Savaitgalio kelionė į Slovakiją su Makaliumi. Pirmoji diena: Lenkijos Čenstachovos Madona ir Veličkos druskos kasyklos.

Turbūt retas lietuvis nebus girdėjęs apie Makalių ir jo organizuojamas keliones. Dar 2012 m. įvykusi savaitgalio kelionė į Slovakiją sulaukė tokio populiarumo, kad šiemet buvo nuspręsta ją pakartoti. O aš, kai pamačiau programą tik už 489 LTL, tai puoliau ir užsisakiau ją kaip vanagas vištą- daug nesvarstydama. Tenka šiek tiek apgailestauti, kad vienas iš lankytinų objektų, kuris mane labiausiai ir domino, stalaktitų-stalagmitų urvai, buvo uždaryti tvarkymo darbams. Bet niekis, bandysiu atsigriebti Čekijoje. Išvažiavimas iš pradžių buvo numatytas naktį iš ketvirtadienio į penktadienį, bet dėl kelių būklės Lenkijoje organizatoriai išvykimo laiką perkėlė į vėlų ketvirtadienio vakarą (kas man sutaupė apie 25 LTL taksi, nes atvažiavau viešojo transporto autobusu).

Kadangi kelionė autobusu reiškia "juk ne ant pečių neši", tai Kūtvėla susipakavo pundus kaip reikalas: kelioninė kuprinė, kuprinė dienos išvykoms(taip patarė organizatoriai), rankinė asmeninam turtui ir maisto krepšelis. Būčiau apsiėjusi ir su mažiau mantos, bet mane aplankė geniali mintis pasiimti žygio batus, tik jiems reikėjo atskiro krepšio, nes norėjau juos turėti su savimi visą laiką. Su savimi visada reikia turėti vaistus, higienos priemones, šiek tiek maisto ir vandens. Į bagažą pridavus mantą, jos nebuvo įmanoma iškraustyti iki pat nakvynės viešbutyje, nes vairuotojams būtų tekę iškrauti ir vėl pakrauti visą bagažą, todėl Lenkijoje norintiems skolinau savo dantų pastą.

Taigi, vėlyvą ketvirtadienio vakarą autobusas su Kaune įlipusiais keleiviais atvažiavo į tradicinę turistų surinkimo vietą prie Forum Palace. Aš tai manau, kad aikštelės savininkai visiškai neišnaudoja jos potencialo, ten nėra net tualeto ar kokio laukimo paviljono su stogeliu nuo lietaus. Išsilaukę kelionės įspūdžių, gana operatyviai sušokome į autobusą, bet prieš tai dar patikrino mūsų pasų galiojimą- kaip vėliau pasirodė, ne veltui.

Kadangi ši kelionė buvo pirmoji, kurią Makalius rengė jau kaip kelionių organizatorius, tai prieš miegą mus pavaišino putojančiu vynu. Autobusas, tiesa, buvo dviaukštis ir jo eksploatacija tikrai kėlė klausimų, nes mikrofonas veikė labai prastai, vietos kojoms buvo nedaug, apatinis aukštas šąlo, viršutinis šilo, ir atvirkščiai- tipinės dviaukščių autobusų Achilo kulnys. Bet nuotaikos buvo geros, putojantis vynas padarė savo, todėl netrukus visi miegojome. Labai gerai, kad pasiėmiau pleduką, pripučiamą pagalvėlę, akių kaukę, net turėjau ir ausų kamščius gintis nuo kaimynų knarkimo (pastarųjų neprireikė).

"Dar nesikelsiu, dar ne dienelė..."

"Pabudome ir kelkimės",- pasakė gidė Marija kažkur apie aštuntą ryto Lenkijos laiku. Visi tokie pasišiaušę kaip ką tik išsiritę viščiukai dairėmės apsimiegojusiomis akimis pro autobuso langus-ogi jau Čenstachova. Kadangi mūsų vairuotojai pasirodė vyrai kaip reikalas ir spausti greičio pedalą mokėjo, tai atvažiavome anksčiau nei planavome, todėl pirmiausia papusryčiavome. Tiesa, gidė norėjo mus pirmiau vesti stebuklingojo Madonos paveikslo žiūrėti, bet kai pilvas gurgia, tai sunku dievobaimingas mintis sukaupti. Makaliaus komanda mus pavaišino rytine kava. Neturistinis sezonas jautėsi labai ryškiai-buvo mūsų du autobusai (120 turistų), vienas baltarusių autobusas, ir kelios lengvosios mašinos. Tualetai nemokami, bet auka buvo privaloma :-) Tačiau dauguma suvenyrų parduotuvių buvo uždarytos.

Jasna Gora, Čenstachova, Lenkija.

Ant Jasna Gora, Šviesiosios Kalvos, įsikūrusiame pauliečių vienuolyne saugomas ir gerbiamas Juodosios Madonos paveikslas. Tiksli šio paveikslo atsiradimo istorija nežinoma, yra keletas versijų, bet specialistai jį datuoja VI-IX a. Šis paveikslas jau buvo Jasna Goros vienuolyne Tvano laikotarpiu, XVII a. vid., kai švedai jį užpuolė. Jie norėjo paveikslą pagrobti, bet niekaip nepajėgė jo pakelti, nes staiga Dievo Motinos atvaizdas tapo begaliniai sunkus. Iš keršto, švedai kardu jį subraižė-ir šiandien matyti paliktas to pėdsakas. Tačiau šis įvykis, sakoma, įkvėpė žmones kariauti su užpuolikais ir atsiimti užgrobtas žemes. 1717 m. šis paveikslas buvo karūnuotas. Šiandien čia gyvena apie 60 tikrų vienuolių, dar 40 yra apmąstymuose ar tikrai nori tapti vienuoliais. Daug kur yra garbinamas Juodosios Madonos atvaizdas, o Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje galima pamatyti juodaodį Kristų. Kodėl Marija kartais paveiksluose vaizduojama juoda, tiksliai nežinoma. Viena versija sako, kad paveikslai pajuosta dėl suodžių, susidarančių nuo deginamų žvakių.

Kadangi tai buvo mano nebe pirmas apsilankymas čia, tai iš pradžių nelabai norėjau eiti, bet pasidėti nėra kur, nes baisus nesezono metas, viskas uždaryta, o ir oras apsiniaukęs. Todėl šlepsėjau ir aš su visais, ir nepasigailėjau: jau buvo atidarytas lobynas, kuriame iki šiol nebuvau lankiusis. Dievo Motinai paaukotos vertybės rodomos lankytojams nemokamai. Apsauga budėjo griežta, vyrams kaipmat liepė nusiimti kepures, ir neleido fotografuoti. Pasakoti gidams ten irgi negalima, bet mums padarė išimti ir leido-labai ačiū jiems! Man labai didelį įspūdį paliko papuošalai iš įvairių brangių ir pusbrangių akmenų-tikri juvelyrikos šedevrai. Kadangi lobynas jau buvo apvogtas, tai vakarais teritorijoje paleidžiami šunys. Čia aš balsu pasvarsčiau, kodėl šventas abrozdas leidžiasi apvogiamas-trenktų žaibų į šventvagį, kad tik nuodėgulis liktų.

Taip karingai nusiteikusi, nusekiau mūsų gidę, irgi Mariją, į bažnyčią, kurios koplyčioje ir saugomas šventasis paveikslas. Paskui ėjome į riterių salę. Gavome šiek tiek laisvo laiko, ir norintys galėjo užrašyti prašymus ir maldas ant specialių popieriukų. Kadangi jau buvau čia lankiusis, tai man laiko beveik viskam užteko, bet iš tiesų pirmajam lankytinam objektui šioje kelionėje tempas buvo kiek per greitas, visur greitai perbėgom. Būtų buvę gerai gauti bent pusvalandžiu laisvo laiko daugiau.

Totus Tuus- Visas Tavo, a.a. Jono Pauliaus II moto. 

Kanalizacijos dangtis. Man asmeniškai gražu. 

Elektroniniame tablo-informacija kas, kur, kada. 

Kad piligrimas laike nepasiklystų. 

Jasna Goros vienuolynas.

Kūtvėla lankosi Jasna Goros vienuolyne.

Laiminantis Kristus- Jasna Goros atsakymas Rio de Žaneirui. 

Mūsų šaunus būrys žengia pagarbinti Juodosios Madonos atvaizdo. Tarpudryje į laisvę bando prasibrauti baltarusių būrys. Spėkit, kas nugalėjo :-) 

Bažnyčios architektūros fragmentas. 

Labai graži bažnyčia.

Riterių salė.

Taip atrodo vienuolyno langai.

Vienuoliai laikosi klauzūros.

Riterių salėje eksponuojamos dovanos a.a. Popiežiui Jonui Pauliui II. Nuotraukoje- sombreras. 

Paminklas Smolensko aviakatastrofos aukoms. 

Bažnyčios bokštas.

Lubų tapyba bažnyčioje.

Paskutinis žvilgnis prieš išvažiuojant.

Kaip minėjau, vakarais čia paleidžiami "zly pies". 

Netrukus judėjome Veličkos druskos kasyklų link. Mūsų dviaukštis autobusas visą kelią vijosi mūsų kolegas turistus iš vienaaukščio autobuso, bet tik jų dulkes uostėm- ne veltui ant to autobuso šono puikavosi užrašas "Schumacher". Veličkose lankiausi labai seniai, tai prisimenu tik tiek, kad reikėjo leistis giliai po žeme, gidas kalbėjo tik lenkiškai, ir leido palažyti sienas.

Veličkos, Lenkija.

Kadangi mes atvykome anksčiau laiko, mūsų gidės nuvedė mus apsipirkti. Kadangi buvo nesezoninis metas, buvo iš anksto susisiekta su suvenyrų pardavėjais ir paprašyta ateiti. Tai buvo padaryta mūsų, turistų, naudai, nes kainos kasyklų suvenyrinėje parduotuvėje buvo praktiškai dvigubos. Prekiaujama buvo prie autobuso stovėjimo aikštelės, todėl netrukome pasikrauti druskos vertybių ir sunešti jas į autobusą. Daug kas pirko taip vadinamas Himalajų lempas. Aš savo šeimos moterims palepinti nupirkau druskos vonios procedūroms. Viso druskos suvenyrams išleidau gal 30 PLN. Jų tarpe sau nusipirkau medelį iš druskos kristalų-jis skirtas pastatyti prie kompiuterio ar televizoriaus ir sugeria visą energetinį blogį. Dabar sėdžiu, rašau, jaučiu-gerklę graužia, visai kaip paskui kasyklose. Siurbia, vadinasi, iš manęs energetinį blogį XD

Apgultis prie druskos. Pakėlėme vietos ekonomiką truputį. 

Veličkos druskų kasyklos yra tikros brangininkės. Mūsų bilietai buvo grupiniai, todėl su nuolaida kainavo po 55 PLN suaugusiam žmogui. Gidas buvo, kiek suprantu, įskaičiuotas į kainą, bet foto leidimas kainavo dar papildomai 10 PLN. Be nuolaidos bilietas suaugusiam asmeniui kainuoja 79 PLN. Man labai nepatiko tokia kainodara, mintyse išvadinau juos plėšikais. Tačiau dabar tvirtai sakau- jie verti kiekvieno sumokėto grošio.

Turistinis maršrutas eina ne per visą kasyklų teritoriją, bet ir tų dviejų valandų pakanka. Pastovi +14'C temperatūra mane kiek išprakaitavo, bet rūbinės mums nepasiūlė. Dvidešimt trys iš druskos išskobti kambariai yra sujungti 2,5 km ilgio tuneliais, lankytojai nusileidžia nuo 64 m. iki 135 m. po žeme, nors kasyklos siekia 327 m. į gylį. Iš viso čia yra 2,400 iš druskos išskobtų kambarių, sujungtų 245 km. ilgio tuneliais. Per metus šiame UNESCO pasaulinio paveldo objekte apsilanko apie 1 milijonas turistų-tai kol kas yra pats lankomiausias objektas Lenkijoje. Ekskursijos metu galima pamatyti kasėjų iš druskos padarytas skulptūras, povandeninius ežerus, įvairias mašinerijas. Nuslobusiems nuo įspūdžių lankytojams siūlomos komercinės pertraukėlės požeminėse suvenyrinėse, restorane, kavinėje. Sakoma, kad čia veikia požeminis paštas ir požeminis bevielis internetas-deja, tam patikrinti pritrūko laiko. Šv. Kingos bažnyčia yra laikoma didžiausia Europoje požemine bažnyčia; čia ir mūsų dienomis tuokiamasi. Dar yra 135 m. po žeme įsikūręs kurortas visokiems negalavimams (astmai, alergijoms) gydyti ir antžeminis 4* viešbutis. Iš viso šios ekskursijos metu reikia užlipti/nulipti 800 laiptų, todėl patogi avalynė yra daugiau negu rekomenduotina. Dabar turistai gauna ir ausines, per kurias klausosi gido, todėl nebereikia grūstis visiems ankštybėje. Trumpai tariant, Veličkos dabar laikosi pagrinde iš turizmo, nors druskos dar kažkiek iškasa, todėl investuoja į infrastruktūrą.

380 laiptelių žemyn. 

Kūtvėla Face pasiekus dugną.

Druskos gyslos.

Tokiais tuneliais ir kepėstavome, kaip kokie dideli kurmiai. Kai kur tunelių medžiai buvo baltai dažyti. Viduryje nuotraukos matote orbo. 

Follow me into the Darkness....

Tunelių sienos paremtos medžiais.

Prisigėrę druskos, medžiai tapo kieti kaip akmenys. 

Leido palaižyti. 

Mikalojus Kopernikas.

Šv. Kinga. 

Kinga (Kunigunda) gimė XIII a. Vengrijoje. Ji nenoriai ištekėjo už būsimojo valdovo Boleslovo V, ir abu sutuoktiniai gyveno skaistybėje. Kinga pagarsėjo labdaringa veikla, skyrė daug dėmesio rauspuotojų globai ir šalpai. Po vyro mirties ji pasitraukė į vienuolyną. 1695 m. ji buvo paskelbta Lenkijos ir Lietuvos globėja, o 1999 m. ją kanonizavo a.a. Popiežius Jonas Paulius II. Legenda pasakoja, kad savo sužadėtuvių žiedą Kinga įmetė į Maramures druskos kasyklas Vengrijoje. Toliau legenda turi keletą versijų, bet pabaiga visose vienoda-kažkokiu tai būdu šis žiedas buvo rastas Veličkos druskos kasyklose ir nuotraukoje matote jo grąžinimą Kingai. Šv. Kinga yra ir kalnakasių globėja.

Druska, vadinama "kalafioru". 

Šios kasyklose dirbo ir arkliai.

Arkliai dirbo prie įvairios mašinerijos.

Tokį šriubą leido ir mums pasukti. Kaip paskui pasirodė-ne veltui.

Iš druskos skobtas Kazimieras Didysis, kurio pirmoji žmona buvo Gedimino duktė Aldona Ona. 

Laiptai, kaip aš Jūsų nepasiilgau. 

Vandens pakėlimo mašinerija, dėl savo panašumo į rožančių praminta Pater Noster. Su vandeniu kasylos kovoja ir šiandien.

Ekskursijos kulminacija buvo Šv. Kingos bažnyčia. Prie įėjimo yra įrengtas būdravimo postas tiems, kurie vis dėlto norės nusipirkti leidimą fotografuoti, nes bažnyčioje yra specialus darbuotojas, kuris stebi, ar visi fotoaparatai, kurie žybsi, tai daro legaliai. Nesiteiravau, kokia lemtis laukia pagautų nelegalų, gal duoda kirstuvą ir liepia išskobti kokį kambarį.

Šv. Kingos bažnyčia.

Viskas išskobta iš druskos. 

Biblinės scenos iš druskos.

Šventieji abrozdai druskoje ir iš druskos.

Šventoji Šeimyna. Iš druskos, žinoma.

Kandeliabrai iš druskos kristalų. 

Didysis altorius.

Kandeliabrai iš druskos kristalų.

Nelegalių fotografų tykantis darbuotojas. 

Nuostabios grindys.

Dar taip gerai pataikėme ateiti, kad pamatėme muzikos ir šviesų šou Šv. Kingos bažnyčioje.

Liftas jaunavedžiams. Pabėgti nuo altoriaus čia kiek sunkiau. 

Čia buvo pirmoji turistinė trasa.

Kūjis ir plaktukas.

Nuostabus sietynas.

Sietynas iš druskos kristalų.

Pirmąją komercinę stotelę su kavine, suvenyrais ir tualetais pasiekėme šiek tiek negaluodami: man skaudėjo galvą ir gerklę, kitus mušė prakaitas, ir pan. Nėra ko stebėtis, juk buvome giliai po žeme ir tiek druskos prisikvėpavome.

Balinta kava, 7 PLN.

Kadangi tamsoje nuotraukos nėra kokybiškos, tai daug kur nė nebandžiau fotografuoti. Druskos kambariuose klausėmės nerealiai nuostabaus Šopeno, paskui matėme video projekcijas ant sienų. Iš tiesų, šis lankytinas objektas vertas tų pinigų už bilietą. Iki lifto ėjome paskui gidę labai ilgai, tie balti tuneliai vis nesibaigė, jau galvojau, kad jokio lifto iš viso nėra. Praėjome restoraną, kur karštų patiekalų kvapas maloniai kuteno nosį, bet laisvo laiko tam nebuvo skirta-mūsų laukė vakarienė viešbutyje. Jeigu turėsite galimybę, būtinai apsilankykite Veličkos druskos kasyklose.

Laukiame vėluojančių. Ilgai laukiame. Kažkokiu būdu iš 120 nusileidusių žmonių, 2 sugebėjo atsiskirti ir dingti kasyklos gelmėse prie lifto. Paskui mus ėjo italų grupė, galbūt jie pagrobė mūsų žmones ir iškeitė kasyklose gyvenantiems nykštukams mainais į porciją Spaghetti Bolognese? Kai pagaliau visos dingusios dūšios buvo sugaudytos ir palydėtos į autobusą, iškaišiojome prisipirktas druskas kur radome tuščių ertmių, ir pajudėjome Slovakijos link.

Nevėlu dar buvo, bet staigiai sutemo. Pro langus šmėsteli kalnų trobelės chalet ir apšviestos slidinėjimo trąsos-suprantame, kad šios dienos kelionės tikslas jau netoli. Ir štai, salone padvelkia negeras kvapas. Stojame šalikelėje. Kai autobuse padvelkia blogas kvapas ir jis stoja šalikelėje, naujienos būna dvi: bloga ir dar blogesnė. Bloga naujiena būna tai, kad sugedo neaišku kas, bet bandysime važiuoti, gal pasiseks. Šio varianto atveju autobusas paprastai vistiek būna keičiamas, bet žymiai brangiau, atimant iš turistų daug vertingo laiko (taip, Provanso kelionės organizatoriau, aš žiūriu į tave). Dar blogesnė naujiena būna ta, kad autobusas mirė. Mums pasitaikė būtent šis variantas- kovo mėnesį remontuotas variklis iškeliavo į variklių Rojų. Iškviestas mūsų Šumacheris negali atvažiuoti mūsų paimti, nors jo turistai jau viešbutyje, nes viršys leistiną važiavimo laiką-dabar jam privaloma stovėti devynias valandas. Laukiame slovakiško autobuso, kuris priveš iki viešbučio- iki jo tik 30 km. O rytoj bus kitas autobusas.

Laukiame ilgai. Guodžiamės, kad bent ne kalnuose numirė. Šios dienos programa visvien jau įvykdyta. Mintijame visokias sąmokslo teorijas: pradedant Šumacherio turistais, kurie, matyt, bijo, kad juos aplenksime ir dėlto pergraužė mūsų variklį, baigiant prašymais Čenstachovos Madonai, kuriuos rašydami, matyt, turėjome nekokią intenciją. Aš, žinoma, pasiguodžiau, kad mano čia karma mane persekioja-daugumoje mano autobusinių kelionių autobusai gedo, degė arba pametė ratus. Čia prisiminėme ir pirminį autobuso įspūdį tik įlipus- nelaimė buvo užprogramuota. Mane kolegos keleiviai už blogą karmą pagrąsino palikti per naktį prie autobuso saugoti neseniai pripildytą baką kuro.

Čia priėjo Makalius, atsiprašė visų, paaiškino situaciją. Pasiūlė dar putojančio vyno, paskui-šio to stipresnio. Štai, kaip turi tokioje situacijoje elgtis visos firmos, kurios parduoda keliones. Man yra tekę keliauti tris kartus, kai gedo autobusai, bet firmai atstovaujantys žmonės (gidai, vairuotojai) net neatsiprašė. Maža to, po kelionės pati firma net neatsiuntė atsiprašymo laiško, jau nekalbu apie kompensaciją- paėmė pinigus, suteikė kažkiek paslaugų, ir pamiršo, nes eilėje sugniaužę bankines korteles laukia nauji turistai. Provanso kelionės atveju, kai keitėme autobusą ir dėlto iš mūsų tiesiog pavogė daugiau dvi valandas nuostabioje Šveicarijoje, rašiau pretenziją raštu, tai suteikė 100 LTL kompensaciją. Taip kad visoms firmoms siūlau mokytis iš Makaliaus, kad reikia vertinti turistą kaip žmogų, o ne kaip pervežamą pagalį su beždionės galva. Ir pinigai, kompensacijos, yra niekas- svarbu pats atsiprašymas už nepatogumus ir žmogiškas bendravimas.

Atvažiavęs slovakų autobusas buvo toks, kokį juokais išpranašavome- visi netilpome. Didelis dėkui žemaičiui nuo Telšių, kuris man užleido savo vietą. Važiuojant autobuse dar šviesą išjungė. Mums tai kas, situacija sprendžiasi, padainavome "Ant kalno mūrai". Važiuojame tamsoje į nežinią. Sakome, ar tik nepardavė mūsų į tas Veličkos druskos kasyklas? Pasus tikrino? Tikrino. Kasykloje liepė mašineriją sukt? Liepė. Matyt, tikome. Dabar Veličkose atsiras lietuvių išskabtuotas kambarys. Juokas iki ašarų.

Atvykome į nakvynės vietą. Kadangi mūsų buvo įspūdingas būrys, visi viename chalet netilpome, todėl buvome paskirstyti po kelis namelius. Kadangi buvome išsibadavę, pirmiausia mus ir nusiuntė vakarieniauti (7 EUR). Valgėme buljoną su makaronais ir guliašą arba virtinukus. Aš ėmiau guliašą, jis buvo su knedlikais (garintu batonu) ir svogūnais. Pasirodė, iš elnienos. O____O. Makalius vėl atsiprašė už nepatogumus ir šios vakarienės gėrimus prisiėmė ant savęs. Nepasididžiavau, paprašiau taurės baltojo vietinio vyno- nenusivyliau. Man yra tekę jau turizmo parodose skanauti slovakiško baltojo vyno, tai man jis paliko gerą įspūdį. Tai vėlgi pamoka kai kurioms firmoms, kaip reikia spręsti tokias situacijas. Provanse praleidome virš savaitės, ar buvo pasiūlyta taurė vyno/sulčių/puodelis arbatos ar kavos firmos sąskaita? Ne.

Po vakarienės namelių šeimininkai išsivedžiojo mus kaip kokie turistų pirkliai; buvo slidu, vos nesiplojau į blyną dviejose vietose. Kadangi keliavau viena (mūsų, vienišių, buvo net septyni, ko pasekoje mane visi užjautė), buvo dvi galimybės: arba gausiu vienvietį kambarį, arba būsiu su kuo nors suporuota. Man pasisekė, nes gavau vienvietį kambarį dviem naktims. Prašau susipažinti su mano karalyste-man net žiauna atvipo.

Gulk kaip nori-skersai, išilgai, įžambine. 

Mini šaldytuvas ir arbatinukas man be galo pakėlė nuotaiką, nes turėjau termosą arbatai į žygius. 

Dušas su sėdima vieta. Jūs net neįsivaizduojate, kaip faina.

Kaip žinoti, kad čia turistus myli? Atsakymas: spintoje radus papildomą pleduką. 

Šildomos vonios grindys. Ou.Mai.God. Nu čia jau viršum visko. Taip ir jaučiau, kaip mano padai čiulptuvėliais prisisiurbia prie šiltų plytelių. 

Prisipažinsiu, lovoje dariau tai, ko nedariau šimtą metų-kojomis karpiau "žirklėmis" ir cypavau iš laimės. Galiu rekomenduoti visiems: U Pavla, namelis Nr.2. Oi, dar ir nemokamas bevielis internetas buvo, bei mikrobangų krosnelė koridoriuje. Iš to patogumo net neužmigau iš karto, dar veikė dienos įspūdžiai, reikėjo sekti besikraunančias baterijas, pasitikrinti e-paštą, atsirinkti daiktus rytojaus dienai. Gyvenome valanda atgal, tai visa laimė. Miegoti nuėjau su pakilia nuotaika-kelionės nesklandumai operatyviai šalinami, dirba šauni komanda, kuri nerodo nė lašo nekantrybės ir viską aiškina ir gelbėja, gyvenimo sąlygos-daugiau negu puikios. Nuėjau dar kartą pastovėti ant šildomų vonios grindų plytelių-mane tai visada teigiamai veikia.

Su meile, ir kaip visada susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Druskoskasyklon-neparduotaitė