2015 m. kovo 21 d., šeštadienis

Gotikinis plytų kelias Europoje: Vilniaus indėlis į Europos architektūros mozaiką.

Niekada nepraleidžiu progos užsukti į Vilniaus g. esantį turizmo informacijos centrą ir prasieiti per visas brošiūras, nes kartais ima ir užkrenta koks perlas. Taip besikuisdama po informacinę medžiagą ir radau lankstinuką anglų kalba apie gotikinį plytų kelią Europoje. Tai yra turistinis maršrutas, pristatantis gotikos paveldą Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. 2010 m. Leipcige šis projektas buvo apdovanotas aukso medaliu už pasiekimus išsaugant viduramžių architektūrą Europoje.

Kadangi jau penki metai kaip vėluoju keliauti šiuo maršrutu, tai čiupau fotoaparatą ir žemėlapį, ir nedelsdama išlindau į miestą po ilgos žiemos, anot mūsų klasiko, šilumos girti. O čia dar pasisek tu man taip- Saulės užtemimas. Tai dabar tokia požlibė esu.

Vilnius yra nuostabiai sluoksniuotas miestas, kaip koks pyragas. Gali eiti tuo pačiu maršrutu, bet kiekvieną kartą akcentuoti vis kitus dalykus, ir gausis vis nauja ekskursija. Vilniaus gotika didžiąja dalimi nėra matoma ir prieinama paprastam turistui, nes tiesiog su laiko tėkme atsidūrė rūsiuose. Yra keletas restoranų ir meno galerijų Vilniuje, kurie įsikūrė buvusiuose rūsiuose, todėl daugiau ar mažiau pasižiūrėti tos gotikos galima, bet pačių pastatų architektūra dabar jau laikoma daugiausia barokine arba šiuolaikine. Tas nėra blogai, nes galima per porą valandų pamatyti visus siūlomus objektus ir tada dar lieka laiko kur nors skaniai pavalgyti. Lietuvai skirtame lankstinuke Vilniuje yra pažymėti devyni objektai kaip lankytini ir  jie yra papildomai aprašyti, dar septyni objektai yra tik pažymėti kaip galimai lankytini be aprašymo, o Kaune yra pažymėti kaip lankytini ir aprašyti trys objektai, o dar šeši yra pažymėti kaip galimai lankytini be aprašymo. Iš viso europiniame projekte yra pažymėtas trisdešimt vienas gotikinis objektas.




Gotikos architektūra yra takoskyra tarp Vakarų ir Rytų (Bizantinės) kultūrų ir datuojama XII-XV a. Jinai būdinga visai Vakarų Europai. Į Lietuvą šis architektūros stilius atkeliavo XIV a. pab., apie 150 metų vėliau nei jis atsirado Vakarų Europoje, ir čia užsilaikė iki XVI a. pab. Būtent gotikiniu laikotarpiu atsirado labirintiškos senamiesčio gatvelės, kurių dėka šiandien Vilnius yra UNESCO pasaulinio paveldo sąraše. Vilniaus architektūra keletą amžių buvo pavyzdžiu Rytų Europos architektūrai. Vilniuje buvo suskaičiuota apie 280 (Kaune-daugiau kaip 50) gyvenamųjų namų, kuriems būdinga gotika. Pabrėžiama, kad geriausiai jinai išsilaikiusi, kaip jau minėjau, rūsiuose. Lietuvos gotikinėse plytose randama apie 140 tipų plytų. Mūsų statiniuose dažnai sutinkami kontraforsai, o apdailoje-nišos arba fryzai iš gipso. Net penkių rūšių gotikiniai skliautai buvo identifikuoti Lietuvos gotikiniuose pastatuose, dažniausiai randamas yra žvaigždinis skliautas. Tokia štai informacija pateikiama turistiniame lankstinuke.

