Atostogos Sicilijoje. Ketvirtoji diena: Trapanis ir Eričė.

Mano pirmapradžiame plane buvo kelionė į Marsalą ir vietinio vyno degustacija, bet kelionės kaina ir trukmė man nepasirodė vertos to vargo, todėl šis planas nebuvo patvirtintas. Tačiau, jeigu gyvensite kelias dienas Trapanyje ar jo apylinkėse, tai kelionė į vynu garsėjančią Marsalą ir druskos kasyklas yra tikrai geras variantas. Vyno degustacijas padeda organizuoti Feisbuke esantys Atostogauk.Sicilija. O aš nusprendžiau patenkinti savo smalsumą aplankydama Trapanį (kirčiuojamas pirmas skiemuo) ir Eričę.

"Segesta" firmos autobusas išvyksta iš Palermo autobusų stoties, esančios šalia traukinių stoties. Ten yra aiškiai sužymėtos dešimt aikštelių su laikais ir maršrutais, o bilietus galima įsigyti kasoje (pirkau iš karto į abi puses). Autobusas išvyko 8.00 ryto, bet ilgai dar suko ratus po Palermą, surinkdamas keleivius iš įvairių stotelių. Kai baigė keleivių surinkimo procedūrą, autobuse buvo gal kokios keturios laisvos vietos likusios, o tada jau pagaliau pajudėjome link Trapanio. Jau pirmąją dieną, kai iš oro uosto Trapanyje važiavau į Palermą, supratau, kad man čia patiks: pro langą akis badė vynuogių plantacijos, alyvmedžių sodai, karvių ganyklos, arbūzų ir melionų laukai, kalnai, jūra...Dabar viskas kartojosi.

Pakeliui į Trapanį.

Pakeliui į Trapanį.

Pakeliui į Trapanį. 

Iš autobuso iššokau kažkur netoli senosios miesto dalies. Mano šios dienos planas buvo pasivaikščioti (trumpai) po Trapanį, paragauti jo garsiojo kuskuso, ir pamatyti Eričę. Labai rekomenduoju čia ilgiau apsistojantiems įsigyti Trapani Welcome Card (12 EUR, 72 val). Kreipiausi į jų administraciją dėl bendradarbiavimo, bet jie neatrašė- kažkodėl manau, kad dėl anglų kalbos žinių trūkumo, todėl pirkau pati. Bet ši kortelė tikrai verta tos kainos, nes vien funikulierius į Eričę atsieina 9 EUR.


Stoties rajonas yra labai įdomus. Vienoje gatvės pusėje parkuojasi visokios plaukiančios transporto priemonės, kitoje-parduotuvės, restoranai, viena kita turizmo informacijos būdelė.

Plaukiojantis miestas.

Net prilipau prie vaizdo. Ot faina būtų...

Costa neoRiviera, mano meilė... 

Kiek, kiek kaštuoja? Jūs čia manęs pinigais neįžeidinėkit! O jei rimtai-tai saulė pliskino. 

Kūtvėla, mat, užsikabarojo į turistinį autobusą, kuris siūlo panoraminį/apžvalginį turą po miestą be sustojimų išlipti. Tų turistinių autobusų ten gyva pekla užsiveisusi, kas, žinoma, byloja apie miesto populiarumą tarp turistų. Pamaniau, kad 12 EUR už 60 min. turą, padedantį susidaryti bendrą vaizdą, yra gera investicija, nors šios dienos išlaidose jo nebuvau įtraukusi ir taip gavau nemažą skylę biudžete. Tiesą sakant, pats miestas man nepatiko, tačiau jis yra gera bazė transportui iki San Vito Lo Capo, druskos kasyklų, Marsalos, Eričės, ar įvairių salų. Iki autobuso išvykimo pagal grafiką buvo likęs dar pusvalandis, tai truputį paskrudau ant saulės. Nes autobusas nedidelis, o norinčių įsitaisyti atvirame antrame aukšte netrūko, todėl reikėjo saugoti savo vietą. Kaip sakoma- "žopu podnial-mesto poterial".

Taigi, ką pamatė Kūtvėla?

Kruizinis laivas. Oi, kokia pagunda... 

Sakau, plaukiojantis miestas. 

Kairėje matome bastionų likučius. Ant informacinio lankstinuko buvo parašyta Bastione dell'Impossibile. 

Šitas pastatas buvo įvardintas kaip "Tribunale". 

Tribunale, Teisingumo rūmai. Čia daug mafijos narių išgirdo nuosprendžius. 

