Gimtadienio kelionė į Edinburgą. Pirmoji diena.

 [ Po pranešimo, kad tinklaraštis nebus atnaujinamas, gavau daug palaikymo žinučių. Net nesitikėjau, kad yra tiek daug skaitančių šį tinklaraštį. Palyginimui, jeigu vienas kelionių įrašas čia sulaukdavo 300 peržiūrų, tai jo publikavimas Facebook, su pasidalinimais ir komentarais, perkopė 10,000 skaitytojų auditoriją. Tačiau neseniai teko įsitikinti, kad Facebook platforma labai pažeidžiama, todėl kelionių pasakojimai bus dubliuojami čia, kad išliktų kaip archyvas.]

Aš jau daug metų puoselėju gražią tradiciją- kasmet savo gimtadienio proga pasidovanoti kelionę. Šį kartą garbė mane pasveikinti išpuolė Škotijos sostinei Edinburgui. Norėjau pakeliauti būtent savo gimtadienio mėnesį spalį, bet dėl įtempto darbo tvarkaraščio nebuvo galimybių rinktis patogaus skrydžio laiko, todėl tas mano gimtadieninis skrydis gavosi jau toks, koks gavosi, ir dar iš Kauno. Iš pliusų buvo laiko skirtumas, nes Škotija yra dvi valandos atgal nuo Lietuvos, tai realiai skrendi, bet neskrendi. Paprasta, bet genialu!

Kūtvėla lankosi Edinburge.

Sužinoję, kad spalį keliausiu į Edinburgą, draugai, su kuriais ir priešaik nereikalingi, žadėjo, kad ten bus daug vėjo ir dar daugiau lietaus. Aš, kaip gyvenanti šalyje, kurios pavadinimas kildinamas iš lietaus, tik stebėjausi tokiais nerimtais jų pašnekesiais. Bet mažą lietsargį pasiėmiau (visada jį vežuosi) ir storapadžius sportbačius išpurškiau apsauginiu purškalu. Miesto turizmui ir pasivaikščiojimams senamiesčio grindinio danga rekomenduoju Highland Creek liniją iš Deichmann. Taip apsiginklavus joks Edinburgas nebaisus.

Ar Elektrėnai gali tapti naujaisiais Trakais?

 Kelionės partneris: autobusų firma "Kautra".

“Graži tu savo dangaus mėlyne!”,- rašė Maironis. Esame turtingi keturiais metų laikais. Žygių su Vilniaus universiteto žygeivių klubo nariais metu išmokau mylėti žiemą. Taip taip, tą žiemą, kuri ir šalta, ir šlapia, ir slidi… Elektrėnuose buvau žiemą prie stiprios minusinės temperatūros ir mane labai sužavėjo šaltoje žiemos rankoje sugniaužta gamta. Pasižadėjau pati sau čia būtinai sugrįžti šiltuoju metų laiku, o aš esu žodžio žmogus. Į kelionę išsiruošiu simbolinę Lietuvai dieną- Liepos 6 d. Švenčių metu Vilnius pasidaro nebeįmanomas- uždaromas eismas, keičiasi darbo valandos, susirenka didžiulės minios žmonių, pridėkime dar tviskinančią vidurvasario saulę ir tikrai kyla noras nerti dienai lauk iš sostinės.

Elektrėnų pontoninis tiltas.

Elektrėnai yra puiki kryptis va taip imti ir pabėgti vienai dienai iš sostinės. Kelionė autobusu netrunka nė pusvalandžio, o rekreacijai skirta Elektrėnų infrastruktūra tiesiog ranka pasiekiama. Trispalvę „varlytę“ ryšintis vairuotojas Ramūnas mandagiai pasisveikina ir primena prisisegti saugos diržus, ir nė nespėję mirktelti mes jau Elektrėnuose.

Vilniaus autobusų stotis.

Vėl keliauju fanų autobusu.

Technologinės naujovės pagaliau pasiekė Vilniaus autobusų stotį.

Kūtvėla keliauja į Elektrėnus.

Karališkasis trikampis Merkinėje: gamta, istorija ir gastronomija.

 Kelionės partneris: autobusų firma „Kautra“.

„Merkinės apylinkių gamtoje aptiksime beveik visus kraštovaizdžio variantus. Reljefo skulptūros bei kraštovaizdžio įvairumu Merkinę pranoksta tik Vilniaus apylinkės“. :- Česlovas Kudaba.

Kūtvėla sėdi Šarūno sostas.

Varėnos rajonas birželio 1-2 d. organizavo vasaros sezono atidarymo šventę. Renginių programoje mane labai sudomino nemokama ekskursija Šviesiausiojo jo mylistos pono Mykolo Kazimiero Paco fundacijų pėdsakais Merkinėje. Paskutinį kartą Merkinėje lankiausi 2015 metaisMerkinėje lankiausi 2015metais, bet nuo to laiko Merkinė pagerino savo turizmo infrastruktūrą, o dar ir vasaros sezono atidarymas- tai čia tiesiog pats ponas Dievas liepė man keliauti.

Miestas ant moters rankų: Jonava. Žygis aplink Jonavą ir keista jo atomazga.

 

Jonavos įkūrėjais laikomi didikai Kosakovskiai. 1750 m. Marijonai Zabielaitei-Kosakovskienei Augustas III suteikė privilegiją „įkurti Jonavos miestelį, leisti jame turgus ir prekymečius, apgyvendinti laisvus įvairių religijų žmones, t.y. krikščionis, totorius, žydus…“. Toks pavadinimas miestui buvo suteiktas pagal mirusio Marijonos vyro Dominyko Kosakovskio tėvo Jono vardą. Miestas formavosi pagrindinių kelių į Vilnių, Kauną, Ukmergę ir Kėdainius sankirtoje. Šis kraštas garsėjo javų ir kitų maisto produktų prekyba, didelėmis mugėmis; Nerimi buvo plukdomi sieliai. Nutiesus Sankt Peterburgo-Varšuvos pašto kelią, miesto reikšmė dar labiau išaugo, o XIX a. atsiradusio geležinkelio dėka prekyba miestelyje dar labiau suintensyvėjo. Pramoninio miesto vaizdą Jonava įgavo sovietmečiu, netoliese iškilus azotinių trąšų gamyklai. Pro miestą eina Kauno- Daugpilio plentas, susikerta geležinkelio linijos ir Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Šiemet Jonavoje sustoja ir tarptautinis traukinys Vilnius-Ryga.

Kūtvėla lankosi Jonavoje.

