Dešimt priežasčių, kodėl Vilnius yra supermiestas, ir keletas paburbėjimų ko jam dar trūksta, kad iš čia išvažiuojantys verktų.

Kai pasakiau, kad ir aš noriu  stoti į Šaulius, jau kaip nors su lopeta bunkerį iškasti išmokčiau, nesu gi visiškai ir negrįžtamai kušla, tai man pasakė draugai- tu geriau rašyk. Tai rašau. Aišku, šitas straipsnis yra visiškai subjektyvi ir begėdiška Vilniaus propaganda, bet jeigu formatas tiks, tai pagal jį bus galima kur bunkeryje kurpti straipsnius apie Toskaną, Maldyvus, saulėtus Brazilijos paplūdimius ir milžiniškas Prancūzijos austres, o tada juos mėtyti į koloradų apkasus.

Taigi, kodėl Vilnius yra supermiestas?

1. Vilniuje yra moderniška biblioteka Saulėtekyje, kuri dirba visą parą. Užsirašyti į skaitytojus galima pateikus asmens dokumentą ir susimokėjus už skaitytojo bilietą ( €4.34). Skaitytojo bilietą galima papildyti pinigais ir naudoti kopijuojant medžiagą. Taipogi, nakties metu skaitytojo bilietas yra raktas į biblioteką, nes saugumo sumetimais ji yra rakinama.

Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras.

Pernai čia buvo visuomenei rodomas dėl savo būklės atidžiai saugomas "Katekizmas". Bibliotekoje veikia skaitykla, kurioje yra Lonely Planet kelionių gidai, ir už tai Kūtvėla šiai bibliotekai siunčia daug daug karmos taškų. Man patinka ten nuvažiuoti visai dienai pasėdėti prie Coursera paskaitų, nes ten sukurta jauki akademinė aplinka. Yra kavinė, kur galima nusipirkti pavalgyti, bet yra ir mikrobangų krosnelė pasišildyti savo atsineštą maistą. Kavos aparatas tik va nevisada grąžos nori duoti. Bet man maloniausia yra stebėti, kaip mielai biblioteka yra lankoma įvairaus amžiaus studentų, netgi anksti ryte arba vėlai vakare čia pastebimas judėjimas. Tokios vietos reikėjo jau seniai- įsivaizduokite, kad atsitiko blogas oras, nėra ką veikti, vėlu ir visos įdomios vietos užsidaro...Galite bet kada čia atvažiuoti, patogiai įsitaisyti skaitykloje, ir šiltai sau intelektualiai leisti laiką.

Kūtvėlos reportažas apie Saulėtekyje esančią biblioteką: Naujoji VU biblioteka -architektūros šedevras ir moterų rankinukų draugas.
Bibliotekos tinklalapis: Nacionalinis atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centras.

Tuo pačiu noriu pastebėti, kad neseniai renovuota Karoliniškių biblioteka, plušama renovuojant ir Mickevičiaus biblioteką. Labai džiugu, kad skiriama lėšų šiems projektams, nes bibliotekose ne tik galima sutaupyti skolinantis, o ne perkant, brangias knygas, bet ir lankyti, pavyzdžiui, kompiuterinio raštingumo kursus. Tikiuosi, bibliotekų veikla ateityje plėsis apimdama parodas ir seminarus, viešas paskaitas visuomenei.




2. Vilnius turi Bernardinų sodą. Pačiame senamiesčio centre esanti erdvė yra pagaliau atverta miestiečiams ir turi stulbinamą pasisekimą. Nors kritikai pačepsi lūpmis dėl takelių dangos, nevisada muzikinę programą atliekančio fontano, šunų ir dviračių, bet reikia pripažinti, kad sodo-parko lankomumas muša visus rekordus. Sode yra keletas kavinių, mokamas WC. Gidams kartais tenka pasukti galvą, kur nukreipti reikalo prispaustus turistus, todėl papildomas tokio taško atsiradimas yra labai sveikintinas. Staliukai šachmatams būna pastoviai užimti vyresnio amžiaus šio sporto mėgėjų, vaikai šeria antis batonu Vilnelės pakrantėje, mamos su vaikais turi atskirą žaidimų aikštelę, kuri tiesiog kupina mažųjų piliečių.

Bernardinų sodas Vilniuje.

Sodo augmenija rūpestingai prižiūrima, yra geriamo vandens fontanėliai. Gėlės ir augalai nuolatos atnaujinami pagal sezoną, todėl niekada nenuobodu akiai. Sodas noriai lankomas ir turistų. Vilnius ir bendrai paėmus yra žalias miestas, kur bebras nebijo išlipti į krantą. Nors, mano nuomone, buvo paskubėta sodą atidaryti, kai ne visi laidai dar buvo sujungti ir šiaip dar buvo ką veikti meistrams, bet dabar jau visi nereprezentaciniai dalykai paslėpti, sodas-parkas puošiasi naujomis skulptūromis. Nyderlandų karalystės ambasada buvo padovanojusi tulpių, iš kurių buvo pasodintas Vytis. Šis simbolinis gestas buvo skirtas paminėti Baltijos kelio 25-sias metines ir Lietuvos pirmininkavimą Europos Tarybai. Iki tol bevardė tulpių rūšis buvo pavadinta Gintarine Lietuva. Specialiai šioms tulpėms pasodinti atvyko gerai žinomo Keukenhof parko specialistai. Keukenhof'as tulpėse kaip koks Versačis suknelėse, kad aiškiau būtų, koks čia prestižinis dalykas.

Kūtvėlos reportažas iš Bernardinų sodo atidarymo: Bernardinų sodas Vilniuje: akimirkos ir įspūdžiai iš atidarymo.

3. Vilnius turi mažosios architektūros elementų, kurie miestui suteikia žavesio ir paslapties. Tiesa, juos dar reikia žinoti kur rasti-bet argi tai ne nuostabu, vis naujai atrasti savo miestą?

Peliukas Aušros vartų g. prie firminės "Džiugas" sūrio parduotuvės-naujausias Vilniaus gyventojas.

"Medeinė", kiemelyje iš Stiklių g. M. Grušas, 1988 m. 

Norintiems susipažinti išsamiau su Vilniuje esančiomis skulptūromis ir paminklais rekomenduoju įsigyti knygą "Vilniaus skulptūrų kelias", išleistą Modernaus meno centre 2013 m.

4. Vilniuje yra Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai. Esu akredituota gidė, todėl turėjau galimybę iš arčiau susipažinti su muziejaus veiklos užkulisiais ir veiklos filosofija. Man labai patinka tai, ką jie kuria. Tai-paminklas mūsų valstybingumui, kurio patriotinė vertė mūsų jaunosios kartos auklėjimui yra jokiais pinigais neišmatuojama. Norintys patys tuo įsitikinti-susisiekite dėl eksursijos. Kaip sakė vienas mano pažįstamas po pasivaikščiojimo po ekspoziciją: "Atsargiai, jūsų neigiama nuomonė dėl muziejaus gali pasikeisti".

LDK valdovų rūmai.

Muziejus dar nepilnai įrengtas, lankymui atverta apie 53% erdvių. Jį galima laikyti jaunu muziejumi, bet 2013 metais čia buvo eksponuojamas juvelyrikos šedevras iš Ermitažo muziejaus.

Žygimanto Senojo skrynelė iš Ermitažo rinkinių. Adomo Rutkausko nuotrauka.

Šios skrynelės viešnagė pas mus buvo papildyta viešomis paskaitomis visuomenei apie Jogailaičių papuošalus. Iki Vilniaus, ši skrynelė buvo iš Sankt Peterburgo išgabenta tik į Maskvos Kremlių, Madrido Prada ir Niujorko Metropolitano muziejus. Prieš tokiam jautriam eksponatui (visgi XVI a.) atkeliaujant, mus aplankė Rusijos muziejininkai ir apžiūrėjo, ar yra tinkamos sąlygos parodai: apsauga, klimato kontrolė, gaisro gesinimo sistemos, ir t.t. Ir taip mūsų jaunutis muziejus buvo pastatytas šalia tokių muziejininkystės banginių kaip Ermitažas, Prada ir Metropolitanas.