Prisiminiau savo jaunystės laikus, kai buvo populiarus serialas "Aštuonkojis" apie komisarą Katanį ir mafiją. Dabar tai tokių serialų nebestato- vien plikmergės visokios ekranuose, šaudo-gaudo, keikiasi visokie nepraustaburniškai. Kas nematę-yra Youtube. Dar iš tokių rimtų, kokybiškų serialų prisimenu "Vergę Izaurą" ir "Turtuoliai irgi verkia" bei "Tiesiog Marija", o paskui viskas staigiai suprastėjo.

Langinės ir balkonai.

O čia viskas žydi. 

Dailios gailiai žydros langinės. 

Trapanio gatvės. 

Moderniškas pastatas. 

Apšepusi romantika. 

Žinoma, Viktoras Emanuelis II. 

Palmių aikštė. 

Žinoma, Garibaldis. 

Bažnyčios kupolas. 

Trapanio Madona. 

Vila Nasi. 

Taip, man patiktų čia gyventi. 

Castello di Mare. 

Romantiškam pasiplaukiojimui- tik tu ir tavo meškerė. 

Trapanio gatvės. 

Apžvalginis turas truko apie valandą. Sekantis punktas programoje- kuskusas. Kadangi Trapanis yra netoli Šiaurės Afrikos, jie netruko pasiskolinti kuskusą iš ten, tačiau vietoj mėsos čia dažnai dedama žuvis. Kas, mano nuomone, gadina visą reikalą.

Garibaldis iš arčiau.

Liūtas. 

Trapanio senamiestis.

Rozetė.

Rozetė iš arčiau.

Čia saugomos statulos, kurias neša per ceremonijas. Uždaryta pietų pertraukai. 

Dailus balkonėlis. 

Kavinė.

Trapanyje manęs laukė didžiausias kulinarinis nusivylimas šios kelionės metu. Paskui teko kalbėtis su tautiečiais oro uoste, tai jiems kuskusas irgi nepatiko. Tiesiog neskanu, ir tiek. Kas vyksite į Siciliją rugsėjo pabaigoje, tai San Vito Lo Capo organizuoja kuskuso festivalį. Tikėtina, kad jo metu galima paragauti įvairaus kuskuso, galbūt net ir patiks.

Kuskusas. Tokia porcija- 5 EUR. Galima rasti už 3 EUR, bet valgysite stovėdami. 

Tada nuėjau prie buvusio bastiono, kur yra autobuso stotelė. Iki Eričės funikulieriaus veža Nr. 21 ir Nr. 23. Kadangi turėjau Trapani Welcome Card, man viešasis transportas buvo nemokamas. Kol laukiau autobuso, susipažinau su malonia pora iš Prancūzijos, su kuria netikėtai vėliau susitikau Palerme. Vyriškis žinojo apie Vilnių ir Napoleono karių kapus. Na, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vardo pirmasis rašytinis paminėjimas buvo susietas su Šv. Adalberto nužudymu (nors tai įvyko šalia Lietuvos, o ne Lietuvos teritorijoje), tai Napoleono karių kapavietė irgi daro mums neblogą reklamą. Vairuotojas mums pasakė, kur išlipti, o keleiviai dar ir ženklais parodė, kur ieškoti funikulieriaus-italai, jeigu jie nedirba turizmo sektoriuje, yra labai mandagūs ir malonūs žmonės.

Funikulierius į Eričę.

Funikulierius į Eričę.

Funikulierius į Eričę.

Asmenukė. 

Strakt į burbulą-ir įsitaisome patogiai.

Kūtvėla audžia gilią filosofinę mintį. 

Kylame.

Vaizdas už stiklo. 

Kylame ilgai, yra kada ir panorama pasigrožėti, ir pasimaivyti prieš kamerą.

Kūtvėla funikulieriuje į Eričę.

Vaizdas už lango.

Apačioje-Trapanis.

Apėmė snaudulys. 

Viršuje.

Fotoįrodymas, kad Kūtvėla sveika gyva pasiekė viršūnę. 

Vietinis rainys.

Nepozuoja.

Ne, nepozuoja.

Ne, pasakyta. 

Oi, žmogai, atšokit. 

