Atostogos Čekijoje: savaitgalis Prahoje.

Kadangi Air Lituanica nukosėjo mano skrydį, teko rinktis: atšaukti iš anksto suplanuotas atostogas ar ieškotis bilieto autobusu. Čekiją ir buvau pasirinkusi dėl to, kad skrydžio ir autobuso bilietų kaina buvo beveik tokia pat, bet vietoj 15-kos valandų autobuse būtų buvęs 1,5 val. skrydis. Privalumas, taip sakant, akivaizdus. Pamaniau, kad reikia naudotis proga ir pasidaryti tas atostogas, tuo labiau, kad skrydis buvo atšauktas palyginus padoriai iš anksto- užjaučiu tuos žmones, kuriems atostogos buvo sugadintos iš karto. Kadangi man patinka Ecolines autobusai, kitų variantų ir neieškojau (bet reikia pasakyti, kad vairuotojai Vilnius-Marijampolė ir Marijampolė-Vilnius reisuose buvo išskirtinai nemandagūs ir nepaslaugūs). O netoli Balstogės mūsų autobusui dar ir ratą nuleido, todėl į Prahą atvykome vėluodami apie vieną valandą. Kas man labai nepatiko, tai kad vairuotojai yra pasamdyti tiktai vairuoti, o atsitikus nelaimei jiems reikia skambinti į techninę pagalbą, su kuria jie turi sutart ir kuri po darbo valandų nebedirba ir paliktas įjungtas autoatsakiklis. Kaip galima išleisti į kelionę autobusą, kuris juda 15 valandų, ir negarantuoti jam techninės pagalbos? Juk didžioji kelionės dalis ir yra per naktį! Galiausiai, po valandos laukimo, sustojo kitas reisinis Ecolines autobusas, iššoko iš ten toks fainas vairuotojas, pakeitė ratą per penkiolika minučių, ir liepė nieko daugiau neatsitikti, nes atsarginių ratų pas jį daugiau nėra. Paskui Varšuvoje tas pats vairuotojas buvo priėjęs prie mūsų ekipažo patikrinti, ar gyvi sveiki pribuvome.

Ecolines autobusuose yra tualetas, elektros rozetės, nemokamas wifi (vos gyvas), kompiuteriniai terminalai filmams ir muzikai (ausines geriausia turėti savo), nemiego valandomis veikia nedidelis bufetas. Stiuardesė kalba latviškai, rusiškai, angliškai. 

Nors kelionė buvo ilga ir mane šiek tiek užsupo (tokiems atvejams reikia turėti apelsiną), visgi išlošiau papildomą pusdienį Prahoje. Ecolines autobusai stoja Florenc stotyje. Ten esančiame turizmo informacijos centre nusipirkau trijų dienų viešojo transporto bilietą (310 CZK) ir tramvajumi Nr. 8 atvažiavau iki Hradčanska stotelės, netoli kurios buvo mano hostelis. Iki Prahos pilies pėsčiomis- tik 20 min.! Mano kambarys jau buvo paruoštas, nors iki oficialaus įsiregistravimo laiko dar buvo pora valandų, todėl galėjau išsipakuoti savo kuprinę ir pradėti pažintinę programą.



Daugiausia laiko šioje kelionėje praleidau Hradčanska ir Mala Strana rajone, kuris man Prahoje yra pats gražiausias. Oras buvo puikus, o pati buvau laisva kaip paukštis. Netgi suabejojau ar gerai padariau, kad užsirašiau į autobusinę kelionę į Gotlando salą kitam mėnesiui. Man buvo gaila tų paskui gidus tursenančių turistų, kurie tiek gražaus nepamatys!

Mano pirmas aplankytas objektas buvo Šv. Vito katedros lobynas. Nors prie pačios katedros driekėsi baisinė eilė (yra nedidelė nemokama zona taupiems lankytojams), lobynas buvo tuščias. Na, lobiai buvo, bet nebuvo lankytojų, man ten net grąžos neturėjo. Tų lankytojų kažin ar atsiras greitu metu, nes bilietas kainuoja 300 CZK. Palyginimui, trijų dienų bilietas visam Prahos viešajam transportui kainavo 310 CZK. Tačiau lobyną apžiūrėti tikrai norėjau ir nenusivyliau. Nemokamas audiogidas pagelbėjo susiorientuoti ekspozicijose. Vienas iš įsimintiniausių relikvijorių buvo skirtas Šv. Onos, Mergelės Marijos motinos, krūtims ir užsakytas ne kieno kito, kaip mūsų Vladislovo Jogailos. Iš kur ir kaip ten tos krūtys atsirado tai gal nesigilinsiu...Dar ten buvo Mergelės Marijos skraistės dalelė, Paskutinės Vakarienės staltiesės skiautelė, ir šiaip visokių šventų vyrų ir moterų kauliukų. Verta atkreipti dėmesį ir į Šv. Liudmilos relikvijorių.

Tada aplankiau Lobkowicz šeimos rūmus (275 CZK). Čia su lankytojais, matosi, geriau, nes turėjo grąžos iš stambios kupiūros (Vilniuje bankuose sudėtinga gauti čekiškos valiutos, išskyrus prie traukinių stoties esantį punktą). Audiogidas buvo įgarsintas pačių Lobkowicz šeimos narių. Ekspozicijose rodoma labai įdomi portretų galerija, atkurti istoriniai interjerai. Nors šeimos turtas buvo bent du kartus istorijoje nusavintas, šiuo metu jų turtinės teisės yra atkurtos, ir jie leidžia turistams lankytis savo šeimos dvaruose. Labai patiko paukščių kambarys, kurio sienas puošia paukščių paveikslėliai, sukurti iš tikrų plunksnų. Tačiau pagirta jų kavinė su panoraminiu vaizdu mane nuvylė savo meniu ir aptarnavimo lėtumu, todėl išėjau grožėtis vaizdais nieko neužsisakiusi.

Prahos miesto panorama prie Prahos pilies.

Toliau mano plane buvo Wallenstein sodai. Didelis barokinis sodas buvo sukurtas XVII a. hercogo Albrecht Wallenstein pageidavimu. Pastato sienos buvo ištapytos Trojos karo vaizdais, buvo sukurta dirbtinių stalaktitų siena, bronzinės graikų dievų skulptūros puošė praėjimus. 1648 m. Prahą užpuolę švedai šias skulptūras išsigabeno ir šiandien jos stovi prie Drottningholm rūmų Stokholme. Buvusiuose Wallenstein šeimos rūmuose dabar dirba Čekijos senatas.

Kurį laiką naiviai tikėjau, kad čia ir yra Wallenstein sodai. Praktika netrukus parodė kitaip.

Matyt, Kūvtėlos santykis su žemėlapiais tikrai prastas, nes vienus sodus palaikiau kitais. Džiaugsmingai dūgzdama nustraksėjau ieškoti Globe Cafe, kuri dirba ilgai, kur galima nebrangiai pavalgyti, ir kur yra antrų rankų knygynas.

Juk atostogos.

Pasta su grybais.

Ši kavinė yra atokiau nuo centro, bet palyginus nesunkiai randama. Maistas buvo neblogas, vynas buvo taip sau. Vynas Čekijoje man išvis nepadarė jokio spūdžio- spalvotas birzgalas, ir tiek. Sąskaita už valgomus dalykus buvo 261 CZK, o už skaitomus dalykus (Steven King "Insomnia" ir "Bag of Bones") mano biudžete atsirado 458 CZK skylė. Šiuo metu esu užsiciklinusi ant Steven King knygų ir stengiuosi iš kiekvienos kelionės parsivežti bent po vieną. Well, we all have our own kinks at the end of the day.

Čia yra Praha.

