Atostogos Sicilijoje. Antroji diena Palerme ir Monreale.

Vakar nuėjau į registratūrą pas mūsų keistąjį registratorių (buvo ten toks vienas, visur mirkčiojo man, nors buvau be platformų) ir paklausiau, kaip yra geriausia nusigauti iki kapucinų katakombų. Jis pasikasė savo barzdotą pasmakrę. Veiksmas registratūroje vyksta maždaug taip:

21.30 vietos laikas.

Aš: I wanted to know how I can get to the capuchin catacombs from here.
Jis: Now?
Aš: (trumpa pauzė, neryžtingai) Yes.
[Now- šios kelionės metu, nu.]
Jis: And what are you going to do there so late?
Aš: Eh?
[Lėtai dašyla, apie ką jis galvoja. Pradedu prunkšti.]
Aš: I mean, tomorrow.
Jis (su regimu palengvėjimu): Oh, OK. So, you can take a bus from the hostel....[sutrumpinta versija].

Taigi, kitą rytą išsiruošiau tų kapucinų ieškoti.

Autobusų stotelė. 

Autobuso grafikas.

Labai daug apie italus- konkrečiau, siciliečius- pasako jų elgesys viešajame transporte. Nors stotelės yra išdėstytos netoli viena nuo kitos, autobusų grafikai nustatyti 15 min., 30 min., ar 60 min. intervalu. Tačiau atėjęs į stotelę niekada nežinai kiek lauksi- šešias ar šešiasdešimt minučių. Pridėkime eismo spūstis ir aplamai lėtą transporto priemonių judėjimą ir gausime labai daug laiko, praleisto prie stulpo su numeriais. Tai, be abejo, išeina tik į naudą, nes yra išbandomas stoiškumas, kantrybė, pakantumas, vystomi kojų raumenys, mankštinami gudrafonus spaudantys pirštų sąnariai, ugdomas akylumas ir atsparumas saulei.




Taigi, kapucinai. Radau aš juos nemažai pablakutinėjusi, paklaidžiojusi vietinėse favelose, kur šaip geriau snapo nekišti, padus atkalusi. Juk Kūtvėla negali be nuotykių. Anyway, fotografuoti ten negalima, todėl galiu tik papasakoti.

Bet pirmiausia-paskaitykime. Rašytojas Markas Tvenas paliko labai įdomų pasakojimą apie kapucinų katakombas 1867 m. "Here was a spectacle for sensitive nerves! Evidently the old masters had been at work in this place. There were six divisions in the apartment, and each division was ornamented with a style of decoration peculiar to itself--and these decorations were in every instance formed of human bones! There were shapely arches, built wholly of thigh bones; there were startling pyramids, built wholly of grinning skulls; there were quaint architectural structures of various kinds, built of shin bones and the bones of the arm; on the wall were elaborate frescoes, whose curving vines were made of knotted human vertebrae; whose delicate tendrils were made of sinews and tendons; whose flowers were formed of knee-caps and toe-nails. Every lasting portion of the human frame was represented in these intricate designs (they were by Michael Angelo, I think,) and there was a careful finish about the work, and an attention to details that betrayed the artist's love of his labors as well as his schooled ability. I asked the good-natured monk who accompanied us, who did this? And he said, "We did it"--meaning himself and his brethren up stairs. I could see that the old friar took a high pride in his curious show. We made him talkative by exhibiting an interest we never betrayed to guides." Daugiau skaitykite: Project Gutenberg: Innocents Abroad by Mark Twain. 

Na, vaizdas, kurį pamačiau aš 2014 Viešpaties Metais buvo mažiau groteskiškas, nei matė rašytojas XIX a.- nebuvo tų visų architektūrinių kvarbatkų iš kaulų.

"Nors mūsų kūnai mirę, mūsų sielos gyvena. Mes buvome kaip jūs, jūs būsite kaip mes. Visi mirsime". 

Už 3 EUR norintys gali nusileisti į katakombas. Pirmas įspūdis ir vaizdas, kuris atsiveria prieš akis visu koridoriaus ilgiu, yra su niekuo nesulyginiamas. Nuoširdžiai patariu ten eiti nevalgius ir apsirūpinus validoliu. Mirusiųjų mumijos surūšiuotos pagal lytį ir profesiją, ir demonstruojamos atitinkamai. Ilgas ilgas koridorius, iš abiejų pusių dviem eilėmis nukabinėtas senoviniais rūbais aprengtais skeletais su ištrupėjusiomis kaukolėmis (jeigu kurios kūno dalies trūksta, tai šieno prikimšta; yra ir pakabintų vaikų sekcija) veda į moterų skyrių, kur šių palaikai su šilko sukniomis ir medžiaginiais bateliais tvarkingai suguldyti lentynose (atskirai išskirta nekaltų mergelių sekcija). Dažnas kūnas dar ir tokį cedelį turi, kur kažkas protingo lotyniškai parašyta. Kadangi iš lotynų kalbos paskaitų universitete aš prisimenu tik gudrias patarles, kurias kalėme atmintinai God knows why, tokias, kaip "Non muri, sed viri sunt praesidium oppidorum"(o sena, žila, ir kaip smertis kaulėta lotynų kalbos dėstytoja (kuriai čia ant lentynos tikrai atsirastų drėgna vietelė) man sakė, kad per sesiją aš vaikščiosiu paskui ją koridoriumi verkdama), tai į tuos užrašus labai nesigilinau, buvo ir taip pakankamai kraupu. Nors fotografuoti negalima, internetas pilnas tų vaizdelių, tai jeigu jums smalsu, spauskite čia: Fotopage Peter und Hanni (18+). Jeigu reiktų palyginti, tai šiek tiek primena apsilankymą Kijevo Pečioros Lavros labirintuose, tik ten net gal šiurpiau, kai eini eini begaliniais tamsiais labirintais tik žvakute pasišviesdamas, o ten grabas po grabo, grabas po grabo, ir visi tikintieji tuos grabus kad bučiuoja, bučiuoja.

Tai gal pereinam prie smagesnių  dalykų?

Nuo Nepriklausomybės aikštės iki Monreale važiuoja autobusas. Yra susisiekimas ir autobusu nuo centrinės geležinkelio stoties, bet man po bone fest buvo arčiau pirmasis variantas. Belaukdama autobuso (Nr. 389, kuris važiuoja reguliariai kas 60 min, kad tas, kuris tai sugalvojo, nupliktų jaunas), susipažinau su labai malonia pora iš Australijos. Išvakarėse kaip tik žaidė Lietuvos ir Australijos krepšinio komandos, bet australams tai įspūdžio nepadarė. Ilgai laukę ir nesulaukę reikiamo autobuso, sėdome į Nr. 309, kuris bent jau teoriškai turėjo mus nuvežti iki ten, kur bus galima persėsti į taksi. Mintis važiuoti taksi manęs aplamai niekada nežavi, nes brungu baisingai, bet buvome trise, todėl buvo ne taip nemalonu. Netrukus jau sėdėjome baisingame kamštyje. Keleiviai tyliai sau kvėpavo, vėdinosi spauda, maigė gudrafonus- niekaip neįsivaizduoju to Lietuvoje, čia seniai būtų kilusi isterija. Per pusę valandos nuvažiavę penkias stoteles, keleiviai vis dar demonstravo plieninę kantrybę. O manoji baigėsi- atsisveikinau su savo australais ir išlipau. Pėdinu sau atgal, o čia pašmaukšt ir atrieda, kiek jam eismo kamštis leidžia, autobusas Nr. 389. Kadangi teorinė medžiaga apie Palermą sako, kad šis autobusas veža iki Monreale (ir taksi nereikalingas *džiaugsmingas spygavimas fone*), įlipau. Netgi atsisėsti buvo kur-šiaip Palermo autobusuose yra tik gal 20 sėdimų vietų. Nieko nuostabaus-kai tokie tvarkaraščiai, tai dauguma žmonių tiesiog vaikšto pėsti.

Kamštį nuolatos papildė iš šoninių gatvių išsukantys automobiliai, kuriuos reikėjo praleisti pagal galimybę ir dar žiūrėti, kad visur šmėžuojantys pėstieji nepapultų po ratais. Tų šoninių gatvių ten gyva pekla, todėl judėjimas toks vos ne atbulinis gaunasi. Bet štai kamštis, kurio priežastis man iki šiol mistika, ištirpo ir ūždamas autobusas skuto tuščia gatve. Ir tada sustojo ten, nuo kur į Monreale galima važiuoti taksi. Don't ask why, it's Sicily. Greit prišokęs toks verslus vyrukas supakavo vienuolika mūsų į savo mikriuką (su taksi ženklu ant stogo, taigis, all legit), du turistai liko patempę lūpą laukti sekančio reiso, o mes zvimbdami su vėjeliu (už 1 EUR nuo galvos, dvi pagyvenusios moterys mokėjo tiek už abi, nes sėdėjo viena kitai ant kelių, kad versliau būtų, bet, ot, nesigavo) nuskriejome iki Monreale.

Gyvendamas savo senelio, Rodžerio II, Palatinų koplyčios mecenato, šešėlyje ir besibardamas su Palermo arkivyskupu, plušančiu prie Palermo katedros statybų, Viljamas II nusprendė, kad jo funduota katedra turi perspjauti viską. Įkvėptas dangiškos vizijos ir asmeninių ambicijų, jis kaip tarė, taip padarė. Šiandien Monreale katedra yra laikoma puikiausiu normanų valdymo laikų architektūros pavyzdžiu Sicilijoje. Katedra buvo pabaigta 1184 m., tik po 10 metų statybos. Jos nuostabias mozaikas dėliojo geriausi Sicilijos ir Venecijos meistrai. Katedros vidaus interjeras yra laikomas visos Italijos Viduramžių epochos puošmena: mozaikos iliustruoja 42 epizodus iš Biblijos. Lonely Planet gidas sako, kad "The beauty of the mosaicis cannot be described- you have to see for yourself" ir tai yra tikrai taip. Tai yra jokiais žodžiais, jokiomis nuotraukomis neperduodamas grožis. Be pačios katedros (lankymas nemokamas, bet yra pertrauka 12.45-14.30), už papildomą mokestį galima aplankyti liturginių reikmenų muziejų, katedros vidinį kiemą, o pačioje katedroje- koplyčią ir užlipti ant stogo. Rekomenduoju išbandyti viską. Galima už 1 EUR nusipirkti mozaikų planą ir šiaip galima įsigyti nemažai visokių suvenyrų (parsivežiau dailų rožančių). Taipogi, mozaikų planą galite nemokamai atsispausdinti iš čia: See Palermo: Printable Key Monreale Cathedral.

Jeigu norėsite pavalgyti, tai visas miestelis nusėtas restoranais, kur tokie patiekalai, kaip baklažanų kažkas arba pasta, kainuoja 12-14 EUR. Tačiau nupukšėjus toliau, į šonines gatveles, galima gauti didelę lėkštę pastos ir taurę vyno už 8 EUR. So, mes enfants, neskubėkite. Prie katedros dar vyko kažkokie filmavimo darbai, greičiausiai automobilių reklamos, kur tokie šūstri vyrukai pavažiuodavo trisdešimt metrų, o tada pribėgdavo grimuotoja ir visus nupudruodavo.

Monreale katedra.

Fontanas.

Monreale miestelis.

Katedros vidinis kiemas. 

Katedros vidinis kiemas. 

Laiko ženklai. 

Katedros vidinis kiemas.

Kiekviena kolona turi skirtingą kapitelį. 

Katedros vidinis kiemas. 

Vaizdas į kalnus. 

Kiemas su arkomis. 

Turbūt, palmės giminė. 

Katedros vidinis kiemas. 

Kadangi kaip tik pataikiau tuo laiku, kai katedra buvo uždaryta pietums, turėjau laiko pasivaikščioti. Aplinkui katedrą vaikščiojo turistai ir kuždėjosi tarpusavyke : 'Wondeful! Wonderful!".

Monreale katedros fragmentas.

Monreale katedra.

Monreale katedra. 

Vaizdas į miestą. 

Sukirtau porciją spagečių pietums ir nekantraudama parbėgau pasižiūrėti katedros interjero. Iš tiesų-nepaprastai gražu.

Monreale katedros interjeras.

Mozaikos.

Monreale katedros interjeras. 

Grindys katedroje.

Prie Liudviko IX kapo. Tai kol kas vienintelis Prancūzijos karalius, paskelbtas šventuoju. 

Koplyčia.

Koplyčios interjeras.

Koplyčios interjeras. 

Nuostabi skulptūrinė grupė. 

Koplyčioje. 

Katedros lubos. 

Monreale katedros freskos.

Monreale katedros freskos. 

Lipame ant Katedros stogo. 

Kūtvėla ant Monreale katedros stogo, net žandikaulis atvėpęs nuo to grožio. 

Vaizdas į vidinį kiemą su arkadomis. 

O gal ir pas mus ant Vilniaus katedros ką nors panašaus sumeistrautų? 

Kad turistai neiškristų. 

Tamsus ir siauras koridorius.

Visi žinome, kaip Kūtvėla mėgsta tamsius ir siaurus koridorius. 

Monreale miestelis ir kalnai, nuostabūs kalnai. 

Gražus vaizdas. Na, tas, kur už Kūtvėlos. 

Aukščiausias taškas. 

Kūtvėla, nuleipusi nuo kaitrios saulės, ilsisi aukščiau nuotraukoje matomame bokštelyje. Kur jos kepurė, tai Viešpats Dievas žino. 

Ant katedros stogo. 

Paskutinis žvilgsnis į nuostabią katedrą. 

Kol važiavau taksi, pro akis lėkė tokie nuostabūs vaizdai, kad netgi gailėjausi, kad sėdžiu autobusiuke, o ne einu pėsčia. Tik išlipusi iš mūsų verslaus vežėjo nuosavybės jau žinojau, kad atgal iki autobuso stotelės tikrai eisiu pėsčia. Besileisdama nuo kalno žemyn, prifotografavau visko įdomaus.

Mano nuolatinė atostogų palydovė panelė Opuncija. 

Nom nom nom.

Didelis spyglys. 

Parkuojamės kaip patinka. 

Baltas hibiskas.

Baltas hibiskas. Havajuose juos moterys už ausų nešioja: už kairės-ištekėjusi ar susižadėjusi, už dešinės- laisva. 

Na, Kūtvėla šioje saloje nebadautų. 

Kažkam pasisekė gyventi name su fantastišku vaizdu. 

Va tokiu, va. 

Natūralus gamtos kūrinys, žmogaus patobulintas. 

Agava nulinko ant elektros laidų. Tikiuosi, nebus POKŠT. 

Dvi dailios vazos puošia įvažiavimą į Palermą. 

Senas tai dalykas, bet labai, labai gražus. 

Baisiai smalsu, kur veda ta rodyklė. Gal į kokius piligrimų namus?

Atitrepsėjau iki autobuso stotelės, pralaukiau jo gerus tris ketvirčius valandos, ir parėjau į hostelį pėsčia per panašiai teik pat laiko. Turiu šiek tiek levandų kremo pėdoms, kurį parsivežiau iš Provanso, dabar visur ieškau nusipirkti, nes tikrai geras. Atgavusi kvapą, ėjau naikinti likusių vakarykščių opuncijų, kurias laikiau užrakintas savo spintelėje, kad nesibadytų.

Vakarienė. 

Manau, kad Monreale galima skirti visą dieną, nes tikrai yra ką pamatyti. Iki ten galima, kaip patirtis rodo, nuvažiuoti miesto transportu arba autobusu nuo centrinės geležinkelio stoties; taipogi, netgi nueiti pėsti. Hop on-Hop off autobusai irgi siūlo maršrutą iki Monreale. Kol kas keliavimas Sicilijoje paliko labai gerą įspūdį- nebrangus transportas, mažai turistų, neblogas maistas.

Ir tai-tik antroji atostogų diena!

Su meile, opuncijų spygliais apsikaišiusi, Jūsų

Kūtvėla Nuotykiautoja