O štai 2014-siais buvo surengtos tik dvi tarptautinės gobelenų parodos. Viena jų buvo Vilniuje, mūsų LDK valdovų rūmuose, o kita- Niujorko Metropoliano muziejuje. Mūsų muziejus vėl prilyginamas Niujorko garsenybei, o paroda buvo vėlgi papildyta paskaitomis visuomenei. Šiai parodai buvo įsigytas specialus apšvietimas, nes šimtmečius menantys meniniai audiniai yra labai jautrūs šviesai. Kaip sakė gobelenų parodos pabaigtuvių metu paskaitą skaičiusi gobelenų specialistė, eksponatus parodai savininkai paskolino tik įsitikinę, kad Lietuva-tai ne Rusija, kurioje, kaip ir Saudo Arabijoje, tokios vertybės paslaptingai dingsta. Lieka tik apgailestauti, kad neatsirado mecenato, ir nei vienas iš parodos eksponatų nepasiliko Lietuvoje.

Šiuo metu LDK valdovų rūmai-muziejus turi tokią reputaciją, kad muziejinkai iš Paryžiaus Luvro siūlo bendradarbiauti surengint parodą apie Henriką Valua.

Ermitažas, Prada, Metropolitanas, Luvras- čia Jums ne juokas.

Kalbant apie muziejus, čia dar ne pabaiga. Vilnius turi neseniai atidarytą Vytauto Kasiulio muziejų, Radvilų rūmų sparne bus įkurtas Mados muziejus (kurio kolekciją padovanos garsus mados guru Aleksandras Vasiljevas, duok Dieve jam sveikatos ir ilgų gyvenimo metų), kuriame bus eksponuojama ir Arbit Blat darbų paroda, buvusiame Lietuvos kino teatre bus įkurtas Modernaus meno centras. Tikiuosi, Sporto rūmai ir Litexpo parodų centras irgi bus modernizuoti ir pritaikyti aktyviai kultūrinei veiklai.

5. Vilniaus vaizdai ir panoramos yra vienos iš geriausiai miesto slepiamų paslapčių. Neseniai pasirodė straipsnis ​Vilniaus senamiesčio grožis atsiveria iš paukščio skrydžio, kuriame pasakojama apie panoraminius Vilniaus vaizdus. Naujausias šios temos pasiekimas- Vilniaus Arkikatedros Bazilikos varpinė, kuri pagaliau atverta lankymui.

Vilniaus panorama iš Šv. Jonų bažnyčios varpinės. 

Iš ten pat.

Manau, kad judama labai gera linkme. Turistiniai objektai turi būti tiek pažintiniai, tiek pramoginiai, suteikiantys informacijos ir gerų emocijų. Piktos tetos tamsiose salėse kur viskas po stiklu ir skendi pagrabo tyloje turi nueiti nuo scenos. Vis daugiau erdvių turi būti atveriama lankymui ir edukacijoms. Kai jau bus sezono metas ir dirbs visos straipsnyje išvardintos lankytinos vietos, Kūtvėla būtinai padarys teminį reportažą.

Kūtvėlos reportažas apie Vilniaus panoramą: Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios varpinė ir vaizdas nuo jos ir daugiau nuostabių nuotraukų.

6. Vilniaus parduotuvėse galima nusipirkti gurmaniško maisto. OK, ne tik Vilniaus parduotuvėse, bet aš tai apsiperku Vilniuje, į Suvalkus kasdien po darbo neprivažinėsi. Bet kad Baltupių IKI radau viską, ko man prireikė pasigaminti pastai su brokoliais pagal Džeimio Oliverio receptą ir nereikėjo knistis per pusę miesto kokio vieno ingrediento į Akropolį, tai man suteikė daug džiaugsmo. Tiesa, tos marinuotos krievabudės IKI lentynose man pasitikėjimo kol kas nekelia. O apie gurmanų meką "Assorti" rašė Andrius Užkalnis. Eastanbul parduotuvės asortimentą jau galima rasti ir Ozo prekybos centre.

Humusas su pievagrybiais, receptas iš Izraelio.

Lietuviškas pasas suteikia galimybę keliauti ir bevizį režimą su daugeliu įdomių šalių. Iš kelionių vietoje magnetuko ant šaldytuvo pradėjau vežtis receptų knygas. Vilniuje galima rasti nusipirkti vis daugiau ir daugiau egzotiškų ingredientų, per pastarąjį dešimtmetį lietuvių kulinarijos supratimas prasiplėtė 150 laipsnių. Jau vien ta gausybė kulinarinių blogų ir hispteriškų burgerinių atsiradimas kalba apie atsiradusią rinką. Va šiandien apsilankiau Eastanbule Ozo prekybos centre ir nusipirkau kuskuso kruopų. Dabar tik protingas knygas pavartyti reikia, kokį receptą su cukinijomis susirasti.

7. Vilnius po truputį kuria pažintinius takus. Ir šiaip iš Vilniaus nesunku pasiekti gerą pažintinį taką (mėgstu Varnikus Trakuose). Pažintiniai takai suteikia miesto gyventojui galimybę bent trumpam pasitraukti nuo miesto šurmulio ir pasimėgauti gamta. Tam iš tiesų nereikia didelių pastangų, tik susikrauti krepšelį maisto ir pasiimti kokį patiesaliuką. Man labiausiai patinka tokie takai, iki kurių galima atvažiuoti visuomeniniu transportu, nes tada toks takas yra integruotas į miesto gyvenimą. Taipogi, nespjaunu ir į tarpmiestinį susisiekimą autobusais arba traukiniais. Automobiliu važiuočiau tik surinkus pilną ekipažą, kad mažesnė žala gamtai būtų daroma.

Pūčkorių pažintinis takas Vilniuje.

Ten pat.

Antakalnio Sapieginės pažintinio tako gyventojas.

Tikiuosi, šiuo metu labai stipriai apleistas Vingio parkas sulauks, kad "ir jo gatvėje apvirtų fūra su alumi", ir bus sutvarkytas bei pritaikytas padoriam lankymui. Naujausias pažintinis takas Vilniuje buvo atidarytas 2015 m. sausio mėnesį Pavilnių regioniniame parke esančiose Ribiškėse. Apie ją galite pasiskaityti Mariukas M: Trasa "Ribiškių vingiai" reportaže.

Kūtvėlos reportažas apie Pūčkorius: Pūčkoriai- Vilnios perlas arba Kūtvėla visiškame sutrikime.
Kūtvėlos reportažas apie Antakalnį: Antakalnio turistinių galimybių sudija su Kūtvėla.

8. Vilniuje gausias pajėgas sutelkė Lietuvos Gamtos fondas. Kaip jau ne kartą esu sakiusi, nėra Nepriklausomybės be atsakomybės už savo artimą ir už savo aplinką. Šiuo metu vyksta varlių migracija ir savanoriai padeda joms saugiai susirasti poravimosi partnerį.

Vingio parke Vilniuje apribotas mašinų eismas iki kol baigsis varliagyvių migracija. LGF plakatas.

Kūtvėla padeda statyti apsaugines tvoreles varlėms. 

Kūtvėlos reportažas apie varliasaugystę: Varliagyvių niokotojų siaubo Kūtvėlos reidas į Vingio parką: kodėl mes turime tokį turtą viduryje miesto, bet tik spjaudome ir gaudome?