Jonavos kaip turistinės krypties rimtai nesvarsčiau. Per turizmo parodą Adventur stabtelėjau prie Jonavos stendo, pasiėmiau reklaminės medžiagos. Miestas man pasirodė pakankamai didelis, plius labai reklamavo naują baseiną. Pasidomėjau nakvynės galimybėmis, nes po baseino dardėti traukiniu namo visai nesinorėjo, ir kažkiek nusivyliau pasirinkimu. Dabar, po žygio, galvoju, kad gal ir nelabai verta į tą Jonavą turistams važiuoti...

Slovakijos sostinė Bratislava: nuo romėnų Gerulatos iki Vengrijos karalių karūnavimo vietos. Trečioji diena.

Ši diena buvo rezervuota kaip laisva. Planuose buvo arba išvyka į Vieną, arba kokia nors ekskursija po vyno regioną. Mano draugai internetuose patarė aplankyti Devin pilį. Jos lankymas įskaičiuotas į Bratislava Card, bet ten realiai vieni griuvėsiai, todėl šios išvykos neplanavau. Tačiau esu stipriai nuvarginusi kojas ir oras atvėso, lynoja, todėl išvyka į Devin pilį atrodo šiandien pats optimaliausias variantas. 

Dunojus prie Devin pilies.

Laukiu autobuso.

Atsinaujinusi Ukmergė: pusdienis mieste, kuris telpa į delną.

 

Kūtvėla lankosi Ukmergėje.

Ukmergėje esu buvusi gūdžiais 2016 Viešpaties metais, kai dar nebuvo magnetuko projekto „Surink Lietuvą“, todėl jau pribrendo reikalas pakartotinei vizitacijai. Laikas negailestingas Kūtvėlai, iš autobusų reisų į Ukmergę renkuosi tokį, kad nereiktų ryte keltis su pirmaisiais ukmergiškiais balandžiais. Iš vakaro irgi labai daug nesiruošiau, nes iš atminties žinau, kad Ukmergėje nei iš bado, nei iš troškulio nenumirsiu, tik šiek tiek grynųjų pinigų įsimečiau į piniginę. Taip jau yra, kad tuose mažesniuose miesteliuose lankytinos vietos nepriima banko kortelių. Autobusas į autobusų stotį (confusing, I know) atvyko likus devynioms minutėms iki ankstesnio reiso, nei mano planuotas, išvykimo, vietų dar yra, tai išvažiuoju pusvalandžiu anksčiau nei planuota.

Šviečia naktį, šviečia dieną: Your Great Escape Elektrėnuose.

Pastaruoju metu man teko rimtai savimi susirūpinti, nes žmonės ėmė mane stabdyti tiesiog gatvėje ir klausinėti, kodėl nebekliauju. Kokia trumpa ta žmogiškoji atmintis! Pandemija nuėjo į antrąjį planą ir žmonės pamiršo, kad dar ne taip seniai ne tai kad į užsienį, bet į gretimą savivaldybę išvažiuoti nebuvo galima. Bet Redakcija visada atsižvelgia į konstruktyvią kritiką ir štai Kūtvėla kyla į pirmąją 2024-ųjų metų komandiruotę ir ne vieną, o su Ursulijumi Lepečkojausku! 

Pontoninis tiltas ant Elektrėnų marių.

Jeigu pakelti užpakalį nuo sofos pasirodė visiškai misija įmanoma net ir spaudžiant sausio minusui, tai atgal užpakalį ant sofos padėti liepė piniginė. Net ir mažiausias pirstelėjimas -tai jau atsiprašau Gerbiamo Skaitytojo- yra dviženklė eurų sumą. Su Vilniaus atlyginimu aš Vienoje jaučiausi visai komfortabiliai, bet žiūrint viešbučių kainas Kaune ar Jonavoje man ten norisi nuvažiuoti ir turizmo korifėjams pamatuoti temperatūrą. Mano informatoriai pranešė (Kūtvėla visur turi savo agentų), kad šiemet Adventuro turizmo parodoje nedalyvaus kaip minimum viena, o gal ir dvi savivaldybės. Sakė- brangu, o naudos mažai. Kur jums bus naudos, jeigu turizmo informacijos centrai ar ne pusę metų savaitgaliais nedirba.  

Ir čia į pasaulinę turizmo sceną įžengia Elektrėnai su savo Your Great Escape. Šiaip jie visada buvo mano kelionių radare, bet pasipylė traukiniai į Rygą, ledo festivaliai Lietuvos dvaruose ir kitos žemiškosios pagundos, atitolinančios mus nuo dvasingo kelio pas savo Kūrėją. Bet beneršiant po Elektrėnų turizmo informacijos centro puslapį akis ėmė ir užkliuvo už „Your Great Escape“, tai kur jau čia paleisi tokią lydeką.

Your Great Escape.

Vienas iš akivaizdžių privalumų yra nebrangus tarpmiestinis susisiekimas autobusu su Elektrėnais. Atsižvelgiant į šviesųjį/tamsųjį paros metą ir Elektrėnų turizmo informacijos centro darbo laiką, renkuosi TOKS Neo liniją. Esu jau anksčiau važiavusi šios markės autobusais, man patiko. Juose yra elektros lizdai, nemokams wi-fi, sėdimos vietos suprojektuotos su didesniais tarpais ir išdėstytos šachmatine tvarka, galima už bilietą atsiskaityti banko kortele. Vilnius-Kryžkalnis-Klaipėda, iki Elektrėnų 40 minučių ir bilietas kainuoja 4,50 EUR.

Jauniausias Vilniaus rajonas Balsiai: gyvenimas tarp mitologijos ir gamtos.

 

Vasara-kelionių metas. Taip galvoja ne tik Kūtvėla, bet ir kokie trys milijonai lietuvių, todėl visos populiarios poilsio vietos užgultos taip, kad obuoliui nėra kur nukristi, o neišnuomoti lieka tik gandralizdžiai, bet Palangos verslininkai ir į juos jau dairosi. Visiškai nesinori užpakaliuotis su minia ir muštis eilėje dėl su sūriu užkepto karbonado, todėl mano akys nukrypo į Vilniaus gyvenamuosius rajonus. Juolab, kad vasarą keliauti yra labai brangu, o gyvenu iš mokytojos atlyginimo.

„Neakivaizdinis Vilnius“ portale išsirenku Balsius. Toks man visai nepažįstamas Vilniaus kampelis, bet pasiekiamas visuomeniniu transportu, o aš dar turiu galiojantį nuolatinį bilietą. Oras bjūra, ant lietaus, bet jeigu Lietuvoje lauksi gero oro, tai niekada niekur nepakeliausi. 