Pradžiai, kas ta Eričė? Šiandien Eričė yra mažesnė, nei kažkada buvo, nes šiandien dalis jos buvusių sudedamųjų gyvenviečių yra autonominės. Šiandieninė Eričė yra mažas miestelis ant didelio kalno. Pirmuosius Eričės gyventojus labai sunku atsekti laiko eigoje, bet tikrai žinoma, kad 8 a. pr.m.e. čia gyveno ir vietovę fortifikavo pabėgėliai iš Trojos, ir Eričė tapo svarbiu religiniu centru. Jos šventykloje degusi ugnis buvo švyturys jūreiviams. Ilgą laiką buvusi nepaimama tvirtove, Eričė visgi atiteko romėnams, kurių valdymo metu jos buvusi šlovė ir svarba sumenko; gynybinė funkcija nebebuvo reikalinga dėl Romos plėtros visame Viduržemio jūros baseine. Bizantijos imperijos laikais nei viename dokumente neminimas Eričės vardas-daug ką pasakantis faktas. Arabų valdymo periodu situacija nė kiek negerėjo, jie netgi pakeitė miesto vardą. Tačiau normanų valdymo laikotarpiu Eričė vėl atsiranda: arabų geografas Ibn' Gubayr (1145-1217) čia lankėsi ir rašė taip: "The women in this place are said to be the most beautiful in all of the islands. Let God make them become slaves to the Moslems! The town is named Gebelhamid and is only accessible from one side, which suggests that the conquest of Sicily depends on this  mountain. In actual fatc the Christians won't allow the Moslems to climb up. For the same reason they have supplied it with a massive fortress and at the faintest noise they lock up their women in it and cut off the bridge." Normanų valdymo laikais politika buvo nepalanki arabams (musulmonams), todėl Eričės fortifikacijos vėl įgavo prasmę. Miestas buvo pavestas Šv. Džulijano globai ir pervadintas Monte San Giuliano. Šį vardą miestas išlaikė iki 1934 m.

XVII a. kronikose yra užrašytas toks pasakojimas. 1076 m. saracėnai buvo apsupti ir užsibarikadavo ant kalno. Jų užpuolėjai, dori katalikai, maldomis sėmėsi stiprybės. Ir meldėsi taip uoliai, kad ant kalno viršukalnės išmeldė atsirasti ginkluotą riterį raudonu apsiaustu ant balto žirgo ir su sakalu ant rankos. Tada jis išvarė saracėnus iš jų namų pjudydamas tuo sakalu ir nežinia iš kur išdygusiais šunimis. Saracėnai suprato, kad juos vidury jų pačių miesto užpuolė pati dieviška Apvaizda, ir bėgo neatsigręždami. Yra manoma, kad tas narsusis riteris buvo Šv. Džulijanas, kurio garbei miestas ir buvo pervadintas. Rimtesni istorikai žvelgia į datas ir rašytinius šaltinius ir randa čia atsitikus klaidą. Jis tikina, kad toks Eričės apgulimas niekur neminimas, ir kad miestas buvo pavestas San Guliano Ospitaliero (keliautojų ir jūreivių patrono) globai, kuris XVII a. buvo supainiotas su San Guliano il Cavaliero, šventuoju riteriu. Miestas ėjo iš rankų į rankas taip dažnai, kad jau rizikuoju užmigdyti Skaitytoją, vardindama visus naujus šeimininkus. XVIII a.pab. Eričė buvo klestintis miestas, kuriam turtus krovė žemės ūkis ir avininkystė. 1816 m. Dviejų Sicilijų karalystė panaikino visas Eričės turėtas senąsias privilegijas ir centras persikėlė į Trapanį. Nereikia nė sakyti, Eričės gyventojai įsižeidė. Suvienytoje Italijoje Sicilija gavo autonominį statusą, ir pamažu pati Eričė pradėjo byrėti-nuo jos atsiskyrė keli regionai. Taigi, šiandieninė Eričė yra tik mažas miestelis ant aukšto kalno.

Eričė yra minima ir Vergilijaus "Eneidoje". Po Trojos žlugimo, jos gynėjas didvyris Enėjas išplaukė su kitais išsigelbėjusiais gyventojais. Nepalankus vėjas privertė juos po septynerių metų klajonių išsilaipinti Sicilijoje. Čia Enėjas surengė žaidynes, skirtas pagerbti neseniai mirusiam jo tėvui,- mirtingąjam, turėjusiam meilės ryšį su deive Afrodite. Afroditė buvo uždraudusi šiam vyrui kam nors pasakoti apie jų santykius, bet kurgi tas iškentės-vyras juk ne boba- ėmė ir pasigyrė. Už tai Dzeusas trinktelėjo jam žaibu per koją, ir Enėjo tėvas apšlubo- Enėjas savo tėvą išnešė iš degančios Trojos ant pečių. Bet niekas negyvensim su saule, o graikai turėjo tradiciją rengti žaidynes pagerbti velioniui. Bet pačiame žaidynių įkarštyje jie pastebėjo juodus dūmus uoste- pavargusios nesibaigiančiose kelionėse, kurias papildomai apsunkino Heros rūstybė, Heros sukurstytos moterys padegė laivus- deivė joms įteigė, kad tokiu būdu vyrai bus priversti įsikurti Sicilijoje ir pasibaigs tos varginančios klajonės. Enėjas pradėjo šauktis pagalbos, ir Dzeusas atsiuntė audrą, kuri užgesino liepsnas-buvo išsaugoti šešiolika iš dvidešimties laivų. Vietinio karaliaus globai palikęs senius, pavargusius ir moteris, Enėjas išplaukė. Prieš išvykdamas, ant Eričės kalno Enėjas pastatė šventyklą savo motinai Afroditei. Šiame mite dievų vardai dažnai naudojami romėniškai- Dzeusas vadinamas Jupiteriu, Hera- Junona, o Afroditė- Venera. Ateityje planuoju pastudijuoti šį mitą atidžiau.

Pirmi žingsniai Eričėje buvo nieko daug nežadantys, bet jau po pusvalandžio buvo aišku, kad Kūtvėlos kojytės trepsi po vieną nuostabiausių kampelių žemėje, o sulig kiekvienu aplankytu objektu šis įsitikinimas tik stiprėjo.

Katedra. 

Katedra.

Laiptelis.

Katedra. 

Yra laikoma, kad ši bažnyčia pastatyta valdant imperatoriui Konstantinui IV a. Vaizdas, kurį maote dabar, suteiktas 1312 m. valdant Frederikui III Aragoniečiui ir panaudojant Veneros šventyklos akmenis. XIX a. buvo atlikta vidaus interjero rekonstrukcija. Varpinė, dar vadinama Frederiko bokštu, stovi atskirai nuo bažnyčios, ir nuo jos atsiveria apylinkių panorama. Dievo namų prieslenkstyje prasideda finansiniai dalykai-nors Kristus ir išvaikė turgų Dievo namuose, bet Eričėje praktikuojamas Dievo namų lankymo apmokestinimas yra tikras balzamas mano širdžiai.

Kožnas Dievo namas po 2 EUR, bet abonementas- tik 5 EUR. 

Kadangi bilietų kasa yra varpinėje, tai pirmiausia Kūtvėla ir kabarojosi tos panoramos pasižiūrėti.

Siauri, tamsūs, slidūs laiptai, ir dar galvą saugoti reikia. 

Panorama.

Panorama.

Panorama.

Varpas.

Prašome varpais nedzindziliuoti.

Varpas.

Panorama. Horizonte-rūkas.

Kūtvėla Frederiko bokšte.

Varpai.

Tai, sakote, neskambinti? Hehehe.....

Katedros kolona.

Katedros interjeras.

Katedros lubos.

Centrinis altorius.

Katedros lubos.

Katedros interjeras.

Tokią katedrą mačiau pirmą kartą gyvenime. Labai, labai patiko. Yra galimybė už kelis eurus paleisti apšvietimą, kuris šiuos nuostabius skliautus nuspalvina geltonai, ružavai, mėlynai, žaliai... Labai puiki katedra. Tikintys katalikai gali ir žvakutę uždegti, papoteriauti. Būtinai aplankykite.

Gatvės akmenimis grįstos, žingsniais nublizgintos iki slidumo, todėl reikia ieškoti tvirto peties. 

Gausybė suvenyrų parduotuvių. Labai primena Provanso kalnų miestelius, kur suvenyrais užverstos parduotuvės gundo iki negalėjimo. 

Kur veda ši gatvė?

Viešbutis Edeno sode. Nors atsiliepimai apie šį viešbutį internete tai ne kažką.

Paveikslas su papuošalais.

Paveikslas su papuošalais.

