Kūtvėlos Kvailionės Kroatijoje: visokie rimti ir nerimti atsitikimai prie Adrijos jūros. Pirma dalis.

Kai pas Makalių pamačiau pirmą kartą organizuojamos kelionės "Pažintinė 9 dienų kelionė autobusu į Kroatiją, aplankant Slovėniją ir Austriją, su nakvynėmis viešbutyje ir poilsiu prie Adrijos jūros" programą, tai tokį pasiūlymą čiupau ilgai nelaukus. Mane patraukė programoje įtraukti gerai Europoje žinomi lankytini objektai, o kainos ir kokybės santykis irgi pasirodė geras. Bet, kaip sakoma, kai rodosi-reikia žegnotis.

Mūsų autobusas.

Nežinau, kaip ten turėjo būti, nes Kūtvėlos karma autobusams yra plačiai žinoma, bet atvažiavo labai patogus autobusas, kuriuo važiuoti buvo tikras malonumas. Vienintelė rakštis minkštoje vietoje šios kelionės metu buvo vairuotojai, pavadinsiu juos šiam pasakojimui Lioleku ir Boleku. Išskirtinai nemalonūs, nemandagūs, pastoviai ginčijosi su mūsų gide ir visą kelią vaidino šikančius katinus ant bedugnės krašto. Kelionė per Lenkiją su pakelės kryžiais ir jų šešėliuose klientų laukiančiomis plaštakėmis buvo palyginti neskausminga, nes nereikėjo išklausyti ilgiausių pasakojimų apie Lenkijos istoriją. Per tiek kelionių tai jau visa yra nusibodę iki gyvo kaulo, galima tiesiog testus išdalinti turistams, ir visi išlaikytų. Pietus išskirtinai brangiai ir neskaniai pavalgėme vienoje iš turistiniams autobusams pritaikytų pakelės užeigų. Pirmąją naktį nakvojome sportininkų viešbutyje Čekijos pasienio mieste Brno. Viešbutis buvo gana kuklus, bet švarus ir tvarkingas. Užtat pusryčiai tapo viso kelionės legenda: dvi trijų pirštų storumo nepjaustomos bulkutės, kelios riekelės kumpio, kelios riekelės sūrio, gumuliukas sviesto, siaubinga kava, sultis iš tolo primenantis skystis. Kolektyviai traukiojome pečiais.

Betgi ne pavalgyti atvažiavome. Netrukus privažiavome Čekijos pasienyje su Austrija esantį Mikulovo miestelį, kuriame aš taip šauniai praleidau dieną savo paskutinės kelionės į Čekiją metu, ir štai mes jau grožimės vokiško ordnungo principu sutvarkytais Austrijos miesteliais. Austrijos sotinę Vieną turėjome palikti nuošalyje, bet mūsų gidė Daiva padarė mums dovaną ir liepė Liolekui sukti vairą į miestą, apie kurį Zigmundas Froidas savo draugui rašė taip: "Aš suprantu, kodėl tau patinka Viena, bet tik aš vienas žinau, kur plyti jos bedugnė". Apsukome ratą viena iš pagrindinių Vienos gatvių ir pasilikome su puikiu įspūdžiu iš Austrijos sostinės.

Rožių žydėjimo metas.

Arkliukai dirba.

Tramvajaus stotelė.

Teatre gedulas.

Labai taikliai Vieną apibūdino kolega blogeris Adis savo pasakojime "Viena: So Gold, Much Empire". Pertraukėlei stojome vėlgi autobusiniams turistams pritaikytoje vietoje, kur tualetai mokami 0,50 EUR, bet tą čekiuką galima išgryninti ką nors perkant. Kava išsinešimui ir šokoladukas man kainavo virš 6 EUR. Kad maža nepasirodytų, prapliupo baisi liūtis. Oras ir šiaip iki pat Kroatijos mūsų nelepino, tik tiek, kad sušlapti pasisekė minimaliai. O čia kaip tyčia-autobusui privažiavimas užtvertas, tai mūsų transporto priemonė pasiekiama tik bėgte, o bėgti jau reikia, nes laikas spaudžia. Pasižiūrėjome, kad bėgti nuo kavinės iki autobuso pradėtume, kai prieš mus nubėgę jau pasiekia autobusą, ir- pirmyn! Labai džiaugiuosi, kad į šią kelionę pasiėmiau ir pagalvėlę su pleduku, kuris dabar labai pravertė šildantis. Mūsų Liolekas dar mėgdavo įjungti šaldiklio režimą autobuse.

Kūtvėla džiūsta po liūties.

