V ir taip nuo jo laikų galiausiai turime suvienytą popiežinę Europą.

Dabar galiu pereiti ir prie pačių rūmų. Jie buvo pastatyti per 30 metų laikotarpį čia sėdint (popiežiaus soste ar pas karalių už užrakto, kaip pažiūrėsi) Benediktui XII, Klementui VI ir Inocentui VI. Rūmai užima maždaug 15,000 m2 plotą. Stipriai fortifikuoti rūmai iš išorės primena tvirtovę. Nors architektai buvo visi prancūzai, interjero apipavidalinimas atiteko išskirtinai italams. Dėl savo reikšmės šis pastatas stipriai nukentėjo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu. 1810 m. čia buvo įtaisyti kariuomenės barakai. 1969 m. miestas nusprendė pastatą bent dalinai atstatyti.

P1230348
Grota sode. 

P1230354
Popiežiaus vynuogynai. 
Ankstesniame reportaže apie Provanso vynus esu šiek tiek užsiminusi apie jų ryšį su popiežiais. 1997 m. vietinė vyndarių gildija nusprendė čia pasodinti keturias pagrindines Ronos slėnio vynuogių rūšis: baltąsias Viognier ir Grenache blanc bei raudonąsias Syrah ir Grenache rouge. Tai duoklė vynuogynams, šitame regione augusiems nuo XII a. popiežių laikotarpio ir terasomis išplėtotomis prie Liudviko XIV ir Liudviko XV.

P1230356
Dvi mamos su palikuonimis, išdidus haremo gaigalas fotografavimo metu vaikėsi balandžius (?!). 

P1230359
Bandome pamatyti peizažą per fortifikacijas. 

P1230364
Antys. Jų išraiška maždaug tokia: "Ei, o batonas kur?" 

P1230365
Notre-Dame-des-Doms. Čia Jonas XXII palaimino į kryžiaus žygį 1333 m. Taipogi čia rasite Benedikto XII kapą. 

P1230366
Vėjuota diena pasitaikė. 

P1230367
Karas yra blogai. 

P1230374
Popiežiaus rūmų kiemelis.
Po rūmus siūloma pasivaikščioti su audiogidu, bet vidinis kiemas pilnas metalinių konstrukcijų ir karkasų. Porą kartų paklydusi kreipiausi pagalbos į apsauginius, paskui radau tualetą, bet neradau išėjimo, o kiti mano bendrakeleiviai rado išėjimą, bet nerado tualeto. Mistika kažkokia.

Jungtinis bilietas mums suteikė teisę aplankyti ir Šv. Benezeto tiltą. Kažkada buvo toks Benezetas, jaunas piemuo. Ir vieną dieną beganydamas jis gi išgirdo balsą iš dangaus, liepiantį jam eiti į Avinjoną ir ten pastatyti tiltą per Ronos upę. Sakoma, kad niekada nekeliavęs Benezetas pakeliui sutiko angleą, kuris parodė jam kelią pas Avinjono vyskupą. Vyskupas, išgirdęs apie balsus iš dangaus, šiek tiek suabejojo, bet liepė kilstelt tokį didoką akmens luitą-jeigu dangiškasis balsas padės, matyt, teisybę piemuo sako. Luistas toks buvo trisdešimčiai vyrų būtų ką veikti, bet Benezetas lengvai kilstelėjo, nunešė prie upės, padėjo ir pasakė, kad vat čia tai būsiąs tilto pamatas. Procesą stebėjusi minia kaipmat tapo palaikymo kompanija ir sumetė nemenką sumą tilto statybai. Legenda ar ne, tiltas pradėtas statyti 1177 m. ir buvo baigtas 1185 m. Jis buvo apie 900 m. ilgio ir turėjo 22 arkas. Tai buvo pirmasis tiltas, kurį pamatyti atplaukiantys nuo jūros pusės. Šiandien turime likusias tik keturias arkas ir mažą koplyčią. Pats Benezetas buvo palaidotas čia buvusioje koplyčioje, paskui jo palaikai buvo perkelti į Celestinų bažnyčią, kuri dingo negrįžtamai Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu.

P1230378
Šv. Benezeto tiltas. 

P1230388
Keliautojų globėja. 

P1230396
Šv. Benezeto tiltas iš toliau. 

P1230397
Šv. Benezeto tilto fragmentas. 
Avinjone jau "damušinėjome" paskutinius pirkinius. Nusipirkau buteliuką pastis ir buteliuką absinto, grynai pažintiniais tikslais. Paskui grįžau pas tą patį pardavėją pasiimti nedidelį buteliuką alyvuogių aliejaus. Pardavėjas į mane žiūrėjo labai pagarbiai, vyniodamas tą aliejų į popierių. Tada atsargiai pasiteiravo, ar aš žinau, kad šitas va tai negeriamas. O qui voila mesjė, sakiau jam, bet reikia gi kažką ant salotų pilti. Aha, atsakė jis rimtu veidu, ant salotų tai absinto tikrai nepilsi.

Paskutinis Prancūzijos miestas mums buvo Beaune, jau Burgundijos regione. Burgundija garsėja savo jautiena ir vynais, kurių kol kas nesu ragavusi, nes jie yra tikrai nepigūs.

1443 m. Burgundijos kacleris įkūrė ligoninę neturtingiesiems. Pastatas, dabar atliekantis muziejaus funkcijas, yra vienas gražiausių Prancūzijos XV a. architektūros statinių. Nors 1435 m. Šimtametis karas oficialiai ir pasibaigė, kraštas buvo neramus, gyventojai sunkiai atsigavo, todėl kancleris su žmona priėmė sprendimą įkurti tokią ligoninę-prieglaudą. Su laiku žmonės pradėjo remti ligoninę dovanodami pinigus, nuosavybę, meno dirbinius, netgi vynuogynus. Nuo 1851 m. čia vyksta labdaringi vyno aukcionai, kurių metu renkamos lėšos labdarai. Šiuo metu muziejui priklauso 61 ha dovanotų vynuogynų. Ekskursijos metu klausėmės audiogido.




P1230401
Beaune, Burgundija.

P1230406
Garsiosios ligoninės kiemas.

P1230409
Nuostabiai gražūs stogai.
Pats miestelis pritutintas vyno parduotuvių iki nepadorumo. Užsukau į vietinį knygyną, bet neskaitantiems prancūzų kalba tai nieko neduos, o knygos anglų kalba -vos kelios. Bet kadangi čia jau nebe Provansas, tai užtrukome labai neilgai, o ir oras jau buvo bjaurus. Tie, kas važiavo į Luaros slėnį, turbūt prasikeikė, nes ten juos pastoviai skalbė lietus ir vėjas.

Na štai, lieka paskutinis reportažas apie Vokietijos miestą Heidelbergą ir su Provansu bus baigta :-)

Su meile,

Kūtvėla

Komentarų nėra: