Iš liepsnos gimęs liūtas Lvovas. Intriguojanti pažintis su idealiu miestu Žovkva.

Technologijų pažanga yra nuostabus dalykas, pasakysiu aš jums. Vakar gulėdama po patalu hostelyje savo išmaniuoju telefonu sugebėjau Žovkvos miestelio turistinę informaciją konvertuoti į PDF failą, kurį išsaugojau telefone ir jam nebereikės interneto. O ryte, lietui vėl kaupiantis, panaudojau visus keliautojo instinktus ir susimedžiojau reikiamą autobusą iki stoties, iš kurios išvyksta Žovkvos krypties autobusai. Šį kartą čia buvo ir bilietų kasos, ir nedidelė laukiamoji salė, ir netgi elektroninis tablo. Žovkva yra populiari kryptis ir vietiniams gyventojams (apie 30 km. nuo Lvovo), todėl ir transporto nereikėjo ilgai laukti. Žovkvos miestelį pasirinkau iš keleto dienos kelionės variantų, ir neapsirikau.

Čia vairuotojai dar mėgsta kilimus,

Žovkvos miestelį įkūrė Stanislavas Žolkevskis 1594 m. pagal Renesanso laikotarpio idealaus miesto sampratą. Žolkevskis buvo kilęs iš senos ukrainiečių giminės ir buvo etmonu bei ATR kancleriu, be to-talentingu karvedžiu, diplomatu ir rašytoju. Jis išgarsėjo savo karinių žygių į Maskvą (1610 m.) ir Cecorą (1620 m.) metu. Cecoros kampanijos metu jis ir žuvo, eidamas 73 metus. Žovkvoje gyveno etmonas Bogdanas Chmelnickis, metropolitas Peteris Mohyla, Žolkevskio palikuonis Jonas Sobieskis. Pirmojo pasaulinio karo metais išgarsėjęs rusų aviatorius Petras Nesterovas čia žuvo oro reido metu. Iš pirmo žvilgsnio Žovkva nesiskiria nuo kitų apleistų Ukrainos miestelių. Tik išlipus iš autobuso akis ima badyti apleisti pastatai, šiuo atveju- buvusi žydų sinagoga.

Buvusi žydų sinagoga.

Žovkvos sinagoga buvo pastatyta XVII a. ir buvo viena didžiausių Europoje. Žovkvoje buvo įkurta pirmoji žydų spaustuvė Rytų Europoje. Renesanso ir baroko architektūros bruožų turinti sinagoga priskiriama tvirtovinių sinagogų tipui, skirtų ginti žydų bendruomenes nuo užpuolimo. Naciai sinagogą išsprogdino iš vidaus, o dauguma žydų mirė karo metu. Vėliau buvo naudojamos prastos kokybės medžiagos restauruojant sinagogą ir jos būklė dar labiau pablogėjo. Šiuo metu avarinė būklė yra pašalinta ir, kiek suprantu, vyksta tvarkymo darbai. Visas miestelio centras yra valstybinės reikšmės istorinis-architektūrinis rezervatas nuo 1994 m.

Nuorodos į lankytinus objektus. Pažintį su miesteliu pradedu nuo labiausiai nutolusio objekto- Švč. Mergelės Marijos Užgimimo bažnyčios

Gatvės ir kiemai čia duobėti kaip pas mus Baltupiuose.

Tiesa, duobės čia galingesnės. Sveiki atvykę, turistiniai autobusai. 

Kai duobių daugiau nei kelio nuorodų iki lankytinų objektų, tai ir sugaišau daug laiko, kol pagaliau suradau tą bažnyčią. Jau vienu metu buvau puolusi į depresiją ir maniau teks pasijungi mobilųjį internetą navigacijai. Miestelis ten didelis, bet žmonės tokiu oru visi namuose buvo, kiemai aptverti, šunes paleisti, tai nė kelio nepasiklausi. Beje, apie šunis, Lvove myli didelius šunis, vilkšunius ir panašiai, tokių gamtos nesusipratimų kaip kokie taksai čia nerasta.

1705 m. pastatyta Švč. Mergelės Marijos Užgimimo bažnyčia. 

Skarda yra geras dalykas, bet ant medinės bažnyčios atrodo tai klaikiai. 

Bazilijonų (unitų tradicijos) vienuolyną fundavo pats Stanislavas Žolkevskis 1612 m. Šios bažnyčios ikonostasas laikomas Ukrainos baroko šedevru ir šiuo metu saugomas viename muziejuje Lvove. Bažnyčioje saugomos ir vieno iš ankstyvųjų krikščionių (Šv. Partenijaus) relikvijos. 1910-1913 m. ir 1930 m. bažnyčios sienos buvo ištapytos vaizduojant tiek Biblines scenas, tiek Ukrainos herojus, bet mano apsilankymo metu bažnyčia buvo uždaryta, todėl iš arčiau pasigrožėti tais piešiniais neteko.

Bazilijonų vienuolynas ir bažnyčia.

Bazilijonų bažnyčios kupolas.

Labai graži varpinė.

Ūkiškai gyvena visos mano matytos Ukrainos cerkvės ir bažnyčios- yra parduotuvėlės visokiems kulto reikmenims. 

Šv. Lauryno bažnyčia.

Romos katalikų Šv. Lauryno bažnyčia yra laikoma Renesanso perlu ir visos Žolkevskio šeimos palaidojimo vieta. Sovietmečiu bažnyčią puošę paveikslai buvo išvežti į Ermitažą arba išdalinti Lvovo muziejams. 1989 m. bažnyčią sugrąžino tikintiesiems ir apie 20 metų truko restauracijos darbai. Tiesa, jie nebaigti ir šiandien, nes bažnyčia apkalinėta pastoliais. Vartai buvo užrakinti, todėl ir į ją nepatekau. Bet "baltojo žmogaus" sindromas vėl prasimušė- mūsų bažnyčios, kad ir kaip sovietmečiu nuniokotos, greičiau prikeliamos negu pavyksta ukrainiečiams.

Šv. Lauryno bažnyčia.

Pastatas su gražiomis arkomis.

Kolonada miestelio centre.

Netikėtai aptikau apžvalgos aikštelę.

Vieni iš senųjų miesto vartų.

Apžvalgos aikštelės-mano silpnoji vieta, todėl išsitraukiau tankais šukas ir ėmiau šukuoti artimiausius pastatus, ieškodama to gėrio. O radau, jūs nepatikėsite, visą turizmo informacijos centrą! Net akis pasitryniau, galvojau, kad sapnuoju, iš kur tokiame užkampyje turizmo informacijos centras, bet jis yra, ir net dirba, turi visokių brošiūrų, ir ten kalba angliškai. Taigi, jeigu lankysitės Žovkvoje, tai pirmiausia ir ieškokite turizmo informacijos centro, kur gausite nemokamą žemėlapį (arba galėsite nusipirkti nebrangiai) ir patarimų. Iš tos laimės net knygutę apie Žovkvą nusipirkau, nes informacijos internete apie šitą miestelį mažai. O tada- į čia pat įsikūrusį muziejų, kuriame ir yra apžvalgos aikštelė.

Vaizdas į Žovkvos pilį.

Vaizdas į Šv. Lauryno bažnyčią.

Centrinė aikštė.

Žovkvos miestelis, Ukraina.

Idealus miestas Žovkva. 

Žovkvos pilis. Nuo apsilankymo atbaidė garsiai mamos kniaukiantis mažas kačiukas :-(

Miesto įtvirtinimai,

Pilis prisimena Bogdaną Chmelnickį.

Gėdos stulpo liekanos. 

Įdomios arkos su kontraforsais.

Liūtas sienos nišoje.

Ursulijus Lepečkojauskas geria ryto kvą, kol Kūtvėla skaito knygelę apie Žovkvą. 

Taigi, knygutė pasakoja, kad Žovkvą pastatė garsus architektas Paolo di Ducato Clemensi pagal idealaus miesto koncepciją, atspindinčią miestą kaip žmogų: pilis yra galva, turgus yra plaučiai, rotušė yra pilvas, miesto vartai yra kojos ir rankos, o visos bažnyčios ir cerkvės-viena širdis. Tokių miestų Ukrainoje buvo keletas, tačiau šiandien vienintelis Žovkvą yra išlikęs kaip idealus miestas visoje Ukrainoje. 1610 m. Žolkevskis pasižymėjo žygyje į Maskvą metu, kur jam pavyko sulaukti maskvėnų plankumo. Deja, Žygimanto Vazos ambicijos įnešė sumaišties, Žolkevskis nuvyko pas karalių reikalauti laikytis sutarties (skiriančios jo sūnų Vladislovą Vazą Maskvos caru), bet karaliui nesutikus, Žolkevskis savo ruožtu atsisakė toliau kariauti su Maskva ir grįžo į Ukrainą. O 1620 m. Moldavijos-Turkijos konflikte Žolkevskis ir žuvo, eidamas 73-sius metus. Turkai jo galvą pamovė ant baslio priešais sultono rūmus Stambule. Žolkevskio našlė Regina išpirko velionio vyro galvą ir jo palaikai buvo palaidoti Šv. Lauryno bažnyčioje. Po Žolkevskio antkapiu yra užrašas: "Iš mano kaulų kils Keršytojas". Galima sakyti, tiesiog pranašiškas užrašas- Žolkevskio palikuonis Jonas Sobieskis sumuš turkus prie Chotino, Vienos ir Parkany, o paveikslai su šiomis pergalėmis puoš Šv. Lauryno bažnyčios sienas.

By Walery Eljasz-Radzikowski - Unknown, Public Domain, Link

Dar vieni miesto vartai. 

XIX a. architektūros pastatai.

Dangiškosios Šimtinės skveras. 

Kaip mažame miestelyje, labai daug bažnyčių.

Dominikonų vienuolynas buvo funduotas 1653 m. dėka Teofilės Sobieski, Jono Sobieskio motinos. Ji fundavo šį vienuolyną savo 1652 m. mūšyje su kazokai žuvusio sūnaus Marko atminimui. Vėliau ji ir pati buvo palaidota čia. Jų antkapiai laikomi Baroko meno šedevrais, bet vėlgi-bažnyčia buvo uždaryta. Man turizmo informacijos centre sakė, kad pas juos bažnyčioms nėra nustatytų darbo valandų, todėl ne per mišias patekti į bažnyčias sudėtinga, galima belstis į zakristiją, bet be garantijos. Sovietiniais metais vienuolynas buvo uždarytas ir veikė kaip kareivinės ir sandėliai, o 1994 m. jis buvo grąžintas unitams ir prasidėjo atkūrimo darbai.

Jau tie lietvamzdžiai ant fasado...

Kryžius su ramunėmis. 

Atkuriamas dominikonų vienuolynas. 

Kontrastas, kuris su laiku išnyks. 

Knygutėje neminima bažnyčia/cerkvė.

Nelabai man tokia Dievo namų statyba, nu bet ką dabar.

Švč. Trejybės bažnyčia.

Tai-antroji Žovkvos medinė bažnyčia, pastatyta 1720 m. Tai-vienas puikiausių ukrainietiško medinių bažnyčių statybos pavyzdžių. Ikonostasas išdrožtas iš liepos medžio ir papuoštas penkiasdešimčia ikonų. 2013 m. šį bažnyčia buvo įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą kaip viena iš šešiolikos medinių bažnyčių/cerkvių Lenkijos ir Ukrainos Karpatų regione. Iš  tiesų labai įspūdinga bažnyčia!

Švč. Trejybės bažnyčia.

Kitu rakursu,

Grįžtu į Žovkvos pilį.

Durys pastate po arkada.

Marijos fontanas priešais pilį.

Kačiukas vis dar kniaukė mamos, bet buvo pakankamai jaukus ir nesulysęs, pilies bilietų kasoje dirbanti mergina patikino, kad šeria abudu. Pilies ekspozicija kukli, kol kas iš trijų dalių: Pirmasis pasaulinis karas, kalvystė, ir etmono salė. Va vien dėl etmono salės buvo verta važiuoti į Žovkvą! Sužinojau, kad Versalis irgi buvo projektuojamas kaip idealus miestas. Pilies kiemas dar laukia restauracijos, kai atgims su gražiomis kolonomis. 1594-1606 m. šią pilį kaip įtvirtintą rezidenciją pasistatė Stanislavas Žolkevskis, miesto įkūrėjas. Pilis turėjo savo sodus, žvėryną. Aukso amžiumui laikomas XVII a., kai pilis priklausė Sobieskių šeimai- čia Jonas Sobieskis atšventė savo pergalę prie Vienos. Nuo XVIII a. prasidėjo nuosmukis dėl valstybės padalinimo ir vėlesnių karų.

Žovkvoje dar skaniai papietavau ir autobusu grįžau į Lvovą. Kadangi buvo dar šviesu, o pietų klausimas buvo operatyviai išspręstas, tai išėjau dar nepažįstamų Lvovo vietų tyrinėti. Juk dar nebuvau mačiusi naktinio miesto, o jam netgi ekskursijas renka.

Tipiški Lvovo pastatai.

Jurgis ir drakonas.

Kaip jums šias pastatas patinka?

Namas ant kampo.

Lvove buvo išrasta žibalinė lempa.

Ursulijus Lepečkojauskas skanauja Lvovo desertus.

Šios kavinės interjere-vien katės.

Dominikonų bažnyčia Lvovo senamiestyje vakarais apšviečiama.

Virš namo durų.

Viešnagė Lvove įpusėjo. Dar Jūsų laukia įspūdžiai iš šokolado ir alaus dienos Lvove, kelionės į Karpatus, Lvovo požemių paslaptys ir reziumuojantis užkadrinis įrašas. Iki susiskaitymo.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų,

Idealioji Kūtvėla