Trumpa išvyka į Briuselį. Pirmoji diena.

Pašokti iki Briuselio paskatino tiesioginio skrydžio kaina-vos 29 eurai į abi puses iš Vilniaus. Žinoma, tokią kainą pagavau iki kelionės likus geriems porai mėnesių. Europos Sąjungos sostine tituluojamas Briuselis gali būti labai brangi turistinė patirtis dėl išpūstų kainų, bet Kūtvėla kai nori tai moka pigiai prasisukti, o pigiai nebūtinai reiškia blogai. Briuselis kažkodėl tarp keliautojų neturi geros reputacijos, jam patariama skirti ne daugiau kaip vieną dieną, o dar geriau tai išvis į tą Briuselį nekeliauti, nes ten tiesiog gėjropiečių lizdas! Tos gėjropos tai labiausiai ir bijojau, visas tris dienas vaikščiodama po miestą vis neramiai dairiausi per petį. O kad nebūtų per gerai, Ryanair mus nubogino į ne tai kad užmiestyje, o net kitame Belgijos regione esantį Charleroi (tarti-"Šarlerua") oro uostą, kuris priminė labai didelį spygliuota tvora aptvertą kalėjimo kiemą. Mano skrydis buvo vėlyvas, todėl lietingą naktį maklinėti po prastai paženklintą oro uosto teritoriją nebuvo labai malonu, tik tiek, kad ten maklinėjo visas lėktuvas iš Vilniaus. Šiek tiek nerimavau ar viskas bus gerai, nes iš oro uosto buvo likę vos keli oro uosto autobuso reisai į Briuselį, o Vilniuje į mūsų lėktuvą įsėdo dar laukiamojoje salėje alkoholiu apsišildę baltarusiai (sprendžiu iš Minsko "Dinamo" marškinėlių). Šie keleiviai ne tik nesupranto ką jiems angliškai sako skrydžio personalas, bet ir spoksojo buku žvilgsniu kažkur į horizontą, įgulai teko išsikviesti iš kabinos pilotą... Laimei, skrydis apsiėjo be Oginskio polonezų. Bilietus į oro uosto autobusą rekomenduoju įsigyti iš anksto, nes tada turite teisę įlipti prieš bilieto neturinčius keleivius, kurie atsiskaityti autobuse gali tik kreditine kortele ir tik esant laisvoms vietoms. Briuselio viešbučiai mane pašiurpino savo kainomis, todėl džiaugiausi radusi nebrangų hostelį, kur keturviečiame moterų kambaryje su privačiais patogumais gavau nebrangią nakvynę ir kuklius pusryčius. Visuomeninį transportą ir muziejus padengė Brussels Card 72 val, kurią man maloniai suteikė Briuselio turizmo atstovai iš Visit Brussels.

Kūtvėla lankosi Europos parlamente.

Pakeliui į gėjropą. Biškį baisoka, bet gal kaip nors išsivartysim? 

Oro uosto autobusas buvo pilnas. Važiavome naktį, todėl gerai apylinkių apžiūrėti nepavyko. Pats autobusas buvo kuklus, nei rozečių pasikrauti telefonams, nei wi-fi, nei jokių tarpinių sustojimų, o išlaipino mus prie Gare du Midi/Zuid stoties. Tai viena iš didesnių Briuselio geležinkelio stočių, tačiau viskas jau buvo uždaryta nakčiai. Man reikėjo iš turimo kupono išsigryninti visuomeninio transporto bilietą, todėl pusvalandį sukau ratus, kol radau šiam tikslui tinkamą bilietų automatą. Pirmas vaizdas išėjus iš stoties buvo sukrečiantis- šlapimo smarvė, kalnai šiukšlių, čia pat prie bilietų automato mieganti benamė...Šiaip ne taip išsireikalavau savo bilietą iš bilietų automato ir pabandžiau susigaudyti visuomeninio transporto schemoje. Man pagelbėjo jauna, kiek išgėrusi, bet linksmai nusiteikusi mergina, kuri palaikė mane pradedančiąja imigrante ir nustebo sužinojusi, kad aš-tik turistė. Man pasisekė, nes reikalingas tramvajus buvo už kelių minučių, o tai buvo vienas iš paskutiniųjų tos nakties reisų, būtų tekę kulniuoti iki hostelio naktį tamsiomis gatvėmis ir aptvertomis statybvietėmis. Tiesa, visi tie keisti stoties žmonės laikėsi ramiai ir žiūrėjo savo reikalų, aš jau pradedu nebesistebėti tokiomis didelių, "išsivysčiusių" šalių benamių ir šiaip valkatų gyvenimo aplinkybėmis, nors joks žmogus neturėtų gyventi gatvėje. Kelias dienas Briuselyje važinėjau visuomeniniu transportu-autobusais, tramvajumi, metro- ir stebėjau žmones: madingiausiai pagal paskutinio sezono trendus Briuselyje rengiasi jaunos ir gana ryškiai pasidažiusios tamsiaodės moterys, daug hidžabus ryšinčių ir po ilgais paltais pasislėpusių musulmonių kaip tik priešingai išsiskiria savo kukliais aprėdais, šiaip daug žmonių buvo apsirengę poprasčiai, galbūt taip atsitiko dėl lietingo ir vėjuoto oro. Jeigu Europos Sąjungos sostinėje tie auksiniai pinigėliai ten žeme ridinėjasi, tai ne visi juos randa.



