Zarasų krašto lobiai ir legendos. Stelmužė-Kamariškės-Antazavė-Dusetos-Antalieptė.

Zarasų krašto muziejus jau yra surengęs ne vieną turiningą ekskursiją savo krašto istorijai ir paveldui pažinti. Šį kartą zarasiškiai ir miesto svečiai buvo pakviesti į ekskursiją po įvairias rajone išsibarsčiusias Zarasų krašto paveldo vietas. Ekskursija buvo nemokama, tai kaip čia nepasinaudosi tokia galimybe? Aš juk nevairuoju, o be nuosavo automobilio su rajonais pažindintis belieka tik organizuotos ekskursijos būdu arba per YouTube. Atvažiavau iš Vilniaus reisiniu autobusu (pilna bilieto kaina apie 11,00 eur) ekskursijos išvakarėse. Kelionė truko apie tris valandas, tame tarpe valandą laiko išvažinėjome iš Vilniaus. Zarasuose mane nuo stoties nuėmė mano geras pažįstamas Kęstas ir palydėjo iki nakvynės vietos. Šį kartą vėl apsistojau "Guesthouse Zarasai" svečių namuose. Nakvynė kambaryje be patogumų kainavo 8,00 eur. Ieškant nakvynės, kaina man visada yra svarbus faktorius, todėl visada dairausi, kur pigiau. Kambarys buvo dvivietis, bet gyvenau viena. Svečiai gali naudotis bendra virtuve, koridoriaus gale yra bendri patogumai. Viskas švaru ir tvarkinga, rekomenduoju čia apsistoti, jeigu reikia vietos pernakvoti Zarasuose.

Zarasų krašto istorija.

Ryte stipriai lynojo. Apie 9.00 val. ryto prie Zarasų turizmo informacijos centro ėmė rinktis ekskursijos dalyviai. Mums buvo užsakytas trisdešimties vietų autobusas, bet vos ne išvakarėse paaiškėjo, kad kažkaip autobusų firma duos didesnį autobusą. Zarasiškių garbei reikia pasakyti, kad visi trisdešimt ir susirinko, nei vienas nedėjo į kojas dėl lietaus. Laisvas dešimt vietų neplanuotai užėmė savarankiškai atvažiavęs ekipažas iš Vilniaus. Autobusas buvo labai patogus, praktiškai kaip naujas. Prieš ekskursiją visi norintys galėjo nueiti į tualetus, o juk visi mes žinome, kad laimingiausias turistas yra pavalgęs ir pasysinęs turistas.

Mūsų ekskursijos autobusas.

Pirmiausia užsukome į Zarasų ežero salą, kur gidas papasakojo apie naujausius archeologinius atradimus. Dabar saloje įrengta vandens pramogų erdvė. Kai paskutinį kartą lankiausi Daugpilyje, mums parodė Daugpilio vandens pramogų erdvę, kurią vietos administracijai teko sukurti, nes daugpiliškiai važiuodavo į Zarasus ir čia palikdavo savo eurus. Neseniai spauda rašė, kad planuojama pastatyti rimtą viešbutį prie ežero. Nežinau, kaip čia bus, nes gidas papasakojo apie vandeningus ir šaltiniuotus Zarasus, o su vandeniu grumtis tai ne juokai.

Pirmojo pasaulinio karo paveldas Zarasų rajone.

Šį savaitgalį sudalyvavau ekskursijoje po Zarasų rajono tarpukario paveldo objektus. Kadangi šį projektą įgyvendino Zarasų krašto muziejus, o dalinį finansavimą skyrė Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, tai turistams dalyvavimas ekskursijoje buvo nemokamas, tik reikėjo užsiregistruoti (vietų skaičius buvo ribotas). Ši ekskursija man suveikė kaip pigus skrydis, kai pačiumpi bilietus už gerą kainą, o paskui primoki už viską :-) Taip buvo todėl, kad Zarasai su Vilniumi sujungti labai nepatogiu rytiniu autobuso reisu, kuris ekskursijos dieną atvyksta į Zarasus jau gerokai prasidėjus ekskursijai, taigi ekskursijos reikėjo arba atsisakyti, arba atvykti iš vakaro ir nakvoti Zarasuose. Kad Kūtvėla atsisakytų nemokamos ekskursijos? Tai jau ne!

Pirmojo pasaulinio karo vokiečių įtvirtinimai Zarasų rajone.

Zarasų rajono lankytinos vietos.

Pasidairiau nakvynės vietos. Man reikėjo pernakvoti vieną naktį prieš ekskursiją, o ekskursijos dienos vakare buvo tinkamas autobuso reisas į Vilnių. Svarbiausia man buvo nakvynės kaina ir radau gerą variantą: svečių namai "Zarasai". Lova žmogui čia kainuoja 8-9 eurus parai, bet man teko mokėti dvigubai, nes ėmiau dvivietį kambarį, nors gyvenau viena. Zarasai būtų puiki kelionės kryptis dviese, nes žymiai sumažėtų nakvynės kaštai :-) Pusryčiai nėra teikiami, bet yra didelė bendra virtuvė, kur galima gamintis maistą. Šioks toks minusas-bendri patogumai visam aukštui, nes gali susidaryti laukiančių į dušą eilė, tačiau šį kartą svečių buvo mažai ir eilių nebuvo. Kiek nerimavau dėl kaimynų, bet naktis praėjo ramiai (iš dalies-dėl ausų kamštukų, nes sienos praleidžia garsus). O dėl kaimynų, tai buvo kelios šeimos su mažais vaikais, viena šeima keliavo su savo augintiniu-dideliu labradoru, kuris džiaugsmingai daužė uodega į grindis pamatęs kitus svečius.

Tyli ežerų krašto pasaka: Kūtvėla lankosi Zarasuose.

Pasakojama, kad kažkada ant didelės kalvos gyveno milžinų šeima, kurioje augo milžinukas Azerasas, kuris mėgo žaisti slėpynių. Vieną dieną šeima išėjo į mišką ir milžinukas pasislėpė taip gerai, kad tėvai ilgai negalėjo rasti, ir užsnūdo. Tėvas pradėjo šaukti "Azerasai, Azerasai!", o aidas jam atsakė "Zarasai, Zarasai!". Išgirdęs balsus, milžinukas atsibudo ir susirado tėvus, tada visi laimingai grįžo namo. Vėliau, kai čia įsikūrė žmonės, jie ir pavadino miestą Zarasais. Festivalio "Galapagai" metu negalėjau skirti pakankamai dėmesio pačiam miesteliui, tai ištaikiau dieną sugrįžti. Mane labai domina mažų miestelių turistinis potencialas. Ar Zarasai gali tapti turistų traukos centru?- Be abejo, kad taip!

Ežerų krašto grožis.

Dabartinio Zarasų miestelio teritorijoje piliakalnių neaptikta, bet jų gausumas apylinkėse rodo, kad kraštas tankiai gyventas I-II mūsų eros tūkstanmetyje ir čia buvo etninės sėlių žemės. XII-XIV a. dokumentuose Zarasai ir jų apylinkių ežerai neminimi, sunku pasakyti, kada atsirado Zarasų gyvenvietė, nes nėra pakankamų archeologinių duomenų, bet Zarasai miesteliu vadinami nuo 1522 m. Palanku kurtis Zarasuose buvo dėl prekybos kelio iš vidurio Lietuvos į Rygą ir Pskovą. XVI a. Zarasai minimi kaip viena iš Vilniaus vyskupijos valdų. 1613 m. Zarasai pirmą kartą pažymėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje kaip "Jeziorosa". XVIII a. miestelis ir apylinkės nukentėjo nuo švedų antplūdžio ir maro, paskui caro nurodymu buvo perduoti Vilniaus generalgubernatoriaus išlaikymui. 1812 m. Napoleono karo metu buvo susirėmimas, yra likę prancūzų kapų. 1836 m. Zarasuose apsilankė Rusijos caras Nikolajus I, jį sužavėjo miestelis ir apylinkės taip, kad panoro pavadinti miestelį savo sūnaus ir įpėdinio garbei Aleksandrovsku, bet Rusijoje jau buvo toks miestas, todėl Zarasams "teko garbė" tapti Novoaleksandrovsku. 1917 m. miestui suteiktas Ežerėnų pavadinimas, bet šiandien žemėlapyje vėl rasime Zarasus. Ežeringasis Zarasų kraštas davė mums šviesuolių: Pažiegės kaime gimė kalbininkas Kazimieras Būga, Madagaskaro vienkiemyje -svarbus bažnyčios veikėjas arkivyspupas Mečislovas Rainys, Rokėnų kaime-kompozitorius ir pedagogas Juozas Gruodis. Zarasų miestelis užima 1750 ha, čia gyvena apie 8,000 gyventojų. Senoji Zarasų miestelio dalis yra urbanistikos paminklas: Zarasų išplanavimas yra vienintelis toks Lietuvoje tarp XIX a. taip vadinamų "rusų miestų" pavyzdžių. Šiandien Zarasai garsėja kaip kurortinė teritorija.

Blogapagas Galapaguose: pasileisk plaukus ir šėlk!

Šį savaitgalį mūsų klaikiai pretenzingų blogerių komanda iš Lietuvos blogosferos elito vyko į skubų iškvietimą Zarasuose, kur vyko muzikos ir laisvalaikio festivalis Galapagai.

Kūtvėla goes Galapagai.

Aš pirmą kartą buvau tokiame festivalyje, nes savo metu į tokią bakchanaliją manęs mama būtų neišleidusi ir, tiesą sakant, būtų gerai padariusi, nes festivalio veiksmas visiškai nurovė stogą! Ruošdamasi festivaliui iškračiau rūbų spintą, nes gide merginoms apie tobulą atmosferą buvo nurodytos stiliaus gairės ir festivalio merginų fetišu buvo paskelbtas vienaragis. Šituom pažymima, kad vienintelis festivalio vienaragis buvo ant manęs, ir man kyla klausimas, kodėl festivalio organizatoriai nereinforsino dresskodo?

Į festivalius vykstant reikia pasipuošti. 

Į festivalį visi trylika (sic!) interneto erdvės pažibų važiavome kartu specialiai suorganizuotu blogeramobiliu. Išvykome iš Vilniaus šiek tiek po 10.00 val. ir Zarasuose buvome apie 13.00 val. Ten mus maloniai pasitiko festivalio organizatoriai, viską aprodė, tada liepė pasileisti plaukus ir turėti gerą laiką (na, kas dėl plaukų, tai man problemų paprastai nekyla). Renginio grotžymę socialinei medijai #blogapagai pasiūliau aš ir tuom didžiuojuosi, nes sudurtinis žodis su taisyklingai parinkta jungiamąja balse sužavėjo pačią ponią Loretą Vaicekauskienę, prieš kurios šešėlį dreba VLKK.

O prieš mano šešėlį dreba kelionių agentūros. Blogeramobilis en route to Galapagai.

Festivalio dalyviai nakvojo palapinių miestelyje, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip pabėgėlių stovykla. Ir kaip tokioje gausybėje palapinių naktį be mėnesienos rasti savąją? Challenge accepted. Žinoma, visada galima prašytis į svetimą palapinę, dėl ko būtų daug nesantuokinio sekso, kas, atsižvelgiant į apverktiną demografinę šalies padėtį, visai svarstytinas dalykas. Festivalio rengėjams reiktų pagalvoti apie galimybę įsteigti atskiras zonas norintiems prisišaukti gandrus. Ne veltui mano akyse tą vakarą vyko tiek bernvakarių!

Geras ežeras, geras oras, gera muzika, geras maistas. Gerai gyventi gera. 

Užskaitau. Šitas žmogus žino, ko nori. 

Tuo pačiu, gal kas žinot koks etiketas prašant leidimo užeiti į svetimą palapinę? Pasibelst į žolę?