Apie Balsius keliautojams įdomios informacijos internete negausu. Paieškos rezultatai siūlo kelionę į Balio salą (ačiū, ne) ir išmeta kelerių metų senumo straipsnį apie galimai nelegaliai pastatytą kryžių, kuris sukiršino bendruomenę. Balsiai yra vienas jauniausių Vilniaus rajonų, apsuptas brandaus miško ir Neries kilpų, o Verkių regioniniame parke yra ir ežerų. Profesoriaus Norberto Vėliaus iniciatyva čia gatvės pavadintos baltų mitologinių dievybių vardais (tas nepasitenkinimas kryžiumi man jau atrodo logiškas, turbūt kažkam ėmė padai svilti). Balsiuose 1939 m.buvo numatyta statyti karinį oro uostą, nes čia iškrinta mažiausiai kritulių ir rečiausiai būna rūkas. Prisimenu kaip skridome iš Prahos, kuri principe yra dauboje, ir rūkas buvo toks tirštas, kad už oro uosto autobuso lango tik vata matėsi. Mūsų pasiimti atskridęs lėktuvas pusantros valandos suko ratus virš Prahos, ieškodamas kaip nusileisti. Mūsų Balsiai kur kas geresni!

Aš išlipu truputį ne ten, kur reikia, nes Kūtvėla gi lengų kelių neieško ir šiaip yra žinoma avantiūristė, bet jeigu ketinate sekti mano pėdomis, tai geriausia išlipti stotelėje „Balsių mokykla“. Šiuo metu čia stoja Nr. 65, 76 ir 120 autobusai.

Pirmas žvilgsnis į Balsius-labai teigiamas.

Bičių dievas Bubilas.

Kūtvėla ir Bubilas. Tas celofano maišelis yra gili filosofinė mūsų kartos prasmė. 

Balsių stotelė.

Balsių progimnazijos teritorijoje yra įkurtas pažintinis botaninis sodas ir pojūčių skveras. Aplinką puošia įvairios baltiškos dievybės. Baltupių progimnazija buvo pirmoji po Nepriklausomybės pastatyta mokykla Vilniuje. O Balsių pradinė mokykla jau netrukus bus perpildyta, nes Balsiai muša Vilniaus gimstamumo rodiklius.

Varėna: gamtos ir lietaus ritmu.

"Niekis.

Dar suskambės. Matysi – suskambės!

Kada užbaigsiu ją, kada išdegsiu –

Oho, kaip suskambės!

Visam pasauly

Išgirs tą skambesį!

Bet kaip užbaigti?

Lipdau lipdau, o galo vis nėra.

O gal Tėvynę reikia visą laiką

Lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyt?

Nes jei sustoji tik – jinai ir miršta.

Taip, kurti visą laiką.

Visą laiką!

Lipdyt ir kurti... "

Eilės skirtos šios kelionės tikslui- įsigyti Varėnos „Surink Lietuvą“ magnetuką. Daug kur Lietuvoje esu buvusi, bet dar prieš magnetukų projektą, todėl tenka arba prašyti draugų atsiųsti tų magnetukų, arba keliauti pačiai dar kartą. Labai nusiviliu Varėnos turizmo informacijos tinklalapiu. Tokio vartotojui nedraugiško dizaino dar reikia paieškoti. Nerandu informacijos apie pačią Varėną, tik apie Varėnos rajoną su jam priskirtomis Merkine ir Liškiava. Palyginu kelionės autobusu ir traukiniu kainas ir matau pasikartojančią tendenciją: šiai dienai keliauti traukiniu Lietuvoje yra 3-4 eurais pigiau nei autobusu. Kelionė į abi puses, tai susidaro nemenkas skirtumas.

Ar mes galim pakalbėt apie tai, kaip LG perspėja ant bėgių naudotis galva?

Diena prasidėjo tikrai geromis naujienomis: Tado Ivanausko zoologijos muziejus pranešė, kad yra nauja didžiosios miegapelės radimvietė Lietuvoje. Aš pagalvojau, kad jeigu nesu smulki ir mėgstu pamiegoti, tai gal ir apie mane reikia ten kam nors pranešti? Būsiu kokia nors Glis Kootvaellus Magnus Lituanica. Aistė klausia, ar noriu tapti muziejaus eksponatu iškamša. Jau tie kauniečiai žmonės tiesūs, kas galvoj-tas ir ant liežuvio. Jau neišeitų iš Aistės politikė.

Vilniuje man išeinant iš namų lyja. Lietus Lietuvoj, va čia tai naujiena. Gerai, kad pasiėmiau lietsargį, nes pila visai nevaikiškai. Nemėgstu tų celofaninių apsiaustų, su kuriais atrodau kaip vaikščiojantis prezervatyvas. Skėtis jau daug lietų matęs, reiktų naujo pasidairyti, o šitą gal pavyks kur sėkmingai „pamiršti“.

Išbandau naują „Lietuvos geležinkelių“ mobiliąją aplikaciją. Nesiseka susikurti slaptažodžio. Pirma prašo naudoti skaičių, tada meta klaidą, nes skaičių naudoti negalima. Mūsų šaunieji developeriai tiek mobiliųjų aplikacijų pridevelopina, kad tik žegnokis, bet naujo vartotojo registracijai turi vis tiek pereiti ugnį, vandenį ir varines triūbas. Pagaliau pavyksta susikurti paskyrą. O kankinausi skaitmeniškai taigi iš to suvalkietiško taupumo, nes naujiems vartotojams perkant antrą bilietą taikoma 20 proc.nuolaida., žinoma, jeigu traukinys išvis atvažiuoja. Ši puiki schema neveikia perkant bilietą pirmyn-atgal, nes atgaliniam bilietui jau automatiškai taikoma 5 proc.nuolaida. Perku bilietą Vilnius-Varėna ir tada e-paštu gaunu nuolaidos kodą tam kitam bilietui. Nuolaidos kodas galioja 14 dienų.

Savaitgaliais Varėnos turizmo informacijos centras šaltuoju metų laiku nedirba. Čia taip oficialiai teigiama. Man kartais atrodo, kad ledynmetis Lietuvos neapleido ir šaltasis metų laikas pas mus tęsiasi ne mažiau kaip devynis mėnesius per metus, jeigu orientuotis pagal turizmo informacijos centrų darbo laikus. Jau ne kartą tiek aš, tiek įvairūs žurnalistai kėlėme šį Lietuvos turizmo skaudulį į paviršių ir visaip baksnojome, bet, kaip pasakytų vienas klasikas, „iš bezdalų virvės nenuvysi“. 

Traukinys senesnio modelio, kurio pirmoji vagono laiptų pakopa kurviškai aukštai, tai jau persiprašau gerbiamo Skaitytojo, bet jeigu kokia keleivė ar keleivis su sijonu, tai matosi visas Rojaus sodas. Bilietas trečios klasės, bet suolai minkšti -aš dar atsimenu vagonus su mediniais suolais. Žmonių nedaug, ryškiai išsisikiria du entuziastingi dviratininkai. Tikram dviratininkui, grybautojui ir Kūtvėlai nėra blogo oro.