Mano hostelis buvo netoli nuo tramvajaus sustojimo tyliame rajone (čia ryte vietinėse kepyklėlėse musulmonės kepė duoną, o arabiškais rašmenimis iškabas išsikabinę marokiečiai vyrai kilnojo sunkias dėžes su vaisiais ir daržovėmis, tai kaip ir nereikia stebėtis, kad rajonas tylus). Buvo jau gerokai po vidurnakčio, bet buvau iš anksto susirašiusi su hostelio administracija dėl vėlyvo atvykimo, įsiregistravau, susimokėjau, greitai įsikūriau savo lizdelyje antrame dviaukštės lovos aukšte ir porą valandų numigau. Briuselyje buvau susidėliojusi didelę pažintinę programą, todėl labai ilgai drybsoti pataluose nebuvo kada. Pusryčiai prasidėjo nuo septynių valandų ryto. Hostelis buvo tylus, daug šeimų su mažais vaikais. Dar užsisakinėdama čia nakvynę pasiteiravau, ar čia nėra amžiaus cenzo, nes hosteliai dažnai orientuojasi į jaunimą ir po 35-erių metų amžiaus nebegalima juose apsistoti (tai dažnai nurodoma kur nors rezervacijos pabaigoje mažytėmis raidytėmis, todėl visada geriau susirašyti su hostelio administracija pasitikslinti). Pusryčiauti žmonės rinkadavosi neskubėdami, tai Kūtvėla visada buvo pirma prie padėklų.

Kai kas pusryčių visgi atėjo pirmiau už Kūtvėlą.

Hostelį įvertinu daugiau negu teigiamai, nes čia įleidžia pasišildyti benamį katuką, kuris dažnai užsuka. Katukas drybsojo sau ant minkštasuolio, leidosi paniurkomas, todėl galiu patvirtinti, kad jo kailis gražus ir katukas atrodė sotus, visiškai nesikabinėjo prie hostelio gyventojų kniaukdamas maisto. Šiek tiek skubėjau, nes pažintį su Briuseliu buvau numačiusi pradėti nuo Europos parlamento, kur lankytojai įleidžiami tam tikra tvarka, pirmas numatytas lankytojų įleidimas buvo 9.00 val., todėl bent penkiolika minučių iki tol reikėjo jau būti vietoje ir praeiti saugos patikrą, o kitas užėjimas bus tik 10.00 val. Gana stipriai lynojo, toks oras žadėjo būti visą savaitgalį. Kiek pablūdinau ieškodama metro.

Kūtvėla bene pavojingiausiame Briuselio rajone. Šioje metro stotyje 2016 m. buvo įvykdytas teroristinis išpuolis. Paryžiaus teroro išpuolio vykdytojai irgi buvo iš šio Briuselio rajono. EDITED: teroristinis išpuolis buvo šioje metro stotyje, bet pavojingasis rajonas yra Molenbeek rajonas, labai panašiu pavadinimu. Redakcija dėkoja pastabiai skaitytojai už pastabą. 

Metro orientacijos sistema neregiams. 

Kiek sudėtinga buvo iš pradžių susiorientuoti kokia kalba tame Briuselyje viešieji miesto užrašai veblena, ne visur buvo užrašyta angliškai, bet visur buvo galima susikalbėti angliškai. Bet kas gi tas Briuselis? Miestą 580 metais įkūrė Šv. Gaugerikas (kitur- Šv. Gery), Cambrai vyskupas-dabar Cambrai priklauso Prancūzijai. Legenda pasakoja, kad vyskupas rizikuodamas savo gyvybe keliavo gūdžiu mišku, o kaip padėką Dievui už saugią kelionę jis pastatė nedidelę koplyčią mažoje saloje Senos upėje. Šimtu metų vėliau ta maža salytė jau buvo svarbus kaimas Broeksele, kas vietos kalba reiškė nelabai ką gero- "namas pelkėje". Miestas čia išaugo tik XI a., o XII a. Briuselis tapo pašto kelio stotimi tarp Briugės ir Kelno. Miestas sparčiai augo ir ypač suklestėjo valdant Burgundijos kunigaikščiams, nesumenko ir patekus Habsburgų valdžion, o į Briuselį buvo perkeltas Nyderlandų administracijos centras. Skaudus įvykis buvo 1695 m. miesto nusiaubimas Liudviko XIV karų metu-sudegė daugiau kaip keturi tūkstančiai Briuselio pastatų. Po Napoleono karų pabaigos situacija kažkiek stabilizavosi, Briuselis (eilinį kartą) buvo prijungtas prie Nyderlandų, bet 1830 m. galiausiai savo nepriklausomybę nuo jiems primestos valdžios regionas išsikovojo. Briuselis tapo naujos šalies sostine, į sostą sėdo Leopoldas I. Šiandien Belgija susideda iš dviejų regionų-Valonijos ir Flandrijos, oficialiai yra trys regiono kalbos: prancūzų, olandų ir, pasienyje su Vokietija, vokiečių. Briuselis yra de facto Europos Sąjungos sostinė. Šiandien Briuselyje gyvena apie 2 mln gyventojų. Iš tiesų, Briuselio istoriją galima skelti į tris dalis: įvairūs okupaciniai režimai iki 1830 m., nepriklausoma Belgija nuo 1830 m. ir Europos Sąjungos centras nuo maždaug 1960 m. Atskirai išskirčiau skaudžią ir nepamirštamą Belgijos Kongo istoriją ir Belgijos žydų istoriją.

Europos Sąjungos administracijos kvartale galima praleisti visą dieną pažindinantis su ES istorija ir šios organizacijos veikimo principais. Lankytojus priima Europos parlamentas, Europos stotis, Parlamentariumas, Plenarinių posėdžių salė, Europos istorijos namai. Apsilankyti čia galima nemokamai, tik reikia turėti asmens dokumentą. Jeigu nežinote ko tiksliai norite, informaciją apie visą kompleksą gausite "Europos stotyje". Mano pagrindinis šios kelionės tikslas buvo savo akimis pamatyti, kur priimami visi tie gėjropiški įstatymai, o gal netgi kokiam parlamentarui ką pikto šūktelti apie žiurkėnų teisių pažeidimus. Man pasisekė, nes pavyko į saugos patikrą atvykti laiku, tada audiogidų punkte mane išryškino kaip nelegalę ir nusiuntė atgal pas apsaugą ir pridavė į kampelį, kur sodinami pavieniai lankytojai, kuriems galioja kitoks maršrutas ir nėra gido, ten mane užregistravo pagal ID kortelės duomenis ir vėl praleido per tą pačią saugos patikrą, bet juk Kūtvėla nebūtų Kūtvėla jeigu ko nepriveltų. Antrą kartą audiogidą gavau be problemų. Rekomenduojama savarankiško apsilankymo Plenarinių posėdžių salėje trukmė-30 min. Jeigu registruositės ekskursijai su gidu, reikės susiplanuoti apie 1,5 h. laiko. Savarankiškai besilankantiems duodmas nemokamas audiogidas, galima rinktis bet kurią ES kalbą.

Ursulijus Lepečkojauskas lankosi Europos parlamente.

Sveiki atvykę į Europos parlamentą!

Kūtvėla lankosi Plenarinių posėdžių salėje Europos parlamente.

Kūtvėla ir Ursulijus Lepečkojauskas lankosi Europos parlamente.

Metalinė instaliacija. 

Plenarinių posėdžių salė. 

Ursulijus Lepečkojauskas nori mandato.

Kūtvėla irgi nori mandato.

Ursulijus Lepečkojauskas siunčia atvirukus iš Briuselio. Nemokamai!

Berlyno sienos fragmentas.

Plenarinių posėdžių salės pastatas. 

Labai čia zylioti nėra ko, realiai savarankiškai galima įkišti nosį į Plenarinių posėdžių salę iš lankytojų balkono ir suvaikščioti kur ir parlamentarai pėsti vaikšto. Tada užsukau į Parlamentariumą, kur galima detaliau sužinoti apie ES veiklą. Tvarka ta pati-asmens dokumento patikra, saugos patikra, nemokamas audiogidas. Čia pasakysiu, kad visuose Briuselio lankytinuose objektuose yra spintelės užrakinti daiktams, raktukas dažnai būna valdomas 1-2 eurų monetos užstatu, todėl galima nusivilkti viršutinius drabužius ir palikti kuprinę. Apsilankymas Europos Sąjungos administraciniame kvartale sustiprino mano pasitikėjimą ES kaip junginiu-labai nelengvai šalys suėjo į šią sąjungą, labai nelengvai jos buvo priimamos į tą privilegijuotųjų šalių būrelį, labai nelengvai atsisakoma asmeninių interesų vardan regioninių interesų...Didžioji Britanija savo pavyzdžiu rodo, kaip nelengva nutraukti įsipareigojimus. Taip kad "Vakarai mums padės".

Ursulijus Lepečkojauskas nepritaria kosmetikos bandymams su gyvūnais.