O prieš porą savaičių buvau surengusi ekskursiją po Vilnių, kurios metu surinktos lėšos buvo paaukotos šikšnosparnių apsaugai. Jos bus panaudotos sutvarkyti Aukštųjų Panerių tunelį, kur žiemos miegu miega šimtai šikšnosparnių. Nelaiku pabudę iš miego, jie tiesiog miršta badu-vienam šikšnosparniui reikia bent 4000 uodų per naktį. O iš kur uodai žiemą? Ekskursijoje dalyvavo ir žurnalistė Inga, kuri labai gražiai parašė apie mūsų iniciatyvą: Kaip padeda šikšnosparniams gerai išsimiegoti.

Neklausk, ką gamta gali tau duoti, o klausk, ką tu gali duoti gamtai.

9. Vilniuje yra oranžiniai dviračiai. Pirmas blynas prisvilo žiauriai, nes 840 vienetų dviračių buvo išvogti arba sugadinti per rekordinį laiką, bet jie išėjo tam, kad sugrįžtų. 270, 000 tuometinių litų projektas buvo suniokotas momentaliai, bet buvo išmoktos ir naudingos pamokos. Šiuo metu Vilniuje yra 37 dviračių nuomos punktai, paslauga aktyvi visą parą, pirmas pusvalandis yra nemokamas. Dabar panašiu principu veikia ir automobilio City Bee nuoma su 50 km nemokamo važiavimo. Matau, kaip noriai žmonės naudojasi tiek dviračiais, tiek automobiliais, ir man tai patinka.

Asociatyvinė nuotrauka: Kūtvėla dalyvauja Panevėžio "Aukštaitijos siaurojo geležinkelio"  žygyje Anykščiuose. 

Dvirčių įtraukimas į miesto eismą ir trumpalaikė automobilių nuoma suteikia Vilniui išmanumo, šiuolaikiškumo, patogumo, kuria europietiško miesto įvaizdį. Dviračių nuoma tokiu principu kaip Vilniuje jau seniai naudojama Europoje, todėl džiugu, kad ir mes neatsiliekame nuo gerosios Europos praktikos.

10. Vilniuje gyvena Kūtvėla. Vilniuje randa terpę, įleidžia šaknis ir klesti beprotiškiausi projektai. Kai pabandžiau suskaičiuoti, net abiejų rankų pirštų neužteko, teko nusimauti kojines.

10 a) Burbuliatorius. Apleistoms, merdinčioms erdvėms reanimuoti tokios iniciatyvos kaip Burbuliatorius yra nuostabi idėja, kuri netruko išplėsti savo geografiją.

Kūtvėla burbuliuoja.

Sezono metu burbuliuoja virš 10 Lietuvos ir užsienio miestų. Viskas, ko reikia, yra sutartu metu ateiti į sutartą vietą ir pūsti muilo burbulus. Toks renginys Vilniuje pritraukia daug smalsuolių, nustebina apie renginį nieko nežinojusius praeivius, suteikia puikių nuotraukų žurnalistams. Tai yra puiki proga po darbo susimatyti su draugais, o paskui nueiti kur nors kavos išgerti.

10b) Kačių kavinė. Net ne viena, o dvi. Esu keletą kartų buvusi Pylimo g. kačių kavinėje. Tiesą pasakius, meniu ten paprastas, bet lankytojų magnetas ten yra katės. Man patinka socialinis aspektas, kad į kavinę priimtas dirbti benames kates lankytojai gali įkatinti į savo šeimas, taip suteikdami namus beglobiui padarui. Kačių kavinės labai populiarios Japonijoje, kur dėl riboto gyvenamojo ploto žmonės tiesiog negali laikyti naminio gyvūno.

10c) Lukiškių aikštėje esančios Šv. Apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios besikeičiančio fasado neįmanoma nepastebėti. Netrukus iš čia sklis kariliono muzika. Šešiasdešimt vienas varpas sudarys didžiausią Baltijos šalių karilioną. Bažnyčia bus ne tik maldos ir susikaupimo vieta, bet ir turistų traukos centras, kur bus galima susipažinti su Domininkonų ordino istorija ir veikla.