Tada sėdžiu sau tramvajuje, vartau Lonely Planet gidą apie Prahą, žvilgt pro langą- nugi Malastranska metro stotis, šalia kurios tie Wallenstein sodai turi būti. Ir visai ne ten, kur aš, Kūtvėla būdama, goglinėjau. Tai aš ir išsibroviau į laisvę sekančioje stotelėje. Aišku, tas "netoli" tai neaiški samprata, žygiuose tai ir 10 km yra netoli. Pradėjau kabinėtis prie vietinių, bet visi, kaip užkeikta, turistai. Savarankiškas keliavimas nuostabus tuom, kad atrandi netikėtų vietų ir esi savo laiko šeimininkas, todėl prisėdau kavos (apie keliasdešims CZK) šitokiame gražiame skverelyje.

Nuostabus pavėsis karštą dieną.

Pats rododendrų žydėjimas.

Radau!

Sienų tapyba Wallenstein soduose.

Dirbtinių stalaktitų grota.

Buvusių skulptūrų kopijos. Bene Trojos arklys?

"Nu atiduok man tą paršiuką...Mainom į vainikėlį, ką?"

"Nu tai aš jai ir sakau, kad iki algos dar trys dienos, būtum tu ją matęs, brolau..."

"Kas tau statė dantų karūnėles? Gal turi vizitinę?"

Wallenstein soduose.

Triukšmadariai povai šlepsi laisvėje ir nepriklausomybėje. 

Wallenstein soduose.

Mala Strana.

Žinojau, kur yra artimiausias Starbucks, mano visų užsienio kelionių godotinas objektas, todėl ryžtingai patraukiau tenais. Sumatros kava (190 CZK) yra laikoma bene geriausia kava pasaulyje. O mane barista dar ir nemokamai kava pavaišino!

Trdelnik. 50 CZK (2 EUR). Kiniečiai turistai tik galvas pakraipė ir nepirko. Brangu.

Visur dar buvau, daug visko mačiau, bet apie tai jau pakankamai praeitame reportaže iš Čekijos rašyta, ir dar paskui vėl skųsitės, kad nuotraukų daug, o teksto mažai, tai čia praleidžiu dalį dienos ir einu prie vakaro, kai susiradau kur yra John Lennon siena. Kažkaip praeitą kartą nesusivokėme iki jos nueiti.

John Lennon Wall.

1980 m. po savo mirties Lenonas tapo pacifizmo įkvėpimu daugeliui čekų, kurie savo jausmus išreiškė dažais ant šios sienos. Slaptoji policija uoliai viską balindavo, bet užrašai vis tiek atsirasdavo. Siena tapo politiniu pareiškimu, nes vakarietiška muzika buvo draudžiama. Šiuo metu oficialus sienos savininkas yra Maltos ordinas, bet netgi ir jis nepajėgus kovoti su dažų armija.

Dienos aktualijos.

Kaip dvasinga...Verkiu...

Sraigius.

Vėpsantieji ir dažantieji.

Kadangi diena buvo ilga (autobuse nepavyko gerai pamiegoti), tai anksti grįžau į savo hostelį, gerai pasiturškiau karštame duše, ir nėriau po kaldra.

Pusryčiavau už šimtą keliasdešimt CZK netoli hostelio esančiame restorane, kuris maitina hostelio svečius. Pusryčiai buvo labai, laaaaabai kuklūs, todėl kitais rytais maitinausi savo dar iš namų įsidėtais karštu vandeniu užpilamais makaronais, prie kurių pakeliui iš turistavimo nedideliuose azijiečių supermarketuose nusipirkdavau vaisių. Ne ką stipriau, bet daug pigiau.

Antrąją dieną Prahoje pradėjau aplankydama Strahov vienuolyno biblioteką (100 CZK). Ji yra netoli nuo Prahos pilies, bet sulaukia žymiai mažiau lankytojų. 1140 m. Vladislovas II įkūrė Strahov vienuolyną. Šiandien lankomi pastatai buvo pastatyti XVII ir XVIII a. Komunistinė valdžia uždarė vienuolyną ir daugelis vienuolių buvo įkalinti. 1990 m. vienuolyno pastatai buvo sugrąžinti konventui. Šio vienuolyno biblioteka yra didžiausia vienuolyno biblioteka visoje Čekijoje. Įdomybių kabinetas jungia Filosofijos ir Teologijos bibliotekas su įspūdinga sienų tapyba. Galima užsisakyti ekskursiją po šias sales arba tiesiog pavėpsoti į jas nuo slenksčio. Lonely Planet gana tiesmukiškai nurodo, kur ieškoti sudžiūvusių banginio repordukcinių organų tame Įdomybių kabinete :-)

Pats rožių žydėjimo metas.