1991 m. įvykiai Lietuvoje.

2004 m. ES plėtra.

Čia ES vykdo rinkimų stebėjimą.

Interaktyvi salė.

Ar 2050 m. ES vis dar bus?

Spauda Parlamentariumo kavinėje.

Jeigu nuoširdžiai, tai dėmesio vertas man pasirodė apsilankymas Plenarinių posėdžių salėje, nes visgi ten priimami reikšmingi sprendimai, o Parlamentariumas man pasirodė toks nelabai kokybiškai sukaltas europinių lėšų įsisavinimo pavyzdys. Nemaža dalis ekspozicijų neveikė, praktiškai viskas pastatyta ant interaktyvumo (ekranai, audiogidas, video), bet kai prietaisas išėjęs iš rikuotės (ar rozetės) tai nieko ten doro nėra. Mano skoniui pernelyg šiuolaikiškai ir painiai įrengta ekspozicija. Žmonių buvo nedaug, vos vienas kitas lankytojas, todėl netgi kavinėje ilgai nesulaukiau kasininko. Šiaip ten darbo liaudis nelaksto kaip voverės be galvos, visi tokie atsipūtę, darbas tikrai ne vilkas ir į mišką nepabėgs, o jeigu ir pabėgs, tai miško problema.

Briuselio gatvės.

Mane nustebino Briuselio šiukšlių surinkimo tvarka-iki tol tokią buvau mačiusi tik Pietų Europos šalyse, kai šiukšlių maišai sukraunami tiesiog ant šaligatvių ar sukabinami ant specialių kablių namo sienoje. Šiukšlės Briuselyje surenkamos tam tikromis dienomis, todėl šiukšlių išnešimas ant šaligatvio per anksti gali uždirbti baudą. Briuselyje šiukšlės rūšiuojamos, bet vietoje mums įprastų konteinerių čia naudojami skirtingų spalvų šiukšlių maišai. Kiek suprantu, rožiniai šiukšlių maišai yra skirti plastikui, bet pastiką galima mesti ir į mėlynos spalvos šiukšlių maišus. Kai kur trūksta šiukšlių išvežėjų, todėl maišai su šiukšlėmis kiek užsibūna. Toliau susiradau garsiąją Briuselio aikštę. Lietus nesitraukė.

Gatvės gale matosi kažkas gražaus.

Grožio vis daugėja!

UNESCO simbolis. Briuselio aikštė Grand Place į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukta 1998 m.

Turistai pulkuojasi centrinėje Briuselio aikštėje.

110 m ilgio ir 68 m pločio aikštė yra Briuselio senamiesčio centras. Čia yra gražioji Briuselio rotušė, Karališkasis namas ir gildijų narių pasistatyti gražūs namai. Vakarais aikštė gražiai apšviečiama. Ši aikštė laikoma vienu gražiausiu Belgijos gotikos architektūros kūrinių. Rotušės pastatas buvo pradėtas statyti 1402 m. Jos viršūnę puošia Arkangelas Mykolas, nugalintis drakoną. Šiame pastate yra turizmo informacijos centras. Rotušė lankoma tik su organizuota ekskursija, į kurią galima užsirašyti minėtame turizmo informacijos centre. Dėl laiko stokos šį kartą į ekskursiją neužsirašiau, neypatingai sudomino ir XVIII a. interjero bei gobelenų aprašymai-ši epocha Europoje, išskyrus Marijos Antuanetės aplinką, mane mažai domina.

Briuselio rotušė.

Priešais rotušę stovi Karališkasis namas. Medinės šio pastato konstrukcijos datuojamos XVIII a, o pats pastatas senais laikais buvo kepėjų naudojamas kaip sandėlys. Laiko eigoje pastatas buvo perstatomas, vienu metu čia buvo valstybinės reikšmės kalėjimas ir du didikai čia praleido savo paskutinias dienas prieš egzekuciją 1568 m. Vėliau pastate įkurdintas mokesčių surinkimo centras. Kadangi Briuselis buvo valdomas jį užėmusių valdovų paskirtų administratorių, jie kažkodėl šį pastatą pavadino Karališkuoju namu, nors joks monarchas ten niekada nebuvo apsistojęs. Dabartinis pastatas iškilo XIX a. senuoju gotikos architektūros stiliumi remiantis originaliais planais. Centrinė arka papuošta dviem skulptūromis: Marija iš Burgundijos, kuri 1417 m. perleido pastatą miestui ir jos anūko Karolio V, kurio valdymo metais pastatas buvo perstatytas. Marijos iš Burgundijos ir Karolio V biografijas verta atidžiai pastudijuoti, ten įdomių dalykų pasitaiko. Dabar Karališkajame name veikia Briuselio miesto muziejus. Užsukau pasmalsauti.

Karališkasis namas.

Briuselio rotušės fasado detalė.