Žasliai: tarp geležinkelio, Rožinio slėpinių parko ir trijų ežerų.

Norėčiau būti:

...žemės grumstu,

rasos lašu,

trupučiu džiaugsmo,

tavo šypsniu 

"Padaryk mane gerumo ženklu..."

Mes, lietuviai, esame kantri tauta, bet ir mūsų kantrybė turi ribas. Kainoms Lietuvos kurortuose šokant pasiutpolkę, o kelionių agentūroms atšaukinėjant vieną kelionę po kitos, volens nolens, kaip sakydavo  sena žiežula mano lotynų kalbos dėstytoja, žmogus imi ieškoti variantų kaip iškišti nosį iš namų ir tuo pačiu išlaikyti sveiką protą ir išsaugoti protingą biudžetą. Kelionės po Lietuvą kondicionuojamu moderniškuoju traukiniu su daug erdvės kojoms ir nemokamu wi-fi yra mano šios vasaros atradimas. Šito atradimo dėka dabar nuo kojų pirštų iki ausų esu apsidėliojusi tarkuotu agurku ir geriu vandenį lyg "Vilniaus vandenys" man už tai didesnę nei vidutinė algą mokėtų. Bet apie viską iš pradžių.

Daugiabriaunis kristalas: Panevėžio rajonas. Ramygala-Krekenava-Radviliškių kaimas-Bistrampolio dvaras-Upytės dvaras.

Kelionės partneris: Panevėžio plėtros agentūra.

"Nevėžio senvagėmis pasipuošusi gamta, vis dar gyvi tradiciniai amatai, unikalios ir savitos vietos bei čia kuriantys ir dirbantys nuoširdūs žmonės- rajone slypi tiek daug, kad sunku nupasakoti. Todėl kviečiame atvykti ir leistis į atradimų kelionę, pasisemti unikalių patirčių bei geriau pažinti šį kraštą."- štai tokiais žodžiais prasidėjo kvietimas kelionių ekspertams ir žurnalistams į infoturą po Panevėžio rajoną. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau!

Programa labai intrigavo. Dėl visiems žinomų pasaulinių įvykių, mano kelionių geografija buvo susitraukusi nuo Las Balkonas iki Grand Kitchen, todėl šiai dviejų dienų išvykai su nakvyne daiktus dėjausi nuo tokio darbo visiškai atpratusiomis rankomis, o Ursulijų Lepečkojauską išvis buvo vorai savo tinklais apraizgę, vos atradau. Ankstyvų ketvirtadienio rytą "boardinamės" į patogų mikroautobusą ir zvimbiame su vėjeliu į pirmą mūsų šios dienos lankytiną objektą- Ramygalą. 

Kūtvėla irgi susimąsčiusi...

Ramygala-miestas po gandro sparnu. Tai yra vienintelis miestas Panevėžio rajone, istoriniuose šaltiniuose minimas jau nuo XIII a., o nuo XVI a. minimas ir dvaras. Ramygaloje būta parduotuvių, bažnyčia, kalėjimas, o keliai jungė su Kėdainiais, Šeduva, Panevėžiu, Ukmerge, pro čia veda judrus kelias į Kauną. Prie paskutinio fakto prisidėjo patys ramygaliečiai. Sakoma, kad kai buvo nutarta tiesti naują kelią Kaunas-Ryga, ilgai buvo svarstyta, pro kur jis turėtų vesti: Ramygalą ar Krekenavą?Valdininkai iš Kauno atvyko inspektuoti abiejų vietų ir pasirinkti tą, kur judėjimas intensyvesnis. Ramygaliečiai šitą "insaiderską" informaciją iš kažkur gavo, susikooperavo ir visi kas galėjo traukė vežimus, kinkė arklius ir kelias dienas, kol inspektoriai vizitavo, suko ratus aplink Ramygalą. Tokio intensyvaus judėjimo įtikinti inspektoriai ir pasirinko Ramygalą. Ramygala pergyveno net septynis didelius gaisrus. Dabartinė Ramygala yra seniūnijos centras, jos puošmena- neogotikos stiliaus Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Legenda byloja, kad jai buvo nulieti trys varpai: Jonas, Petras ir Kondrotas, bet juos vežant tiltas įlūžo ir Kondrotas paskendo. Likę du varpai jau atsidurę savo vietoje vis sunkiai dūsauja ir prisimena nelaiku žuvusį savo brolį, dėl to jų skambesys iš toli girdimas. Buvo girdimas, kol varpai nebuvo priversti nutilti...Bet čia jau kita legenda. 

Naujoji Vilnia. Šiurpą keliantis, mitais apipintas, Dievo ir žmonių pamirštas rajonas.

Naujoji Vilnia, Nowa Wilejka, Novovileiskas, "negyvenčiau čia, net jeigu ir primokėtų"... Apie šį Vilniaus rajoną turbūt visi esame girdėję, bet ne visi esame čia lankęsi, nebent tranzitu kirtę patys to nesuprasdami. Štai aš apsiginklavau pažintinio maršruto žemėlapiu, pasikviečiau į kompaniją savo kolegą Vakarį ir apsiniaukusį šeštadienį išvykome Naujosios Vilnios tyrinėti. O kadangi baisiau už Naująją Vilnią gali būti tik mirtis iš bado vidury miesto, todėl net ir po maisto krepšelį susidėjome. Kaip praktika parodė, tai buvo puiki mintis. 

Kūtvėla lankosi Naujojoje Vilnioje.

Derinomės derinomės prie to lietuviško oro, bet jeigu Lietuvoje lauksi gero oro, tai niekada nieko nenuveiksi. Į dienos išvykoms skirtą kuprinę įsidėjau mažą lietsargį, ant galvos užsivožiau skrybėlę nuo saulės. Šalis ta Lietuva vadinas! 

