Savaitgalio kelionė į Slovakiją su Makaliumi. Antroji diena: pasikėlimas į Predne Solisko, Stara Liubovnos pilis ir vakarienė plėšikų užeigoje.

Nu va, paskaitė žmonės mano pirmuosius kelionės į Slovakiją įspūdžius ir sako, kad su manimi į vieną lėktuvą nelips. Tai šituom pranešama, kad mano karma veikia išskirtinai tik autobusuose.

O tuo tarpu Slovakijoje-rytas.

Kūtvėla rytais atrodo maždaug taip. "O ką, jau į darbą?"

Pastovėjau ant šildomų vonios grindų plytelių, net širdis dainavo. Tada padariau strateginę klaidą, kad pusryčiauti išėjau be daiktų, nes paskui reikėjo grįžti jų pasiimti, o čia slovakai kelius nežinau kada ir kaip valo-baisiai slidu, net mano žygio batai čiuožė, vos neįlenkiau kažkieno automobilio. Bet užtat į pusryčių salę įpuoliau viena pirmųjų. Švediškas stalas buvo nukrautas keliais karštais patiekalais (labai skani kiaušinienė), mišrainėmis, virtais kiaušiniais, šviežiomis daržovėmis, saldumynais, buvo kavos ir arbatos. Desertui čia lietinius blynus duoda, kurie labai puikiai eina kaip pusrytis :-)

Laukiame išvažiavimo. Kalnai dar skendi tamsoje.

Neužilgo pasiekėme Štrebske Pleso miestelį.

Originaliojoje programoje dabar turėjo būti lankomi stalagmitų ir stalaktitų urvai, bet jie užsidarė tvarkymo darbams, todėl tik gailiu žvilgsniu pro autobuso langą tegalėjau palydėti. Bandysiu atsigriebti Čekijoje. Štrebske Pleso miestelis įsikūręs netoli slidinėjimo trasų. Mūsų autobusas dėl siauro kelio negalėjo privažiuoti iki pat kasų, todėl teko krebždėti patiems.

Viešbutis su lauko kavine gruodžio mėnesį. Yikes. 

Mes šiandien būsime kažkur tarp Chata Solisko ir Solisko.

Keltuvuose kuprines reikia apsirengti taip. 

Mūsų gidės kūlverstinos nubėgo bilietų pirkti, o mes traukėme iš paskos. Nors sakė, kad mes galime ateiti savo tempu, o jos tik skuba į bilietų eilę atsistoti, betgi baugu pamesti savo vedlį, paskui nukūtvėlinsi į tarpeklį, o čia meškos vaikšto nepririštos.

O čia žiema kaip reikalas.

Iki tų kasų dar kelio gabalas.

Kalnai pradeda artėti.

Koks įdomus viešbutis. 

Nuslobusiems reanimuoti.

Slovakai niekur neskuba. Tiesą sakant, dirba atsipūtę ir dar nosį pasišnypšdami. Bilietų laukėme apie valandą laiko. Nes mūsų gi 120 galvų, vieni pilni, kiti nuolaidiniai (bet paskui pasirodė, kad studentams galioja tik tarptautinis ISIC pažymėjimas, o vietinės reiškmės pažymėjimu čia gali nebent dantis pasikrapštyti); bilietai pakraunami į korteles, už kurias ima 2 EUR užstatą, vienu žodžiu-muzika be galo. Bet užtat prisivėpsojome visko iki soties.

Tokiais keltuvais kelsimės. 

Kūtvėla drąsinasi prie keltuvų, nes su aukščiu jinai nelabai draugauja.

Svarbiausia-nepamiršti kvėpuoti.

Slidininkai jau pluša.

Eilė norinčių pasikelti ant kalno su slidėmis.

Pagausiu, pagausiu- užkutensiu!

O keltuvai sukasi, sukasi. 

Radau bent tris gramatines klaidas. 

Pagaliau pasirodė mūsų gidės su bilietais, kai mūsų laivas jau buvo ant maišto ribos. Apspitome jas kaip skruzdėlės cukraus šaukštą. Tada rikiavomės po keturis. Aš, žinoma, stojau į pirmąsias gretas, kad mano koja būtų viena pirmųjų, žengusių ant šio kalno. Aš ir į Kruzenšterną pirmoji užlipau, taigi. Kadangi daugumai šis pasikėlimas buvo pirma tokia patirtis gyvenime (man irgi), tai gidė rodė, kaip teisingai užpakalį padėti ant sėdynės ir apsaugas nusileisti.

