Bažnyčia prie Lukiškių aikštės

Kadangi gana dažnai statistikoje matau lankytojus čia ateinant ieškant informacijos apie bažnyčią prie Lukiškių aikštės, parengiau trumpą reportažą apie šį objektą. Pristatau- Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia.

Nudilęs atvaizdas virš bažnyčios durų.

Reikia prisipažinti, kad religija ir aš esam geriausiu atveju toleravimo santykiuose. Kelionėse užsienyje niekas taip neigiamai neveikdavo, nei apsilankymas dar vienoje bažnyčioje. Tačiau dabar suprantu, kad po monarcho tik bažnyčia, gal derėtų rašyti Bažnyčia kaip tokia institucija, galėjo sau leisti geriausius meistrus, dailininkus, architektus, medžiagas, sodus ir parkus...Jeigu karai ir gaisrai nenusiaubė, šiandien jos liudija turtingą kultūrinį ir istorinį paveldą.


Pirmoji bažnyčia Lukiškėse buvo funduota  dar 1624 metais, šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo dieną (gegužės 1-ąją). Smolensko kaštelionas Chreptavičius dovanojo Vilniaus dominikonams 40 000 auksinų, nurodydamas Lukiškių kapinėse pastatyti bažnyčią ir vienuolyną. Deja, karai ir neramumai mieste neaplenkė ir šios vietos. XVII a. mediniai pastatai net kelis kartus degė. Bokštuose buvę pakabinti trys varpai turėjo vardus – Jokūbas, Dominykas, Pilypas. Į Didįjį altorių buvo įkeltas senas, stebuklais pagarsėjęs, ant medžio tapytas Gailestingosios Dievo Motinos atvaizdas, kurį iš Rusijos apie 1649 m. parsivežė Lietuvos artilerijos generolas ir Lazdijų seniūnas Motiejus Korvinas-Gosievskis. Iš pradžių paveikslas kartu su kitu Dievo Motinos atvaizdu buvo laikomas namų koplyčioje Demblių dvare, netoli Seinų. Iš ten abu buvo perkelti į Seinų dominikonų bažnyčią. 1684 metais Gailestingosios Dievo Motinos atvaizdą, dengtą sidabro aptaisais, konvento prioras padovanojo Lukiškių dominikonams.  1948 metais bažnyčią uždarius ir čia įrengus vaisių-daržovių, o vėliau Operos ir baleto teatro sandėlį, paveikslas dingo.Tik 1998 m. paaiškėjo, kad jis buvo saugomas Vilniaus Šv.Rapolo bažnyčioje, iš kurios atsikūrę domininkonai prie Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios paveikslą susigrąžino. Jis buvo restauruotas P. Gudyno restauravimo centre ir žadama netrukus grąžinti Domininkonams. Lapkričio 13d. Taikomosios dailės muziejuje bus surengta konferencija.

Nuo 1948 m. neveikusią ir su labai sunykusiu interjeru bažnyčią 1992 m. imta restauruoti. Po restauracijos į Didyjį altorių sugrįžo garsaus tapytojo P.Smuglevičiaus drobė „Šventieji apaštalai Jokūbas ir Pilypas.“ Atlikti istoriniai-menotyriniai tyrimai padėjo nustatyti, kad dalis altorinių paveikslų po 1948 m. uždarymo pateko į Žvėryno Švč. Mergelės Marijos bažnyčią, o fundatoriaus portretas papildė Nacionalinės paveikslų galerijos ekspoziciją. Keletas jų jau sugrįžo į savo senąją vietą.

Šv.Teresė (???)

Bet ne visiems altoriams taip sekasi:

Laukiu savojo šventojo....