Briuselio rotušės fasado detalė.

Gildijos narių namai centrinėje aikštėje.

Dviejų upių fontanai.

Briuselio centrinė aikštė.

Muziejaus eksponatai.

Kopūstienę srėbti reikia iš štai tokio indo.

Gobelenas.

Briuselis buvo svarbus administracinis centras, čia suklestėjo prabangos prekių rinka. Atskiro paminėjimo verti Briuselio audimo manufaktūrose nuausti gobelenai. Jau XV a. vid. iš Araso, Turnė, Lilio ir Briuselio gobelenai buvo eksportuojami į kitas šalis. Briuselio gobeleno manufaktūros išklio XV a. pab., nes Araso ir Turnė manufaktūros patyrė nuosmukį, Burgundijos dvaras pasirinko Briuselį savo centru, o 1476 m. šv. Luko gildija išsirūpino monopoliją kurti kartonus (paveikslus, pagal kuriuos audžiami gobelenai). Ypač Briuselį išgarsino Popiežiaus Leono X užsakyti "Apaštalų darbų" serijos gobelenai pagal dailininko Rafaelio kartonus-šių gobelenų sukūrimo istorija verta atskiro pasakojimo. Europos turtuoliai vis labiau pamėgo Briuselio gobelenus, todėl Briuselio meistrai vis labiau tobulino savo įgūdžius ir kūrė nuostabius darbus. Žinoma, Europoje-Italijoje, Prancūzijoje- kūrėsi konkurencingos gobelenų manufaktūros, jas rėmė vietos valdovai ir didikai, bet iki Briuselio apsukų jiems buvo toli. Situacija pasikeitė nuo 1520 m. kilus religiniams karams (Briuselyje kalvinistai puldavo katalikų bažnyčias ir išniekindavo šventųjų statulas), kai nuo persekiojimo ir represijų protestantų tikybą išpažinę meistrai bėgo iš Briuselio į prieglobstį pažadėjusias Vokietijos žemes ir su savimi išsinešdavo vertingus gobelenų audimo įgūdžius. Pabėgėliai iš Briuselio masiškai pasitraukė 1568 m. atvykus Pilypo II atsiųstam Albos kunigaikščiui, kurio kovos metodai prieš protestantus buvo paremti kieto kumščio politika (jau minėjau du įkalintus ir nužudytus didikus). Gobelenų audimo specialistai bėgo į db. Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos žemes. Briuselį apėmę karai dėl religijos pavirto pilietiniais karais, panardinusiais regioną į ekonomines problemas. Tai atsispindėjo ir XVI a. Briuselyje išaustuose prastesnės kokybės gobelenuose.

Žemėlapio fragmentas.

Briuselio liūtas.

Įdomus eksponatas. Liūtas ant šalmo.

Kai nebuvo Feisbuko, nei Instagramo. Šeimos portretas XVII a. 

Vitražai.

Briuselio miesto mzuiejaus eksponatai.

Originalus sysiojantis berniukas. Ir be jokių turistų!

Tiksli šio turbūt garsiausio pasaulio mižniaus istorija nėra žinoma: viena versija pasakojama, kad tokią skulptūrą miestui padovanojo tėvas, suradęs savo pasiklydusį vaiką, kita versija pasakoja, kad mažas berniukas kartą išgelbėjo miestą nusišlapindamas ant uždegtų sprogmenų. Dar yra versija, kad šis berniukas simbolizuoja senąją amatininkų tradiciją leisti vaikams šlapintis ant odos, nes tuomet ją lengviau apdirbti. Manoma, kad ši skulptūra atsirado kaip miesto viešojo fontano detalė. Šis miesto simbolis buvo toks svarbus, kad ne vieną kartą buvo pavogtas, vienas toks incidentas įvyko 1747 m., kai skulptūrą pavogė Liudviko XV kariai, tiesiog norėdami pajuokauti, bet karalius juokų neįvertino, kaltuosius nubaudė, o skulptūrą Briuseliui gražino išpuoštą ir apdovanotą ordinu. Rašytiniuose šaltiniuose ši skulptūra minima 1451-1452 m. Pirmoji bronzinė skulptūra buvo išlieta 1619-1620 m. Tvora aplink fontaną buvo pastatyta 1851 m.,-tai buvo laikotarpis, kai Briuselyje buvo plečiamas vandentiekio tinklas, vanduo buvo tiekiamas į namus, todėl viešųjų miesto fontanų reikšmė pasidarė dekoratyvinė. Po dar vieno 1965 m. įvykusio skulptūros pavogimo ir jos atradimo metais vėliau, restauruota skulptūra saugoma Briuselio miesto muziejuje, o turistams džiaugtis yra skirta kopija. Dar Briuselyje yra sysinanti mergaitė ir sysiantis šuo.

Memorialinė lenta Karlui Marksui.