Palei Vilnios (Vilnelės) upę seniau buvo malūnų rajonas Rokantiškės, o Naujosios Vilnios gyvenvietė išaugo iš čia pradėtų statyti gamyklų ir fabrikų. Didelė paskata vietovės augimui buvo XIX a. nutiestas geležinkelis Sankt Peterburgas-Varšuva ir Liepoja-Romnai. Pats geležinkelis nėra dalykas blogas, bet žymiai geriau už patį geležinkelį yra geležinkelio stotis, nes iš traukinio mažai naudos, jeigu jis nesustoja. Kai yra geležinkelio stotis, gyvenvietė turi paskatą augti ir vystytis, nes yra susisiekimas su didesniais centrais. Sakoma, kad caro inžinieriams buvo siūlomi kyšiai, kad viena ar kita gyvenvietė būtų suplanuota kaip stotis. Patogi strateginė padėtis savaime skatino ir pramonės plėtrą ir 1903 m. Naujoji Vilnia gavo miesto teises. Tarpukariu pramonės vystymasis sustojo, čia buvo įkurtos kareivinės. Sovietmečiu senosios pramonės tradicijos buvo pratęstos jau su nauja administracija, miesto teisės panaikintos ir Naujoji Vilnia prijungta prie Vilniaus. Įdomu tai, kad sovietmečiu Vilnius buvo suskirstytas į keturis rajonus: Tarybų, Lenino, Spalio ir Naujosios Vilnios. Po Nepriklausomybės planine ekonomika paremta pramonė žlugo ir vietos gyventojams iškilo socialinių problemų, daug žmonių liko bedarbiais. Šiuo metu padėtis, atrodo, stabilizavosi, atsirado naujų  įmonių, statomi nauji individualių namų kvartalai. Manoma, kad Naujojoje Vilnioje gyvena apie 32,000 gyventojų. Rajonas išsaugojo savitumą dėl natūralaus gamtinio barjero. Kiekvienas Vilniaus rajonas turi savų problemų, bet man Naujojoje Vilnioje labai į akis krito asfaltuotų gatvių trūkumas, bloga šaligatvių būklė, centralizuoto vandentiekio nebuvimas.

Nors daug kur akcentuojama, kad "čia turistų neaptiksite", šį faktą sunku patvirtinti ar paneigti, nes nėra objektyvių galimybių tiems turistams Naujojoje Vilnioje suskaičiuoti. Tačiau čia yra ką pamatyti, tuom netrukus patys įsitikinsite. 

Savaitgalis Anyščiuose. Istorija ir gamta legendomis apipintame krašte.

"Anykščiai-tai kalvos ir ežerai, pelkės ir seniausi medžiai, įspūdingiausi Šventosios upės slėniai ir atodangos. Šiame legendomis apipintame krašte patirsite tiek įkvepiančius nuotykius, tiek užburiančią ramybę. Čia susipažinsite su pirmuoju memorialiniu muziejumi Lietuvoje, kur vasarodamas A. Baranauskas sukūrė odę gamtai-"Anykščių šilelį". Užlipsite į aukščiausios Lietuvoje bažnyčios bokštą. Pamatysite akmenį, kurio vardą žino kiekvienas lietuvis. Pasivaikščiosite 300 metrų vingiuojančiu Medžių lajų taku, kur įkvėpsite miško ramybės ir tylos. O gal romantiškai pasivažinėsite traukiniu, visų meiliai vadinamu Siauruku. Anykščiai užburia savo istoriniu ir gamtiniu grožiu, kurį kviečiame pamatyti, išgirsti ir pajausti!"- kviečia Anykščiams skirtos turistinės knygelės įžanga.

Kūtvėla ir Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Anykščių šileliu. 

Anykščius kuom geriausiai man rekomendavo Jos Mylista Raudondvario grafienė ponia Rozalija Tiškevičienė iš Branickių giminės per mano paskutinį apsilankymą Raudondvaryje, o tai jau labai didelė rekomendacija! Tiesą sakant, šį kartą iškeičiau Klaipėdą į Anykščius dėl grynai ekonominių priežasčių: paskaičiavau, kad už vienos išvykos į Klaipėdą kainą galima susiorganizuoti dvi išvykas arčiau namų, jeigu gerai biudžetą susidėlioti. Mano abejones dėl Anykščių galutinai netruko išsklaidyti netikėtai surastas nebrangios nakvynės variantas hostelio tipo kambaryje-aš net nesitikėjau, kad kurortiniame miestelyje galima taip ekonomiškai nakvoti! Teisybės dėlei noriu paminėti, kad kurortai Lietuvoje yra keturi: Birštonas, Druskininkai, Neringa ir Palanga, o Anykščiai turi kurortinės teritorijos statusą, t.y. tokio statuso vietovėje gali nebūti infrastruktūros gydymo reikmėms. Anykščių vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1440 m., 1516 m. jie gavo turgaus teises, 1792 m. suteiktos miesto teisės ir herbas,1899 m. nutiesta siauruko linija, 1926 m.įsteigtos vaisvynių dirbtuvės, 2007 m. patvirtintas kurortinės vietovės statusas, o 2012 m. Anykščiai buvo Lietuvos kultūros sostine. Tai liepiau Ursulijui Lepečkojauskui susidėti krepšį porai dienų ir griežtai prisakiau, kad čia savaitgalio išvyka, o ne evakuacija, todėl tegul pusės savo laužo nesusikrauna, bet argi tas meškius klausys. Taip ir išbildėjome į Anykščius su pilnu čemodanu.

Baltijos kelionių burbulas. Ką įdomaus siūlo Latvija? Dauguvos kilpos, Slutiškių sentikių sodyba, Pliaterių palikimas Kraslavoje ir Agluonos bazilika.

Antros dienos Daugpilyje rytas apsiniaukęs, bet nors nelyja. Šiandien numatyta labai turininga programa, kurią aš pati užsiprašiau-būtinai šį kartą bent akies krašteliu noriu pamatyti Kraslavą ir Agluoną. Dar yra laiko iki išvykimo, tai pabimbinėju aplink viešbutį.

Daugpilio gimtadienis.

Daugpilio įkūrimo metais laikomi 1275 m., kai Livonijos ordinas dabartinio Daugpilio apylinkėse pasistatė pirmąją pilį. Naujoji pilis arčiau dabartinio Daugpilio buvo pastatyta 1577 m., kai Rusijos caras Ivanas Žiaurusis nusiaubė kraštą ir sunaikino senąją pilį. Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stepono Batoro valdymo metais (šios žemės kaip Livonija buvo istorinės LDK ir vėliau ATR dalis) pilis nebeteko strateginės reikšmės ir valdovas liepė imtis fortifikacijų statybos, Didžiojo Šiaurės karo metais planai atstatyti pilį galutinai žlugo, o laikui bėgant jos likučiai sunyko. Garsioji Daugpilio tvirtovė, kurioje šiandien galima apsilankyti, buvo pradėta statyti 1810 m. Rusijos caro Aleksandro I nurodymu, baiminantis Napoleono atėjimo, bet statybos darbai realiai užsitęsė iki pat 1878 m.

Daugpilyje galima pasivažinėti tramvajumi. 

Latvijos gamta nepatyrusiam žvilgsniui nuo Lietuvos gamtos nesiskiria, tačiau juntasi, kad kraštas rečiau apgyvendintas nei pas mus. Gamtos parkas "Daugavas loki", t.y. Dauguvos upės kilpos, driekiasi nuo Naujenes iki Kraslavos. Šios kilpos laikomos seniausiu geologiniu susiformavimu Latvijoje ir nuo 2011 m. yra įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo laukimo sąrašą, nors oficialiai dar UNESCO vietovės statuso neturi. Dauguvos upė buvo reikšminga šio krašto gyventojams kaip maisto, vandens ir transporto šaltinis, palei ją statėsi pilys ir kūrėsi gyvenvietės. Vienu metu šis gamtos objektas puikavosi ant latviško dešimties latų banknoto. Mes sustojame prie Vasargelisku apžvalgos bokšto, nuo kurio galima pasigrožėti Dauguvos kilpomis.

Mums dabar nepakeliui, bet man smalsu būtų kada nors ateityje užsukti į netoliese nuo Vasargelisku apžvalgos bokšto esantį Dinaburgo pilies pažintinį taką būtent ten, kur ir stovėjo ta pirmoji Livonijos ordino pilis. Tai jeigu kas keliausite automobiliu ir turite laisvės sau programą pasikoreguoti, galite ir į šį taką užsukti.

Baltijos kelionių burbulas. Ką įdomaus siūlo Daugpilis? Istorinė Daugpilio tvirtovė, Latgalos zoosodas, Daugpilio keramikos centras ir nuotykių parkas "Tarzans".

"Ten turbūt medum patepta?'-stebisi mano draugai ir pažįstami, kai aš kasmet išsiruošiu į tą Latvijos miestą, kuris paprastai geros turistinės reputacijos neturi. Tačiau Daugpilyje noriai lankosi turistai iš Lietuvos, ten esame svarbi atvykstamojo turizmo kryptis, todėl turizmo specialistai mūsų noriai laukia, nuolat ką nors naujo sugalvoja, nemažai turistinės informacijos yra išleista lietuvių kalba. Šis reportažas parengtas bendradarbiaujant su Daugpilio turizmo informacijos centru, kurio specialistų pakviesta atvykau į beveik trijų dienų pažintinę kelionę po Daugpilį ir jo apylinkes. Šiemet Daugpiliui sukanka 745-eri metai, bet pasaulinė sveikatos situacija nukėlė šventes saugesniam laikui. Labai daug kur išstatyta dezinfekcijos priemonių, lankytojų prašoma laikytis saugaus atstumo.

Kūtvėla nuotykių parko "Tarzans" tinklo kambaryje.

Pyški pyški į Zapyškį. Kelionė laivuku "Vilkija" iš Kauno.

Šie metai bus didelis iššūkis turizmo sektoriui. Nors valstybių sienos palaipsniui ir atsidaro, bet daug lietuviams įprastų krypčių visgi nėra patikimos, o tos sienos, kaip gražiai parodo praktika, gali būti uždaromos labai netikėtai, todėl prognozuojamas vietinio turizmo bumas visame pasaulyje. Šie metai bus puiki proga lietuviams atrasti Lietuvą. Vietinio turizmo statistika Lietuvoje kasmet rodė augimą, tačiau dabartinė situacija daugeliui žmonių yra finansiškai įtempta. Taigi, kaip keliauti Lietuvoje ir nebankrutuoti? Vilniečiams tikrai galiu rekomenduoti dienos išvyką į Nemuno pakrantės miestelius, o aš išbandžiau ir pasiplaukiojimą laivuku "Vilkija" iš Kauno į Zapyškį.

Kūtvėla gaudo kadrą.

Tiesioginio autobuso į Zapyškį iš Vilniaus nėra, todėl yra du būdai iki ten nusigauti: autobusu arba traukiniu keliauti iki Kauno ir ten persėsti į vietinį autobusą, arba autobusu arba traukiniu nuvažiavus iki Kauno ten sėsti į keleivinį laivuką*. Aš iš pradžių ketinau iki Zapyškio važiuoti autobusu, bet tada prisiminiau, kaip su Jos Mylista ponia grafiene Rozalija aptarinėjome keliones Nemunu iki Raudondvario, o visas abejones galutinai išsklaidė kelionės tokiu laivuku kaina. Jeigu neklystu, Kauno rajono savivaldybė subsidijuoja šiuos plaukimus, todėl kainos tokios žemos.

Kauno rajono turizmo informacijos informacija. 

*Galiojančius laivų tvarkaraščius ir kainas tikslinkitės Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro tinklalapyje. Bilietus į laivus rekomenduoju įsigyti iš anksto internetu ten pat.

Raudondvaris grafų Tiškevičių akimis. Vieta, kur vasaros kvepėjo citrusais ir prancūziškais kvepalais.

„Kas tik važiuoja pro Kauną, nepamiršta užsukti į Raudondvarį, nes čia visiems svetingai atveriami vartai“. F. Novakovskis, 1857 m. 

Į Kauną atvažiavau moderniškuoju geležinkeliu. Mane trumpam paviešėti, maždaug iki liepos vidurio, pakvietė Jos Mylista ponia grafienė Rozalija, neseniai atitekėjusi į grafų Tiškevičių valdomą Raudondvario dvarą. Grafai garsėja tokiu svetingumu, anglišku porcelianu ir olandiška patalyne, kad svečiai trumpiau kaip mėnesiui nė nevažiuoja. Geležinkelio stotyje mane pasitiko pati grafienė Rozalija, nes grafas netikėtai teikėsi išvykti su reikalais (pasienyje sutrikę muitininkai nežino, ką daryti su grafo iš šiltųjų kraštų išsirašytais citrusų medeliais ir trim aligatoriais) ir automobiliu nusivežė į dvarą. Anksčiau svečius prie traukinio pasitikdavo šešiais žirgais kinkyta komfortabili karieta, bet grafas labai seka moderniškasias naujienas iš užsienių ir štai- ponia grafienė už vairo! Vilniuje tai jau taip nepamatytum, nors aną vakarą Miulerių namuose per kazino iš Italijos grįžęs bajoraitis, visiems didžiai stebintis, pasakojo, kaip Italijoje sinjoros ir sinjorinos pačios automobilius vairuoja, šoferis tik ranką joms ant kojos laiko,-ant tos, kur stabdžio pedalą spausti reikia, kad jeigu kas, automobilį sustabdytų. Viena garbinga pagyvenusi valdininko našlė to bajoraičio pasakojimo besiklausydama taip susijaudino, kad prireikė pasiųsti žmogų vaistininko atsivesti. O jeigu Gerbiamas Skaitytojas automobiliais dar nekeliaujate, ne ką mažiau moderniškai iki Raudondvario galima atplaukti keltu iš prieplaukos Kauno senamiestyje. Yra pasiūlymai organizuotoms grupėms ir-dėmesio!- pavieniams turistams: daugiau informacijos Nemunas Travel. Vasara Raudondvaryje. Dagerotipas. "I am the Queen of my castle.." Renesansiniai Raudonvario  dvaro rūmai pastatyti XVII a.pr. Kartais, dėl užsakovo įgeidžiu suprojektuoto bokšto, neretai kas rūmus pilimi pavadina. Dvaro rūmai pastatyti ant Nevėžio šlaito, bet ponia grafienė užtikrino, kad architektas buvo žmogus patikimas, todėl nereikia nerimauti vieną rytą atsibusti įmirkus iki bambos Nevėžio upėje. Dvaro parkas kuklus, tik nepilni keturi hektarai. Pirmieji rūmai pastatyti dar XVI a. antrojoje pusėje Kauno pakamariui Vaitiekui Dzevaltauskui. Vėliau šią nuosavybę valdė ištisas Lietuvos didikų žvaigždynas: Kosakovskiai, Radvilos, Vorlovskiai, Zabielos ir nuo 1819 m. Tiškevičiai. Po 1831 m.gaisro tuometinis Raudonvario dvaro valdytojas Benediktas Emanuelis Tiškevičius pasistatė naują dvaro ansamblį. Čia dirbo garsūs architektai Jonas Margevičius, Jokūbas Voleris ir Lauras Cezaris Anikini. Ištaiginga grafų rezidencija garsėjo moderniškais sprendimais (tarkime, vario vamzdžių vandentiekiu), didžiule paveikslų, meno dirbinių ir knygų kolekcija, medžioklės trofėjais, įdomiausiais kelioniniais suvenyrais, grafai buvo neabejingi ir egzotiškiems gyvūnams. Vasaromis oras čia kvepėjo citrusais, nes žydėjo iš šiltųjų kraštų parsivežti citrusai, o apelsinai rudenį sunokdavo oranžerijoje ir garbingiausius svečius grafai vaišindavo apelsinų sriuba. Man labai keista, kad grafai Tiškevičiai noriai į užsienį važiuodavo, kai ištisas užsienis  susivežtas buvo pas juos į Raudondvarį! Tačiau tiesa karti- ne vienam Tiškevičių šeimos nariui įtarta džiova, buvo reikalingas klimato pakeitimas. Grafų Tiškevičių nuosavybe Raudonvaris išbuvo šimtą metų (iki nacionalizacijos 1918 m.), bet paskui laikas ir žmonės nebuvo palankiai nusiteikę dvaro atžvilgiu, karai ir okupacijos paliko bjaurų randą ant dvaro veido. Kauno rajono savivaldybės ir ES fondų dėka, dvaro ansamblis buvo prikeltas naujam gyvenimui.

Zarasų krašto lobiai ir legendos. Stelmužė-Kamariškės-Antazavė-Dusetos-Antalieptė.

Zarasų krašto muziejus jau yra surengęs ne vieną turiningą ekskursiją savo krašto istorijai ir paveldui pažinti. Šį kartą zarasiškiai ir miesto svečiai buvo pakviesti į ekskursiją po įvairias rajone išsibarsčiusias Zarasų krašto paveldo vietas. Ekskursija buvo nemokama, tai kaip čia nepasinaudosi tokia galimybe? Aš juk nevairuoju, o be nuosavo automobilio su rajonais pažindintis belieka tik organizuotos ekskursijos būdu arba per YouTube. Atvažiavau iš Vilniaus reisiniu autobusu (pilna bilieto kaina apie 11,00 eur) ekskursijos išvakarėse. Kelionė truko apie tris valandas, tame tarpe valandą laiko išvažinėjome iš Vilniaus. Zarasuose mane nuo stoties nuėmė mano geras pažįstamas Kęstas ir palydėjo iki nakvynės vietos. Šį kartą vėl apsistojau "Guesthouse Zarasai" svečių namuose. Nakvynė kambaryje be patogumų kainavo 8,00 eur. Ieškant nakvynės, kaina man visada yra svarbus faktorius, todėl visada dairausi, kur pigiau. Kambarys buvo dvivietis, bet gyvenau viena. Svečiai gali naudotis bendra virtuve, koridoriaus gale yra bendri patogumai. Viskas švaru ir tvarkinga, rekomenduoju čia apsistoti, jeigu reikia vietos pernakvoti Zarasuose.

Zarasų krašto istorija.

Ryte stipriai lynojo. Apie 9.00 val. ryto prie Zarasų turizmo informacijos centro ėmė rinktis ekskursijos dalyviai. Mums buvo užsakytas trisdešimties vietų autobusas, bet vos ne išvakarėse paaiškėjo, kad kažkaip autobusų firma duos didesnį autobusą. Zarasiškių garbei reikia pasakyti, kad visi trisdešimt ir susirinko, nei vienas nedėjo į kojas dėl lietaus. Laisvas dešimt vietų neplanuotai užėmė savarankiškai atvažiavęs ekipažas iš Vilniaus. Autobusas buvo labai patogus, praktiškai kaip naujas. Prieš ekskursiją visi norintys galėjo nueiti į tualetus, o juk visi mes žinome, kad laimingiausias turistas yra pavalgęs ir pasysinęs turistas.

Mūsų ekskursijos autobusas.

Pirmiausia užsukome į Zarasų ežero salą, kur gidas papasakojo apie naujausius archeologinius atradimus. Dabar saloje įrengta vandens pramogų erdvė. Kai paskutinį kartą lankiausi Daugpilyje, mums parodė Daugpilio vandens pramogų erdvę, kurią vietos administracijai teko sukurti, nes daugpiliškiai važiuodavo į Zarasus ir čia palikdavo savo eurus. Neseniai spauda rašė, kad planuojama pastatyti rimtą viešbutį prie ežero. Nežinau, kaip čia bus, nes gidas papasakojo apie vandeningus ir šaltiniuotus Zarasus, o su vandeniu grumtis tai ne juokai.

Malonūs atradimai Daugpilyje tęsiasi. Daugpilio rajono pasiūlymai turistams: nuo tanko iki alpakos.

Reportažo partneriai Daugpilio turizmo informacijos centras ir autobusų firma Ecolines.

Ryte po pusryčių mus vėl padalino į dvi grupes pagal kalbas. Mano rusų/anglų kalbos grupė rytą pradėjo nuo legendarinio latviško gėrimo "šmakovkos", o mūsų nuodėmę užmaliavojo, jeigu taip galima sakyti, kita mūsų grupė sinagogoje. Paskui apsikeitėme vietomis, juk už gerą reikia atlyginti, ar ne?

Kūtvėla (dešinėje) ir ožys Filia. JuRita zoosodas.

Ar žinote, kas Latgaloje yra tyras kaip šaltinio vanduo ir stiprus kaip tvirtas žemdirbio rankos paspaudimas? Ogi "šmakovka"- ne stipresnė kaip 45' naminė degtinė! "Šmakovkos" muziejus pristato šio tradicinio Latgalos alkoholinio gėrimo gamybos tradicijas. Šiam muziejui įrengti latviai panaudojo dalinę Europos sąjungos paramą. Norintys gali ir įsigyti šio produkto. Nenoriu atimti iš gido duonos, todėl visas technologines ir ideologines vingrybes paliksiu jam išaiškinti per ekskursiją. Yra nedidelė degustacija. Redakcija pasisako už saikingą alkoholio vartojimą.

Darbo priemonė.

"Granionyj stakan".

Laiko mašina.

Ursulijus Lepečkojauskas tikrina laiko mašiną.

Vienu iš šios kelionės pliusų buvo galimybė apsilankyti Daugpilio sinagogoje. Čia galima pasiklausyti gido pasakojimo apie Daugpilio žydų gyvenimą, apsilankyti sinagogoje, pamatyti judaizme naudojamus liturginius reikmenis. Apsilankymą reikia derinti iš anksto, kontaktus nurodo Daugpilio turizmo informacijos centro puslapis (Daugpilio ir Latgalos žydų muziejus ir sinagoga), šio reportažo rašymo metu atsiskaitymas už ekskursiją yra savanoriška auka (dydis nenurodomas). Yra galimybė įsigyti knygelių apie žymius šio krašto žydų kilmės asmenis. Mums ekskursiją vedė gerb. Josifas Ročko. Jis paaiškino, kad sinagoga pavadinta "Kadiš"- tai yra malda, skaitoma artimiausio velioniui giminaičio per gedulingą minėjimą. Sinagogoje yra vyrų ir moterų dalys. Moterų dalys sinagogose sukurtos ne veltui, ir čia anaiptol ne jokie antifeminizmai ar diskriminacijos. Tiesiog, kai Dievas tvėrė pasaulį, jis sutvėrė sutvėrimą, ryškesnį už saulę, gaivesnį už vėją, švelnesnį už pūką- Moterį. Ir vyrams, besimeldžiantiems kartu su tokiu sutvėrimu vienoje patalpoje, sunku sukaupti mintis ir visą dėmesį skirti maldai. Na, sakė mums mūsų gidas, dar moterys baisiai plepa. Va kas neplepa, tai rankraštis, kuriam perrašyti reikia metų laiko, visai kaip vaiką pagimdyti, toks rankraštis su liturginiu tekstu gimsta kaip žmogus, tarnauja žmonėms ir kai susidėvi, jis laidojamas kaip žmogus per specialią ceremoniją, todėl, trūkstant minimalaus vyrų skaičiaus sinagogoje pradėti pamaldoms, toks rankraštis užskaitomas kaip vienas trūkstamas vyras.

Menora ant sinagogos vartų.

Baltų kelias į kuršių paveldą: Liepoja-Embutė-Skrunda-Saldus.

Ryte po pusryčių (kai pusryčiams gauni silkės, tai žinai, kad esi Skandinavijoje) dar turėjau laiko trumpai apsižvalgyti Liepojoje. Pirmas įspūdis labai geras, bet reiktų sugrįžti čia ilgesniam laikui. Viešbutyje pasiėmiau lankstinuką su miesto žemėlapiu ir pažintiniu maršrutu lietuvių kalba. Latviai yra nuostabūs, nes visa informacinė medžiaga lankytinose vietose buvo parengta lietuviškai ir tai nebuvo tik mūsų VIPinei grupei-visuose turizmo informacijos centruose yra informacijos lietuviškai.

Liepoja, dar vadinama "Vėjų miestu", yra trečias didžiausias Latvijos miestas. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Liepoja paminėta 1253 m. sutartyje tarp Kuršo vyskupo ir Livonijos Ordino magistro kaip gyvenvietė "villa Liva", o iki XVI a.pab. vadinta Lyva. Prie uosto vokiečiai įkūrė savo gyvenvietę Libau, kuri XVII a. pradėta vadinti Liepoja. Čia ėjo senasis kelias iš Marienburgo į Rygą, bet gyvenvietė buvo neįtvirtinta ir arti karingų lietuvių, todėl gyventojų negausėjo ir vietovė neklestėjo. Paskutinysis Livonijos Ordino magistras ir pirmasis Kuršo hercogas Gotardas Ketleris XVI a. vietovę perleido Prūsijai. Per penkiasdešimt Prūsijos valdymo metų Liepoja pirmą kartą suklestėjo, bet netrukus buvo grąžinta į Kuršo hercogystę. Miesto teises Liepoja gavo XVII a. ir tuomet vėl ėmė vystytis. Augti miestui labai trukdė XVII ir XVIII a. karai, gaisrai, maro epidemijos, bet XVIII a. visgi pavyko pertvarkyti uostą ir pradėti priimti didelius laivus. Vystėsi ne tik prekyba, bet ir amatai. Po Tado Kosciuškos sukilimo vietos dvarininkai pasiprašė prijungiami prie Rusijos imperijos, inicijavo atsiskyrimą nuo Lenkijos ir tapo Rusijos Kuršo gubernija. Liepoja XIX a. tapo tikru pramonės centru, labai reikšminga buvo naujoji geležinkelio linija, 1899 m. Liepojoje ėmė kursuoti pirmasis Baltijos šalyse elektrinis tramvajus. Vienas iš miestą garsinančių turistinių objektų-garsusis Karosta kalėjimas (sakoma, labiausiai vaiduoklių apsėsta vieta pasaulyje). Liepojoje įsikūrė Rusijos laivyno bazė. Iš Liepojos uosto XX a.pr. emigrantai iš Rusijos imperijos išvyko į JAV, nes buvo tiesioginis susisiekimas garlaiviais su Niujorku. Tarpukaryje Liepoja buvo Latvijos sostinė, čia dirbo Latvijos laikinoji vyriausybė. Liepojoje mokėsi ne vienas Lietuvos šviesuolis: Jonas Biliūnas, Balys Dvarionas, Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Antanas Vienuolis... Sovietmečiu nemaža Liepojos gyventojų dalis buvo ištremta į Sibirą, Liepojoje įrengtas karinis uostas lėmė miesto uždarymą.

Kažkodėl man priminė Eilatą Izraelyje. Jau, matyt, nuo "Karvučių" haliucinacijos prasidėjo.

Labai gražus viešbutis su kepyklėle.

Viešbučio holas.

Šiltuoju metų laiku čia gera prisėsti.

Vidury betono džiunglių-senovinis medinukas.

Čia vis dar žydi rožės.