Vasario 16-sios ekskursija : keliai, pirkliai, pinigai...

Istorijos pamokos mano mokykloje buvo graudžiai nuobodžios. Konspektuodavome iki pamėlynavimo kažkokias Kazimiero privilegijas ir panašius prieš N metų įvykusius įvykius, bet Antantės nuo Trilypės Sąjungos iki šiol neskiriu. Istorijos egzamino tegavau 38% ir į tėvų svajotą teisę taip ir neįstojau. Gal ir gerai, nes Kūtvėla teisėje būtų tiek visko suvėlusi... Bet šiandien buvo puikus pavyzdys, kaip istoriją galima dėstyti gyvai ir įdomiai. DNB bankas surengė Vilniaus ekskursijų dieną ir dovanojo ekskursijas Lietuvos valstybingumo istorijos keliui atminti. Buvo galima registruotis į nemokamą ekskursiją (kaip paskui patyriau, žmonės tuo pasinaudojo ir ėjo net į keletą ekskursijų) internetu. Aš pasirinkau temą "Keliai, pirkliai, pinigai...".

Piešiniai prie Rotušės. Vaikai piešia Laisvę.

Ekskursijai rinkomės prie Rotušės prie štai tokių stendų:




Pradžioje fotografų buvo daugiau nei ekskursantų, maždaug po tris fotografus žmogui, bet paskui visgi susirinko apie 30 žmonių, ir dar po ženkliuką gavome. Foto kiek nevykusi-pakeliui kažkur troleibuse pamečiau šypseną, radę kreipkitės, dosniai atsilyginsiu. O prie Rotušės susirinkome ne šiaip sau- jinai stovi svarbių prekybinių kelių kryžkelėje. Yra žinomi Gedimino laiškai į Europos miestus, kuriais jis kviečiasi amatininkus ir pirklius atvykti į Vilnių. Ilgus metus db.Filharminijos vietoje būta taip vadinamų Rytų pirklių namų. 1492 m. LDK valdovas Aleksandras padarė, mano manymu, labai gudriai- jis uždraudė atvykėliams pirkliams aplenkti miestą ir prekiauti tarpusavyje. Todėl iš atvykėlių pirklių galėjo uždirbti Vilniaus pirkliai.O Rotušėje dirbo miesto Magistratas.




Daugiau apie rusų kultūros palikimą Vilniuje galite perskaityti mano išsamesniame reportaže.

Mūsų gidė Liuda ir DNB banko atstovas.

Sužinojau tikslią buv. Didžiosios gildijos vietą. Deja, ji iki mūsų dienų neišliko, bet užtat styro toks architektūrinis skaudulys senamiestyje:

Grįžusi namo, dar papildomai pasidomėjau: "Rotušę supo daugybė krautuvėlių. Kai skaičiau prekių sąrašus, nustebau. Pavyzdžiui, buvo keturių rūšių cukraus - paprasto gabalinio, kanarų (cukrašvendrių), cukraus nuo kosulio (matyt, su anyžiais), cukraus nuo kirminų. Migdolų irgi buvo įvairiausių: saldieji, kartėliai, išaižyti, neaižyti, džiovintos migdolų šakelės, žiedai. Citrinos buvo labai brangios - 30 grašių už vieną. Pameistrys per savaitę tiek neuždirbdavo.[...] Apskritai rinktis buvo iš ko - nuo geležinių įrankių iki maisto. Kiekvienoje parduotuvėje galėjai rasti ir gyvsidabrio. Tuo metu tai buvo pagrindinis vaistas nuo sifilio. Tik neaišku, ar juo besigydydamas mirsi nuo gyvsidabrio, ar nuo sifilio." Šaltinis: Vilniečiai mėgo meną, puoštis, ir išgerti

Tuomet gidė apibūdino audėjų susivienijimo darbo ypatumus ir pakvietė iki netoliese esančios "Jūratės audimo manufaktūros".




Šventinės dienos yra gerai tuom, kad galima nedirbti, bet blogai tuom, kad ekskursantai negali užeiti ir pasižiūrėti iš arčiau. Pasak gidės, šioje manufaktūroje galima pamatyti audimo stakles. Ką gi, teks grįžti kitą dieną.

Netoli Rotušės šaltiniai mini buvus elgetų susivienijimą.

Kažkur čia buvo elgetų cechas.

"Buvo ir elgetų cechas, turintis savas taisykles, pavyzdžiui, draudžiama rodyti savo žaizdas ir jomis graudinti praeivius. Moterys su mažais vaikais negalėjo sėdėti gatvėje. Dėl nešvankių dainuškų elgetos taip pat galėjo nukentėti. Jie Šv. Jonų bažnyčioje turėjo Marijos Snieginės altorių, kurį privalėjo prižiūrėti, pasirūpinti žvakėmis." Šaltinis: Vilniečiai mėgo meną, puoštis, ir išgerti "Anuomet ši visuomenės grupė buvo skirstoma į tikruosius elgetas ir apsimetėlius. Kaip nurodo kai kurie tyrinėtojai, šis reiškinys Europoje buvo siejamas su Reformacijos pradžia, kai pradėjo keistis socialinės apsaugos sistema. Tikrieji elgetos, ne taip kaip valkatos, buvo priskiriami prie garbingų marginalinės grupės atstovų kategorijos. Tai siejama ir su išmaldos davimu katalikiškoje visuomenėje, kaip meilės artimui išraiška. Tikrasis elgeta – tai žmogus, kuris dėl smurto, senatvės, fizinės ar psichinės negalios nebegali būti pilnateisiu visuomenės nariu. Tačiau šalia tokių žmonių atsirasdavo ir apsimetėlių, kurie suvaidindavo negalią tam, kad pasipelnytų lengviausiu būdu. Netikrų elgetų buvo kelis kartus daugiau, nei tikrų."[...] "Vienas iš elgetų pajamų šaltinių buvo ryte, vakare ir dieną už mirusius skambinti varpais. Tas, kas užsakydavo skambinimą, mokėdavo ir už darbą. Todėl elgetų brolijoje turėjo būti po vieną varpininką kiekvienai bažnyčiai, cerkvei ir reformatų maldos namams." Šaltinis: Elgetų brolija senajame Vilniuje

Budelis buvo priskirtas kirpėjų ir barzdaskučių cechui. Sakyčiau, gana nevykusi klasifikacija-tik šmaukšt ir nėra ką skusti ar kirpti. Budelio vaikai irgi tapdavo budeliais, todėl ne kiekviena moteris norėdavo tapti jo žmona, tik myriop nuteistoji dažniausiai taip gyvybę išsipirkdavo. Bet mūvėdavo pirštines, kad gindie nieko nepaliestų, o iš jos imdami pinigus žmonės viršų nupūsdavo- nupūsdavo blogį ant pinigų, uždirbtų iš mirties.   "Budelių darbas buvo gerai atlyginamas. Jie gaudavo daugiau nei miestų valdžios atstovai, todėl juos išlaikyti galėjo tik ekonomiškai pajėgūs miestai (Vilnius, Kaunas, Kėdainiai, Mohiliavas, Gardinas, Lyda). Vilniuje XVIII a. budelis gaudavo 300 auksinų metinį atlyginimą, neskaičiuojant įvairių papildomų pajamų už kankinimus, gaišenos išvežimą, lavonų užkasimą, o pareigas ėjęs burmistras – 250, tarėjas – tik 100 auksinų." Šaltinis: Budelis gaudavo didesnę algą nei burmistras

Trumpam stabtelime prie Metraštininko skulptūros Stiklių g. 1547 m. buvo įkurta pirmoji stiklo manufaktūra LDK. Šiuo metu stiklo dirbinių tradicijas tęsia "Vitražo manufaktūra".




Koks gi miestas be žydų? Sužinojau, kodėl žydų buvo nemėgiama-jie skolino pinigus už palūkanas, taip pelnydamiesi iš laiko, o laikas yra Dievo dovana, todėl pelnytis iš jo negalima. Girdite, gerbiami indėlininkai? :-)

Greičiausiai buvusi žydų parduotuvė; prekyba vykdavo per langą. Dieną būdavo pardavinėjama, o naktį miegodavo dvi šeimos, nes metus po vestuvių jaunoji pora gyvendavo su nuotakos tėvais.

Daugiau apie Vilniaus žydų kvartalą skaitykite mano reportaže Diena Vilniaus žydų gete

Išeiname į Vokiečių gatvę.




Čia buvo žydų ir vokiečių gyventojų kvartalų sankirta. Dėl konkurencijos žydams buvo neleidžiama turėti langų į svarbiausias miesto gatves, įskaitant ir Vokiečių gatvę. Einantys nuo Rotušės iki db. Žaliojo tilto galėjo pasmalsauti po parduotuves, o einantys link Rotušės jau sulaukdavo pardavėjų dėmesio, nes grįždami atgal žmonės paprastai (visada?) apsiperka.

Toliau einame link buv. Rūdninkų gatvės.




Čia yra istorinė Rūdninkų gatvės pradžia. Dabar čia oficialiai Vokiečių ir Mėsinių gatvių kampas. Kad tai buvo svarbi gatvė rodo tai, kad jinai yra grįsta akmenimis.




Tai dar vadinama "Katės galvytėmis". XVI a. buvo mokamas mokestis už įvažiavimą į miestą pinigais arba akmenimis, gidės pasakojimu rmeiantis,- žmogaus galvos dydžio. Žiūrint į šitą gatvę man kyla trys mintys a) kažkas sukčiavo b) galvos tada buvo mažos c) akmenis suskaldydavo.

Priešais Visų Šventųjų bažnyčią įeiname į vieną kiemelį. Jame dar nebuvau buvusi, bet patikėkit-tikrai verta.

Gynybinės sienos fragmentas.

Autentiškas audėjų cecho pastatas. Viduje yra ištapytų sienų salė, kurioje rinkdavosi nariai. Kai kuri informacija buvo tokia slapta, kad net žmonai nebuvo galima pasakyti .

Šv. Mikalojaus bažnyčią statėsi vokiečių pirkliai:




Apie šios bažnyčios istoriją ir ryšį su Kalėdų Seneliu esu rašiusi reportaže anglų kalba Assumption Day/ Žolinė

O netoli nuo čia burdavosi, berods, baltrušiai (neužsirašiau, tai gal ir painioju):




Paskui einame žemiausia Vilniaus arka pasižiūrėti, kur gyveno Vilniaus monetų kalėjas. Arka dabar yra ištysusio namo dalis, bet manoma, kad jos paskirtis buvo padėti gyventojams pabėgti nuo raitelio, kuris tikrai nebūtų tilpęs į tokią siaurybę:








Pirmieji popieriniai piniginiai ekvivalentai atsirado kaip obligacijos, skirtos T. Kosčiuškos sukilimui finansuoti. LDK egzistavo taip vadinami "lietuviški ilgieji" sidabriniai pinigai. Lietuviški ilgieji – pusapvaliai sidabriniai sunormintos masės XIII–XIV a. strypeliai, skirti piniginiams atsiskaitymams. Jų rasta dabartinės Lietuvos teritorijoje, todėl jie vadinami lietuviškaisiais.Jie buvo pirmieji savi lietuvių pinigai.

Toliau šiek tiek kabiname buv. Trakų traktą, dar vadintą Senatorių gatve.



Gidė papasakoja apie auksakalių susivienijimą. 1495 m. Šv. Baltramiejaus dienos (rugpjūčio 24-osios) išvakarėse Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras patvirtino pirmojo LDK cecho statutą. Vilniaus auksakalių cechui buvo suteikta valdovo privilegija. Seniausias Vilniaus auksakaliams priskirtinas objektas – tai Vilniaus arkikatedros Šv. Stanislovo rankos relikvijorius, teigia Voruta Pameistrys galėjo tapti meistru po egzamino- padaryti taurę, žiedą su spaudu ir žiedą su brangakmeniu. Be to, metų eigoje dar turėdavo ir vesti žmoną. 

Toliau maršrutas vingiuoja senamiesčio gatvelėmis iki Užupio.






Vilniaus puodžių cechas labiausiai iš visų rūpinosi savo nariais. Pavyzdžiui, mirus vyrui, žmona galėjo perimti jo verslą, kai kitų amatininkų našlės galėjo tai daryti tik metus ir vieną dieną. Puodžiaus našlei buvo priskiriamas geras pameistrys, kuris vėliau dažnai tapdavo jos vyru.



Vilniaus puodžių cechas finansavo mažiausios Vilniaus bažnyčios, Šv. Bartalomiejaus, varpinės statybą.



Ekskursiją pabaigiame prie Užupio kalvystės galerijos. Kalvystės muziejus-galerija yra vienas iš dviejų Europoje kalvystės muziejų, įkurtų mieste (antrasis-Prahoje). Kalviams buvo draudžiama dirbti miestuose dėl gaisro pavojaus. Be to, naktinis miesto gyvenimas ilgai neegzistavo, nes Rotušės varpas skelbdavo dienos pradžią ir dienos pabaigą. Naktį visi miegodavo, o budintys gaisrininkai stebėdavo, ar nedega kur žiburys, ir neklaužadas bausdavo.



Daugiau apie Užupį skaitykite mano reportaže apie Žaliąjį Vilnių.

Miestas buvo pilnas žmonių, nors spaudė nemenkas šaltukas. Žmonės vaikščiojo su vėliavomis, vaikais, termosais su arbata, šunimis, gatvės muzikantai armonikomis čirpino patriotines dainas, degė laužai.






Tai buvo pirmoji DNB banko organizuota tokio pobūdžio ekskursija, už ką aš juos labai giriu. Romėnai pasakytų: "Žmogus, neišmanantis savo šalies istorijos, tėra vaikas", tai šiandien mes kažkiek ūgtelėjome. Dėkoju DNB bankui, puikiai gidei Liudai ir visiems dalyvavusiems. Linkiu gero savaitgalio ir prasmingų ekskursijų ateityje. Tikiuosi, ateityje bus galima bendradarbiauti glaudžiau su privačiomis įstaigomis ir ekskursijų metu aplankyti šiandien nedirbusias vietas.

Su meile,

Kūtvėla