Atostogos Sicilijoje. Penktoji diena: Cefalu'.

Kadangi mano planas įkopti į Etną buvo atidėtas neribotam laikui (bent jau iki spalio vidurio,  stay tuned), atsirado viena laisva diena ir teko rinktis, kuom ją užpildyti. Pasirinkau trumpą kelionę traukiniu iki Cefalu' miestelio (kirtis ant u').  Miestelis yra visuotinai pagirtas Lonely Planet gide ir internetuose. Jo geležinkelio stotis nedidelė, bet prie jos išsirikiavę tarpmiestinio susisiekimo ir turistiniai autobusai darė įspūdį. Keletas autobusų buvo skirti konkrečių viešbučių svečiams.

Pirmas žvilgsnis į Cefalu'. 

Akį patraukė langai.

Kur pažvelgsi-vien kalnai.

Miestelį užpuolė moderniškos statybos. 

Miestelis garsėja paplūdimiu, katedra, tvirtove ir Dianos šventykla. Buvo 10.00 val. ryto, restoranai jau buvo atsidarę, bet maitinti turistų dar nenusiteikę. Kaip visada tokiu paros metu-tik kava ir raguolis, jis irgi kruasanas.  Nes taip anksti čia niekas nė bulvės neskuta. Bet pirmas miestelio įspūdis-pritrenkiantis. Toks pritrenkiantis, kad nusipirkau ir išsiunčiau atviruką. Dar neatėjo, bet vilties neprarandu.

Senamiestis.

Pavargę ankstyvieji turistai jau gaivinasi. 

Kažkur trepsintis senjoras. 

Kūtvėla pakeliui į tvirtovę.

Cefalu' panorama. 

Cefalu' panorama.

Tvirtovė, vadinama La Rocca, yra buvusi arabų citadelė. Arabai ją valdė iki normanų užkariavimo 1061 m. Legenda sako, kad kalno viršukalnėje kadaise gyveno milžinai. Lonely Planet gidas čia mane biškį pavedė, nes džiaugsmingai rašo, kad iki viršūnės reikia tik pusę valandos lipti laiptais. Bet Jūs turite mane, savo mylimiausią tinklaraštininkę, kuri Jums išguldys visą teisybę. Nes jokie čia ne, po velnių, laiptai ir kopti reikia ne pusę valandos. Tai, kas atrodė taip paprasta, kaip baklažaną supjaustyti*, pasirodė esąs tikras išbandymas ugnimi, vandeniu ir varinėmis triūbomis. 

Pradžia atrodė labai smagi. Tik niekas man nesakė, kad La Rocca yra saugomoje teritorijoje (įėjimas- 3 EUR), kuri yra beprotiškai didelė. Su bilietų gavau ir ant kaklo nešiojamą žemėlapį, kuris netrukus jau traukė mane kaip akmuo į dugną. 

Kol kas laiminga Kūtvėla įsiamžina kalno papėdėje, nes ji net neįtaria, į ką įsivėlė. 

Opuncija, kaip aš tavęs pasiilgau. 

Kūtvėlai patinka panorama.

Opuncijos lapais (kurie yra pakitę spygliai, po teisybei) galima neblogai maskuotis.

Maždaug taip. Paparazzi-proof. 

Lipant aukštyn atsiveria puikūs vaizdai.

Nu labai puikūs vaizdai.

Akmens karalystėje.

Panorama.

Archeologinė vietovė. Čia kelias šakojasi į archeologinę vietovę ir citadelę. 

O jau tas vandens žydrumas.

Happy happy. 

Vaizdai-vis dar fantastiški.

Panorama.

Maždaug čia ir iškišau liežuvį. Visa laimė, kad turėjau pusę buteliuko vandens. Kopti nebuvo lengva, nes minėti laiptai buvo tik pačioje pradžioje, paskui buvo akmenuotas takas, paskui takas dingo. Prisiminiau kopimą į Masados tvirtovę Izraelyje- tai ten buvo romantiškas pasivaikščiojimas mėnesienoje palyginus su šituo kopimu. Tiesa, čia nebuvo lenktynių su laiku, bet situacija buvo tokia: arba spjauti į viską ir grįžti į miestą dabar pat, arba pakratyti visą savo paraką ir eiti pirmyn. O Kūtvėla visada, visada eina į priekį, nes tokią jau kietakaktę ją Ponas Dievas sukūrė.