Norėčiau kiek pakomentuoti tai, ką dabar perskaitėte. Jums gali kilti klausimas, kodėl gotika vėlavo taip ilgai paiekti mūsų kraštą? Taip atsitiko todėl, kad iki 1387 m. (nepaisant trumpo Mindaugo krikšto) mes buvome pagoniška valstybė, su kuria turėti politinių, prekinių, meninių ar kitokių santykių jau katalikiškos valstybės nenorėjo arba negalėjo. Vienintelis tikslas, kuriuo čia atvykdavo riteriai iš Vakarų Europos, buvo ugnimi ir kalaviju skleisti Dievo žodį, tuo pačiu sau atsiriekiant gabalėlį žemės. Be abejo, jų tarpe buvo ir tikrų misionierių, bet pagrindinis naujos religijos atnešimo tikslas vis dėlto buvo kolonizacija. Taipogi, nenoriu sudaryti įspūdžio, kad Lietuva buvo visiškai izoliuota, nes Gediminas savo laiškuose į Europą mini mūsų pagoniškose žemėse jau buvus dvi katalikiškas bažnyčias. Todėl galime sakyti, kad Vakarų madų vėjai mus pasiekdavo, bet ne tokia jėga, kaip galėjo siekti atsivertusį kraštą. Po Jogailos krikšto ir vedybų su Jadvyga, be abejo, visos kliūtys meniniam importui buvo panaikintos.

O kokia architektūra buvo Lietuvoje iki gotikos? Be abejo, dominavo medinės pilys ir medinė statyba, nes šios medžiagos niekada netrūkome. Archeologai tvirtina, kad būtent todėl kasinėdami nieko ir neranda-viskas sudegė arba tiesiog neišsilaikė iki mūsų dienų. Po to buvo romaninė statyba, kuriai naudojami akmenys, lauko rieduliai-vėlgi, mūsų laukuose šito gero netrūksta ir šiandien. Pirmieji tokie statiniai atrodė-o gal ir buvo- kaip tvirtovės. Jeigu turėsite noro, nueikite į Valdovų rūmus, cokolinio aukšto apžvalgos pabaigoje yra parodytas baltiškasis-vendinis mūrijimo būdas, kuriame jau matome ir plytų, datuojamas XIII a. pab.- XIV a. pr. Tuo metu, kai katalikiška Europa griežė dantimis ant laukinių pagonių, šitie jau mokėjo mūryti. Beje, man teko girdėti, kaip vienas istorikas užsiminė, kad jam arčiau širdies yra ne pagonis, o gamtameldys kaip terminas, nes pagonis yra kildinamas iš lotynų kalbos "paganus", t.y.-kvailys. Na, kvailai tikintis, reikia suprasti. Kur tai matyta žalčius garbinti!

Prisipažinsiu, mane kiek stebina tokia vėlyva gotikos laikotarpio pabaiga Lietuvoje. Tikrai yra žinoma, kad Žygimantas Senasis rezidenciją Vilniuje perstatė jau renesanso stiliuje, nes Bona Sforca iš Italijos atsivežė naujos architektūros idėjas. Renesansas Italijoje kilo dar XIV a. (kai mus vargais negalais pasiekė gotika) ir XVI a. jau buvo renesanso saulėlydis. Bet reikia pripažinti, kad esu bendravusi su patyrusiu dailėtyrininku, kuris renesanso Lietuvoje neranda-tie keli pastatai Vilniuje skubiai įsiskverbė tarp vėlyvosios gotikos ir ankstyvojo baroko. Tačiau toks architektūrinis vėlavimas turi savo privalumų-mūsų kraštą pasiekia subrandintos idėjos be nereikalingų eksperimentų, kurie neišvengiami naujo architektūros stiliaus pradžioje.

Man patogiausia buvo pradėti nuo Trakų g., todėl pirmas objektas, kurį aplankiau, buvo Pranciškonų bažnyčia (Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia). Ši bažnyčia yra geras bažnyčios-tvirtovės pavyzdys, kai romanikos praktika bandoma pritaikyti gotikos idealams. Pranciškonų būta jau Mindaugo aplinkoje. 1387 m. Jogailos dovanojimo akte minimi šioje miesto vietoje buvę "pranciškonų namai". Bažnyčios vietoje archeologinių kasinėjimų metu rasta krikščioniškų palaidojimų, kurie senesni už bažnyčią-tai leidžia daryti prielaidą dabartinę bažnyčią buvus pastatytą ant kapinių. 1421 m. bažnyčia buvo atstatyta po gaisro, bet istorijos vėjai pūtė negailestingai. Tiek XVII, tiek XVIII a. bažnyčia sudegė. XVIII a. buvo po vieno tokio gaisro atstatyta vėlyvojo baroko stiliumi. Tuo pačiu laikotarpiu beveik nuo pamatų buvo atstatomas ir vienuolyno kompleksas. Karo su Napoleonu metu bažnyčia nukentėjo. Vėliau buvo naudojama kaip kalėjimas, karo ligoninė, archyvas. Yra šaltinių, kad Napoleono karo metais čia buvusioje karo ligoninėje neišgyveno nei vienas pacientas. Po trečiojo sukilimo, kadangi vienuoliai aktyviai jį palaikė, maldos namai buvo iš jų atimti ir uždaryti, jų turtas išdalintas kitoms bažnyčioms ir šiandien negailestingai prarastas. XX a. čia veikė kelios įstaigos. Nors vienuoliams pavyko nuosavybę atsiteisti, sovietmečiu ji buvo nacionalizuota, vėl veikė archyvas. 1998 m. bažnyčia sugrąžinta pranciškonams. Per ilgus nepriežiūros metus tiek eksterjeras, tiek interjeras yra labai nekokios būklės, vyksta rekonstrukcijos darbai. Kompleksas užima nemažą dalį senamiesčio: Kėdainių, Lydos, Pranciškonų ir Trakų g.

P1400574
Pranciškonų bažnyčia Trakų g.

P1400580
Gotikai būdingas lango apipavidalinimas. Galimai atkurtas mūsų dienomis.

P1400582
Kontraforsas ir jau beveik gotikinis langas.
Pradėjus statyti pagal naują, gotikinę madą, kai turėjo gautis aukšta, elegantiška, liekna struktūra, pradžioje buvo sunku, nes nelabai buvo žinoma, kaip padaryti, kad svoris gerai pasiskirstytų. Tokioms nepatikimoms konstrukcijoms paremti ir buvo statomi kontraforsai, dėl kurių pirmosios gotikinės bažnyčios yra panašios į tvirtoves. Langas dar daugiau romaninis negu gotikinis- neužsmailintas ir gana stambių gabaritų, bet nauja mada jau juntama.

P1400584
Bokštas? Galbūt spiraliniams laiptams?

P1400585
Gotikinei architektūrai būdinga puošyba iš juodų plytų (specialiai taip apdegtų). 

P1400586
Vienas ankstyviausių gotikinių bažnyčių portalų Lietuvoje. 

P1400588
Kultūros paveldas.

P1400589
Portalo elementas. 
Jeigu daugumą maldos namų garsina tapybos darbai, šią bažnyčią garsina Baltosios Mergelės, besilaukiančios Kūdikėlio Marijos skulptūra, globojanti šeimas. Manoma, kad ji yra antras Vilniuje po Aušros vartų paveikslo pagal pamaldumą atvaizdas. Tiksli skulptūros autoriaus ranka nenustatyta, yra nesutarimų ir dėl jos sukūrimo datos: italų meistrai Peretti ir Galli, kurie  1676 m. dirbo prie Petro ir Povilo bažnyčios apdailos, arba Vilniaus Jėzuitų mokyklos skulptorius, dirbęs Šv. Kotrynos bažnyčioje 1750 m.

P1400590
Baltoji Mergelė.
Reikia pastebėti, kaip puikiai yra atlikta sienų tapyba. Net mano žvitri akis apsigavo ir palaikė ją skulptūra! Tačiau tos puikios kolonos abipus Marijos- dailės šedevras. Nuostabu. Šiuo metu klausau Coursera kursą apie Romos architektūrą, ir tokia tapyba labai artima su antrojo tipo romėnų sienų tapyba. Pasidalinau šia nuotrauka kursų forume, kur ji sukėlė didelį entuziazmo pliūpsnį.

P1400593
Krikštoliniai skliautai. 

P1400595
Į bažnyčią po truputį grįžta gyvenimas.

P1400596
Atkurtas fragmentas. Tai bus viena puikiausių bažnyčių Vilniuje.

P1400598
Ten dirba atkuriantys lubų tapybą. 