Lukiškių aikštės bažnyčia. Kairiajame altoriuje kol kas-tik Madonos abrozdėlio kopija, originalas restauurojamas.

Prano Gudyno restauravimo centrui jau nuspręsta Kultūros ministerijoje šiemet suteikti finansavimą modernizacijai. Aš esu tuom labai patenkinta, nes čia restauruojami vertingi dailės kūriniai, kurie grįžta ten, iš kur sovietiniais metais buvo pašalinti arba tapo režimo aukomis ir buvo sunaikinti. Vienas tokių sugrįžtančių kūrinių yra Lukiškių Madona, 2013 m. sugrąžinta po restauracijos. Meno istorikai šį paveikslą laiko seniausiu molbertinės sakralinės dailės kūriniu Lietuvoje (ir buvusioje LDK taip pat), datuojama XIV a. pab.-XV a. pr. Šis paveikslas yra Smolensko Hodegetrijos tipo ikona. Neatmetama galimybė, kad ši ikona į Lietuvą atkeliavo XVII a. iš Rusijos kokio nors karinio konflikto metu.

Prano Gudyno restauravimo centro parengta informacija apie Lukiškių Madoną: RESTAURUOTAS SENIAUSIAS PAVEIKSLAS LIETUVOJE – LUKIŠKIŲ DIEVO MOTINOS IKONA.
Kūtvėlos reportažas dar prieš restauruotos Madonos sugrąžinimą Domininkonams: Bažnyčia prie Lukiškių aikštės.

10d) Prisikelia ir kitos nusiaubtos, nuasmenintos, išniekintos Vilniaus bažnyčios. Bernardinų ansamblis jau gali pasigirti mediniais altoriais ir sugrįžtančiais paveikslais.

Bernardinų ansamblis Vilniuje.

Bernardinų ansamblis vienas pirmųjų Vilniuje parodė verslumo pavyzdį. Šiuo metu galima užsisakyti ekskursijas ir grupėms, ir pavieniams asmenims. Ekskursijos metu apžiūrimos šiaip maldininkams arba paprastiems turistams neprieinamos ansamblio dalys, kaip vidinis kiemelis, choro patalpa, kriptos, ilgojo maršruto metu užlipama pasigrožėti Vilniaus panorama. Tokios ekskursijos labai priartina tikėjimą prie žmonių, nes mes vis dar įpratę maldos namuose elgtis "tyliai kaip bažnyčioje". Nors iš mano pažįstamų asmenų nedaug kas yra buvęs tokioje eksursijoje, nes galvoja, kad bus baisi nuobodybė, aš sakau, kad geriau vieną kartą pamatyti negu dešimt kartų išgirsti. Apie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmus irgi panašiai kalbėjo- betoninis monstras, Brazausko mauzoliejus, ir panašius kliedesius teko girdėti, bet dabar visi didieji kritikai nutilo kaip pelės po šluota.

10e) Neries krantinės tvarkymo projektas. Šiuo metu jinai tikrai yra stipriai apleista, todėl labai tikiuosi, kad ją pavyks iš šabakštyno padaryti reprezentacine Vilniaus vieta. Projektą galima peržiūrėti čia: Neries krantinės projektas.

10f) Didysis Vilniaus fontanas Neryje. Projekto idėjos autorius- Žydrūnas Eimutis. Planuojama šį fontaną įrengti prie Baltojo tilto Vilniuje. Pasižiūrėkite 2 min. trukmės vizualizaciją.

10g) Japoniškas sodas. Labai gerbiu alytiškį Kęstutį Ptakauską, idėjos autorių. Jis atstovauja Lietuvai įvairiuose prestižiniuose renginiuose užsienyje ir garsina mūsų šalį. Japonijos ambasada Lietuvoje yra projekto globėja. Sodą projektuoja Shiro ir Yukihiro Nakane. Japoniškam sodui jau išrinktas vardas- Taku Soku En, t.y. Purvą nuo Pėdų Nuplaunantis. Projekto tinklalapis: Vilniaus Japoniškas sodas.