Abonementas už 5 EUR yra su žemėlapiu, ir pats maršrutas yra žiedinis, kas yra labai patogu. Dar buvo labai patogu, kad kelios, į abonementą neįtrauktos bažnyčios (nemokamos) buvo uždarytos remontui, nes viskam išžiūrėti ten dienos tikrai nepakaktų. Taigi, sekantis abonementinis objektas buvo vienuolyno griuvėsiai. Manoma, kad Veneros kulto laikotarpiu čia buvo sakralinėms reikmėms skirti vandens telkiniai. XIII a. čia stovėjo kilmingos šeimos rūmai, kuriuos XIII a. pab. perėmė vienuolės benediktinės. XVI a. vienuolynas stipriai išaugo ir vienu metu čia galėjo gyventi penkiasdešimt vienuolių. 1866 m. išleisti įstatymai sustabdė religinių organizacijų veiklą ir konfiskavo jų turtą. Taip baigėsi vienuolyno- šilku, auksu ir sidabru siuvinėtų gobelenų ir dirbinių iš koralo bei saldumynų gamybos centro- veikla.

Kai nebėra šeimininko.

Vienuolyno griuvėsiai.

Vienuolyno griuvėsiai.

Vienuolyno griuvėsiai.

Ne, ne krematoriumas. Kepykla.

Vienuolyno griuvėsiai.

Kūtvėla vienuolyno griuvėsiuose.

Atokvėpio minutė. 

Eričės gyvenamieji namai.

Eričės gyvenamieji namai. 

Taip atvingiuojama iki Šv. Martyno bažnyčios. Originali XII a. bažnyčia buvo perstatyta XVII-XVIII a. Šiandien čia yra saugomos ir rodomos įvairios medinės skulptūros.

Medinė skulptūra.

Medinė skulptūra.

Medinė skulptūra.

Bažnyčios grindys.

Centrinis altorius.

Šv. Martyno bažnyčios interjeras.

Medinės skulptūros.

Bažnyčios interjeras.

Antkapinė plokštė. 

Sakyklos papuošimas. 

Šv. Martynas dalinasi apsiaustu su elgeta. 

Mediniai laiptai. 

Lubos.

Šv. Martyno bažnyčia.

Šv. Martyno bažnyčia. 

Interjeras.

Lubos.

Interjeras.

Interjeras.

Nerestauruota dalis.

Lubos.

Nerestauruota tapyba. 

Restauruota tapyba.

Suolai. Prašoma nesisėsti. 

Šv. Martyno bažnyčios interjeras man padarė labai puikų įspūdį; labai džiaugiuosi, kad ją aplankiau-ji yra nuostabi. Galima sakyti, Eričė jau dabar pasidarė visos kelionės į Siciliją topu.

Vidinis kiemelis.

Remontuojama bažnyčia. Bažnyčių šiame miestelyje yra apie dvidešimt. 

Tuoj dirbsime.

Balandžiai buvo auginami Veneros kulto poreikiams tenkinti. Jų migracija žymėjo ritualinių metų pabaigą. 

Ciucikas. 

Aš tavo parduotuvę pasaugosiu. 

Vidinis kiemelis.

Vidiniai kiemeliai yra nematomi turistui. Na, dažniausiai. Čia vyksta asmeninis šeimos gyvenimas- auginamos gėlės, šluojamas kiemas, džiaustomi skalbiniai, laksto vaikai, ujamas vyras.Todėl nuotraukose vietinių gyventojų ir nesimato-visi saugo savo privatumą. Nieko nuostabaus, nes turistų pulkai net ir ne sezono metu buvo įspūdingi.

Toliau- Šv. Džulijano bažnyčia. Čia saugomos skulptūros, vadinamos "Misteri", vaizduojančios paskutines Kristaus gyvenimo valandas. Trapanio meistrai jas sukūrė iš įvairių medžiagų.

Šv. Džulijano bažnyčia.

Šv. Džulijano bažnyčia. 

Dailu, ne?

Interjeras. Matteo Gebbia, 1650 m. 

Skulptūra. Prieš jus- San Guliano Martire. Pietro Orlando, XVII a. 

Madonna del Monte, 2003 m., Gaetano Costa. 

Pieta, XVI a. 

Nekaltas Prasidėjimas. Orazio Ferraro, 1605 m. 

Kristus karste. Nors Biblija mokina, kad Kristus buvo palaidotas oloje susuptas į drobulę, doriems katalikams toks stiklinis karstas labiau tiko procesijoms. XIX a. 

Erškėčių vainikas. XVIII a. 

:-(

Pakeliui į Kalvarijas. XVIII a. 

Nuplakimas. 

:-(

Laiptų likučiai. 

Paskutinė abonementinė bažnyčia buvo Šv. Jono bažnyčia. Itališkai šis vardas atitinka San Giovanni. Ten vyko kažkoks labdaros turgelis, todėl bažnyčios apžiūros atlikti nepavyko. Tačiau vaizdai- kvapą gniaužiantys. Čia reiktų tarti baigiamąjį žodį apie abonementą. Aš vis įgarsinu mintį imti iš turistų nedidelį mokestį už bažnyčių lankymą, bet man oponuojantys teigia, kad tai tik atbaidys turistus. Na, bet juk pagalvės mokestis kurortuose neatbaido-žmonės supranta, kad šios lėšos eina į kurorto biudžetą ir yra naudojamos tikslingai. Kiekvienoje abonementinėje bažnyčioje Eričėje nemokamai duodamas lankstinukas su bažnyčios planu ir svarbiausiais interjero akcentais bei trumpa informacija apie pačią bažnyčią. Lankstinukas dėkoja už paramą ir informuoja, kam šios lėšos skiriamos: 35% welcome services, 45 % maintenance and restorations, 4% utilities, 7 % printed informative materials, 9 % various (insurances, etc). Negi jau mūsų bažnyčiose taip nėra ką rodyti, nors sezono metu turistai tenai tikrai lankosi? Negi nebūtų prasminga akcentuoti svarbesnius meno kūrinius? Išlaikyti bio-tualetą? Kodėl Vilniaus universiteto ansamblio lankymas yra apmokestinamas, įskaitant ir Šv. Jonų bažnyčią, o kitos bažnyčios-ne? Žinoma, neišspręstas Šv. Jonų bažnyčios priklausomybės klausimas. Bet į vieną bilietą sujungus Vilniaus katedrą, varpinę (kurios vienos lankymas dabar atsieina 15 LTL), Šv. Onos bažnyčią, Bernardinų bažnyčią (fotografavimas- 2 LTL auka), Šv. Jonų bažnyčią, ir Šv. Kazimiero bažnyčią ir imant už tai 5 EUR (apie 18 LTL)- ne pati blogiausia mintis. 2013 m. Vilniaus Turizmo informacijos centro duomenimis Vilniuje apsilankė 867,073 turistų. Idealiu atveju tai yra 433,5365 EUR pajamų už tokį abonementinį bilietą.

Šv. Jono bažnyčia-kairėje. 

Dailu, ir tiek. 

Panorama.

Kitu kampu.

Dar kitu kampu.

Panorama.

Panorama iš arčiau.

Serpantinai. 

Normanų pilis.

Panorama.

Normanų pilis dešinėje, Veneros pilis-kairėje. 

Statu.

Tikrai statu.

Panorama vis dar stulbina.

Panorama.

Saulėje blizga Kūtvėlos auskaras.

Asmenukė.

Ant kano matosi Veneros pilis.

Normanų pilis.

Panorama.

Serpantinai,

Veneros pilis.

Panorama.

Veneros pilis.

Panorama.

Asmenukė.

Asmenukė.

Normanų pilies vaizdas nuo Veneros pilies.

Neaiškios paskirties Pilis Pilaitė.

Normanų pilis ir Pilis Pilaitė.

Trapani Welcome Card suteikia 50% nuolaidą apsilankymui Veneros pilyje. Sveiki atvykę į meilės ir grožio deivės namus!

Šio kalno viršukalnė būdavo pirmasis Sicilijos lopinėlis, kurį pamatydavo drąsieji finikiečių jūreiviai, kertantys Sicilijos sąsiaurį. Jeigu viršukalnė pasirodydavo ryškiai po žydru dangumi-tai būdavo aiškus deivės malonės ženklas. Jeigu viršukalnė skendėdavo rūke, užsirūstinusią deivę reikėdavo pamaloninti. Ten, kur šiandien stovi Normanų pilis, buvo gerai žinoma Eričės Veneros ( Venera Erycina) šventykla. Šventyklos šlovė netruko pasklisti po visą Viduržemio jūros regioną. Punai identifikavo venerą su savąja Astarte ir įvedė naujus šventyklos papročius- greičiausiai iš Kretos nusižiūrėtą šventąją prostituciją bei balandžių veisimą.

Seksas šventyklose yra kritiškai vertinamas istorikų, kurie neranda patikimų šaltinių tokiems ritualiniams veiksmams patvirtinti. Jie turbūt laukia, kad bus surastas koks nors milijono metų senumo akmuo, su iškaltais vardais, pavardėm ir kainom. Kita vertus, garsus rašytojas Herodotas nė kiek neabejoja buvus tokį paprotį Babilone, ir ne tik ten. Savo "Istorijoje" Herodotas rašo, kad Babilone yra baisiai nedoras paprotys, pagal kurį kiekviena tos šalies moteris turi nors kartą per savo gyvenimą pasimylėti su nepažįstamu vyru. Jos visos atvyksta į Afroditės šventyklą (kuri ten buvo vadinama Mylitta) ir išsirikiuoja sau gražiai. Tos, kurios turtingos, atvyksta karietomis ir su palyda, išsipuošusios gražiausiai. Jas nuo vyrų (gal teisingiau-piligrimų?) skiria aiškiai nubrėžta linija, palei kurią tie vaikšto ir renkasi. Aš asmeniškai šitoje vietoje esu pasipiktinusi-kuri pirma atvyko, tos ir eilė deivę kūnu šlovinti, bet ne, dar matote, vyrai renkasi. Kai vyras išsirenka, jis duoda moteriai pinigų ir pasako ritualinius žodžius. Suma nesvarbi, gali būti tik kelios smulkios monetos, bet moteris nebegali atsisakyti. Kadangi vyrai -sutvėrimai išrankūs, tai gražiosios moterys apsisuka greitai, o tokios pobaisės kur, tai laukia šventyklose tris, keturis metus. Šaltinis: Herodotus, The Histories.

Kai Romos imperija perėmė šias žemes, Veneros kultas buvo pradėtas praktikuoti ir sostinėje Romoje-jai buvo pastatyta šventykla ant Kapitolijaus kalvos. Į naująją šventyklą buvo perkelti Eričėje buvę deivės sostas ir statula. Keletas archeologinių radinių, iškastų 1887 m. Romoje, gali priklausyti būtent šioms relikvijoms. Romos pomėgis asimiliuotis su okupuotų kraštų kultūra lėmė tai, kad du šimtai kareivių buvo paskirti saugoti šventyklą ir jos lobius, o septyniolikai lojaliausių salos miestų buvo liepta kasmet prisidėti prie šventyklos išlaikymo. Tačiau ne vien Romos pomėgis asimiliuotis lėmė tokią pagarbą Eričės šventyklai- čia daug prisidėjo ir mitologija, pagal kurią Eričė ir Roma buvo giminingi miestai. Į Eričę atvykdavo aukštas valstybines pareigas užimantys asmenys ir gausiai aukodavo deivei. Tačiau mažėjanti laivininkystė ir bendras salos ekonominis nuosmukis kartu smukdė ir šventyklos gyvenimą. Tacitas yra paskutinis asmuo, paminėjęs šią šventyklą. O tada atėjo krikščionybė ir galutinai pribaigė Veneros kultą.

Veneros šventyklos teritorijoje.

Kūtvėla Veneros šventykloje.

Buvusios šventyklos likučiai. 

Sakraliausia šventyklos vieta. Dabar dar ir aptverta, kad koks piligrimas žemyn galva nenugarmėtų. 

Nes čia aukštai.

Panorama.

Panorama.

Jau buvo ketvirta valanda po pietų. Man dar norėjosi Trapanyje patekti į bažnyčią, kurioje saugomos religinėse procesijose nešiojamos skulptūros (panašias jau šiandien mačiau Eričėje, bet sako, kad Trapanyje esančios yra dar įspūdingesnės) ir nepavėluoti į autobusą į Palermą. Tačiau šiandien mane buvo apėmusi ypatinga nuotaika, pakelianti mane į kitą keliavimo lygį: aš nebijojau pavėluoti į paskutinį autobusą. Juk vienai nakvynei kur nors Trapanyje pinigų tikrai pakaks. Tai ko čia stresuoti? Žinoma, nelengvai tauposi toms kelionėms, kartais tenka ir į skolas įlysti, bet negi drebėti dėl kiekvieno cento visą gyvenimą? Ir atkreipkite dėmesį-tokios narsios mintys mane buvo užplūdusios visiškai blaivią.

Jau pasiruošę. 

Kadangi mano turimas Lonely Planet gidas kaip niekada buvo geras ir patikimas (tik nurodytos kainos 1-2 EUR buvo užaugusios), tai atsižvelgiau į jo rekomendaciją apsilankyti "Cafe Maria". Interjeras yra labai dailus, yra terasa. Galima stipriau pavalgyti, kavos atsigerti, desertų paragauti. Rekomenduoju.

Kavos pertraukėlė. Pyragaitis vadinasi "genovese" ir patiekiamas šiltas. 

Vaizdas nuo terasos.

Kūtvėla relaksuojasi terasoje.

Tiek trepsėjau, o apžiūrėjau tik pusę miestelio. Atsižvelgiant į tai, kad  pats Trapanis man pasirodė taip sau ir tinkamas tik kaip bazė siekti įdomesnes apylinkes, sugaišau kelias brangias valandas, kurias galėjau skirti Eričei. Na, bet keliauji ir mokaisi. Trapanin grįžau funikulieriumi, susiradau autobuso stotelę iki centro, apžiūrėjau statulas bažnyčioje (auka-1 EUR, iš tiesų verta pamatyti, ką ant pečių neša tikintieji religinių švenčių metu, fotografuoti negalima), ir grįžau prie man labai patikusio Tritonų fontano. Tenais šlaistėsi, be manęs, dar keletas įtartinų asmenų, todėl nedrįsau jų prašyti mane nufotografuoti-tiek būčiau ir mačiusi savo fotoaparatą. Netgi asmenukės nedariau, kad neprikibtų su pasiūlymais padėti. Pakeliui nusipirkau labai neskanių ledų :-(

Tritonų fontanas Trapanyje.

Tritonų fontanas Trapanyje.

Trapanyje tikri tropikai.

Čia viskas žydi.

Buvo maždaug 18.30. Aš labai džiaugiausi matydama nuostabiai žydinčius medžius ir visokius augalus- tikri tropikai. Ar čia kada nors sninga? Apšiurusi autobusų-slešas-traukinių stotis su bilietų kasa bare (nesistebėkit, bilietai daug kur ten parduodami) buvo visai čia pat. Tada susiprotėjau, kad šitoje saloje ne viskas yra kaip namuose, kur centrinė miesto stotis logiškai ir patogiai aptarnauja visus reikiamus reisus. Jeigu yra vienas patarimas, kurį galiu duoti keliaujant Sicilijoje savarankiškai, tai būtų šis: visada iškentėkite ir išlipkite paskutinėje autobuso stotelėje nežinomame mieste, nes iš ten bus ir grįžimas atgal. Nes spoksojau į apšiurusią stotį be žmonių (išskyrus barmeną-slešas-bilietų pardavėją) ir supratau, kad į 19.00 val. reisą į Palermą aš jau nespėsiu, nes aš neturiu net žaliausios samanos spalvos supratimo, kur sustoja mano autobusas. Nes ši stotis "Segesta" firmos neaptarnauja. Nes, nu. Juokai dabar buvo menki, nes paskutinis reisas į Palermą buvo 20.00 val. Nakvynė Trapanyje, kurios taip nebijojau prieš porą valandų, pasidarė labai realus scenarijus. Tik bastūnei Kūtvėlai taip gali atsitikti.

Laimei, buvau nusifotografavusi reisų tvarkaraštį, kabantį ant hostelio skelbimų lentos. Jame buvo nurodytas sustojimo adresas uoste. Padvigubinau savo mažų kreivų kojyčių greitį ir netrukus jau buvau uoste, dabar reikėjo tik susirasti reikiamą numerį. Numeris buvo 13, o aš dabar spoksojau į 90.
Čia kaip ta daina- "nieks nekaltas, mergužėle, tik tu pati". Bet čia Sicilija, čia niekas nevyksta pagal planą- 19.05 pastebėjau savo autobusą kitapus gatvės, ir prie jo nusidriekusią netrumpą keleivių eilę. Puoliau kaip vanagas vištą, net nežiūrėjau, kad eismas judrus. Suspėjau. Paskui autobusas dar kurį laiką slankiojo Trapanio gatvėmis, surinkdamas keleivius iš įvairių stotelių. Po maždaug dviejų valandų buvome Palerme.

Šiandien nudegiau rankas iki raudonumo- tokia pikta saulė buvo. Kadangi keliavau tik su rankiniu bagažu, losjono nuo saulės nebuvau įsidėjusi, tai gelbėjausi turimais aliejais ir "Nivea" kremu.
Mano kambariokė iš Prancūzijos man davė savo "Nivea" kremo, skirto teptis po saulės vonių, tai labai stipriai pagelbėjo.

Pakeliui į hostelį vis praeidavau pro tokią vintažinę vyninę. Čia toks svarbus faktas, Kūtvėla praeina pro vyninę, neužeina vidun. Šiaip ją iš geros vyninės sunku iškrapštyti. Bet į šitą taip ir nepasirįžau užeiti. Tai šitas faktas dabar mane persekioja. Nors nepasakyčiau, kad Sicilijoje ragauti vynai man būtų patikę.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Išrankirankaitė

Informacija šiame reportaže paremkta knyga "Eryx. The Town of Love and of Science", La Medusa Editrice, 2009.