Matote tuos dantytus mūrus viršuje? Tai tiek dar lipti. 

Nebelabai patenkinta Kūtvėla. Kodėl nėra funikulieriaus?

Kelias toks, kokį matote nuotraukoje. Tie maži žmogeliukai nuotraukoje-turistai. Perspektyva niūri. 

This is where fun stops and work begins. 

Vaizdas vis dar gražus.

Tai apgavikas tas Lonely Planet. Pusė valandos, ane? 

Vandens daugėja, žemės mažėja. Vadinasi, yra progresas kopime. 

Takas į viršukalnę. 

Atsiveria archeologinės vietovės vaizdas. 

Vis dar kopiu. 

Panoramoje išryškėja garsusis paplūdimys. 

Viskas. Kritinis pirdikulito atvejis, streikas ir pilietinis nepaklusnumas viename. Reikia atsikvėpti. Kaip tik pusiaukelė.

Tikėsimės, čia ne koks mitologinis akmuo, padedantis pastoti. 

A ja na solnuške liažu, i na solnušku gliažu.....

Nagi porą atsispaudimų pilvo presui. 

Tokiomis kritinėmis akimirkomis aš sau sakau: "Aš esu lietuviška Kūtvėla. Aš įkopiau į Masados tvirtovę Izraelyje. Aš ėjau Jordano dykuma iki upės po kaitra dykumos saule. Aš perėjau Alionių pelkę ir Taurijos girią. Aš įveiksiu ir tai, nes man nėra nieko neįmanomo". Galite kopijuoti, naudoti ir cituoti.  Taigis, madam, keliam subinę ir kopiam toliau.

Tuo labiau, kad vaizdai tokie įkvepiantys.

Weeehheeehheee!!!!

Yup, viršukalnė. 

Nėra nieko, ko neįveiktų lietuviška Kūtvėla. Nieko. 

Oho, čia yra uostas. Čia parkuojasi jachtos. Gal ir Kūtvėla čia kada nors grįš jachtoje....Oi, kokios paikos sapalionės.

Vaizdas buvo vertas to vargo.

Kūtvėla žaidžia slėpynių citadelės griuvėsiuose.

Įtvirtinimai tokie su pravalu, reikia mikliai šokinėti. 

Tokia dantyta siena eina aplink kalno viršūnę. 

Pro įtvirtinimų dantis atsiveria vaizdas į miestą.

Citadelės griuvėsiai.

Citadelės griuvėsiai.

Jau tas kalnų gražumas.

Turistų nedaug, visgi reikia išlieti nemažai prakaito. Nors mačiau keletą senjorų su šiaurietiško vaikščiojimo lazdomis. 

Dailu, tikrai dailu. 

Yeah.

Kūtvėla įveikia La Rocca. 

Citadelės griuvėsiai.

Viršuje veikti nelabai yra ką. Galima apsukti porą ratų ir pasigrožėti atsiveriančia panorama. Tada galima pasirinkti čia pat augančių opuncijų ir jas gastronomiškai-gurmaniškai sunaikinti. Kadangi Kūtvėlos ūkyje yra popierinių servetėlių perteklius, todėl galima drąsiai jas naudoti šiame procese. Netgi, sakyčiau, būtina, norint sumažinti rankinio bagažo svorį. Kadangi aš dabar jau moteriškė su patirtimi, tai net ir per kelis sluoksnius mane subadė šis nevidonas. Pamatęs, kad ieškausi prinokiausios opuncijos, prislinko kitas turistas. Jis bandė čiupti opunciją plikomis rankomis. Aš suklykiau iš siaubo ir jis atšoko per tris metrus. Paklausiau, ką čia jis išdarinėja. Jis atsakė, kad seka mano pavyzdžiu. Tas yra gerai, man patinka įkvėpti žmones, bet nenoriu, kad jie susižalotų sekdami mano pėdomis. Nes kai opuncijos dyglių prilenda po panagėmis, tai jausmas labai nefainas. Pasiūliau servetėlę ir paklausiau, ar jis anksčiau yra opuncijas valgęs. Servetėlės jis atsisakė, o į klausimą ar valgė opuncijas anksčiau atsakė, kad taip. Kažkaip neįtikino, nes žmogus, valgęs opuncijas, plikomis rankomis ant jų neina. Na, nebent turguje nuluptas perka-teko matyti tokias, nukenksmintas ir bejėges, gailiai spalvotas, parsiduodančias Capo turguje lėkštėje po celofanu.

Opuncija, kuriai jau nebe daug liko. 

Tuoj mes ja atsigaivinsime. Oi. Kas tie mes? Jau su savimi šnekuosi. 

Kuprinėje-tik nagų dildė. Aplink vaikščiojo keletas vyrų turistų, bet kažkaip prieiti prie jų ir paklausti "Excuse me, do you have a knife?" man pasirodė kažkaip...nelabai. Nežinia, su kuom taip galima susipažinti. 

Bet kam tas peilis, kai pas moterį kuprinėje yra toks baisus įrankis kaip nagų dildė. Smertis opuncijoms!

Nusileisti iki archeologinės vietovės buvo palyginus paprasta. Na, žemyn tai ne į viršų. Archeologinėje vietovėje buvo visokių liekanų. Dianos šventyklos irgi seniausiai nebėra.

Likę tik pamatai.

Archeologinė vietovė.

Šv. Onos bažnyčia.

Archeologinė vietovė. 

Galbūt Dianos šventyklos likučiai?

Tik tiek ir teliko. 

Kuom ne Diana :-)

Va čia tai vaizdas. Visas miestelis-kaip ant delno. 

Asmenukė.

Asmenukė.

Asmenukė.

Mums niekad asmenukių nebus per daug! 

Toks dailiai apgenėtas krūmas. 

Lyg kažkas specialiai būtų nugenėjęs. 

Kas yra narsiausia viršukalnių eksplorerė?

Vaizdas į pasaulį.

Akmeninė arka.

Visa archeologinė vietovė apsupta panašiais įtvirtinimais. 

Italija yra Italija.

Asmenukė su kryžiumi.

Nemažas toks.

Beveik nulipau. Buvau tokia pavargusi, kad norėjosi griūti veidu į šitus meldus ir juose pasislėpti. 

Jau nusikabarojus žemyn. 

Tylybė ramybė aplinkui, tik šaukštų skalambijimas girdisi. Pietų metas. 

Pasiutusios dviratės transporto priemonės. 

Senamiestyje. 

Cefalu' katedra. 

Padariau kavos pertraukėlę. Bet yra vienas verslas, kurio Lietuvoje italai niekada negalėtų plėtoti- tai kavinės, kuriose nėra kur atsisėsti. Ten yra tik baras, prie kurio stovint geriama kava ir užkandžiaujama, dar yra tualetas ir kasa. Kai dvi valandas praleidi perpetuum mobile režime kalnuose, stovėti prie baro visai nesinori. Žmonės pirko picos šmotelius išsinešimui plastmasinėje lėkštėje ir valgė susėdę ant suoliukų aikštėje. Kavinė prie katedros taiko dvigubą kainodarą- kapučino kava stovint prie baro kainuoja 1,20 EUR, o sėdint prie staliuko su vaizdu į katedrą-dabar laikykitės- kainuoja 4,50 EUR. Čia ne tai kad stovėti, čia nugriūti galima gavus sąskaitą. Sušlamščiau gabaliuką tiramisu- organizmas reikalavo cukraus.

Cefalu' katedra yra vadinama Sicilijos arabų-normanų architektūros puošmena. Ji prilyginama Monreale esančiai katedrai ir Palerme esančiai Palatinų koplyčiai. Mozaikos jos interjere yra seniausios ir geriausiai išlaikytos visoje Sicilijoje, ir datuojamos 20-30 metų anksčiau, nei esančios Monreale katedroje. Šešiolika kolonų bažnyčios viduje, manoma, yra paimtos iš senosios Dianos šventyklos. Sakoma, kad šios bažnyčios statybas fundavo Rodžeris II dar XII a. kaip padėką už tai, kad jo laivynas išsigelbėjo nuo baisios audros netoli Cefalu'. Tvirčiau ant žemės stovintys istorikai labiau vertina kitą versiją, kurioje vėl pabrėžiama valdovo ir Palermo arkivyskupo kova dėl įtakos. Valdovas sumanė pastatyti puikią bažnyčią toliau nuo Palermo ir taip sumažinti arkivyskupo įtaką. Tuo pačiu tai pabrėžtų valdovo autoritetą, padaužytų per lipnius, kibius nagučius stiprėjančiai bažnyčios įtakai, ir paskleistų rimtą žinią savo valdiniams ir potencialiems priešams. Todėl nenuostabu, kad bažnyčia panaši į tvirtovę-jeigu kartais tektų joje slėptis nuo užpuolikų.

Cefalu' katedra. 

Mozaika. "Aš-pasaulio šviesa. Kas seka manimi, niekada nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą." Evangelija pagal Joną 8:12.

Vidaus interjeras. 

Vidaus interjeras.

Cefalu' katedra.

Dar buvo galimybė aplankyti vidinį kiemelį už papildomą mokestį (pačios katedros lankymas nemokamas), bet kažkaip nebesusigundžiau-užteks man tų kliostorių. Tiesą sakant, pati katedra labai nuvylė. Taip išgirta, o pasižiūrėti praktiškai nėra į ką. Informacijos apie pačią katedrą irgi nelabai yra, net neaišku, kodėl tokios senos bažnyčios sienos praktiškai nuogos.

Mielas Kalėdų Seneli, jau rašiau Tau ankstesniame reportaže...

Na, kita vertus, picą galima valgyti ir ant suoliuko, kai vaizdas toks. 

Durų belstukas. 

Saldumyno imitacija. 

Gėlės ir žvakutės puošia tokias koplytėles.

Pamaldi tauta tie italai. Kas nėra blogai. 

Pagūgletransleitinau. Ne kažką. 

Virškinimui gerinti. Baisus brudas, geriau nešiokitės su savimi anglies tabletes. 

Pakrantė.

Pakrantė.

Daug restoranų turi terasas su vaizdu į jūrą. 

Na, pasideninti čia tikrai nepavyks. 

Uolomis nusėta pakrantė.

Saulė šutina taip, kad reikia prisidengti. Kūtvėlos rankos dar nuo vakar skausmingai raudonos. 

Gyvenamasis namas šalia restorano su terasa. 

Paplūdimys, Pabraidžiau-smagu.

Kūtvėla ir jos pidikiūras šildosi ant saulytės. 

Dar vienas gatvės altorėlis.

Cefalu' senamiestis. 

Tiesą sakant, pats Cefalu' yra mažytis miestelis su daug siaurų gatvelių, kuriose vietiniai dailininkai tapo paveikslus. Bet jeigu nekopsite į citadelę, tai veiklos čia-tik porai valandų. Gera mintis būtų prigriebti maudymosi reikmenis ir po ekskursijos pasibūti paplūdimyje. Taipogi, netoli yra Castelbuono miestelis, kurį galima aplankyti po Cefalu'. O aš grįžau į Palermą.

Palermas maudosi vėlyvoje saulėje.

Šviesos ir šešėlių žaismas.

Deja, Palerme daug benamių šunų. Jie dideli, taikūs, lygtais nebadauja. 

Labanakt.

O rytoj eisiu į paplūdimį, bus iškrovos diena.

Su meile, Jūsų

Kūtvėla Opuncijaitė

*Kita vertus, baklažaną supjaustyti nėra taip lengva. Nes galima pjaustyti griežinėliais arba juostelėmis; virtuvės šefai nesutaria, ar reikia jį lupti.