Belgijos alaus muziejus.

Briuselio centrinėje aikštėje yra Belgijos alaus muziejus, jo lankymas įtrauktas į Brussels Card. Skamba daug žadančiai, įsivaizdavau kažką panašaus į Gineso alaus muziejų Dubline, bet iš tiesų muziejų sudaro du kambariai rūsyje su įvairiais rakandėliais ir filmu, lankytojui įteikiamas iliustruotas leidinukas apie muziejų, o į bilieto kainą yra įskaičiuotas vienas alaus bokaliukas. Alus man patiko, bet ieškantys muziejinės patirties gali ir nusivilti. Norintys apsilankyti veikiančioje alaus darykloje gali pasidomėti "Bourgogne des Flandres" alaus darykla, ji irgi yra Briuselyje. Dabartinis Alaus muziejaus pastatas centrinėje Briuselio aikštėje buvo pastatytas 1695-1698 m.

Alaus pramonės rakandėlis.

Alaus pramonės rakandėlis.

Ursulijus Lepečkojauskas ragauja belgišką alų.

Belgijos alaus kultūra buvo įtraukta į UNESCO nematerialijojo pasaulio paveldo sąrašą 2016 m. Tai yra nuostabu, nes dabar galima mėgautis alumi kaip kultūrine veikla ir nesidangstyti moksline verygizacija!

Briuselis su dėkingumu prisimena merą Charles Buls, kurio dėka Belgijos karaliaus Leopoldo II statybinės ambicijos nenušlavė Briuselio istorinio senamiesčio. 

Memorialo frgamentas.

Garsieji belgiški vafliai.

Pasaulinėje Expo parodoje 1958 m. Belgijoje vyriškis, vardu Walter Cleyman, pardavinėjo šiuos vaflius parodos prieigose. Jis savo vaflius pagardino plakta grietinėle, vaisiais ir cukraus pudra ir parodos metu pardavė apie 400,000 vienetų šitų skanumynų. Sunku patikėti tokiais skaičiais, kokie alkani tie parodos lankytojai buvo! Walter Clayman laimėjo galimybę pardavinėti vaflius 1962 m. Pasaulinėje Expo parodoje Sietle, JAV. Ten jis atidarė du vaflių pardavinėjimo taškus. Receptas nebuvo pasikeitęs-vaflius kepėjas pagardino plakta grietinėle ir vaisiais (braškėmis arba ananasais), pardavimai buvo įspūdingi-virš 500,000 vienetų šių skanumynų iškeliavo į lankytojų skrandžius. Po parodos Clayman kreipėsi dėl licencijos JAV ir taip Belgijos vafliai imigravo į JAV; 1964 m. belgas Maurice Vermersch su žmona pardavinėjo vaflius Pasaulinėje Expo parodoje Niujorke. Vienas iš jų vaflių pardavimo taškų buvo apipavidalintas kaip stilizuotas viduramžių Belgijos kaimas, o patys vafliai buvo pagardinti braškėmis ir plakta gretinėle. Vermersch savo kepinius pavadino Briuselio vafliais, bet netrukus suprato, kad parodos lankytojai sunkiai orientuojasi geografijoje ir tas Briuselis sėkmingai gali būti Marse, todėl pervadino vaflius Bel-Gem. Tikri vaflių mylėtojai raukia nosį ir tikina, kad autentiškas Belgijos vaflis yra valgomas tik su cukraus pudra (nu gal kartais ir su šokoladu), o visokie patiuningavimai su vaisiais ir plakta grietinėle jau yra Amerikos vaflis. Reikia nepamiršti ir Lježo vaflių, kurie nuo Briuselio ir Amerikos vaflių skiriasi savo forma ir, žinoma, receptu. Briuselyje vaflių galima paskanauti už labai įvairų biudžetą, viskas priklauso nuo ingredientų ant vaflio ir vietos. Senamiestyje yra kelios vaflinės, kur atsisėsti galima tik ant bendro suoliuko vaflinės kamputyje. Vaflio kaina svyruoja tarp 2-6 eurų už vienetą.

Kūtvėlai net akys apraibo nuo tokio pasirinkimo. Ištekėčiau už kiekvieno!

Ursulijus Lepečkojauskas prašo recepto.

Skanaus.

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Briuselio įžymybėmis.

Sysinantis berniukas Briuselyje.

Per kur ta šlangutė pajungta tai geriau ir negalvoti.

Nuodėmingas sausainis.

Čia jums ne figos lapelis.

Labai elegantiška prekybos galerija. Ši Šv. Huberto galerija, kurios pamatų akmenį padėjo Belgijos karalius Leopoldas I, buvo pirma prekybos ir pramogų galerija Europoje.

Žvilgsnis į lietingą Briuselį.

Briuselio mero Charles Buls fontanas.

Belgiškos bulvytės.