P1400599
Atkurti čia yra ką.
Bažnyčia lankoma smalsių turistų. Išklota kilimais, klauptuose yra pagalvėlių. Tik šalta viduje. Už vienuolyno kampo (o gal vis dar jo teritorijoje) yra "Katalikų pasaulio" knygynas. Ilgai spoksojau į naujausią knygą- Selma Lagerlef "Kristaus legendos". Netikėdama klapsėjau blakstienomis. Man Selma Lagerlef tai- Gesta Berlingas, Kristaus mažų mažiausiai tikėjausi. Bet kadangi jau Nobelio laureatė skyrė laiko šiai temai panagrinėti, tai kas Kūtvėla tokia, kad to nepadarytų?

Sekantis objektas mano sąraše- Šv. Mikalojaus bažnyčia. Jos skliautų pamatyti šiandien nepavyko, nes bažnyčia buvo užrakinta. Atėjau vėliau dar kartą nurodytu darbo laiku, bet vis tiek nieko nepešiau. Šv. Mikalojaus bažnyčia yra taip vadinamame Vokiečių kvartale. Istorinis Vilnius turėjo kelis kvartalus, kurių gyventojai buvo pasiskirstę pagal kilmę: Vokiečių kvartale gyveno atvykėliai iš Vakarų Europos, Rusų kvartale gyveno atvykėliai iš Rytų Europos, Žydų kvartale gyveno žydai. Tiesia, vėliau gyventojai pradėjo kiek maišytis, bet istorinis Vilnius ilgą laiką buvo kvartalinis. Tai leidžia mums kalbėti apie Vilnių kaip apie tolerancijos miestą, nes taip buvo skurta sistema "Tu nelįsk į mano kvartalą manęs mokyti kaip gyventi, o aš nelįsiu į tavo." Tiesa, katalikai ir protestantai būdavo eina į pamaldas ir gatvės nepasidalina, susimuša. Bet ko nepasitaiko kartu gyvenant. Šv. Mikalojaus bažnyčia yra vienas seniausių gotikinių pastatų Lietuvoje. Ši bažnyčia buvo pradėta statyti dar prieš Lietuvos krikštą, kai Gediminas pakvietė atvykti žmones iš kitų Europos šalių. Atvykę Pranciškonų vienuoliai, Hansos pirkliai ir meistrai pasistatė savo globėjo vardo bažnyčią. Lietuviškos pamaldos čia be pertraukos laikomos nuo 1901 m. Bažnyčioje yra Vytauto Didžiojo biustas, skirtas jo 500-sioms mirties metinėms paminėti.

Apie Šv. Mikalojų (stačiatikių tradicijoje- Šv. Nikolajų) nedaug žinoma. Manoma, kad gimė jis 260-280 m. kažkur dabartinės Turkijos teritorijoje. Užaugintas pamaldžių tėvų, po jų mirties paveldėtą turtą nusprendė panaudoti padėdamas vargšams. Už tikėjimą buvo įkalintas valdant Diokletianui, bet paleistas po Milano tolerancijos akto paskelbimo (leidusio krikščionms laisvai praktikuoti savo religiją). Tapęs vyskupu, kovojo su stabmeldyste, uždarinėjo šventyklas. Manoma, kad jo nurodymu buvo uždaryta viena svarbiausių laikyta Artemidės šventykla. Jo kultas paplito Mažojoje Azijoje, o VI a. Konstantinopolyje buvo 25 jo vardo bažnyčios. Jo kapas šalia Miros miesto tapo piligrimystės centru. Iš Mažosios Azijos jo kultas per bizantiškos tradicijos Konstantinopolį pasiekė Italiją, kurios dalis tada buvo pavaldi Konstantinopoliui. Iš Italijos Šv. Mikalojaus kultas ėmė plisti į Vakarų Europą. Netrukus jo palaikai buvo perkelti į Barį. Įdomi ir palaikų perkėlimo istorija- turkai mahometonai puldinėjo krikščionių žemes, pasiekė Miros miestą, bet šventojo palaikų nelietė. Vis dėlto Baryje buvo nuspręsta, kad reikia palaikus evakuoti, ir keli kunigai, neva prekybos tikslais, atplaukė į Mirą. Naktį 47 žmonių būrys atėjo, surinko relikvijas, ir išgabeno į Barį, kur po dviejų metų jos buvo iškilmingai perlaidotos.