Asociatyvinė nuotrauka: Kūtvėlos aplankytas Kyoto stiliaus japoniškas sodas Londone.

10e) Nemokami kultūriniai renginiai. Ypatingai rekomenduoju sekti Japonijos ambasados naujienas, nes ji labai dosniai remia tokius projektus ir nemokamai galima susipažinti su pasaulinio garso japonų menininkų kūryba. Patariu įsidėmėti Vilniaus renginių mozaika tinklalapį ir jame skelbiamas naujienas apie nemokamus renginius.

Ir dar, ir dar.

Metas pakalbėti ir apie skaudamas Vilniaus vietas.

1) Viešasis transportas. Lėtas, nešvarus, nesilaikantis grafiko. Švieslentės jau kartais pataiko parodyti realų autobuso atvažiavimo laiką, bet Ozo ir Kalvarijų g. sankirtoje dar biškį grybauja. Nors greitieji autobusai kaip mintis yra puiki, daugeliui keleivių iki pirmos greitojo autobuso stotelės tenka nemažai paeiti. Justiniškėms skirtas 43 maršruto autobusas yra siaubingai senas ir lėtas. Tokio dydžio mieste kaip Vilnius iš Justiniškių iki Stoties važiuoti 45 min. yra nusikaltimas. Vis tiek neišsprendžiama keleivių be bilieto problema. Man patiko sistema, kai buvo įlipama per priekines duris ir tas mažas formalumas išsprendžiamas vietoje. Taip yra Berlyne ir Londone, ir niekas neverkia. Vairuotojai dėvi kostiumus ir sveikinasi su keleiviais. Kodėl aš turiu mokėti už tuos keturis chuliganus (tris vyrus ir moterį) pastoviai važiuojančius į Baltupį be bilieto? Jau nekalbant apie tai, kad turime 24/7 dirbančią biblioteką ir paliekame ją be naktinio transporto.

2010-ųjų vasarą lipimo per priekines duris sistemą buvo įvedęs ir Vilnius. Nepraėjus nė metams savivaldybės įstaiga „Susisiekimo paslaugos“ džiūgavo, kad ketvirtadaliu sumažėjo važiuojančiųjų be bilieto, pačių bilietų parduota beveik penktadaliu daugiau, tikėtasi gauti iki 8 mln. lt papildomų pinigų.- rašė Kauno Diena.


2) Pėstieji savižudžiai. Pėsčiųjų be atšvaito ir einančių per raudoną šviesą mastai vis dar stulbinantys.

3) Muziejai retai taiko nemokamą lankymą. Manau, kad valstybinių švenčių dienomis visi be išimties iš biudžeto išlaikomi muziejai turi dirbti ir jų lankymas tą dieną turi būti nemokamas.

4) Apdergtas dažais Vilniaus senamiestis. Ypač baisi turistų lankoma Bernardinų gatvė. Aš rimtai imčiausi gaudyti tokius vandalus, juos aprengčiau oranžiniu kombinezonu su užrašu "Aš dergiu miestą, o jūs mokate už jo valymą" ir pristatyčiau kuopti Neries pakrantes nuo šiukšlių.

5) Kavos invazija į mūsų puodelius. Labai trūksta geros arbatinės su kokybiškos arbatos pasirinkimu. Mano svajonė yra atidaryti nedidelę arbatinę, kurioje būtų patiekiama ir tradicinė popiečio arbatėlė, rengiamos paskaitos apie arbatas, pasakojama apie keliones.

Vilnius iš Bernardinų bažnyčios varpinės.

Komentaruose kviečiu pasisakyti kodėl Jūsų miestas yra supermiestas, kokias problemas matote, sutinkate ar nesutinkate su Kūtvėlos čia išsakyta pozicija apie Vilnių, ir šiaip tiesiog galite parašyti "Geras reportažas".

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla