Mane galima sutikti:

Rugsėjis: Latvija. Lapkritis: Bremenas. Gruodis: Bolonija, Ravena.

2019 m. vasario 1 d., penktadienis

Kelionė į Veneciją. Pirmoji diena jūrų valdovės viešpatijoje.

Jeigu kelionė prasideda nuo bilieto pirkimo, tai mano kelionė į Veneciją prasidėjo prieš pusę metų, nors faktiškai į Italiją keliavau tik šių metų sausio pabaigoje. Kainos atžvilgiu tiesioginis skrydis iš Vilniaus į Veneciją tik keliais eurais lenkė traukinio bilieto Vilnius-Klaipėda-Vilnius kainą. Tiesa, skrydis buvo ne į pačią Veneciją, o jai priskirtą biudžetinį Treviso oro uostą, bet kas galvoja apie tokias detales, kai ekrane mato pigų skrydį? Keliavau su savo ukrainiete drauge Irina iš Kijevo, kuri išvakarėse atskrido į Vilnių ir pas mane nakvojo. Skrydis truko šiek tiek virš dviejų valandų ir nusileido Treviso oro uoste, kur sniego nebuvo nei ženklo. Kelionė iki Venecijos rajono Mestre, kur buvo mūsų viešbutis, oro uosto autobusu truko apie valandą laiko. Pirmą vakarą tik įsikūrėme, pasivaikščiojome po rajoną, supermarkete nusipirkome maisto vakarienei. Pastebėjau vienoje kavinėje du vyrukus, besikalbančius prie man gerai pažįstamo oranžinės spalvos gėrimo ir taip pat jo užsimaniau, nes yra Aperol Spritz ir yra Aperol Spritz Italijoje. Kokteilis kainavo 2,5 euro, o čipsai buvo nemokami,-šituom labai pasipiktino namie pasilikusi tauta, nes Marijos žemėje Lietuvoje toks kokteilis prasideda nuo 4-5 eurų ir jokių čipsų neduoda.

P1670798
Venecija, mio amore!

50859971_10210675247236158_6788579528001191936_n
Degustacija mokslinės verygizacijos tikslais.

50875403_10210675488522190_5888501459619676160_n
Kūtvėla puola itališkus delikatesus. Skanumynus būtina sunaikinti! 
Ryte papusryčiavome ir ištrepsėjome Venecijos ieškoti. Vietiniame kioske nusipirkome visuomeninio transporto bilietus ir, mano nurodymu, įsėdome ne į tą tramvajų. Tada šiek tiek pasiblaškėme, kol suradome reikiamą autobusą ir jau netrukus buvome Venecijos centrinėje autobusų stotyje Piazzale Roma aikštėje. Pirmu taikymu nėriau į vietinį turizmo informacijos centrą, kur stipriai nusivyliau jų turimu informacinės medžiagos asortimentu ir pasipiktinau pasiūlymu Venecijos žemėlapį... nusipirkti. Mane domino bilietas į Dožų rūmus, nes skaičiau, kad ten prie bilietų būna ilgos eilės, todėl norėjau įsigyti bilietą iš anksto. Žinojau, kad bilietas kainuoja 20 eurų (į jį, nori nenori, įskaičiuoti keli Šv. Morkaus (toliau- San Marco) aikštės muziejai, bet po kitus Venecijos muziejus šį kartą nusprendžiau nevaikščioti, nes bijojau, kad mane gali ištikti Venecijos muziejų šoko sindromas), o man pasiūlė jungtinį bilietą su keliais muziejais už 28 eurus, bet Kūtvėla, kurios giminės šaknys giliai įleistos į Suvalkijos žemę, tokiai turistinei provokacijai nepasidavė. Tada mums pasiūlė bilietą įsigyti jau Dožų rūmuose, bet turizmo informacijos centro darbuotojos tonas buvo toks nemalonus, kad aš net nepaklausiau, kaip iki tų rūmų nueiti. Tiesą pasakius, visi turizmo informacijos taškų darbuotojai, su kuriais man teko susitikti šios kelionės metu, buvo labai nemalonūs. Galbūt juos nuvargino nesibaigiantis visko klausinėjančių turistų srautas?


Venecijai praktiškai nesiruošiau šį kartą: išsirinkau aplankyti San Marco baziliką, Dožų rūmus, esant galimybei norėjau pakilti į varpinę pasigrožėti Venecijos panorama, o visa kita palikau savieigai, nes visų pasaulio muziejų neaplankysi. Turiu prisipažinti, kad mano Venecijos biudžetas buvo labai ribotas, turėjau vos 120-150 eurų išleisti lankytinoms vietoms, suvenyrams, maistui, vietiniams transportui, turistiniam mokesčiui... Galima sakyti, ši kelionė buvo "Venice on a shoe-string". Pinigai Venecijoje, žinoma, pravers, nes viskas ten labai brangu, įskaitant ir muziejus bei turistams apmokestintas bažnyčias. Aš čia nesiskundžiu, tik informuoju, nes pamatysite netrukus, kad Venecija gali būti prieinama ir biudžetiniam turistui. Autobusų stotyje nusipirkau nebrangų iliustruotą gidą anglų kalba apie lankytinas Venecijos vietas su žemėlapiu.

Venecija vadinama gražiausiu pasaulio miestu ir tikrai ne be pagrindo. Miestas tarsi pakabintas tarp vandens ir dangaus, kiekviena plyta kvėpuoja didybe ir prabanga, šiomis gatvelėmis vaikščiojo Vivaldis ir Kazanova...Most Serene Republic-štai kas yra Venecija. Oficialia miesto gimimo data laikoma 431 m. kovo 25 d. (Mergelės Marijos Dangun ėmimo šventė). Manoma, kad tą dieną nuo barbarų bėgantys žmonės šioje lagūnoje įkūrė gyvenvietę ir pastatė pirmąją bažnyčią. Žinoma, ne per dieną jie tuos Dievo namus pastatė, čia jau reikia skaityti tarp eilučių. Tuo metu čia buvo nesveika pelkėta vietovė, jos gyventojai šiaip ne taip vertėsi žvejyba ir druskos išgavimu. Tuometinė Venecija priklausė Bizantijos imperijos teritorijai, kuri pripažino Venecijos strateginę reikšmę ir  čia 697 m. įsteigė Konstantinopoliui pavaldžią Venecijos kunigaikštystę. Tik XIII a. vietos parapijos-jų buvo apie 60, daugumoje išsidėsčiusių skirtingose salose, kur kiekviena parapija turėjo savo bažnyčią, gyvenamuosius namus, didikų rūmus, turgų, mažą uostą, nedidelį lopinėlį žemės auginti žemės ūkio produktams ir laikyti gyvuliams, o tarpusavyje buvo sujungtos keltais ir tiltais (kiekviena sala buvo ne tokia ir maža!)-ėmė vienytis ir siekti nepriklausomybės nuo centralizuotos valdžios, kuri tuo metu valdė iš Ravenos. Girdėjau, kad Ravena garsėja ypatingomis mozaikomis, todėl planuoju ją ateityje aplankyti. Venecijos geografinė padėtis Bizantijos imperijos ir kaimynių valstybių atžvilgiu padarė Veneciją svarbiu prekybos uostu tarp Rytų ir Vakarų. Netrukus suklestėjo pirkliai, kurių dėka miestas tapo svarbiu pasauliniu centru, pajėgiu kontroliuoti jūras ir diktuoti taisykles visai Europai. Be Venecijos, svarbiomis jūrinėmis valstybėmis buvo Amalfis, Genuja, Piza, Ragūza, Ankona... Šios valstybės turėjo savo politinę autonomiją, jų vietiniai pinigai kotiravosi Viduržemio jūros regione, o Kryžiaus žygiuose jos dalyvavo su nuosavais laivynais*. Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų jūriniu miestu gali vadintis tik miestas, kurio herbe yra Italijos laivyno vėliava, o tokių yra keturi: Amalfis, Genuja, Piza ir Venecija**.

*Venecijos laivyną išlaikė Venecijų kurtizanių sumokami mokesčiai. Taip sakant, Venecijos didybė laikėsi ant organizuotos prostitucijos.
**Patikrinau šį faktą ir manau, kad tai yra kelionių gido vertimo klaida, iš tiesų tai Amalfio, Genujos, Pizos ir Venecijos herbai yra ant Italijos laivyno vėliavos, "Italian naval jack". Tokia vėliava iš tiesų egzistuoja.

Venecija saugojo Konstantinopolio laivus Viduržemio jūroje, todėl mainais gavo tam tikrų nuolaidų, leidusių miestui-valstybei suklestėti. Kryžiaus žygiai, kurie nebuvo jau tokie piligrimiški, ir diplomatinis tinklas taipogi prisidėjo prie Venecijos turtėjimo. Venecija ne tik turtėjo, bet ir augo-jos sudėtyje buvo Bergamas, Korfu, Kreta, Kipras, t.y. kai kurios dabartinės Graikijos teritorijos, ir tai buvo dar ne augimo pabaiga...Žinoma, tokia hegemonija neliko nepastebėta, netruko susiformuoti anti-Venecijos lyga iš Popiežiui pavaldžių žemių, Šventosios Romos imperijos ir Prancūzijos, todėl nuo XVI a. prasidėjo Venecijos nuosmukis. Kai 1797 m. čia įžengė Napoleonas, niekas nesipriešino, netgi atvirkščiai-iš jo tikėjosi naujų laisvės ir demokratijos idėjų. Na, o gavo pamaininį Prancūzijos ir Austrijos dominavimą. Venecija XVIII a. buvo Europos meno, literatūros ir architektūros centras, bet be politinės nepriklausomybės. Tik 1866 m. Venecija prisijungė prie suvienytos Italijos. Antrasis pasaulinis karas praktiškai nepalietė Venecijos kaip architektūrinio vieneto. Šiandien Venecijoje gyvena apie 50,000-60,000 gyventojų, bet vis daugiau venecijiečių palieka savo namus, nes nebegali išsilaikyti dėl turizmo išpūstų nekilnojamojo turto kainų. Daug namų stovi tušti arba juose gyvenama tik sezono metu, jūrinis klimatas žaloja pastatus (potvyniai, druskingumas), milžiniški turistų srautai išgujo vietinius gyventojus į periferiją, nes nuomos kainos pasidarė kosminės, įvežamoms prekėms taikomi dideli antkainiai dėl transportavimo kaštų. Šiuo metu Venecijos administracija suka galvą kaip susitvarkyti su apleistais pastatais ir kaip suvaldyti turistų srautus, todėl yra svarstomas naujas mokestis turistams, galintis siekti net iki 10 eurų dienai. Veneciją kasmet aplanko 30 mln turistų, todėl šis mokestis būtų didelės pajamos miestui, tik aš labai abejoju, kad tie pinigai nueis ten kur reikia, nes Venecijos administracija negarsėja ryžtu ir veiklumu.

P1670742
Pirmas žvilgsnis į Veneciją.
Iš esmės, jeigu į Veneciją nevykstate vandens keliu ir išlipate kur tik širdis geidžia (beveik kiekvienas pastatas turi savo prieplauką), tai atvykti į Veneciją galima dviem būdais: traukiniu į Santa Liučija geležinkelio stotį ir autobusu (priemiestiniu, tolimojo susisiekimo, oro uosto) arba Mestre tramvajumi į Piazzale Roma stotį. Mes atvykome priemiestiniu autobusu iš Mestre rajono ir iki savo pirmojo lankytino objekto, San Marco aikštės, ėjome gal dvi valandas, nes vis negalėjome atsistebėti koks grožis mus supo. Venecijos vaizdus iš jūros pusės galima rasti internete ir įvairiose knygose, bet ne mažiau įdomus yra ir vidinis miestas, su savo siauromis gatvelėmis ir kanalais, per kuriuos permesti maži tilteliai, staiga išplatėjančiomis aikštėmis su rajono šuliniu ir bažnyčia, ant virvių džiūstančiais skalbiniais...

P1670743
Tokių abrozdėlių Venecijoje yra nemažai.

P1670747
Pastatas kenčia nuo byrančio tinko.

P1670748
Siauros gatvelės, kurias užkemša turistų būriai.

P1670751
Lauko kavinės kviečia prisėsti su vaizdu į kanalą. 

P1670752
Santa Liučija traukinių stotis.

P1670755
Sausio pabaiga Venecijoje.

P1670756
Elegantiškas nušiurimas.

P1670758
Venecija, Italija.

P1670762
Venecija, Italija.

P1670764
Miesto dergikai ir čia daro savo juodus darbus.

P1670765
Venecijos kaukės.
Venecijos karnavalo kaukės buvo skirtos išlyginti visuomenės socialinius sluoksnius ir taip išlaisvinti po kauke pasislėpusį asmenį nuo jo luomui ir biologinei lyčiai primetamų taisyklių. Tradicinė Venecijos kaukė buvo pritaikyta valgyti ir gerti jos nenusiimant, todėl vakarėlio metu buvo garantuojamas besilinksminančiųjų anonimiškumas, o vienam kostiumui (vadinamam "Gnaga") priklausė pintinėje nešiotis mažą gyvą kačiuką...Tai nebuvo vienintelė proga Venecijoje pasislėpti po kauke, todėl tuom ėmė naudotis nusikaltėliai, vagys, prostitutės ir kaukių nešiojimas ne kartą buvo draudžiamas. Venecijoje galima įsigyti tikrą, autentiška rankų darbo kaukę iš meistro rankų arba iš kažkur atvežtą pigų ar netgi nepigų blizgutį, nieko bendro su Venecija neturintį. Kaukių meistrai nepatenkinti tokia situacija, bet ne visi turistai gali sau leisti įsigyti triženklius skaičius kainuojančias puošmenas, o Veneciją karnavalo metu aplanko net 3 mln turistų. Nuo pigių niekniekių kenčia ir stiklo, nėrinių, odos gaminių meistrai, kurių šeimos kelias kartas verčiasi tuo amatu ir dabar sunkiai atsilaiko prieš dažnai nelegalaus darbo sukurtas prekes. Šiek tiek statistikos išmetė Gūglas: 2010 m. birželį Italijos policija konfiskavo kiniškų stiklo gaminių už 11 mln eurų iš trijų įmonių Veneto regione. Juos buvo tikimąsi parduoti už 13 mln eurų kaip vietinės kilmės gaminius. Ne ką geresnė situacija yra su restoranais- daug kur siūloma gana brangi pica ir pasta. Antkainiai dideli, nes ingredientai importuojami, bet nei pica, nei pasta nėra Venecijos regiono patiekalai: čia reikia ragauti patiekalus su žuvimi, rizotą (irgi daugiaryžį, kaip VLKK pasakytų), polentą, moliuskus, krabus, žirnių ir pupų patiekalus, artišokus, ėrieną su pomidorais, avieną. Tiesa, Venecijoje visgi yra savotiška pasta, bet akcentas yra būtent rankų darbo tam tikros formos makaronai, o ne visur gerai pažįstami atvežtiniai fabriko spagečiai.

P1670769
Gondola.
Dožo Vitale Falier dekrete 1094 m. pirmą kartą paminėta gondola. Šios venecijietiškos valtys yra 11 metrų ilgio ir kiekviena sveria apie 600 kg. Jos yra labai manevringos, todėl su jomis elegantiškai susitvarko irkluotojas su vienu irklu. Anksčiau kiekvienas didikas turėjo asmeninę gondolą su irklininku. Jeigu Venecijos respublikos laikais gondola buvo transporto būtinybė, tai šiandien ji yra didelė turistinė atrakcija. Kartais prie gondolų stotelės būdrauja žmogus ("ganser"), už arbatpinigius padedantis įlipti ir išlipti. Pasiplaukiojimas gondola kainuoja 80 eurų už pusvalandį, bet šią sumą gali dalintis keli asmenys (vienoje gondoloje telpa šeši keleiviai). Nuo 2014 m. visos Venecijos gondolos turi registracijos numerius-tokia tvarka buvo įvesta po to, kai gondola susidūrė su vandens autobusu ("vaporetto") netoli garsiojo Rialto tilto ir žuvo turistas iš Vokietijos- vandens autobusas tiesiog užplaukė ant gondolos ir ją sutraiškė. Šiuo metu Venecijoje registruota virš 400 gondolų. Gondolų irkluotojai irgi ne šventieji-miesto administracija dažnai sulaukia skundų dėl jų įtartino elgesio, galimai susijusio su narkotikais ar alkoholiu, todėl būna organizuojami atsitiktiniai patikrinimai, nes Venecijos gondolos yra turizmo įvaizdžio dalis. Be gondolų, kurios plaukia susitartu maršrutu, yra "traghetto"- tai tokios pat valtys, kaip gondolos, tik už kelis eurus keliančios žmones į kitą kanalo pusę, jos neplaukia užsakytu maršrutu. Tai labai patogu, kai nenori eiti ratais kvadratais iki artimiausio tilto, o plaukti vaikystėje tavęs bobutė kaime kūdroje taip ir neišmokė.

P1670770
Venecija, Italija.

P1670774
Ursulijus Lepečkojauskas grožisi gondola.

P1670775
Pasodino už grotų. 

P1670778
Kavinė dar nedirba.

P1670781
Protesto išraiška.

P1670784
Šiuo telefonu galima pasiųsti faksą ir elektroninį laišką. Čia jums ne chuivėjus gudrafonas koks. 

P1670787
Įsimylėjau šitą vietą.

P1670791
Kūtvėla lankosi Venecijoje.

P1670797
Valio, radome medį!

P1670798
Paklysti neįmanoma. 

P1670800
San Giacometto bažnyčia.
Venecijos respublikos laikais ši aikštė buvo svarbus prekybinis ir finansinis centras su turgumi. San Giacometto bažnyčia laikoma seniausia bažnyčia Venecijoje, pastatyta tų pirmųjų atvykėlių, kuriuos minėjau anksčiau. Vėliau ši bažnyčia buvo ne kartą perstatyta, bet išlaikė portiką su kolonomis-tokios detalės buvo būdingos gotikinėms Venecijos bažnyčioms. Dešinėje matote kyšant Rialto tilto kampą.

P1670804
Canale Grande nuo Rialto tilto.
Canale Grande (ranka nekyla rašyti "Didysis kanalas") yra Venecijos siela, kurios žavesio nesumenkina nuolatinis vandens transporto zujimas. Abiejose kanalo pusėse buvo statotomi gražiausi rūmai ("case", nes "palazzo" buvo tik Dožų rūmai). Garsusis Rialto tiltas yra dar viena turistinė atrakcija, nors pats tiltas kažkokiu ypatingu grožiu nepasižymi, bet vat ką daro gera reklama. Kadaise čia buvo Rivo Altus kaimas, bet augantis Venecijos branduolys ir poreikis sujungti abudu kanalo krantus lėmė pontoninio tilto atsiradimą 1181 m. Tik po gero šimtmečio buvo pastatytas medinis tiltas, kurio centrinė dalis pasikeldavo praleisti didesnius laivus. Dabartinį tiltą pastatė Antonio da Ponte 1591 m. Abiejose tilto pusėse yra mažos parduotuvėlės. Pagrindinis šio tilto privalumas yra nuostabus vaizdas į Canale Grande, todėl čia nuolat pulkuojasi būriai turistų, užklupome netgi National Geographic komandą su video kamera. Nenuostabu, kad šis Venecijos kampelis irgi turi savų problemų. Štai šiltuoju metų laiku turistai čia ima elgtis neapgalvotai, tam netgi yra terminas "yob season", t.y. "chamų sezonas", kai manantys esantys nemirtingi durniai šokinėja nuo Rialto tilto į kanalą, o jų draugai viską filmuoja. Vienam girtam nelaimėliui iš Naujosios Zelandijos labai nepasisekė, kai šokdamas nuo tilto pataikė galva į vandens taksi ir buvo išgabentas į ligoninę. Jeigu įstengiate susimokėti 450 eurų baudą, galite Canale Grande ir pasimaudyti. Dar vienas žingsnis, kurį žengė Venecijos administracija, yra uždrausti dideliems kruiziniams laivams įplaukti į Venecijos salos lagūną, jiems bus statomas uostas žemyninėje Venecijos dalyje, bet šis draudimas negalioja mažiems kruiziniams laivams. Kas yra mažas kruizinis laivas? Tai yra 55,000 tonų ir mažesnis svorio laivas. Palyginimui, mažylis "Titanikas" buvo "tik" 52,000 tonų.

P1670807
Gondola laukia savo turisto.

P1670809
Venecija, Italija.

P1670811
Venecija, Italija.

P1670815
Didelis kacinas.

P1670817
Kūtvėla lankosi Venecijoje.

P1670818
Ursulijus Lepečkojauskas mezga diplomatinius santykius su vietine fauna.
Pagaliau atėjome į San Marco aikštę. Pirmu taikymu puoliau į San Marco baziliką, nes buvau skaičiusi apie ilgas eiles prie įėjimo į šią garsią lankytiną vietą, bet žmonių buvo labai mažai, prie įėjimo budėjo pareigūnas, reguliuojantis įsinešamos rankinės dydį, t.y. stambiagabaritį bagažą reikia palikti saugykloje už kampo. Pati bazilika man įspūdžio nepadarė, galbūt dėlto, kad nebuvo apšviesta ir jos mozaikos skendėjo prietemoje. Bazilika didelė, erdvi, bet tamsi ir nejauki. Joje yra keletas mokamų lankytinų objektų, bet pačios bazilikos lankymas nemokamas. Po to, kai Sicilijoje aplankiau Monreale baziliką, visos kitos bazilikos ir mozaikos nublanksta.

P1670826
Ursulijus Lepečkojauskas grožisi San Marco bazilika.
Pirmoji bazilika iškilo 832 m. ir ji buvo specialiai pastatyta saugoti Šv. Morkaus Evangelisto relikvijoms, parvežtoms iš Aleksandrijos. Du Venecijos prikliai Aleksandrijoje po verslo reikalų nuėjo į bažnyčią pasimelsti prie šio šventojo relikvijų ir sužinojo, kad bažnyčiai gresia išniekinimas, nes musulmonai puldinėjo tuos kraštus, bažnyčias vertė mečetėmis, o Aleksandrijos valdytojumi buvo arabas musulmonas. Pirkliai, padedami vietos kunigo, sugebėjo Šv. Morkaus relikvijas paimti ir laivu, su nuotykiais, atgabenti į Veneciją, o dėl akių Šv. Morkaus relikvijas Aleksandrijoje apkeitė su kankinės Šv. Klaudijos relikvijomis. Evangelisto relikvijas į laivą pristatė pintinėse su kopūstlapiais ir kiauliena, kuri garantavo, kad joks musulmonas inspektorius ar muitininkas tokios pintinės nelies. Tuo metu, kai buvo keliamas inkaras, iš bažnyčios, kur buvo saugotos Šv. Morkaus relikvijos, pasklido intensyvus kvapas ir žmonės subėgo žiūrėti kas atsitiko, bet juos apgavo Šv. Klaudijos relikvijos ir žmonės pamanė, kad Evangelistas vis dar ten. Kelionė jūra buvo pavojinga, nuo sudužimo laivą išgelbėjo užmigusiems jūreiviams apsireiškęs Šv. Morkus. Tuometinis Venecijos dožas liepė pastatyti bažnyčią relikvijoms perlaidoti. Bazilika dėl įvairių priežasčių buvo ne kartą perstatyta, iki 1807 m. ji buvo Venecijos dožo koplyčia ir tik minimais metais tapo Venecijos katedra.

Kadangi bažnyčia buvo ne kartą perstatinėjama, neretai kažkurioje kriptoje būdavo užmūrijamos ir pamirštamos Evangelisto relikvijos, po 1604 m. įėjmo į kriptą uždarymo kelis šimtus metų kripta buvo laikoma nesveika ir užteršta vieta dėl vietinio klimato. Galiausiai, 1811 m. prasidėjo dideli bazilikos tvarkybos darbai, jų metu surasta medinė dėžė su Evangelisto relikvijomis buvo perkelta po altoriumi bazilikoje, pati kripta tapo Venecijos patriarchų amžino poilsio vieta. Prisipažinsiu, kriptoje nebuvau, Evangelisto relikvijų irgi nemačiau. Beje, kripta dažnai būna uždaryta turistams. Kadangi Šv. Morkaus palaikai buvo išleisti iš akių, kartas nuo karto atsiranda įvairių sąmokslo teorijų: štai 2004 m. The Independent reportaže vienas britų istorikas tvirtino, kad San Marco bazilikos relikvijoriuje yra ne Šv. Morkaus, o Aleksandro Didžiojo palaikai. Nenuostabu, kad tokios mintys kyla, nes palaikų ir relikvijų vogimas buvo gana paplitusi praktika, nesunku ir susipainioti, todėl minėtasis istorikas piktino dorus katalikus siūlydamas San Marco bazilikos relikvijas ekshumuoti ir atlikti genetinius tyrimus. Aleksandras Didysis (Aleksandras Makedonietis) mirė jaunas, 32-33 metų amžiaus, jis buvo palaidotas Egipto Aleksandrijoje, savo paties įkurtame mieste, bet IV a. jo palaikai dingo. Tiek Šv. Morkaus, tiek Aleksandro Didžiojo palaikai buvo mumifikuoti, vienas atsirado kitam paslaptingai dingus. Galbūt tai buvo verslių kunigų planas sukurti piligrimystės vietą? Dar yra tikima, kad Šv. Marko galva likusi Aleksandrijoje, dalis jo relikvijų saugoma Kaire...

Pamokslaudamas Šv. Morkus keliavo po dabartinį šiaurės Italijos regioną, po audros jūroje išlipo į krantą vienoje iš apylinkių prie dabartinės Venecijos salų ir užmigo. Sapne jam pasirodė angelas ir tarė: "Pax tibi Marce evangelista Meus" ir pažadėjo, kad šiose salose Šv. Morkus miegos laukdamas Paskutiniojo teismo dienos. Šis epizodas pavaizduotas ant San Marco bazilikos centrinio portalo, kur Evangelistui pasirodo angelas. Kaip ir kiekvienas šventasis, Šv. Morkus turi savo kompetencijos sritį: jis globoja tapytojus, vertėjus, kanceliarijų darbuotojus, odininkus, stikladirbius, akinių ir optikos prietaisų gamintojus, pintinių pynėjus. Gal nelabai aktualu XXI a., bet Šv. Morkaus užtarimo šaukiamasi sergant niežais.

P1670823
San Marco bazilika Venecijoje.

50754125_10210681366309131_7458528618688282624_n
Gaudome atspindžius.

P1670830
San Marco aikštė.
San Marco aikštėje yra dvi kolonos. Ant vienos yra Šv. Morkaus Evangelisto simbolis liūtas. Morkaus Evangelija pradedama "tyruose šaukiančiojo balsu", tai yra aliuzija į riaumojantį liūtą. Ant kitos kolonos yra Šv. Teodoras iš Amasijos, Venecijos globėjas. Tiesą sakant, šis ant kolonos stovintis Šv. Teodoras į Veneciją atkeliavo keliais gabalais, su nukirsta galva ir...krokodilu. Ir atkeliavo jis ne savo noru, o venecijiečių parsivežtas iš Kryžiaus žygio metu nusiaubto Konstantinopolio 1204 m. Ši relikvija nebuvo vienintelė vertybė, užkariautojų parsigabenta iš Konstantinopolio, nes plėšiama ir išvežama buvo viskas, kas buvo neprikalta prie grindų. Vertybių tarpe buvo ir fragmentiška sulptūra, kurią sulipinus kartu gavosi štai toks Venecijos Teodoras ant kolonos. Jis buvo IV a. kankinys. Ikonografijoje Šv. Teodoras vaizduojamas kaip nugalintis drakoną, nors kanoniniuose tekstuose apie tai nekalbama. Greičiausiai, drakonas šio šventojo atveju įkūnija ju nugalėtą blogį. Dažnai Šv. Teodoras ir Šv. Jurgis, abudu drakonų nugalėtojai, būdavo vaizduojami kartu. Simboliška, kad Šv. Jurgio rankos relikvija, saugoma San Marco bazilikos lobyne, irgi buvo 1204 m. atsigabenta iš Konstantinopolio, o pats Šv. Jurgis laikomas trečiuoju Venecijos dangiškuoju globėju. Kolonos, ant kurių stovi Venecijos globėjai San Marco aikštėje, taipogi pargabentos iš išplėšto Konstantinopolio. Būtent Šv. Teodoras buvo Venecijos globėjas, kol, siekdami išsivaduoti iš Bizantijos įtakos, venecijiečiai šias garbingas pareigas paskyrė naujai atsigabentam Šv. Morkui.

Dar vienas turistų traukos objektas Venecijoje yra jos varpinė ("campanile"), nuo kurios atsiveria Venecijos panorama. Vėlgi, internetuose raginama įsigyti įvairaus tipo išankstinius bilietus ir "skip the line" prioritetinį praėjimą. Tai gali būti aktualu sezono metu, bet šiandien eilė buvo trumpa. Mums pasisekė, nes beveik visą sausio mėnesį varpinė būna uždaroma priežiūros darbams. Šioje vietoje IX a. iškilo sargybos bokštas su švyturiu, 1609 m. čia Galilėjo Galilėjus teleskopu stebėjo dangaus kūnų judėjimą ir patvirtino, kad Koperniko teorija buvo teisinga. Varpai skambėdavo įvairiomis progomis, nuo darbo dienos pradžios signalo iki pranešimo apie egzekuciją. Tačiau ne kartą po žaibo trenksmo (tik 1776 m. varpinėje buvo įrengtas žaibolaidis) ar gaisro atstatyta 1902 m. varpinė ėmė ir visiškai sugriuvo. Nelaimės metu žmonių aukų buvo išvengta, bet, deja, žuvo varpinės prižiūrėtojo katinas. Dabartinė varpinė, atstatyta "tokia, kaip buvo", datuojama tik 1912 m., tuomet buvo įrengtas ir liftas. Venecijos varpinę puošia Arkangelo Gabrieliaus skulptūra. Tokio dizaino varpinės netruko iškilti Venecijos įtakos zonoje buvusiuose miestuose.

P1670864
Venecijos varpinė.
Viena iš tokių Venecijos varpinės kopijų yra Rovinjos miestelyje dabartinėje Kroatijoje. Ten lankiausi prieš kelis metus ir aš kopiau į varpinę pasigrožėti Rovinjos panorama. Dar viena tokia varpinė yra Pirano miestelyje Slovėnijoje, šiame miestelyje mūsų grupė buvo ilgam pastrigusi, nes šaunuoliai mūsų turistinio autobuso vairuotojai sugebėjo pamauti autobusą ant parkingo šlagbaumo.

P1520962
Venecijos varpinės kopija Rovinjos miestelyje, Kroatijoje.

P1520797
Venecijos varpinės kopija Pirano miestelyje, Slovėnijoje.

P1670837
Venecijos panorama.

P1670838
Venecijos panorama.

P1670840
Venecijos panorama.

P1670841
Venecijos panorama.

P1670842
San Marco bažnyčios kupolai.

P1670843
Dožų rūmai.

P1670845
Ursulijus Lepečkojauskas meta šešėlį ant Venecijos.

P1670848
Ursulijus Lepečkojauskas žvelgia į dožų apartamentus pro langą. Ot vojeristas tas meškius, ką? 

P1670851
Galima paskambinti namo ir pasigirti, į kokį nuostabų vaizdą žiūrote.

P1670852
Venecijoje daug tokių meniškų detalių.

P1670854
Potvynio platformos.
Venecijoje būna potvynis, čia vadinamas "acqua alta", t.y. aukštas vanduo.

Oh Venice! Venice! when thy marble walls
 Are level with the waters, there shall be 
A cry of nations o'er thy sunken halls,
A loud lament along the sweeping sea! 
If I, a northern wanderer, weep for thee 
What should your sons do?

Taip savo emocijas išreiškė lordas Baironas, žvelgdamas į Venecijos potvynį. Jis nebuvo vienintelis prie meno linkęs žmogus, kurį įkvėpė ši gamtos išdaiga: pasakojama, kad Igoris Stravinskis dėl pakilusio vandens nebegalėjo grįžti į savo viešbutį, todėl viešbučio konsjeržas paėmė kompozitorių ant rankų ir įnešė vidun. Štai kas yra geras darbuotojas! Ši patirtis įkvėpė Igorį Stravinskį sukurti naują kūrinį. Tačiau potvynis nėra toks baisus, kaip galima pagalvoti, o apie tikrą grėsmę praneša kaukiančios sirenos. Potvynio užklupti turistai gelbėjasi guminiais botikais arba tiesiog plastikiniais maišeliais ant batų. Vanduo pakyla kasmet tarp spalio 15 d. (mano gimtadienis, bet šis faktas ir Venecijos potvynis niekaip nesusiję, Kūtvėlos garbės žodis!) ir balandžio 15 d. Venecijos administracija rengia projektą, kaip geriau apsaugoti miestą nuo potvynio, darbus planuojama baigti 2020 m. pabaigoje, o sąmata siekia nei daug, nei mažai-6,2 bln JAV dolerių ir vis dar auga. Statistiškai labai smarkus potvynis, sušlapinantis pusę Venecijos, atsitinka kartą per ketverius metus, todėl dažniausiai kalba eina apie 110 cm vandens, paveikiančio vos 14 proc. Venecijos. Strategiškai svarbiose miesto vietose tiesiog išdėstomos pakylos, kuriomis turistai ir toliau sau trepsi po lankytinas vietas.

P1670857
Venecija. 
Venecijos kavinės, įsikūrusios San Marco aikštėje, garsėja ne tik įžymybių apsilankymais, bet ir kosminėmis kainomis. Su kažkuria iš šių įstaigų aš, galima sakyti, turiu asmeninių sąskaitų: kai buvau moksleivė, keliavau klasikinės Italijos maršrutu per mokyklinę išvyką, jos metu lankėmės ir Venecijoje. Tai buvo laikai, kai keliasdešimt JAV dolerių buvo mėnesio atlyginimas Lietuvoje. Mus lydinčios mokytojos laisvu nuo ekskursijos laiku atsisėdo išgerti kavos San Marco aikštėje, tai padengti jų sąskaitai metėmės visu autobusu kas kiek išgalėjo. Reikia atsiminti, kad prie bendros sąskaitos kavinėje ar restorane Italijoje pridedamas mokestis, vadinamas "coperto", tai mokestis už staltiesę, servetėles ir šaukštelį, kuriuo maišysite cukrų kavoje, be to, reiktų palikti ir arbatpinigių, jeigu aptarnavimas neįskaičiuotas į sąskaitą; dar papildoma eilutė ant sąskaitos atsiras, jeigu grojo gyva muzika. Visą sudėjus, mėgautis kava Italijoje gali būti prabanga. Pavyzdžiui, garsiojoje San Marco kavinėje "Florian", kur cukrų kavoje maišė Kazanova, Baironas, Dikensas ir Hemingvėjus puodelis kapučino kavos kainuoja 10 (dešimt) eurų, gabalėlis torto prie kavos atsieis 14 (keturiolika) eurų. Ne, čia kaina ne už visą kavos pakelį ir visą tortą, čia būtent kavos puodelis su torto gabalėliu. Aš nesakau, kad jokiu būdu negerkite kavos šioje kavinėje, nes permokėsite penkis kartus, aš tik informuoju mažiau patyrusius keliautojus, kad jiems nereiktų išpirkos per visą plačią giminę susirinkinėti kai ateis laikas apsimokėti sąskaitą.

P1670875
Venecija, Italija. Dožų rūmai.

P1670876
Ursulijus Lepečkojauskas dūsauja prie Atodūsių tilto.

Venecijos dožas buvo Venecijos kunigaikštis, renkamas iki gyvos galvos. Jo elektoratas buvo Venecijos didikai, dalis jų į dožo rinkėjus patys buvo atrenkami burtų keliu- taip buvo bandoma apsisaugoti nuo visokių neskaidrių korupcinių viešųjų ir privačiųjų interesų supainiojimų. Bet Venecijos dožas nebuvo absoliutus monarchas, jo valdža buvo apribota iškilmingos priesaikos, prie dožo veikė įvairūs valstybės tarnautojai. Jau vien ko verta trijų inkvizitorių komanda, kuri buvo skirta pomirtiniam dožo teismui, t.y. net po dožo mirties jo veiksmai galėjo būti kvestionuojami. Išrinktasis dožas iškilmingai susisiedavo su Venecija, mesdamas į lagūną santuokinį žiedą.

Dožų rūmai buvo, ir tebėra, Venecijos širdis ir jos galybės įrodymas. Pirmieji dožų rūmai buvo pastatyti IX a., bet jų neliko nei žymės; X-XII a. dožų rūmai buvo fortifikuotas pastatų kompleksas iš keturių pusių apsuptas kanalo ir papildomai apsaugota pakeliamu tiltu; rūmai ne kartą buvo perstatomi po gaisrų. Dožų rūmų architektūrą keitė ir besikeičianti politinė bei administracinė Venecijos gyvenimo tvarka. Pastatas, kuriuo šiandien grožimės iš lagūnos pusės, pradėtas statyti apie 1340 m. Naujas rūmų sparnas, atsuktas į San Marco aikštę, pradėtas pristatinėti 1424 m. Vėliau, po gaisrų atstatinėjant Dožų rūmus, buvo pridurti ir kiti pastatai, šiandien suformuojantys šių rūmų ansamblį. Iki XVI a. čia buvo ne tik dožo privatūs apartamentai ir audiencijų salės, bet ir kalėjimas. Apie 1600 m. kalėjimas buvo perkeltas į gretimą pastatą, su Dožų rūmais sujungtą garsiuoju Atodūsių tiltu. Po Venecijos respublikos žlugimo čia įsikūrė Prancūzijos, paskui Austrijos administracija, vėliau veikė suvienytos Italijos administracija. Tačiau XIX a.pab. pastatas pasirodė labai apleistas ir Italijos vyriausybė skyrė lėšų renovacijai. Daug autentiškų XIV-XV a. architektūros elementų buvo pakeisti, o originalai dabar rodomi Dožų rūmų muziejuje.

P1670887
Kvapą gniaužiantis grožis.

P1670888
Italija-arkadinių kiemų kraštas.

P1670889
Akys tik bėgioja, nespėja žiūrėti.

P1670892
Dožų rūmų kiemas.

P1670895
O kaipgi be liūto Venecijoje?

P1670990
Iškilmingi Milžinų laiptai, XVI a. Jie veda į dožo apartamentus.
P1680009
Atodūsių tiltas.

Atodūsių tiltas buvo taip pavadintas, nes juo į kalėjimą vedamam nuteistajam sargyba čia leisdavo paskutinį kartą pažvelgti į laisvę. Daug kalėjimo kamerų buvo belangės, o ypatingiems klientams buvo skiriamos kameros požemiuose, kur nebuvo vietos atsistoti tiesiai, arba palėpėje su metalo stogu, kur žiemą vasarą buvo klaikios temperatūros iš lauko. Atodūsių tiltas buvo pastatytas 1600-1603 m. valdant dožui Marino Grimani, jo šeimos herbas matomas ant tilto; tiltas jungė Inkvizicijos patalpas Dožų rūmuose su kalėjimu. Rimti istorikai tvirtina, kad tik menki nusikaltėliai buvo laikomi šiame kalėjime, jiems negrėsė įkalinimas iki  gyvos galvos, todėl vaikščioti tiltu ir dūsauti jiems nebuvo ko. Dažnai būna, kad turistai galvoja šį tiltą esant romantiškų atodūsių tiltu ir bučiuojasi priešais jį. Na, jeigu manęs paklaustumėte, tai geriau jau bučiuotis nei sėdėti kalėjime. Atodūsių tiltas yra vienintelis dengtas tiltas Venecijoje. Kasmet prie šio tilto dūsauja 12 mn turistų, todėl buvo susirūpinta jo restauravimu, ypač po to, kai viena tilto plyta atskilo ir vos nekaukštelėjo turistui gondoloje, tuo metu plaukusioje po tiltu. Restauravimo darbai truko kelis metus ir kainavo 2,8 mln eurų, bet pavyko sugražinti Istrijos akmens švytėjimą kaip dožų laikais. Prie įėjimo mus patikrino metalo detektoriais. Bilietų kasoje nebuvo jokios eilės, ramiai sau susimokėjau 20 eurų ir įžengiau į turbūt labiausiai intriguojantį Venecijos pastatą.

P1670881
Venecijos dožų rūmai-pasaulio bamba.

P1670894
Muziejaus eksponatas.

P1670898
Gražus medžio raižinys.

P1670899
Skundų urna.
Grėsmingoji Dešimties Taryba Venecijos respublikos laikais rūpinosi, kad tokie neramumai, kaip valstybinis perversmas ar šnipinėjimas priešiškos valstybės naudai, būtų laiku išrauti su šaknimis. Jų susidorojimo su įtariamaisiais metodai buvo iš tiesų brutualūs, o Venecijoje niekas negalėjo būti ramus, kad šianakt į duris nepasibels ginkluota sargyba. Į specialią dailaus dizaino skundų urną buvo galima įmesti raštelį apie nusikaltimą. Konkrečiai Dožų rūmų skundų urna kitoje pusėje turėjo medinę dėžutę su trimis spynomis, o skundų derlių nuimdavo trys pareigūnai, kurie kiekvienas turėjo atskirus raktus. Žmonės uoliai skundėsi kuom tik norit, pradedant žmonos neištikimybe ir baigiant įtarinai ne pagal pajamas gyvenančiu kaimynu. Jeigu skundas pasitvirtindavo, skundikas gaudavo premiją ir jam buvo garantuotas anonimiškumas. Tiesą sakant, anoniminiai skundai netgi nebūdavo priimami, juos reikdavo ne tik pačiam pasirašyti, bet ir paprašyti dviejų liudininkų parašų, todėl anonimiškai susidoroti su nusibodusia žmona nebuvo taip paprasta (nebent ji buvo ragana, tada jau Inkvizicija nesicackindavo), tik teisme skundiko asmens duomenys būdavo apsaugoti.

P1670904
Nuostabi laiptinės puošyba.

P1670906
Kylame į valstybinius apartamentus.

P1670911
Laiptinės puošyba.

P1670914
Lubų plafonas.

P1670920
Lubų plafonas.

P1670926
Lubų plafonas.

P1670931
Ginklinė.

P1670934
Žirgo šalmas.

P1670943
Vitražas.

P1670944
Salės puošyba.

P1670947
Salės puošyba.

P1670948
Salės puošyba.

P1670979
Kalėjimo kamera.
Vienas iš čia kalėjusių žymesnių asmenų buvo Džiakomas Kazanova, gimęs Venecijoje 1725 m. Nors jis geriausiai žinomas dėl savo meilės nuotykių, Kazanova buvo kur kas daugiau nei geras meilužis. Pirmiausia, jis turėjo gerą galvą, nes būdamas vos dvylikos metų įstojo į Padujos universitetą ir jį sėkmingai baigė. Tačiau aukštasis mokslas, matyt, proto neįkretė, nes jaunasis absolventas ėmėsi azartinių lošimų ir moterų, bet tai netrukdė jam dirbti bažnyčios klerku. Po to sekė bankrotas, karinė tarnyba ir muzikinė smuikininko karjera bei narystė Masonų ložėje. Ir čia tik žiedeliai. Jo palaidas gyvenimo būdas sukėlė visuomenės pasipiktinimą ir, apkaltintas ištvirkavimu, anti-religine veikla (nes ištvirkavo su vienuolėmis) bei priklausymu slaptai draugijai, Kazanova buvo nuteistas penkerius metus kalėti, jam buvo paskirta kamera palėpėje su švininiu stogu, apie kurio "privalumus" jau rašiau. Po trylikos mėnesių labiausiai saugojame Venecijos pastate Kazanovos globėjas didikas, dėkingas už kadaise išgelbėtą gyvybę, pasiekė, kad kalinį perkeltų kitur-tai buvo smūgis Kazanovai, kuris buvo vos žingsnis nuo laisvės: pasivaikščiojimų metu rastu marmuro gabalėliu jis buvo prakrapštęs skylę medinėse grindyse į po jo kamera buvusius Inkvizitoriaus apartamentus. Trys dienos prieš suplanuotą pabėgimą jis buvo perkeltas į kitą kamerą, kur buvo geresnės sulaikymo sąlygos. Teko griebtis plano B. Virš Kazanovos kameros kalėjo skaityti mėgstantis kunigas, o sargyba neprieštaravo, kad kaliniai keistųsi knygomis. Tuom pasinaudojo Kazanova ir pradėjo slaptą susirašinėjimą su kunigu, kurį įkalbėjo bėgti kartu. Jiems pavyko išsibrauti iš kalėjimo ir įlysti į Dožų rūmus atgal pro langą: teko taip pasielgti todėl, kad net visi surišti į virvę baltiniai nesiekė žemės. Tada jie išlaužė spyną, išėjo į koridorių, sargyba juos palaikė per klaidą užrakintais lankytojais ir išleido iš rūmų, čia pabėgėliai sėdo į gondolą ir tiek naujienų. Kazanova nusprendė ieškoti nuotykių Paryžiuje, kur tapo alchemiku. Sukurti deimantų iš dulkių nepavyko, bet Kazanovos sugebėjimas meluoti nemirksint buvo panaudotas jį užverbuojant šnipinėjimui. Išsekus finansiniams ištekliams, Kazanovai teko griebtis apgaulės meno ir įvairių abejotino švarumo praturtėjimo schemų. Galiausiai, po aštuoniolikos metų tremties, Kazanovai buvo leista grįžti į Veneciją, kur jis netrukus vėl pasižymėjo ir vėl buvo ištremtas. Gyvenimo pabaigoje jis įsitaisė dirbti vieno grafo bibliotekoje Bohemijoje, kur iš nuobodolio vos nenumirė (tiesiogine prasme, nes svarstė nusižudyti). Kazanova mirė 1798 m. Bohemijoje, metai po Napoleono įžengimo į Veneciją-Venecijos respublikos nebebuvo. Kazanovos amžino poilsio vieta nežinoma, nors dažnai minimos Šv. Barboros bažnyčios kapinės prie ežero.

Venecija yra sunkiai turistui suplanuojamas miestas, nes internete ir knygose randama informacija nevisada sutampa su realia situacija, iš dalies todėl daug nieko ir neplanavau. Aš buvau šventai įsitikinusi, kad pereiti Atodūsių tiltu galima tik specialios, atskirai užsakomos ekskursijos metu, kai lankomos standartinei ekspozicijai nepriskiriamos patalpos. Ir štai- kuom gražiausiai vaikštau sau Atodūsių tiltu!

P1670984
Langas į laisvę.

P1670985
Paskutinis žvilgsnis į jūrą. 
Deja, Venecijos dožo asmeniniai apartamentai buvo uždaryti, ten buvo nuiminėjama laikina paroda. Rūmų dekoratoriai senovėje rūpinosi lubų, sienų, grindų puošyba, o baldus iš savo namų atsigabendavo naujai išrinktas dožas, po jo mirties baldai ir asmeniniai daiktai grįždavo į jo šeimą, nes naujai išrinktas dožas viską atsigabendavo savo. Ideologine Dožų rūmų dekoravimo linija yra Venecija, kaip jūrų valdovė, jos šlovinimas ir jėga, alegorijos su Venecija ir romėnų dievais. Tikrai rekomenduoju patiems apsilankyti Dožų rūmuose ir savo akimis pamatyti visą grožį, nes nuotraukos neperduoda to įspūdžio, kuris apima vaikščiojant po šias istorines erdves!

P1670995
Gaudome atspindžius.

P1670996
San Marco aikštė, Venecija.

P1670998
Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Venecija.

P1680001
Viena iš Venecijos salų.
San Giorgio salos istorija mena 790 m., kai čia, kiparisais apaugusioje saloje, buvo pastatyta medinė bažnyčia. Venecijai pavaldi San Giorgio sala 982 m. buvo padovanota benediktinams, kurie čia įkūrė savo vienuolyną. Žemės drebėjimas 1223 m. suniokojo salą ir viską teko atstatyti iš naujo. Po Venecijos respublikos žlugimo, vienuolynas buvo apleistas ir nyko, Napoleonas salą paskelbė karine zona, čia buvo artilerijos sandėlys. Grafas Vittorio Cini salą nusipirko 1951 m. Vienuolyno ten nebuvo 150 metų, bet savo sūnaus Giorgio atminimui grafas nusprendė atgaivinti salą. Ją galima pasiekti vandens autobusu, o pamatyti irgi yra ką. Deja, šios kelionės metu kažkaip nesusivokėme iki ten nusigauti, bet aš gi dar jauna, man visas gyvenimas priešaky.

P1680007
Venecija, Italija.

P1680013
Dožų rūmai, Venecija.

P1680015
Venecijos krantinė.

P1680019
Man patiko ši moteriškė su liūtu.

P1680025
Venecija, Italija.
P1680026
Venecija, Italija.

P1680030
Venecija, Italija.

P1680037
Radome kelis suoliukus.
Užpakalio komfortas Venecijoje-atskira tema. Šis miestas atmuš padus, o nuo tiltų su laipteliais sėdmenys pasidarys tokie stangrūs, kad sporto klubo abonementą galėsite parduoti Feisbuke. Venecijoje yra aikštės, iš kurių atsišakoja gavelės, o aikštėse kartais būna ir suoliukų prisėsti, bet tai daugiau išimtis negu taisyklė. Turistai gelbėjasi kaip gali, o Venecijos administracija draudžia kaip gali, todėl negalima sėdėti ant tiltų, ant bažnyčių laiptų, ant krantinių...Jau netrukus uždraus ir kavinėse sėdėti! Tiesą sakant, draudimais Venecijos administracija siekė padaryti turistus sąmoningesniais, paskatinti žmones keliauti atsakingai, bet rezultatas buvo toks, kad žmonės pradėjo šnekėti, kad Venecija visiškai nebenori turistų ir geriau keliauti ten, kur tavęs ir tavo eurų laukia. Iš tiesų, kur bepasisuksi visur kas nors įspėjama, negalima, ir nieko nedaroma, kad realiai problemą išspręsti, o kavinėse, kur sėdėti dar galima, kainos trigubos.

P1680039
Arsenalas.
Arsenalo statybos pradėtos dar XII-XIII a. Venecija iš turkų perėmė Egėjo jūros kontrolę, o vandens keliai į šiaurės Europą atsivėrė dėka laivų, pastatytų šiuose dokuose. Šį Arsenalą savo "Pragare" paminėjo poetas Dante. Arsenalo kompleksas apima 45 hektarus. Vieta jam parinkta strategiškai svarbioje vietoje, čia buvo galima apsisaugoti nuo priešo antpuolio ir įsivežti medieną. Arsenale buvo statomi laivai ir ypatingu būdu vejamos virvės, kurios buvo labai paklausi prekė. Laivai buvo statomi slapta, būtent savo laivynui Venecija turi būti dėkinga už Lepanto pergalę 1571 m. Arsenalo dokai buvo naudojami iki XX a. pr., vėliau buvo apleisti, nes nebeatitiko naujų laivų išmatavimų, dabar komplekse vykdomi restauracijos darbai, čia vyksta Venecijos bienalės renginiai.

P1680047
Įėjimą patikimai saugo liūtas.

P1680050
Venecija, Italija.

P1680051
Nebegyvenamas pastatas.

P1680059
O kur jūs džiaustote skalbinius?

P1680061
Kartais šliūkšteli vandenukas.

P1680069
Auksinė valanda.

P1680073
Saulė leidžiasi Venecijoje.

P1680074
Šešėlis užima miestą.

P1680075
Sausio mėnuo-ne laikas tupėti kavinėse lauke.

P1680078
Liūtas ir žuvėdra.

P1680085
San Marco bazilika.
Ant San Marco bazilikos yra keturių žirgų skulptūra. Paauksuota bronzinių žirgų ketvertą iš užimto Konstantinopolio su kitais turtais venecijiečiai parsigabeno 1204 m. Manoma, kad 1253-1268 m. ši skulptūra jau puošė baziliką. Kai Veneciją užėmė Napoleonas 1797 m., jis liepė šiuos žirgus nugabenti į Paryžių ir užkelti ant vienos iš miesto arkų. Po Napoleono žlugimo Venecija ėmėsi žingsnių atgauti išgrobstytas vertybes, tai pavyko padaryti 1815 m. Naujasis Venecijos valdovas Pranciškus I iš Austrijos stebėjo, kaip arklių ketvertas užkeliamas ant bazilikos, iš kur ji nusileido dar du kartus-ją reikėjo paslėpti dviejų Pasaulinių karų metais. Apie 1960 m. buvo nuspręsta šią skulptūrą perkelti nuolatiniam saugojimui ir priežiūrai, toliau nuo kenksmingo klimato ir laiko poveikio, todėl dabartinę baziliką puošia kopija. Originalusis ketvertukas yra saugomas San Marco bazilikos muziejuje, šie žirgai iki šiol glumina specialistus, nes neįmanoma tiksliai pasakyti, kada skulptūra buvo sukurta, specialistai pateikia labai ilgą laiko tarpą nuo V a. pr.m.e. iki IV a. Kai kurie elementai (gyvsidabrio panaudojimas, akių formos, karčiai...) leidžia susiaurinti spėjimą iki Romos imperatoriaus Septimus Severus  valdymo laikotarpio.

P1680088
Bažnyčia ir turgus.

P1680091
Gaudome atspindžius.

P1680095
Saulė apšviečia San Marco baziliką.

P1680099
Laikrodžio bokštas.
Laikrodžio bokštas buvo pastatytas XV a. pab. Laikrodis rodo ne tik valandas, bet ir mėnulio fazes, zodiako ženklus, turi saulės laikrodį. Virš laikrodžio esančiame balkone pasirodo Trijų Karalių procesija. Varpą skalambina du bronziniai maurai.

P1680102
Rialto tiltas, Venecija.

P1680104
Gondolų parkingas.

P1680107
Venecija, Italija.

P1680108
Venecija, Italija. 

Naktį prieš kelionę mažai miegojau, šį rytą kėlėmės anksti, todėl pirmoji diena Venecijoje man buvo labai ilga. Vakare labai ilgai nenaktinėjome, užkandome itališkų delikatesų ir griuvome į lovą. Taip taip, į lovą, nes dabar turiu nebe sukeliovę, o sugulovę! Mūsų viešbutis, kuris iš tiesų pasirodė gerai užsimaskavę svečių namai, neatsižvelgė į mano pakartotinius prašymus rezervacijoje skirti kambarį su dviem atskiromis lovomis, todėl gavome vieną dvigulę lovą. Bet, kadangi abidvi moteriškės esame, nebuvo rizikos netikėtai pastoti, tai kaip ir nesukome dėl to sau galvos.

Bus daugiau.

Jūsų Kūtvėla

2 komentarai:

Anonimiškas rašė...

Labas, kaip tik skrendame vasario men i Venecija, tai, aisku, labai rupi, kurgi tie Aperol Spritzai buvo po 2.50eur? :))

Ele Pranaityte rašė...

@Anonimas: Mestre rajonas, nedidelė vietinė kavinė.