Nuo XIV a. imta tikėti, kad Šv. Mikalojus atneša dovanėles vaikams, taipogi jis vaizduotas su trimis aukso kapšeliais rankose primenant jo paramą trims neturtingoms merginoms, kurios be kraičio negalėjo ištekėti ir būtų turėjusios eiti į gatvę. Amžiams bėgant, Šv. Mikalojaus įvaizdis įvairiose šalyse keitėsi. Rusijoje jis dar vadinamas Stebukladariu, kelionių globėju. Protestantiškos reformos metu Šv. Mikalojaus kultas patrė didelį smūgį, nors ir neišnyko visiškai. Nuo olandiško žodžio "Sinterklaas", t.y. Šv. Mikalojus, atsirado Santa Klausas.

P1400601
Šv. Mikalojaus bažnyčia.

P1400603
Gotikinis portalas, balta langų apdaila. 

P1400604
Laiptai į dangų?

P1400606
Kontraforsas.

P1400608
Manoma, plytų manufaktūros savininko ženklas.

P1400611
Gotikinė puošyba iš tos pačios statybinės medžiagos.
Kelios siauros gatvelės-ir jau Vokiečių g. Čia mane domina 20 numerių pažymėtas pastatas. Į evangelikų reformatų maldos namus patenkama per nedidelius vartus. Tokie vartai matomi senose Vilniaus fotografijose arba dailės darbuose, nes juos statė tikslingai- kad žmonės nuo priešo ginkluoto raitelio galėtų pabėgti. Evangelikų liuteronų bendruomenė Vilniuje minima dar 1552 m. Pirmoji jų bažnyčia Vilniuje buvo pastatyta 1555 m. Tyrimų 1986 m. metu buvo surastas gotikinio šrifto vokiškas užrašas "In Pace Iesus Naz.", datuojamas XVI a. Dvi nišos paveikslams taipogi buvo suratsos-vienoje atpažintas Šv. Morkus Evangelistas ir jo simbolis liūtas, kitoje- Šv. Matas Evangelistas, laikantis kaspiną su užrašu senąja baltarusių kalba.

P1400616
Jau kavinių sezonas. Šv. Morkaus niša kol kas tuščia.

P1400618
Šv. Matas Evangelistas. 

P1400619
Gotkinis šriftas. Įskaityk, kad gudrus. 

P1400622
Ne gotika. "Džiugo sūrio" parduotuvė puošia Vilnių mažąja architektūra. 
Nuo Vokiečių g. labai patogu ateiti iki Aušros vartų g. ir sekančio objekto- 8 numeriu pažymėto pastato. Manoma, kad XV-XVI a. šis pastatas buvo pirklių sandėlys, nes šitame kvartale kūrėsi atvykėliai iš Rytų Europos, kurių tarpe buvo ir pirklių. 1970-1974 m. pastato fasadas buvo atkurtas. Jame matome XVI a. sgrafito techniką- juodai baltus piešinius. Dabar čia įsikūręs restoranas "Medininkai". Šis pastatas yra priklausęs Šv. Dvasios stačiatikių vienuolynui.

P1400625
Kelias į Medininkus. 

P1400628
Lauko kavinė ir sgrafito technika. 

P1400632
Ne gotika. Miesto ženklai. 
Aušros vartų g. lengvai pasiekiamas Užupis. Netoli bastėjos esantys Vilniaus gynybinės sienos likučiai yra atitverti, matosi, kad vykdomi kažkokie darbai. Būtų puiku, jeigu siena būtų sutvirtinta ir prieinama lankymui.

P1400633
Vilniaus gynybinė siena.

P1400634
Restauravimo darbai. 

P1400635
Atkuriama Vilniaus gynybinės sienos reprezentacinė išvaizda. 
Gynybinė siena šitoje vietoje pavirto bastėja (barbakanu), bet kol ją pastatė, tai karo mados spėjo patobulėti. Šis objektas lankstinuke tik pažymėtas, bet neaprašytas, nes gotikos išlikę labai mažai-prieš mūsų akis yra didžiąja dalimi atkurtas objektas.

P1400639
Originalių mūrų fragmentas.