 Bažnyčioje yra Šv. Hiacinto (Jackaus) koplyčia. Šv. Hiacintas buvo vienas pirmųjų, priimtas Šv. Dominyko į ordiną. Jo dėka buvo įsteigta daug vienuolynų Lenkijoje. Daugiausia jam teko misionieriaus darbo Rusijoje ir Prūsijoje. 1231 m. jis yra lankęsis Lietuvoje. Yra išlikusi legenda, kurioje pasakojama apie tai, kad Kijevą užpuolus totoriams, šv. Hiacintas stebuklingai išgelbėjo monstranciją su Švč. Sakramentu ir Švč. Mergelės Marijos statulą.1594 . paskelbtas šventuoju, 1686 m. paskirtas Lietuvos globėju. Prie buvusių Vilniaus miesto ribų, dabartinėje Basanavičiaus gatvėje, 1501 m. vienuoliai dominikonai pastatė medinę koplyčią. Šv. Hiacintas vadintas keliautojų globėju, tad ir pastatyta koplyčia skirta pasimelsti keliautojams. Kad išlydėdavo išvykstančiuosius rodo ir tai, kad šventojo skulptūra buvo atsisukusi veidu į senamiesčio pusę. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad niekada nesu atkreipusi dėmesio į šią koplyčią, todėl artimiausiu metu reikės nueiti jos pasižiūrėti.

Šv. Hiacintas

Pernai su dideliu malonumu sudalyvavau koncerte, surengtame šioje bažnyčioje (šiemet praleidau dėl įvairaus kito užimtumo). Norintys sužinoto šių metų rugsėjo mėnesį vykusio festivalio akcentus ir dalyvius, šią informaciją gali rasti šiame Bernardinai.lt straipsnyje . O sovietmetis bažnyčią paliko tokią:

Buvę vargonai pernai pašiurpino chorą iš, berods, Vokietijos. Istorija, kodėl jie atrodo būtent taip, pašiurpino juos dar labiau.

Iš įdomesnių bažnyčios vidaus interjero akcentų yra šis herbas; kieno jis? Pirmais simbolis-strėlė yra greičiausiai Chreptavičių giminės, o po juo-kažkas panašaus į Maltos kryžių.

Šv. Jokūbo ligoninės 300 metų įkūrimui minėti skirto kryžiaus užrašas: 300 metų yra niekis prieš amžinybę...

Sakyklos viršaus elementas

Dabar vienuolynas bando surinktį lėšų karilionui. Karilionas- tarpusavyje suderintas įvairių varpų komplektas. Viename karilione gali būti nuo 23 iki 80 varpų. Šiuo metu pasaulyje yra virš 600 karilionų, 2 turime Lietuvoje- Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšte (49 varpai) ir Klaipėdoje centrinio pašto bokšte (48 varpai). Karilionais galima skambinti įvairų repertuarą-nuo liaudies dainų iki džiazo. Kuom ypatingas būtų šios bažnyčios karilionas? Kaip rašoma jų internetiniame tinklalapyje, "ši bažnyčia yra šalia Lukiškių aikštės. Karilionas galėtų būti puikia, būsiančio „Laisvės“ memorialo dalimi – varpų skambėjimas lydėtų kritusių už Lietuvą minėjimus. Tuo pačiu būtų sukurta nauja viešoji erdvė – Lukiškių aikštė įgytų daugiau gyvumo, atsirastų naujas reprezentuojantis miestą turistinis-kultūrinis objektas.Rengiant kariliono muzikos koncertus, būtų populiarinamas, Vilniuje niekada negirdėtas, muzikos stilius."  Olandų kompanija, atnaujinusi karilionus Kaune ir Klaipėdoje, bendradarbiautų ir Vilniaus kariljono (61 varpo) gamybos projekte. Kaip galite prisidėti prie šios idėjos įgyvendinimo ir daugiau sužinoti apie bažnyčią bei vienuolyno veiklą galite sužinoti čia: http://dominikonai.org

 Su meile,

Kūtvėla 

P.S. turbūt teks pradėti naują dienoraščio skiltį "Vilniaus bažnyčios"?

Dar pabaigiai įdedu nuorodą į interviu su Janina Bilotiene, šventų ir nelabai paveikslų restauratore. Labai įdomus ir geras straipsnis. http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/kultura/stebuklingus-paveikslus-atnaujinusiai-restauratorei-buvo-baisu-juos-liesti.htm