Atostogos Sicilijoje. Trečioji diena: šventyklų slėnis Agridžente.

Būtinai apsilankyti šventyklų slėnyje Agridžente (it.-Agrigento) nusprendžiau tik pradėdama planuoti maršrutą Sicilijoje. Mano šūstrasis registratūros darbuotojas (dažniausiai gaunantis naktines pamanais, for a reason) man padėjo susigaudyti grafikais nusagstytoje lentoje.

Aš: I want to go to Agrigento.
Jis: (pritariamas galvos kinksėjimas): Good.
Aš: What's the best way to go there?
Jis: (baksnoja į lentą) There's a bus.
Aš: How about the train?
Jis: You said the best way.

Matote, aš jam vis dėlto patinku. Buvo dar ankstus rytas, toli gražu dar ne pusryčių metas, tai aš užkandau savo lietuviškos duonos riekele ir išgėriau puodelį arbatos (porą arbatos pakelių tokiam atvejui buvau paėmusi nuo pusryčių stalo dar išvakarėse, nes čia net cukrus po raktu laikomas buvo). Tada iškrebždėjau ieškoti Nr. 101 autobuso į stotį. Teko šiek tiek pamaklinėti, nes žemėlapis sako viena, o realybė-kita, bet padedant geriems žmonėms susiradau tą stotelę. Vienintelis nerimas buvo tai, kad autobusų grafikai čia katastrofiniai, bet visgi nerimavau be reikalo, nes eismas tokią ankstyvą valandą labai minimalus, o ir netrukus atvažiavo man reikiamas autobusas į stotį.

Jeigu ketinate Palerme naudotis autobusais kaip tarpmiestinio susisiekimo priemone, tai iš anksto morališkai pasiruoškite. Yra autobusų stotis, kurioje aptarnauja autobuso į oro uostą klientus ir dar dvi firmas; visi turi atskirus langelius ir klusniai vykdo "Neparduok kitų bilietų, tiktai savo" įsakymą. Man reikalingo autobuso kasos buvo net ne stotyje, iš kurios mane pasiuntė laimės ieškoti į tokią kamurkytę gatvėje. Kamurkytė aptarnavo kelias firmas, bet ne tą, kuri veža į Agridžentą. Man susidarė toks įspūdis, kad firmos yra susitarusios, kur kas veža, ir rūpinasi tik savo maršrutais. Mano autobusas turėjo sustoti kitoje Via Paolo Balsamo pusėje, bet tą gatvę, kaip tyčia, remontavo, ir niekas nežinojo, kur perkelta stotelė. Pamačiau pro šalį važiuojant reikiamą autobusą, bet nepasivijau. Sugaišusi tris ketvirčius valandos šio mistinio autobuso paieškoms, spjoviau į viską ir nusipirkau traukinio bilietą. Jeigu kas norėsit bandyti laimę autobusu, ieškokite Cuffaro firmos autobuso.

Traukiniai Sicilijoje turi labai blogą reputaciją- lėti, tvarkaraščiai nepatikimi, vėluoja. Bet man viskas pasisekė, dvi valandas grožėjausi peizažu pro langą. Buvome sustoję kokioms dešimt minučių, nes reikėjo pro tunelį praleisti kitą traukinį. Rekomenduočiau važiuoti traukiniu dar ir dėl to, kad jo stotis yra labiau centre nuvykus, vaizdai pro langą nuostabūs, o atvykimo laikas panašus į autobuso- tiesą sakant, labai ilgai netgi važiavome paraleliai, nes traukinys išvyko 7.45 val., o autobusas- 8.00 val.

Vaizdas pro traukinio langą.

Vaizdas pro traukinio langą. 

Kelias į Agridžentą, tiksliau, traukinio bėgiai į jį, vingiuoja pro žemės ūkiui atiduotus laukus. Netgi šiek tiek nusivyliau, nes nebuvo daug žalumos ar vandens. Ir štai- Agrigento Centrale.





Kadaise buvusio ketvirto pagal dydį (Lonely Planet gido duomenimis) miesto pasaulyje pašonėje plyti geriausiai po Graikijos išsaugoti dorėniniai šventyklų griuvėsiai. Šiuo metu jie yra didžiausias Sicilijos turistinės traukos centras, sulaukiantis 600,000 lankytojų per metus. Tai labai jaučiasi- yra suvenyrais nukrautų stendų, kelios brangios kavinės, juodukai įkyriai perša stiklo karolių vėrinius, o bilietų kasoje dirba angliškai nekalbantis žmogus, kuris rėkia ant turistų. Palerme praleidau dvi dienas ir, išskyrus bandymą neatiduoti grąžos, nė karto nepasijutau taip nemaloniai, kaip praleidusi čia penkiolika minučių. Agridžentas gal ir nuostabus, bet tai bus pirmas atvejis, kai patarsiu ieškotis ko nors off the beaten track, nes ko jau ko, o griuvėsių Sicilijoje rasti tikrai galima, ir su mandagesniu aptarnavimu.

Senasis Akragas buvo įkurtas 581 m. pr.m.e. Nuolatinis vandens šaltinis buvo stimulas vystytis miestui, kuris netruko išaugti iki vieno didžiausių miestų prie Viduržemio jūros. Gyventojai čia, pasak graikų poeto Pindaro, "feasted as if there were no tomorrow". Toliau sala ėjo iš rankų į rankas iki romėnų, kurie perėmė miestą 210 m. pr.m.e. ir pervadino Agrigentum. Romėnai vystė žemės ūkį ir prekybą, kas vėliau padėjo miestui tapti Bizantijos komerciniu centru. Vėliau visko daug čia dar buvo, bet miestas lyg įstrigo laike, ir tik po Antrojo pasaulinio karo mieste atsirado visokių nedailių statybų. Pačiame mieste viduramžių senamiesčiui atstovauja Via Atenea gatvė su restoranais ir parduotuvėmis, kurios pusiaudieniui užsidaro.

Išlipus iš traukinio matosi nedidelis turistinės informacijos centras. Jame dirbantis žmogus, savaime suprantama, dirba su turistais ir todėl angliškai nekalba, todėl man ženklais parodė, kur nusipirkti autobuso į šventyklų slėnį bilietus, ir kur yra jo stotelė. Kaip sakoma, susikalbėti tai susikalbėsi, tik rankos pavargs. Paties slėnio žemėlapiai visi labai skiriasi, skirtingi ir šventyklų pavadinimai nurodyti, net ne visas šventyklas radau, nes dažnu atveju net neaišku, ar galima ten eiti, nes kelio tai nėra. Už 10 EUR bilietą (padauginkime iš metinio lankytojų skaičiaus, Protingieji Kurmiai) tai labai prastas servisas.

Taigi, pirmoji šventykla- Concordia. Iš pradžių maniau, kad čia graikai smilkalus smilkino prašydami santarvės (jo, patys tie), tai nelabai ir apsirikau-buvo ir tokia deivė Concordia. Ir jinai tikrai buvo atsakinga už santarvę. Tik romėnai viską taip mėgsta komplikuoti-netgi dievus pervadino. Iš tiesų, kalba eina apie Afroditės ir Arėjo dukrą Harmoniją. Kadangi graikų mitologija irgi yra painus dalykas, tai yra įvairių versijų, kas ir kaip vyko, bet per Coursera kursus susipažinau ir su tamsiąją graikų panteono puse.

Taigi, Afroditė buvo ištekėjusi už Hefaisto. Hefaistas, Heros sūnus, buvo nemylimas vaikas, dar ir luošas. Nuosava žmona irgi jo nemylėjo ir įtaisė jam ragus su Arėjumi, su kuriuo, sakoma, ji ir susilaukė Harmonijos. Hefaistas nujautė, kad žmona neištikima, ir, būdamas dievų kalvis, sumeistravo tokį tinklą ant virš lovos, kad kai jo žmona su meilužiu ten nuvirto, tas tinklas, būdamas dar ir visaip stebuklingas, juos įkalino. Tada Hefaistas sukvietė visus dievus pasigrožėti vaizdeliu. Dievai kvatojo net už pilvų susiėmę, o deivės rausdamos iš gėdos nėrė šalin (doros tai būtybės, nespokso į visokias nepadorybes). Tada Hefaistas sakė pasiims ką nors irgi stebuklingo ir taip pers šonus abiems savo kaliniams, kad burnoje saldu bus. Laimei, Poseidonas įkalbėjo Hefaistą paleisti nelaimėlius. Kadangi su Poseidonu aplamai juokai menki, teko įniršusiam raguočiui nusileisti įkalbinėjimams. Tačiau nepamiršo, ne. Kai Afroditės ir Arėjo dukra Harmonija tekėjo, Hefaistas jai nukalė dovanų vėrinį, kurį įteikė kaip vestuvių dovaną. Tik nutylėjo, kad dovana prakeikta- jį seginti moteris niekada nesens, bet patirs daug nelaimių. Taigi, mielosios, puoškitės atsargiai.

Concordijos/Harmonijos šventykla.

Ikaras. Meninė instaliacija.

Grožimės įvairiais rakursais. 

Prie šventyklų priklauso augti ir alyvmedžiams. 

Kapų katakombų likučiai. 

Vaizdas nuo šventyklų slėnio. 

Kuom ne dekoracija spektakliui? 

Šventyklos griuvėsiai. 

Heros šventykla.

Hera buvo laikoma Dzeuso žmona ir seserimi. Taip, dievų ratas buvo pakankamai ribotas, visi tarpusavyje giminiavosi, todėl kraujomaiša buvo kasdienybės palydovas. Mituose yra užfiksuoti keletas atvejų, kai dievai ar deivės tuokėsi su mirtingaisiais, bet tai daugiau išimtys iš taisyklės. Be to, kad buvo galingiausio dievo žmona, Hera globojo moteris, santuoką ir namų židinį, bei griežė dantį ant visų savo vyro meilužių (kurių buvo tiesiog tuntai be skaičiaus) ir tų, kurie jai pastodavo kelią. Tokia galinga pikta moteris deivė buvo.

Heros/Junonos šventyklos likučiai.

Panoraminis vaizdas. 

Kitu rakursu.

Išganingas pavėsis.

Kūtvėla (kairėje) apsirengusi kaip viduržiemyje čia žmonės rengiasi. Tai padėjo jai nudegti tik nosį. 

Dar kitu rakursu.

Šventyklų slėnis.

Šventyklų slėnis.

Heros/Junonos šventykla. 

Opuncija buvo nukenksminta. 

Bet yra ir nenukenksmintų. 

Mwuahahahhar. Kur mano šakutė?

Selfiukė.

Harmonijos šventykla.

Harmonijos šventyklos griuvėsiai.

Kūtvėla prie Harmonijos šventyklos griuvėsių Agridžente.

Mwuahahehehehehr.

Aš neliečiau, jis pats nukrito. 

Laidojimo rūsiai.

Sunėrimo anga.

Toliau apžiūrėjau tai, kas turistinėje literatūroje įvardinta kaip "Tempio di Ercole". Kiek vėliau logika stuktelėjo, kur reikia- Heraklio šventykla. Ši spalvota asmenybė irgi ne zuikio iš alyvmedžio išspirtas buvo.

Jau minėjau aukščiau, kad Dzeusas toli gražu nebuvo ištikimas sutuoktinis. Savo aistros objektus jis pasiekdavo įvairiai, suktai, bet originaliai-kad ir pasivertęs aukso lietumi. Savo tikru stotu pasirodyti savo moterims (ir keliems vyrams) jis niekaip negalėjo, nes tai būtų tapę jų mirties priežastimi, kaip tai atsitiko Semelei (ne be Heros įsikišimo, žinoma). Nusižiūrėjęs Alkmenę, jis aplankė ją jos teisėto sutuoktinio pavidalu, kuris iš tikrųjų grįžo iš karo tos pat dienos vakarą. Taip Alkmenė susilaukė dvynių- vieno nuo Dzeuso, kito-nuo savo vyro. Legenda tikina, kad gimdymo metu Hera sėdėjusi kambaryje ant slenksčio ir skatinusi, kad pirmasis gimtų jos būsimas keršto žaisliukas, teisėto vyro vaikas. Kas ir kaip sėdėjo ant slenksčio ir dėl gimdymo eigos, tiesą sakant, yra keletas skirtingų versijų. Betgi Heraklis (jam buvo duotas kitas vardas, bet vėliau, paerzinti Herai, jis pasivadino Herakliu) gimė, užaugo, išgarsėjo savo žygdarbiais, ir nugyveno audringą gyvenimą. Iš visų Dzeuso vaikų, mėgimu vaikystis sijonus (moteriškus ir vyriškus) jis buvo pats pasiučiausias. Tarp tokių mažiau žinomų žygdarbių yra dėl nežinomų priežasčių dažnai nutylimas Tryliktasis žygdarbis, kurio metu Heraklis (per vieną naktį, sako vienas šaltinis, per keturiasdešimt devynias naktis, sako kitas šaltinis) pasimylėjo su penkiasdešimčia seserų (kurių tėvas irgi ne kokiame celibate, matosi, gyveno) ir jos visos pagimdė sūnus (arba jis mylėjosi "tik" keturiasdešimt devyniomis seserimis, nes, sakoma, viena jį visgi atstūmė, ir už tai buvo atiduota nekalta mergele būdama į šventyklą tarnauti dievams, durnė tokia). Po mirties, savo galingojo tėvo Dzeuso dėka, Heraklis pateko į Olimpą, o ne liko šešėliu Hado karalystėje (kur laimingesni slankioja tarpiniame variante, vadinamame Eliziejaus laukais).

Heraklio šventyklos griuvėsiai.

Heraklio šventykla.

Heraklio šventykla.

Kūtvėla prie Heraklio šventyklos.

Heraklio šventykla.

Šventyklų slėnis yra kelio padalintas į dvi dalis. Pirmojoje aplankiau Harmonijos, Heros ir Heraklio šventyklas, kažkur tyruose liko Eskulapo šventykla. Demetros šventykla irgi liko kažkur horizonte. Pereinant į kitą šventyklų slėnio dalį, niekas bilietų netikrino. Jeigu sumanysite įsmukti zuikiu, tai žinokite, kad ji yra žymiai nykesnė, nei mokama dalis.

Šioje dalyje lankytojai gali aplankyti tris šventyklas- Dzeuso, Hefaisto bei Kastoro ir Polukso. Dvi pirmąsias pravėplinau, nors Hefaisto šventyklos smygalas kažkur ir šmėstelėjo alyvmedžių tarpe. Šioje dalyje dar vykdomi archeologiniai kasinėjimai.

Kolonos likutis?

Agridžento miestas. 

Oficialiame žemėlapyje čia yra Kastoro ir Polukso šventyklos likučiai. 

Kastoras ir Poluksas buvo dvyniai, kartu žinomi kaip Dioskouri. Jų motina Leda buvo tokioje pat situacijoje kaip ir Alkmenė- vienas sūnus Dzeuso, kitas- teisėto vyro. Čia legenda netgi įkvepianti- Dzeusas suvedžiojo Ledą pasivertęs gulbe, ir ji pagimdė kiaušinį (????), iš kurio gimė (išsirito????) dvi poros dvynių: Kastoras ir Poluksas bei Elena ir Klitemnestra. Dabar galite padaryti pertrauką ir nueiti įsipilti ko nors stipresnio.

Dioskouri yra minimi ant aprašymo prie šventyklos griuvėsių, bet pati šventykla visgi dedikuota Demetrai su Persefone ir chtoniškoms dievybėms. Chtoniškos, arba iš žemės kilusios, arba po žeme gyvenusios dievybės yra ankstyvosios graikų mitologijos dievybės, dažnai susijusios su požeminiu pasauliu (dėl to ir vadinasi taip) ir šiurpą keliančios. Daugiau mažiau pilnas sąrašas čia: Chthonic Deities.

Demetros ir Persefonės mitas yra vienas gražiausiu graikų mitologijoje. Trumpai primenu mito esmę, nes tikrai jį būsite girdėję. Taigi, derlingumo deivė Demetra turėjo labai gražią dukrą Persefonę. Ją įsimylėjęs požemio dievas Hadas paprašė jos tėvo ir savo brolio Dzeuso atiduoti Persefonę jam į žmonas- dievų sunkumus renkantis tinkamą porą jau minėjau. Dzeusui sutikus, Hadas pagrobė Persefonę ir nusinešė į požemio pasaulį. Jos motina Demetra ilgai ieškojo dukters, bet niekas negalėjo pasakyti, kas jai atsitiko. Tada ji nusprendė paklausti saulės dievo Helijo, nes jis viską mato. Helijas ir nupasakojo Demetrai, kas atsitiko. Demetra supyko ir pasitraukė iš žmonių pasaulio, vaikščiojo savo tapatybę slėpdama, ir nėjo į darbą. Tai reiškia, kad derlius nyko ir žmonės badavo. Jokios maldos negelbėjo. Joks kitas dievas negalėjo išspręsti kilusios maisto krizės. Išminties deivei Atėnei tarpininkaujant, Dzeusas sudarė sutartį su Demetra ir Hadu- dalį metų Persefonė praleis su motina, dalį su vyru. Hadas, prieš išleisdamas žmoną pas uošvę, davė praryti granato grūdelį. Tai galutinai užkirto kelią Persefonei grįžti į antžemio pasaulį, nes maistas požemio karalystėje pasmerkia valgytoją čia likti amžiams. Be to, granatas- santuokinės ištikimybės simbolis. Taigi, kai Persefonė grįžta pas mamą, turime pavasarį, vasarą ir rudenį, o kai grįžta pas vyrą- turime žiemą.

Tik neapsiraudokite dabar iš gražumo. Kiek man teko skaityti graikų mitų Coursera kursuose, Persefonė yra vykdančioji požeminio pasaulio valdovė, siaubą kelianti ir šiurpą varanti deivė-toli gražu ne ilgakasė basakojė mergička, pasigrobta gašlaus, požemyje per ilgai užsibuvusio, saulės gyvenime nemačiusio, už save daug vyresnio mačo. Kita vertus, kai gauni vyrą iš rūsio požemio...

Tai viskas, kas liko iš Demetros ir Persefonės šventyklos. 

Šventyklos griuvėsiai.

Šventyklos griuvėsiai. 

Šventyklos griuvėsiai.

Kitu rakursu. 

Kūtvėla prie šventyklos griuvėsių.

Panorama. 

Surenkamosios šventyklos dalys. 

Dar kiek pagoglinėjau ir atsiradau prie autobuso stotelės. Teko netrumpai panuobodžiauti saulės kaitroje, kol atvažiavo autobusas (sezono metu kursuoja kas pusvalandį, ne sezono metu- kas valandą. Pagalvokite apie tai, kai plūsite Vilniaus viešąjį transportą kitą kartą.) iki Agridžento centro. Pirmiausia, paklausiau Lonely Planet gido rekomendacijos ir nuėjau pavalgyti į restoraną su vaizdu. Rekomenduoju- "L'ambasciata di Sicilia". Tada tiesiog vaikščiojau po patį miestelį, kuris man priminė Maltoje ir Provanse matytus miestelius. Žmonių nuotraukose nevengiau-jų tiesiog nebuvo.

Agridžento senamiestis.

Daug laiptų, ir visi-kažkur aukštyn.

Aklakiemis.

Nepamirškime atsisukti-gražiausi vaizdai dažnai būna mums už nugaros.

Balkone būtina turėti ką nors, gyvenantį vazone.

Kas projektavo? Dailu.

Užlenkiame veidrodėlį, kad nenusibrūžintume. 

Skalbiame ir džiaustome. 

Durys.

Retro style.

Stairways to heaven.

Kam rūta palangėje, kam-alijošius.

Koplytėlė užrakinta. Kad griekas neatsitiktų.

Renovacija. 

Vienuolynas.

Vienuolyno fragmentas. 

Mokykitės itališkai, jūs nusmurgę turistai. 

Gražus tie vazonai, ir tiek.

Susna alijošius-vertybė, reikia saugoti grandinėmis, kad nepavogtų. 

Kasdienybės trupiniai. 

Įsimylėjau.

Kiek, kiek reiks sutaupyti tokiam?????

Kalėdų Seneli, tau rašo Elė Pranaitytė. Taip, vėl. 

Įskilo. 

Čia reiks šio to daugiau, nei renovacijos. 

Kai baigiau nardyti po Agridžento siauras kaip virvės gatveles, atsimuodžiau esanti prie autobusų stoties, man tai visai tiko. Autobusas jau buvo pasiruošęs išvykti (Sicilijos terminais kalbant-vėlavo išvykti penkiolika minučių). Grįžusi į Palermą, nuėjau į McDonald's stotyje ir nusidėjau su nesveiku maistu.

Traukinių bilietai yra pažymimi čia prieš lipant į traukinį. 

Neužsimirškite. 

Kad esu bloga pirkėja, jau sakiau. Taigi, mano sloga paaštrėjo taip, kad per dieną sušnypšdavau du pakelius vienkartinių servetėlių. Bet Palerme labai sunku nusipirkti ką nors po vieną vienetą (išskyrus turguje). Supermarketuose ir vaistinėse viskas supakuota blokais. Štai teko nusipirkti 10 popierinių servetėlių, nes po vieną nebuvo. Ir nepigios, bjaurybės, 2.70 EUR. Dar numaklinėjau pro jau uždarytą vaistinę (bet prezervatyvų ir nėštumo testų automatas lauke dirbo 24/7) iki budinčios vaistinės, kur yra dvigubos durys-vienos užsidaro ir trumpam įkalina pirkėją tokiame stikliniame narve, tada atsidaro durys į vaistinę. Išeiti-taip pat. Aš, kol patyriau reikalo esmę, plakiausi kaip žuvis ant ledo, braudamąsi į laisvę, o, pasirodo, reikia tik ramiai stovėti ir nepamiršti kvėpuoti, ir laisvė pati ateis.

Nosinių kapitalas-vos ne pusė leidžiamo rankinio bagažo.

Sūris prie lietuviškos duonos.

Nieko, neblogas.

Šiandien jaučiausi labai pavargusi, nes kelios paros ant kojų ir mažai miego (nors kambariokės elgėsi labai padoriai) išvargino. Esu labai patenkinta levandų kremu kojoms, kurį nusipirkau kelionės į Provansą metu. Deja, jis baigiasi, o jo atsiuntimas kainuoja daugiau, nei pats kremas. Kol kas Lietuvoje nesu radusi jo pirkti. Jeigu kas pamatysite, tai praneškite: levandų kremas pėdoms. Išsitryniau juo pavargusias pėdas, kurios ėmė maloniai vėsti, ir palaimingai nugrimzdau į nemokamo bevielio interneto teikiamus malonumus. Bet neilgam- rytoj Kūtvėla vėl kyla į nuotykius.

Ar teko patiems lankytis Agridžente arba matyti kitas šventyklas Sicilijoje?

Su meile, levandomis kvepiančiomis pėdutėmis, Jūsų

Kūtvėla Dorėninėkolonaitė