Vienuolynui priklausė alaus darykla, kurioje už nepilnai 60 CZK galima gauti alaus. Ši alaus darykla pirmą kartą paminėta 1400 m.

Tamsusis Šv. Norberto alus.

Tik išvarvinau paskutinį lašą, kai budrus padavėjas pripuolė paimti tuščią bokalą ir paklausė, ar jau nešti kitą. Kadangi dar nebuvo nė vidurdienio, nuo pagundos susilaikiau-juk man dar tiek visko šiandien pamatyti reikėjo. Nuo Strahov vienuolyno iki apžvalgos bokšto Petrin rajone veda apžvalginis kelias. Čia atsiveria puikūs Prahos vaizdai ir žaliuoja vynuogynai.

Prahos panorama.

Matosi Šv. Vito katedra.

Kūtvėla grožisi Prahos panorama.

Laukinė gamta miesto viduryje.

Gražūs vaizdai, nedaug turistų. 

Kūtvėlai baisiai sunku atsitraukti nuo tų vynuogynų. 

Kritiškas žvilgsnis iš po garsiosios Žydrosios Skrybėlaitės.

Praha kitu kampu.

Šį Prahos kampelį galima bandyti vadinti neturistiniu, nes dauguma žmonių spokso į laikrodį rotušėje kitapus upės, tačiau Petrin apžvalgos bokšto papėdė buvo pilna norinčių pakilti į bokšto viršų. Aš susilaikiau nuo išlaidų bilietui, nes miesto panoramą ką tik buvau apžvelgusi ir nepamaniau, kad palypėjus keliais laipteliais aukščiau daug kas pasikeistų.

Petrin apžvalgos bokštas.

Petrin rajone esantys sodai su rožynu man buvo netikėtas ir malonus atradimas. Čia nėra to bruzdesio, kuris juntamas turistinėse vietose. Diena pasitaikė saulėta ir labai šilta, todėl labai smagu buvo tik slampinėti be jokių ekskursijų ar lankytinų objektų tyrinėjimo.

Sodas prie Petrin apžvalgos bokšto.

Rožynas.

Geltonų ir raudonų rožių derinys.

Gražumėlis!

Įspūdingos geltonos rožės.

Dabar - pats žydėjimas.

Į Petrin kalną galima pasikelti funikulieriumi. Man pasisekė, nes man reikėjo nusileisti žemyn, kadangi laukiančių pakilti eilė buvo nusidriekusi baisinė. Funikulieriuje galioja viešojo transporto bilietai, be to, jis yra laikomas vienu iš must-dos Prahoje. Šiek tiek primena Eifelio bokštą Paryžiuje.

Funikulierius į Petrin kalno viršūnę.

Kūtvėla prie Petrin funikulieriaus.

Netoliese yra memorialas komunizmo aukoms atminti. Gaila, kad ne visi žmonės suvokia šios kompozicijos prasmę, nes fotografuojasi išsidirbinėdami visokiose pozose, lyg čia cirkas būtų. Kita vertus, patys čekai gana kontraversiškai vertina šį memorialą. Dalis skulptūrų nukentėjo 2003 m. per sprogimą, bet jokia grupuotė kol kas nėra prisiėmusi atsakomybės.

Memorialas komunizmo aukoms, 2002 m. Olbram Zoubek, Jan Kerel, Zdenek Holzel. 

Tiems, kam prierusobuvogeriau, šiek tiek skaičių: 205, 486 žmonės buvo areštuoti, 170, 938 ištremti, 248 nubausti mirties bausme, 4500 mirė kalėjimuose, 327 nušauti bėgantys per sieną.