Briuselyje galima paragauti bulvyčių fri. Nepasakyčiau, kad labai skanios, bet nebrangiai skrandžio kirminą numarinti galima. Blogiausia, kad visą dieną lynojo, todėl atsisėsti nelabai buvo kur, o valgyti stovint ar gurkšnoti kavą išsinešimui nesinorėjo. Bulves dabartinės Belgijos teritorijoje imta auginti XVII a. Pietiniame šalies rajone žmonės gaudydavo ir gruzdindavo žuvį, bet žiemos metu užšąlus vandeniui maisto racionas pasikeisdavo ir vietoje žuvies žmonės gruzdindavosi bulves-taip ir gimė šiandien populiarus belgiškas patiekalas (tai juk galima pavadinti patiekalu?). Šios bulvytės dažnai patiekiamos prie jūros gėrybių patiekalų ar vyne troškintų midijų. Va midijų taip ir neparagavau, nes esu jų ir anksčiau valgiusi, o Briuselyje midijų patiekalo kainos prasideda nuo 25 eurų. Man tai pasirodė kiek prabangu, nors, jeigu kalbėti apie kainas Briuselyje, tai finansinio šoko nepatyriau, išgerti kavos senamiestyje, apsipirkti prekybos centre, nusipirkti suvenyrą galima Vilniaus kainomis.

Kas nori bulvytės?

Tas kečiupas biškį reikalus pagadino.

Mano pažintinė programa Briuselyje susidėjo iš dviejų dalių: mane dominančių muziejų iš Brussels Pass ir nemokamų žymesnių bažnyčių.

Briuselio katedra.

Mūrinė Briuselio Šv. Mykolo ir Šv. Gudulos katedra datuojama XIII a., nors medinė bažnyčia čia žinota nuo IX a. Šioje bažnyčioje šiandien galima pamatyti viduramžių meno šedevrų. Nors kertinis pamatų akmuo bažnyčioje buvo padėtas 1226 m., pati bažnyčia užbaigta tik prie Karolio V jau XVI a. Trys šimtai metų statybų paliko tiek gotikos, tiek renesanso architektūros elementų, rastos romaninio laikotarpio kriptos. Bažnyčia gavo katedros titulą 1962 m. Bažnyčios lankymas nemokamas, bet norintys apsilankyti archeologinėje dalyje arba nedideliame lobyne gali įsigyti nebrangų bilietą. Ši katedra man labai patiko, savo grožiu nenusileidžia mano matytoms gražiausioms Anglijos gotikinėms bažnyčioms.

Briuselio katedros fasado fragmentas.

Centrinis katedros įėjimas.

Centrinė nava papuošta regionui svarbių šventųjų skulptūromis.

Antkapinio paminklo fragmentas.

Dievo Motina.

Įspūdingos arkos.

Tvirtos kolonos-bet kurio tikėjimo ramstis. 

Nuostabūs vitražai.

Vitražai sukurti XVI a. 

Jie dar nežino, kad mirtis-tik pradžia.

Karolis V ir jo žmona Izabelė Portugalė prieš Švč. Sakramento relikvijas. Vitražas sukurtas pagal dailininko  Bernardo van Orley piešinį 1537 m.

Šv. Gudula.

Šv. Gudula laikoma Briuselio globėja, ji gyveno apie 700-siais mūsų eros metais. Šioje skulptūroje ji pavaizduota laikanti Briuselio katedrą. Kiek pavyko išsiaiškinti, ji nemirė kankinės mirtimi, o buvo kanonizuota už pavyzdingą pamaldų gyvenimą, jos giminėje yra ne viena kanonizuota moteris.

Šv. Jokūbo kriauklė.

Neplanavau apsilankyti Nėrinių muziejuje, bet jis buvo senamiestyje ir įskaičiuotas į Brussels Card, todėl užsukau pasmalsauti. Muziejus turi kelias ekspozicijas. Nuolatinėje ekspozicijoje yra įvairių laikotarpių Belgijos, Prancūzijos, Italijos (Venecijos) nėrinių pavyzdžių. Žvelgiant į plonyčius nėrinius pro padidinimo stiklą net pagarbus šiurpuliukas apima-kiek kruopštaus darbo įdėta į tuos vos ne voratinklio plonumo kūrinius. Laikinojoje ekspozicijoje buvo įdomi paroda, skirta nematomai mados pasaulio pusei-drabužių nugarai. Parodos katalogas pateikė įdomių faktų. Madeleine Vionnet (1876-1975) pirmoji sugalvojo apsaugoti savo kuriamų suknelių fasonus nuo kopijavimo nufotografuodama jas dviejų veidrodžių pagalba. Labai įdomiai aiškinama suknelės šleifo paskirtis: šis drabužio elementas įsitvirtino pagrinde vakarinėse suknelėse ir vestuvinėse suknelėse, pastarosiose simbolizuoja ėjimą į priekį, nes su tokiu šleifu neįmanoma žengti atgal, o tuo pačiu simbolizuoja ir apsaugą, nes aplinkiniai stengiasi neužminti ant drabužio. Moteriški drabužiai istoriškai buvo susagstomi iš nugaros, todėl jai reikėjo pagalbos apsirengti ar nusirengti, tokie drabužiai simbolizavo jos priklausomybę ir bejėgiškumą, tuo tapu vyrai iš savo apdarų išsilukštenti galėdavo patys.