Ir štai mes jau Štirijos regiono sostinėje ir antrame po Vienos pagal dydį Austrijos mieste Grace. Pavadinimas greičiausiai kildinamas iš slaviško žodžio "gradec"- "maža pilis". Miestas yra įsikūręs prie Mur upės. XII a. didikų Babenbergų dėka Gracas išaugo į didelį komercinį centrą. Vėliau miestas atiteko Habsburgams. Po Napoleono užkariavimo daug miesto fortifikacijų buvo sunaikinta, bet gyventojai sumokėjo išpirką už miesto simboliu laikomą varpinės bokštą su laikrodžiu, kurio buvo pasigailėta. Grace 1863 m. gimė Francas Ferdinandas, kurio nužudymas 1914 m. sukėlė Pirmąjį pasaulinį karą.

Graco kiemeliai.

Kažkas neapsikentė vijoklio.

Žalia žalia kur dairais.

Meilės laiptai. Europoje yra žinomos tik trys tokios laiptinės.

Imperatorius Fridrichas III taip žymėdavo savo nuosavybę. Istorikai iki šiol nežino tikslios šių raidžių kombinacijos reikšmės.

Fasado detalė.

Grace žydi rožės.

Kūtvėla grožisi Graco rožėmis.

Graco katedra.

Imperatorius Fridrichas III pastatė šią katedrą kartu su savo rezidencija Grace. Nuo XVIII a. ši katedra yra svarbiausia bažnyčia Štirijos regione. Iš XV a. yra išlikusi viena freska, dabar saugoma po stiklu, vaizduojanti miestą ištikusias nelaimes: karą, marą ir skėrius. Du šimtus metų katedrą globoję jėzuitai suteikė jai barokinės prabangos.

Relikvijorius.

Katedroje saugomi du relikvijoriai. Relikvijoriais tapusios skrynios kažkada priklausė Paolai Gonzagai iš Mantujos ir buvo jos kraičio dalis jai nutekant į Rytų Tirolį už Leonardo iš Goricijos. Pora mirė bevaikė, o turtą paveldėję Graco jėzuitai šias skrynias panaudojo kaip relikvijorius šventųjų kaulams.

Pasaulis- tai teatras.

Imperatoriškasis mauzoliejus.

Kunigų seminarija.

Netikėtas susitikimas.

XVI a. Štirija buvo stipriai protestantiškas kraštas. Katalikas valdovas Karolis II turėjo remtis savo didikų parama prieš Otomanus turkus, todėl buvo sutarta dėl religinės tolerancijos. Tačiau kai didikai finansavo protestantiškos mokyklos įkūrimą, valdovui teko griebtis atsakomųjų veiksmų bent jau švietimo srityje, todėl 1572 m. jis pasikvietė į Gracą jėzuitų ordino vienuolius ir 1582 m. čia atsirado jėzuitiškas universitetas. 1600 m. protestantai miestiečiai buvo ištremti ir apie 200 metų jėzuitai vadovavo miesto dvasiniam gyvenimui ir švietimui.  Va jums ir tolerancija.

Fasado fragmentas.

Senamiesčio laikrodis.

Tris kartus per dieną atgyjantis Graco senamiesčio laikrodis mena čia gyvenusį Gotfrydą Maurerį, kuris 1884 m. nusipirko šį namą. Savo kelionių Europoje metu jis susižavėjo kariljonais ir vieną įsirengė savo name Grace. 1929 m. Gotfrydas Maureris padovanojo kariljoną miestui su sąlyga, kad kariljonas veiks nepertraukiamai. Antrojo pasaulinio karo metais varpai buvo perlydyti į ginklus, paskui išlieti nauji. O ši senamiesčio vieta dar žinoma kaip "Bermudų trikampis": čia susitikę žmonės dingsta viename iš daugelio kiemelių su restoranais.

Po mėlynais skėčiais mėgsta apsilankyti netoli Graco gimęs Arnoldas Švarcnegeris.

Įstiklintos Graco arkados.

Graco tramvajus.

Graco herbas.

Kanopėtasis Grace.

Landhaus kiemelis.

Landhaus kiemelis Grace primena Venecijos rūmus. Šiuos politinei veiklai skirtus rūmus projektavo architektas iš Šiaurės Italijos Domenico dell'Aglio.

Man kažkiek primena Vilniaus universitetą.

Kūtvėla ir Kanopėtasis.

Ursulijus Lepečkojauskas ir Kanopėtasis.

Ištapytas namas.

Dievai ant žirgų.

Graikų ir romėnų dievų figūromis šis namas buvo ištapytas, manoma, 1742 m. Tai padarė dailininkas Johanas Mayeris. Šis namas žymus tuo, kad iki XV a. Habsburgai būtent jame tvarkė visus savo reikalus kaip Štirijos valdovai, o už tokią garbę namo valdytojas buvo atleistas nuo visų mokesčių. Pirmą kartą namas buvo ištapytas dar 1600 m., o tai padarė Habsburgų dvaro dailininkas ir būsimojo Imperatoriškojo mauzoliejaus architektas Giovanni Pietro de Pomis. Deja- o gal laimei?- šio menininko tapyba neišliko, nes teptuko ėmėsi Johanas Mayeris. Labai gali būti, kad šiame pastate Habsburgų dinastijos atstovas priėmė 1382 m. Triesto miesto delegaciją, prašiusią paramos prieš juos užkariauti susiruošusią Veneciją. Triestas išliko Habsburgų imperijos sudėtyje iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos.

Sacherio kavinė.

Šv. Kristoforas.

Vito Acconci sukurta sala.

Mur upės sala buvo sukurta 2003 m., kai Gracas buvo Europos kultūros sostinė. Prieš projektą upė buvo labai užteršta, bet dabar jos vandens kokybė pagerėjo ir atsirado žmonių trauka. Kriauklę-laivą primenančiame statinyje yra amfiteatras renginiams ir kavinė. Sala laikosi tvirtai ir atlaikys kartą per šimtmetį įvykstantį potvynį, tikina Graco technologijų universiteto specialistai.

Neišvengta terlių ir čia.

Meno centras. Aut. Peter Cook, Colin Fournier.

Graco herbas.

Laikrodžio bokšto papėdėje.

Laikrodžio bokštas- Graco simbolis. Iki jo galima lipti laiptais arba pasikelti funikulieriumi.

Kūtvėla prie Laikrodžio bokšto Grace.

Graco panorama.

Kūtvėla grožisi Graco panorama.

Graco panorama.

Galima pakilti ir dar aukščiau.

Graco panorama.

Kūtvėla lankosi Grace.

Kūtvėla prie Laikrodžio bokšto Grace.

Graco sodai.

Rožių žydėjimo metas.

Laikrodžio bokštas Grace.

Groja gyva muzika.

Ursulijus Lepečkojauskas skanauja Sacherio tortą.

Lynojant ir baigiantis laisvam laikui renkamės centrinėje aikštėje.

Avarija.

Išvažiuojant iš Graco mūsų Liolekas prispaudė prie šaligatvio lengvąją mašiną. Ar jis prispaudė, ar ji palindo- draudimas išsiaiškins. Atvyko policija. Man, kaip gerai angliškai kalbančiai, teko pavertėjauti. Kadangi sužeistų nebuvo, policija apsisuko greitai: surašė popierius ir iškvietė spec. tarnybą patraukti lengvajai mašinai, kad mes galėtume išvažiuoti. Užtrukome kažkur apie valandą. Bet negi manote, kad tuom mūsų nuotykiai baigėsi? Juk Kūtvėla keliauja.

Prasideda kalnai.

Karavanke tunelis jungia Austriją ir Slovėniją. Jo ilgis yra 7, 864 km.

Migla kyla nuo miškų.

Mūsų viešbutis Slovėnijoje sugebėjo overbukinti, todėl dalis mūsų grupės buvo paskirstyta po kelis viešbučius. Pirmas žvilgsnis į naują nakvynės vietą ledų parduotuvėje buvo visai teigiamas, bet paskui paaiškėjo, kad apnakvindino mus kažkokiame liaudies buities muziejuje, kuriame greičiausiai filmavo porno filmą apie Snieguolę (arba buvo užmaskuotas viešnamis). Šviesa koridoriuje užgesdavo automatiškai, nieko iš personalo nebuvo nakties metu (išskyrus tokį storą katiną), vienintelė ūkyje iki parduotuvės darbo laiko pabaigos palikta mergina asmens duomenis nurašinėjo gerą valandą viena ranka, kita ranka parduodama ledus vis užeinantiems klientams. O štai tokie drabužiai kabojo mano kaimynų kambaryje:

Nu kuom ne Snieguolė?

Reveransas Žaviajam Princui.

Kūtvėla sėlina maloniai nustebinti kaimynus.

Pusryčiai buvo geresni, nors kava pobaisė. Tačiau nakvynė liaudies buities muziejuje mūsų grupei suteikė slaptą pranašumą prieš tokio smagumo nepatyrusius mūsų kelionės draugus, ir tuom iki šiol didžiuojuosi.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Raudonasuknaitė