Kadangi pusryčiai mano buvo kuklūs, tai papietauti nusprendžiau rimčiau. Netoli senamiesčio aptikau tokį restoranėlį, kuriame nebuvo daug žmonių, o meniu nurodytos kainos (tada dar) nebaugino. Ir jie turėjo antienos! Labai malonus aptarnavimas ir stiprūs pietūs susivedė į 500 CZK, bet negaliu skųstis niekuom. Tik gal vynas galėjo būti šiek tiek labiau atšaldytas. "Jewel Cafe Bar Prague", Rytirska g. 3.

Antukas. Žalka ptičku, bet labai skanu, odelė pagruzdinta kaip kad pas paukštą pas mamą per Kalėdų pietus.

Kadangi išlošiau pusdienį Prahoje savo ankstyvu atvykimu, tai rytojau suplanuotą Vyšehradą nusprendžiau aplankyti šiandien. Bet diena buvo tokia kaitri, kad turistauti buvo neįmanoma. Visa Praha gulėjo parkuose po medžiais pavėsyje ir gėrė vandenį puslitriniais buteliais. Iki Vyšehrado atvažiavau metro, o paskui mano iniciatyva vaikščioti pėsčiomis greitai baigėsi po artimiausiu kaštonu.

Po šituom kaštonu, va.

Kūtvėlos pidikiūras po kaštonu. 

Sakoma, kad nuo Vyšehrado į tada dar neapgyvendintus plotus žvelgdama legendinė princesė Libušė išpranašavo čia būsiant įkurtą didingą miestą. 1869 m. įkurtose kapinės yra žymių asmenų amžino poilsio vietos.

"Jie mirę, bet jie kalba". Vyšehrado panteonas.

Vyšehrado kapinės.

Vyšehrado Šv. Petro ir Povilo (Pauliaus) bažnyčia. 

Vyšehrado kapinėse yra šeimų koplyčios, kai kurios labai gražiai apipavidalintos. Man yra tekę skaityti, kad Paryžiaus Per Lašezo kapinėse paryžiečiai eidavo į piknikus, Genujos Campo Santo turistai lankydavosi su gidais, pati esu su gidu lankiusis Londone esančiose Highgate kapinėse. Vyšehrado kapinės man paliko labai malonų įspūdį. Na, kiek tai galima pasakyti apie kapines.

Vyšehradui galima paskirti pusdienį, bet ne daugiau. Vyšehradu jis vadinamas dėl savo geografinės padėties, nes yra įkurtas ant kalvos ir sustiprintas mūrais, nuo kurių atsiveria gana nefotogeniškas vaizdas į labiau industrinę Prahą ir jos priemiesčius. Iš kitos pusės, nusileidus laipteliais ir pavažiavus tramvajumi kelias stoteles atsidursite pačioje Prahos širdyje.

Rotušės aikštė.

Šitie žmonės elgetauja išnaudodami šunis.

Gražusis Prahos senamiestis.

Kūtvėla Prahoje. Vėl. Ir kažkas jai šnibžda, kad ne paskutinį kartą.

Vėpsome į judančias figūras laikrodyje.

Prahos senamiestis. 

Taip džiaugiausi, kad esu pati sau ežiukas ponia. Turistai trepsėjo paskui gidus, o aš ėjau ir dariau ką norėjau, netgi atsisakiau aplankyti keletą iš anksto numatytų vietų, nes tiesiog nebuvo tam nuotaikos. Nepabėgs tas sovietinis bunkeris. Šį kartą mačiau labai daug organizuotų turistų grupių iš Indijos. Kitą kartą Prahoje būtinai reikės nueiti į koncertą. Vakare pavarčiau Lonely Planet gidą, panaršiau internete ir nusprendžiau, kad rytoj laimėtą laisvą dieną Prahoje paskirsiu aplankyti Mikulov miestelį. Rinktis tikrai buvo iš ko: Karšlšteinas, Konopište, Treblinka. Bet pasvėrus visus logistinius už ir prieš, laimėjo mažai kam žinomas Mikulov miestelis, taigi sekantis reportažas ir bus apie jį.

Vakare iškrendu į Oslą, todėl Čekijos reportažais dalintis galėsiu tik po geros savaitės. Nepykite :-)

Ačiū, kad mane skaitote.

Jūsų Kūtvėla