P1400640
Vilniaus senamiestis su Užupiu.
Nuo bastėjos iki Skaisčiausiosios Dievo Motinos soboro - visai netoli. Šią cerkvę fundavo XIV a. Marija iš Vitebsko, Algirdo žmona, bet užbaigta ji buvo greičiausiai Julijonos iš Tverės, atitekėjusios po Marijos mirties, rūpesčiu. Ši cerkvė priklauso Rusų kvartalui. Čia į pamaldas eidavo Elena, Maskvos caro Ivano III duktė, Aleksandro Jogailaičio žmona; čia ji buvo palaidota 1513 m. Cerkvė buvo restauruota Konstantino Ostrogiškio rūpesčiu. Po to sekė unitų atsiradimas, karai, gaisrai, ir kitos nelaimės. 1808 m. cerkė buvo perduota Vilniaus universitetui, čia įsikūrė anoptikumas. Paskui-kareivinės, arsenalas, archyvas, kalvė. 1864-1868 m. cerkvė buvo grąžinta stačiatikiams, restauruota. Dar kartą pakartotinai restauruota 1992 m., specialistai nustatė, kad ankstesnių restauracijų metu buvo nesugadinti gotikiniai elementai.

P1400642
Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvė.

P1400644
Cerkvė netoli Užupio.

P1400646
Atidengtas gotikinis mūras. Gotikai būdinga puošyba iš statybinės medžiagos-plytų. 

P1400647
Arkangelo Mykolo bažnyčios/Religinio meno muziejaus stogas priskiriamas gotikos laikotarpiui. Šiame ansmablyje susipina gotika, barokas ir kasicizmas.
Neginčijamas gotikos šedevras- Šv. Onos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios ansamblis. Bernardinų vienuolius pasikvietė Aleksandras Jogailaitis, ir šis kompleksas iškilo XV-XVI a. sandūroje Vilniaus miesto pakraštyje, paskui buvo įjungtas ir į miesto gynybinę sieną. Ansamblio architektas nežinomas. Bernardinų ordinas mėgdavo kurtis miestų pakraščiuose; vienuolyno patalpose buvo įrengtas hipokaustinis šildymas. Ansamblis išgyveno religijos kaitas, karus, gaisrus ir marus,  XVIII a. restauraciją, sukilimus pergyveno kartu su vienuoliais, kurie stojo į sukilėlių gretas. Legenda sako, kad 1812 m. čia lankęsis Napoleonas panoro Šv. Onos bažnyčią nusinešti ant delno į Paryžių, nors realybėje čia įkurdino kavaleriją. Pabrėžiama, kad ką geresnio svetur radęs Napoleonas nesidrovėjo siųsti į Paryžių, todėl tai ir davė pradžią šiai legendai. Panašiai elgėsi ir Romos imperatoriai, užkariavę Egiptą- obeliskai netruko papuošti Romą. Dėl to, kad vienuoliai palaikė sukilėlius, caro laikais vienuolynas buvo uždarytas, paskui įrengtos kareivinės. Kad kareiviams būtų patogiau eiti melstis į Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvę, buvo nutiestas kelias, nugriauta originali varpinė.. Bažnyčioje sovietmečiu įsikūrė Dailės instituto sandėliai, vienuolyno patalpose veikė ir pats institutas (nuo 1919-1923 m.), o Arkangelo Mykolo bažnyčioje buvo studentų bendrabutis. 2007-2008 m. buvo atlikti restauracijos darbai, anamblis vis labiau pritaikomas turizmui.

P1400651
Gotikos kampelis. 

P1400653
1987 m. protestui atminti. 

P1400655
Gotikiniai Šv. Onos bažnyčios langai.

P1400656
Bernardinų bažnyčios interjeras. Medinius altorius sukūreno Napoleono kariai. Šiandien atkuriama puikiai. 

P1400657
Freskos po truputį įgyja spalvas. 

P1400658
Follow Me To...

P1400659
Sieninė tapyba Bernardinų bažnyčioje. 

P1400661
Centrinė nava. 

P1400665
WOW momentas per ekskursijas. 
Projekto lankstinukas taip rašo: "Purpose-made special shaped bricks of 33 types were used to build this church. No other Gothic church compares to it in terms of elegance, wealth of decorative details, and playful and unique composition." 2009 m. buvau viena tų, kurie prisidėjo prie paramos, kai Šv. Onos bažnyčios padėtis buvo iš tiesų kritiška. Paramos ekskursijos metu buvo surinkta 3500 tuometinių litų.

P1400667
Tikėsimės, vieną dieną tokie sovietmetį menantys ženklai dings nuo objektų. 

P1400668
Gotikos bruožų turinti bažnyčia po gaisro renovuota įgavo renesanso bruožų. 

