Savaitgalio kelionė į Slovakiją su Makaliumi. Trečioji diena: virš Kūtvėlos-tik dangus ir Dievas.

Šiandien gavome ilgiau pamiegoti. Atvažiavo mūsų paimti ir į Lietuvą parvežti naujas ir patogus dviaukštis autobusas, bet ekskursinei dienos programai dar buvo numatytas pakaitinis transportas. Kas pusryčiavo ilgiau, tai gavo stovėti.

Mūsų kolektyvo štabas.

Nors išvykimo laikas buvo iš vakaro mano garsiai autobuse paskelbtas (nes mūsų gidė Marija buvo vis dar praradusi balsą), vis tiek atsirado vėluojančių. Neapšnekant, viena pora tokia keista pasirodė, visada vėluodavo. Bet šiaip ne taip pagaliau visi susirinko ir pajudėjme Aukštųjų Tatrų link. Šiandien buvo numatytas laikas kalnuose, norintys galėjo už gana brangiai pasikelti iki aukščiausio taško Lomnicky Štit. Toks malonumas trimis keltuvais kainuoja 43 EUR suaugusiam žmogui (39 EUR jeigu pirkti internetu). Nors organizatoriai skaičiavo visus ne kartą ir ne du, vis tiek atsirado žmonių, gavusių ne savo bilietus. Tačiau svarbiausia, kad visos problemos buvo išspręstos ir visi pasikėlė, kur norėjo- tik tiek, kad mūsų žmonės ar tai žiopli, ar tai nesąžiningi: kaip tu gali imti ne savo bilietą, kuris yra brangenis, nei mokėjai? Ir kad žiopli, tai tikrai: pirma grupė iki viršūnės, 14 žmonių, reikia atsistoti atskirai nuo visų, 10 yra, 4 dingę, bet 120 vienetų stovi, vėpso. *Facepalm*

Vėpsoti, aišku, yra į ką.

Pirmas pasikėlimas yra senesnio modelio keltuvais, kurie talpina tik keturis žmones, paskui keliamąsi tokiais dideliais burbulais, o į Lomnicky Štit kelia keturiolikos vietų kabina.

Kūtvėla keltuve į antrą pagal aukštį Aukštųjų Tatrų kalną.

Rūkas.

Kai reikia, ir dirbtinio sniego pasišaudo.

Į pačią viršukalnę kėlėmės gana netrumpai ankštoje kabinoje, kurioje tilpo mūsų 14 turistinių vienetų ir kabinos operatorius.

Viršukalnė.

Panorama pro keltuvo langą.

Keltuvo stotis.

Panorama pro keltuvo langą.

Keltuvas įslinko plyšį uoloje, tada mus išleido į laisvę. Nuo apačios nesimato, kad ant viršukalnės yra apžvalgos aikštelė padaryta, kurioje yra kavinė su nemokamu bevieliu internetu, ir meteorologijos stotis. Ant kalno galima praleisti tik 50 min., nes tada atvažiuoja kitas keltuvas ir keičiasi turistų pamaina. Iš pradžių abejojau, kam tiek daug laiko duoda, bet iš tiesų, ten galima praleisti bent dvigubai tiek. Beje, visai pravertė mano turimas termosas su karšta arbata. Nors išvakarėse mums liepė gerai apsirengti, gąsdino -15'C temperatūra, iš tiesų buvo labai švelnus oras, jautėsi tik nedidelis šaltukas. O savo termosą Tatonka pirkau Montis Magia parduotuvėje-dar nė karto nenuvylė, karšta arbata išlieka virš 10 valandų. Toliau nuotraukose matysite vaizdus nuo apžvalgos aikštelės. Komentarai, manau, nereikalingi.













































Buvo labai puiku. Tyla, ramybė, ir kalnai. Neapsakomai puikūs vaizdai, tikrai verta tų pinigų. Netgi sutikau mūsų ekipažo turistus, kurie mokėjo už keltuvus tik iki pusės kalno, o dabar prisimokėjo ir pakilo iki viršaus. Daug kas bijojo pirkti bilietą iki viršūnės dėl galimo rūko, bet kaip matote-diena buvo puiki. Kavinėje šiltai pasėdėjau, pasinaudojau nemokamu bevieliu internetu. Kad turistai nenugoglintų kur nereikia, jiems užtvertas praėjimas. Po maždaug 50 min. nuo atvykimo pradėjo mūsų grupę šaukti į keltuvą (kiekviena grupė gauna numerėlius, pagal juos ir šaukia).

Jos Ekscelencijos Saulės ambasada, Lomnicky Štit.

Taigi, mūsų ankštasis keltuvas nugabeno mus iki vidurio kalno. Ten yra kažkas panašaus į observatoriją, apžvalginis ratas, šerpo chata. Šerpai yra kalnų nešėjai, kurie užneša daiktus į tas chatas, kurios neturi keltuvo. Bet buvo neįmanomai slidu, ir laiko iki išvažiavimo buvo likę ne per daugiausia, todėl nusprendžiau geriau eiti pavalgyti. Norint pilnai viską pamatyti čia reikia atsikelti visai dienai.

Observatorija ir apžvalgos takas.

Slidu taip, kad žmonės taku net neina, ieško sniego kojai pastatyti.

Slovakijoje tokios trasos labai pritaikytos turizmui. Keltuvai, informaciniai centrai, slidinėjimo pamokos, restoranai, bevielis internetas, etc. etc. Apačioje turistų nusikeliant laukia tiek dideli viešbučiai, tiek maži pensionai. Tiesa, nesezono metu daug kas ir nedirba, o lankytinos vietos dirba trumpiau.

Kaip tai galima valgyti? Juk tai- menas! Apie 8 EUR.

Taigi, nusprendžiau pavalgyti. Bet čia ne koks "Lido" su nuolat atšąlusiais gatavais patiekalais. Čia priima užsakymą ir vietoje jį gamina. Vos nesugriaužiau padėklo iš tos nekantrybės.

Rūkas.

Žaismingos kelio nuorodos.

Keltuvai.

Wuuuuuuzht!!!

Gavau personalinę karietą :-)

Apibendrindama savo pirmąją kalnų patirtį, rašau aukščiausią balą. Man buvo puiki proga iš arčiau patyrinėti kalnų kurorto gyvenimą ir tvirtai žinau, kad norėsiu tokių atostogų ir ateityje. Slovakiškas svetingumas ir pasirengimas priimti turistus man paliko labai gerą įspūdį. Manau, kad kainos ir kokybės santykis čia man tikrai yra tinkamas. Tik gyventi norėsiu didesniame miestelyje, kur bus daug lemputėmis papuoštų medinių namelių :-)

Kelionės nuovargį nuplovėme Vrbovo terminiuose vandenyse. Nepatinka man tų maudyklų tvarka su benumerėmis spintelėmis, eilėmis persirengti, ir dar auskarus pamečiau. Tokie faini buvo, tai tik tiek gerai, kad nebrangūs. Atrodo, taip rūpestingai pasidėjau, o neberadau. Na, kaip skanat, what doesn't kill you makes you stronger. Pusantros valandos mirkau karštuose vandenyse po atviru dangumi. Ir kvapas, ir spalva tų vandenų bylojo apie labai dideliai naudingas organizmui medžiagas, o aplink mirkstantys lenkai vis klausinėjo jaky to jazyk ar panašiai ir stebėjosi, kad litewski. Iki soties pasiteliuškavusi dar spėjau ir kavos (beje, labai neskanios) išgerti restorane prie autobuso stovėjimo aikštelės. Valgyti nieko neužsakinėjau, nes užkandos turėjau iš savo atsargų, o dar laukė naktinis sustojimas Krokuvoje. Kas užsisakė karštą patiekalą, tai vėlavo į autobusą, nes virtuvė tiek apsukų negalėjo padaryti vienu metu.

Krokuvos akimirkas palieku kitam pasakojimui.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla  Snieguotaviršūnaitė