Mada iš nugaros.

Briuselio nėrinių parduotuvė.

Briuselio nėrinių suvenyrų parduotuvė. Manekenas kaip gyvas, net krūptelėjau!

Protestuotojai prie Europos parlamento.

Džiugu matyti Lietuvos vėliavą.

Netoli Europos parlamento yra Gamtos mokslų muziejus. Čia yra didžiausia dinozaurų galerija Europoje. Man labai patiko Viktorijos laikų dizaino elementai architektūroje ir, žinoma, dinozaurai. Ekspozicijose pristatoma turtinga mineralų kolekcija, žmogaus evoliucija (šioje dalyje užsibuvau trumpai, nes ten rodomi mūsų protėvių skeletai mane kiek sukrėtė), nuliūdino meškoms skirta paroda-žmogus iš tikrųjų yra baisiausias padaras žemėje.

Lankytojus pasitinka šis mielas dinozauras.

Prie kasų kybo įspūdingi griaučiai.

Dinozaurų salė.

Mano mylimiausia dinozaurų veislė.

Lankytojai domisi tiranozauru.

Įtartinai nepanašus į vegetarą...

Fosilizuotas radinys.

Svetimas kažkoks?

Įspūdingai atrodo.

Mamutas.

1860 m. Lier vietovėje kelio darbininkai rado trijų mamutų kaulus. Fosilijos buvo trapios ir sunkiai transportuojamos, todėl pervežtos į muziejų buvo taip subirusios, kad niekas nežinojo kas ir kaip.Tik 1869 m. naujo muziejaus direktoriaus iniciatyvos dėka pavyko atkurti vieną iš mamutų. Tuo metu Briuselio gamtos mokslų muziejus  buvo antrasis muziejus pasaulyje po Sankt Peterburgo, turintis pilną mamuto skeletą.

Paskutinė Šveicarijos meška.

Negi visi netilspime ant šios planetos?

Meškoms atminti.

Žmogaus evoliucija.

Belgijos vėliava, pabuvojusi Mėnulyje, ir Mėnulio akmens gabaliukas. 

Apolo-17 misija iš Mėnulio grįžo 1972 m. gruodį. Astronautai parvežė Mėnulio akmenį, kurį mokslininkai pažymėjo numeriu 70017, šis akmuo buvo padalintas 135-ioms valstybėms bei 50-čiai JAV valstijų ir provincijų. Šiuos suvenyrus lydėjo prezidento Niksono pasirašytas laiškas. JAV nuosavybėje likę Mėnulio akmenys yra sekami NASA, t.y. jų tiksli vieta JAV teritorijoje yra žinoma, bet į užsienį padovanotų egzempliorių nuosavybės teisės perėjo suverenioms užsienio valstybėms ir šių akmenų buvimo vietos NASA nebeseka. Pasigrožėjau Belgijai padovanotu Mėnulio gabaliuku. Deja, 1972 m. Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos ir nei mūsų vėliava iškeliavo į Mėnulį, nei gavome savo Mėnulio gabalėlį.

Graži integracija. Tai-Juodasis bokštas, miesto sienos likutis.

Šv. Kotrynos bažnyčia.

Kažkada prie Šv. Kotrynos bažnyčios buvo uostas, jį prisimena kvartalo gatvių pavadinimai ir jūros gėrybių restoranai. Aikštė priešais bažnyčią yra buvęs žuvų turgus. Bažnyčia pastatyta dar XIV a., vėliau buvo ne kartą perstatoma, bet dabartinį pavidalą jai suteikė XIX a. architektas Joseph Poelaert pagal Šv. Eustachijaus bažnyčios pavyzdį Paryžiuje.

Centrinis įėjimas.

Architektas atkūrė gotikos ir renesanso laikotarpių stilistiką.

Centrinis altorius.

Gal kas norite karštos žuvienės?

Hostelyje griežtai peržiūrėjau rytdienos turistinio Briuselio antpuolio maršrutą ir įspraudžiau keletą objektų papildomai iš išvykimo dienai numatytos programos, nes norėjau daug ką pamatyti, o žiemos metu lankytinų objektų darbo laikas buvo labai trumpas.

Pirmas Briuselio įspūdis-netgi labai neblogas. Pažiūrėsime toliau?

Bųs tęsinys.

Jūsų Kūtvėla