Kyyylaaam!!!!

Apsaugos padeda neiškristi, ant tokios va tvorelės nepasimauti.

Jeeee!!!!

Mąslus Kūtvėlos žvilgsnis į aukštybes- audžiama gili filosofinė mintis "Kaip nenukristi". 

Kylame vis aukštyn ir aukštyn.

Vaizdas už mūsų keltuvo.

O visai nebaisu.Labai. 

Kažkaip staigiai tie žmogeliukai vis mažėja ir mažėja.

Panorama su keltuvu ir kalnais.

Panašu į minkštą miško paklotę, bet išbandyt nenorėčiau. 

O tai jau greitai viršus? Ne?

Kelionės tikslas matosi kažkur ten priekyje. 

Artėjame po truputį. 

Ooooo!!! Matosi kėlimosi punktas. 

Jau tuoj, Kūtvėla, pakentėk. 

Susipažinkite-žygio batai. Pasirodo, vaikščiojau su nevienodai atraitotom kelnėm. Ir dar negirta buvau. 

Tie vieniši keltuvai-tokia romantika. 

Jaaaaaaaaauuuuu!!!!

Kai apsaugos pakilo, pripuoliau prie tvoros ir įsikabinau. Saulė tviskino į akis taip, kad iš pradžių nieko nemačiau, bet paskui išgirdau susižavėjimo šūksnius. Kai pagaliau pavyko atsimerkti, irgi pasakiau WOW. Keltuvo darbuotojas mus paragino apleisti platformą, kad netrukdytume išlipti kitiems turistams. Tokie keltuvai kelia ne tik turistus, bet ir krovinius į chatas, t.y. užeigas, kuriose galima sušilti, pavalgyti ir pernakvoti. Net nemokamas bevielis internetas veikia. Atrakino ir nemokamus tualetus. Kiek supratau, šie keltuvai nesezono metu yra uždaryti, čia dėl mūsų organizatoriai pasistengė.

Predne Solisko kalnas. 

Chatoje ragauname česnakova sriubą ir žolelių arbatą. 3.50 EUR. 

Pats Makalius mane fotografuoja. 

Žiūrėčiau ir žiūrėčiau.

Mūsų kolegos turistai nuo Telšių, žinoma, užlipo iki viršaus.

Aš labai gailėjausi, kad nepasiėmiau vaikščiojimo lazdų, nes tikrai buvo slidu. Iki viršūnės kelias yra iš akmenų, padengtų sniegu ir ledų, todėl šį kartą nerizikavau. Ir gerai dariau- mūsų autobusas vėlavo išvažiuoti, nes laukėme dviejų žmonių, kurie užlipti tai užlipo, bet nesugebėjo nulipti. Net nežinau, kaip ten jiems paskui pavyko-patys nulipo, ar nukėlė kas.

Keltuvas.

Panorama.

Chata Solisko. 

Kūtvėla išsišiepusi ant saulytės šildosi. 

Ale viskas, kas gera, baigiais, reikia tepti slides autobuso link. 

Įsiamžiname kaire ranka.

Paskutinis žvilgsnis į panoramą.

Kažkodėl buvau įsitikinusi, kad ta keltuvo apsauga yra automatiška, ir pati reikiamu momentu nusileidžia ir pakyla. Neklauskite, kodėl man taip susišvietė. Kadangi aplink mane nebuvo nei gyvos dvasios (nei meškos, nei voverės, žemaičiai buvo ant kalno, o nežemaičiai šaukštais skalambino į česnakvoso lėkštes), tai teko leistis vienai. Užpakalį padėjau, kaip gidė mokino, ir žiopsau. Laimei, keltuvų vyrukas pradėjo man kažką energingai čirkšt. Nė velnio ne automatinė ta apsauga, reikia pačiai ją nusileisti. Tik man kažkodėl ji pasirodė labai sunki iš išvaizdos, bet šiaip ne taip apsisaugojau.

Kūtvėla laiminga keliasi žemyn. Tiksliau, leidžiasi. 

Kalnų greitukė.

Kol laukėme nusikeliant nuo kalno minėtųjų asmenų, spėjau apšniukštinėti ir geležinkelio stotį. Man visai patiktų tokiu traukinuku pasivažinėti.

Moderniškas traukinukas. 

Kūtvėla tyrinėja Slovakijos geležinkelių infrastruktūrą. 

Netoli nuo Štrebske Pleso yra Staryj Smokovec miestelis, kuriame sustojome apsipirkti.

Štai tokie dailūs ten nameliai.

Nors buvo prieš kelionę susisiekta su supermarketu ir pasakyta, kad bus 120 vienetų slovakiškų gėrybių ištroškusių turistų, mūsų nauji pažįstami lėtieji slovakai nepasirūpino prekėmis. Įsivaizduokit, kaip į Statoil dydžio degalinę suguža 120 žmonių ir perka tik konkrečias prekes ir barasi, kai jų pritrūksta. Ką galvojo kasininkės, pavadinkime jas Birute ir Maryte, galime tik pabandyti įsivaizduoti. Dar įsivaizduokime, kad vakare Birutė, kuri dirba supermarkete, eina į svečius pas Onutę, kuri ten nedirba.

Birutė: Įsivaizduok, vėl buvo atvažiavę turistai iš tos šalies su neištariamu pavadinimu.
Onutė: Ane?
Birutė: Nu. O kad jau pirko, tai pirko. Romą, sūrį, garstyčias, vaflius, šokoladą.
Onutė: Šokoladą? Tai kad prastas jis.
Birutė: Nu. Ale pirko. Romo visai sandėlyje neliko. Dar butelį sudaužė.
Onutė: Tai gal pas juos prohibicija kokia?
Birutė: Nu. Ir baisus nederlius. Visas garstyčias susišlavė. Parduotuvėje vaizdas kaip po uragano.

Suvenyrų pasirinkimas mane kiek nuvylė, nes didelė dauguma jų nesiskiria nuo lenkiškų ar čekiškų. Nusipirkau pakelį žolelių arbatos, kurios ragavau chatoje. Žinoma, romo, garstyčių, šokolado ir vaflių paėmiau kiek tilpo į kuprinę. Garstyčias jau turėjome progos paragauti-labai skanios. Bet kadangi apsipirkinėjimas irgi muzika ilga, vėl susivėlinome išvažiuoti. Man net kažkiek nesmagu, nes mūsų sekantis lankytinas objektas, Stara Liubovna pilis, nesezono metu dirbo trumpiau, bet mūsų ir taip pažadėjo laukti, o vis tiek vėluojame. Bet čia jau organizacinis niuansas- netoliese buvo didelis "Lidl" tokiam tikslui. Taipogi, aš-prisipažįstu- zurgiau, negi negalima tų bilietų iš anksto internetu nupirkti?

O Stara Liubovnos pilis labai nuvylė. Ankstesnėse kelionėse buvo Oravos pilis, o šį kartą įtraukė Stara Liubovos pilį. Galbūt jinai tinka lankymui šiltuoju sezonu, bet žiemos metu landyti po griuvėsius su gidu malonumas tikrai menkas, juolab kad tikrai yra įspūdingesnių pilių. Žinoma, griuvėsių gerais norais neprikelsi, reikia lėšų, reikia turistų, bet vis tiek buvo ne kažką.

Pati pilis iš pirmo žvilgsnio atrodo įspūdingai.

Gerai įtvirtinta pilis.

Stara Liubovnos pilis.

Ne visa eksploatuojama. 

Ropštis nemažai iki vartų reikia.

Beware of reptiles in summer. Krokodilai? 

Pilis XVIII a. 

Egzotika kokliuose.

Baltos teritorijos Slovakijos žemėlapyje buvo kažkada Lenkijai atiduotos.

Moterys visur mėgsta puoštis. Nuostabus vėrinys iš kamėjų.

Plaukų puošmenos. 

Koplyčia.

Pilies kiemas.

Dailūs vartai.

Pelėsiais ir kerpėm...

Kas gražu, tas gražu.

Žiemos panorama.

Bokštas. Daug laiptų, o nuo viršaus nieko nesimato-rūkas.

Koklinė krosnis.

Koklinės krosnies frgamentas.

Šeimininkų miegamasis.

Veidrodis ir povo plunksnos.

Lenkijos karūna.

Pats miestas pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose XIII a. pab. 1412 m. jis buvo vienas iš 16 slovakiškų miestų, atiduotas Lenkijai užstatu mainais į paskolą. Paskolos grąžinimas užtruko ir tai, kas turėjo būti trumpalaikis epizodas šalies istorijoje, tęsėsi 360 metų. Po pirmojo ATR padalijimo, ši teritorija atiteko Vengrijai (valdant Austrijos karalienei Marijai Teresei, Vengrijos princesei). Šioje pilyje buvo saugoma Lenkijos karūna, kurią vėliau pavyko paimti Prūsijai, ir ji buvo išlydyta. Šiandien lankytojams rodomos šių regalijų kopijos.

Lenkijos karališkųjų regalijų kopijos.

Lenkijos karūnos kopija.

Alaus bravoras. Šia nuotrauka turbūt labiau džiaugsis stipriosios lyties atstovai (o karūnos nuotrauka-dailiosios).

Kita vertus, TripAdvisor portale atsiliepimai apie šią pilį labai geri. Tačiau kiek kalbėjomės autobuse su mūsų kolektyvu, didelių susižavėjimo šūksnių nebuvo. Kol atitrepsėjau iki autobuso, visi jau buvo spėję susirinkti-matyt, kampus kirto, gyvybe rizikuodami nusiristi nuo stataus slidaus šlaito. Jau ir temti pradėjo.

Kažkaip mūsų programoje atsirado viskio degustacija. Netoli Stara Liubovnos pilies yra vienintelė Slovakijos viskio darykla (varykla?), kuri neseniai atsidarė ir turistams. Mus pasitiko gidės, laukusios mūsų pagal specialų susitarimą su administracija. Iš tiesų, ekskursija buvo tikrai nereikalinga, nes ir žmonių per daug, ir tamsu, ir neypatingai įdomu. Reikėjo geriau iškart eiti prie esmės- degustacijos.

Lizdo Kaimas.

Baltojo ąžuolo iš Amerikos statinėse kliuksi viskis.

Nors nesu viskio mėgėja, man jų produktas padarė gerą įspūdį. Degustacijos pabaigoje galėjome apsipirkti ir nusifotografuoti su Kalėdų Seneliu. Viskio skonio "karvutės" saldainiai-čia tai pažanga. Kai visi norintys patenkino pirkinių aistrą, judėjome kolibos link.

Koliba yra tokia plėšikų smuklė, kur jie viliodavo turtingus pakeleivius ir apiplėšdavo. Tokia Špesarto smuklė iš Haufo pasakos. Mums buvo dovana- vakarienė tokioje Koliboje. Tai buvo viena iš kelionės vinių, net sunku nupasakoti viską. Muzikantai grojo nuostabią muziką, maistas buvo pasakiškai skanus, vyno degustacija buvo puiki (išpirkome kai kuriuos vynus iki paskutinio butelio), šokome ir dainavome. Būtinai reikia pabuvoti tokioje užeigoje viešint šiuose kraštuose. Kaip dera plėšikams, pistoletas pokšėjo ragindamas apsnūdusius svečius linksmintis. Netikras, žinoma. Rašau aukščiausią balą.

Vakarienė dar ruošiama.

Vakarienė jau paruošta.

Nuotraukų mažai, nes rankos buvo užimtos: reikėjo ir valgyti, ir ploti, ir aukšyn kilnoti, ir susikabinti su draugais, ir vyno taure kitą stalą pasveikinti. Kelias valandas puikiai praleidę laiką, krebždėjome į autobusą važiuoti į savo pensionus. Aistros nerimo ir autobuse, traukėme dainas-labai atsiprašau tų, kuriems-pasirodo-trukdėme miegoti. Bet proceso metu vėl susidūrėme su ta pačia aktualia problema-jaunimas nebedainuoja. Vyresnė karta baigia pamiršti dainas, o jaunimas taip jų ir neišmoksta. Ta proga, anekdotas:

2038 m. Anūkėlė prašo močiutės padainuoti kokią jaunystės laikų dainą. Žilagalvė pasikrapšto smilkinį, pasirausia atminyje.
-Opapa gangam stail opapa!

Tai ir mes panašiai. Vis nepasimokau-juk turiu dainyną, kurį nesunku įsimesti į rankinę. Bet kažkaip nebedainuoja žmonės kelionėse, nykstantis menas. Grįžusi į savo namuką dar turėjau daiktus susidėti, nes rytojaus naktis buvo suplanuota autobuse per Lenkiją. Rūpestingai sukau visus dūžtančius daiktus į storas pėdkelnes ir šalikus. Atlikau kruopščią inventorizaciją, atskiračiau nebereikalingo balasto, sukišau viską, ką galėjau, į kuprinę, ir prieš miegą dar susikaupusi pastovėjau ant šildomų vonios grindų plytelių.

Kodėl viskas, kas gera, turi baigtis?

Su meile, ir kaip visada susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Česnakovaitė