P1400672
Pilies g. atidengta sienų tapyba.
Vilniaus gotikai būdingi dviejų aukštų gyvenamieji namai, kur pirmame aukšte buvo verslo patalpos, o antrame aukšte gyveno žmonės. Pastatas pažymėtas 12 numeriu Pilies g. yra gyvenamasis XVI a. namas. Tiesa, nukentėjęs per Antrąjų pasaulinį karą, todėl restauruojant panaudotos jau neegzistuojančio Bernardinų vienuolyno Trakuose plytos. Pastatas priklausė aukaskaliams, vaistininkams, chirurgui.

P1400673
Gotikinė fasado puošyba.

P1400674
Atkurtoji pastato dalis išsiskiria spalva. 

P1400677
Gotikinis pastatas Pilies g. 

P1400679
Kažkada visi pastatai atrodė taip. 
Čia smagioji dalis pasibaigia, nes sekantis lankytinas ir aprašytas lankstinuke objektas yra Gedimino pilis. Tiksliau, Aukštutinės pilies bokštas. Rimtai svarsčiau pasikelti funikulieriumi arba nesikelti iš viso, nes ne troškulys, o tinginys yra viskas, bet kadangi diena buvo graži, tai vardan to reportažo užsikabarojau viršun. Reikia pripažinti, kad dabar ten jau geriau sutvarkyta, daugiau kur galima prieiti, nors pačiame bokšte nebuvau jau šimtą metų. Brangu, nepatrauklu. Bet panorama- įspūdinga. Kadangi buvo darbo diena, tai daugumoje tik rusakalbiai turistai prie Gedimino bokšto fotografavosi.

Gedimino laikais čia jau buvo medinė pilis, vėliau (Vytautui valdant) perstatyta į mūrinę po gaisro. Po Lietuvos krikšto nuo Kryžiuočių gintis jau nebereikėjo, todėl pilis prarados avo gynybinę funkciją. Kurį laiką čia buvo kilmingųjų asmenų kalėjimas, arsenalas. Po Tvano XVII a. vid. sugriauta ir nebeatstatyta, po truputį iro. XIX a. likučiai buvo konservuoti, įrengtas telegrafas. 1896 m. nutiestas kelias, pasodinti medžiai, įrengta kavinė. Antrojo pasaulinio karo metais iškasti vokiečių kalne bunkeriai apsunkina situaciją. 1919 m. sausio 1 d. čia pirmą kartą suplevėsavo trispalvė, kuri iškilmingai pakeliama kiekvienų naujų metų pradžioje. Pačiose Aukštutinės pilies ansamblio plytose rasta net 12 skirtingų tipų.

P1400681
Gedimino bokštas.

P1400683
Senojo ir naujojo miestų sankirtoje.

P1400686
Konservuoti mūrai.
P1400692
Gedimino bokšto kalnas be medžių.

P1400689
Panorama. 
Viduramžiai neretai vadinami Tamsiaisiais amžiais- the Dark Ages. Tačiau šiandien manoma, kad gotika yra vienas turtingiausių ir dvasingiausių epochų. Architektūroje pastebimas ypatingas pastatų aukštis, pabrėžiamas kilimas link dangaus, smailios arkos, nerviūriniai skliautai, bokšteliai, arkbutanai (trilapio dobilo motyvas), dideli vitražiniai langai.

Paįvairinimui įkeliu keletą nuotraukų iš Anglijos gotikos.

Kenterberio katedros eksterjero fragmentas.

Kenterberio katedros interjero fragmentas.
Kenterberio katedros skliautai.
Kenterberio katedros altorius.
Winchesterio katedros skliautai.
Winchesterio katedros normanų laikų statyba.
Winchesterio katedros centrinis altorius.
Winchesterio katedros gotika.
Labai turiningai praleidau laiką. Tikrai nemaniau, kad teminis pasivaikščiojimas gotikos tema gali būti toks įdomus. Ši architektūra tikrai nusipelno mūsų dėmesio ir rūpesčio. Gotikinio plytų kelio Europoje oficiali internetinė svetainė: http://www.eurob.org/

Kokius gotikinius objektus Jūs esate aplankę?

Su meile ir, kaip visada susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Arkbutanaitė

Komentarų nėra: