Kur prasideda Lietuva: atskleisk amžinai augančių akmenų paslaptį Mosėdyje.

Reportažo partneris: Skuodo rajono turizmo informacijos centras.

"Mes, akmenys - pirmieji šios žemės liudininkai, tylieji laikų nešėjai, jau esantys čia dar prieš žmogų, po jo ir kartu su juo- skelbiame šią Konstituciją. Tai yra mūsų tylios teisės, mūsų buvimo laisvės ir mūsų santykis su viskuo, kas gyva. Mes nesiekiame valdžios, nes mes ir esame pamatas."- Akmens Konstitucija, preambulė, duota 2025-07-05 Šaukliuose prie Mosėdžio, Skuodo rajone. 

Kūtvėla lankosi Vaclovo Into sodyboje Mosėdyje.

Labai dažnai informacija apie lankomą vietovę oficialiuose informacijos šaltiniuose baigiasi ties sovietų režimo griūtimi, o po jos plyti informacinis štilis,- juk Lietuvai atgavus Nepriklausomybę tiek daug vandens visur nutekėjo, kad ir į jaučio odą nesurašysi… Štai ir važiuojame į infoturą pasidomėti, kaip Skuodo kraštas laikosi šiandien. Miela malonu, kad keliauja mūsų jau, galima sakyti, etatinis infoturistų kolektyvas, pažįstami veidai su dar įspaustu pagalvės raštu ant skruostų susirenka ankstyvam išvykimui iš Vilniaus. Kaunas ir jo kamščiai apdovanoja mus vėlavimu, bet tikimės šeimininkų atlaidumo svečiams. 

Istoriniuose šaltiniuose Mosėdis pirmą kartą paminėtas 1253 m. Šios apylinkės buvo menkai apgyvendintos, sparčiau imta kurtis tik XV a. Pirmoji bažnyčia Mosėdyje iškilo 1551 m., Mosėdžio dvaras ir prie jo augantis miestelis buvo Žemaičių vyskupo jurisdikcijoje. Tvano metais vietovė buvo labai nusiaubta švedų kariuomenės. Turgaus privilegija suteikta XVIII a. Po 1831 m. sukilimo numalšinimo dvaras buvo nusavintas rusų administracijos iniciatyva. Spaudos draudimo metais Mosėdyje vikaru dirbo Juozas Tumas- Vaižgantas, jis čia įsteigė ir redagavo leidinį "Tėvynės sargas". Tarpukariu Mosėdis buvo valsčiaus centras. Antrojo pasaulinio karo metais buvo sunaikinta žydų bendruomenė, paskui sovietai trėmė gyventojus į Sibirą. Apylinkėse veikė Kardo rinktinės partizanai. Sovietmečiu Mosėdyje buvo kolūkio centrinė gyvenvietė.

Tai įdomu: Šaukliuose netoli Mosėdžio 2025 m. pastatytas Užupio Konstitucijos dvasia įkvėptas paminklas Akmens Konstitucijai. Tai - dar mažai teisininkų tyrinėtas akmenyje iškaltas dokumentas, todėl nenuostabu, jeigu Gerb. Skaitytojas apie ją nebus girdėjęs. Keturi skyriai ir trisdešimt du straipsniai aiškiai apibrėžia akmens teises ir laisves, akmens santykį su žmogumi, visu kas gyva ir amžinybe: 

" [...]Ši Konstitucija įsigalioja tyliai, nereikalauja parašo, nereikalauja įstatymo, nes akmuo jau buvo čia, kai teisė dar neturėjo žodžio..."

Laisvasis miestas Gdanskas: aukso vanduo, gintaro klodai, komunizmo agonija. Antroji diena.

 

Pusryčiai viešbutyje viršijo mano lūkesčius. Su dideliu pasimėgavimu šlaviau už abiejų žandų kiaušinienę su daržovėmis, blynelius su varške, paštetukus… Labai gerai, kad pusryčiai įskaičiuoti į nakvynės kainą, nes labai susitaupė ant pravalgymo. Ir bendrai paėmus, man dar Gdanske patiko kavinės. Nežinau, ar čia lenkiška, ar čia vokiška, ar čia gdanskiška dvasia, bet kavinės čia labai jaukios, verta nusimatyti papildomo laiko tarp lankytinų objektų tiesiog prisėsti puodeliui kavos atmosferinėje vietoje. Kažkaip nemačiau tinklinių kavinių, vienas „Starbucks“ kukliai tūnojo ant kampo.

Kūtvėla lankosi Gdanske.

Iš Vokietijos į Angliją. Žydų vaikų transportavimas karo metais.

Kavinė Gdansko centrinėje geležinkelio stotyje.

Kavinė Gdansko centrinėje geležinkelio stotyje.

Labai atmosferinė vieta.

Laisvasis miestas Gdanskas: aukso vanduo, gintaro klodai, komunizmo agonija. Pirmoji diena.

 

Kelionės į Gdanską tikslas buvo aplankyti Antrojo pasaulinio karo muziejų ir pasivaikščioti senamiesčiu, todėl pirkau skrydžio bilietus vos keletui dienų. Esu buvusi Gdanske su kelionių agentūra 2014m.,- tai, skaitykite, praeitame gyvenime. Deja, o gal ir laimei, Wizzair pakeitė skrydžio laikus iš padorių vakarinių į nepadorius rytinius, bet taip išlošiau papildomą dieną Gdanske. Tik štai laiškas apie skrydžio laikų pakeitimą atėjo atgalinio skrydžio namo...išvakarėse. Mistika, ne kitaip. Kiek nerimavau ar mano naujasis, specialiai nemokamo rankinio bagažo išmatavimus atitinkantis varguolio pundelis telpa į drakoniškus pigių oro linijų standartus. Vis neatsidžiaugiu naujais mūsų oro uosto skeneriais, nes dabar ten ne keleivių saugos patikra, o kažkoks taškas G. Pametu auskarą, bet tokiems atvejams visada turiu išeitį: reikia pasimelsti Šv. Antanui, paprašyti padėti surasti pamestą daiktą, ir netrukus dingęs daiktas ims badyti akis. Patikrinta ne vieną kartą, Šv. Antanas manęs niekada dar nenuvylė. Lėktuvas pilnas, beveik visi keleiviai- lietuviai. Nustebino, kad nemažai lietuvių skrido verslo reikalais arba į konferencijas. Skrydis trunka vieną valandą, o ją atgaunu atgal dėl laiko skirtumo su Lenkija, taip kad 9.30 val ryto jau tvirtai stovėjau ant lenkų žemės.

Kūtvėla lankosi Gdanske. 

Dėl nemalonaus grįžtamojo skrydžio laiko, nakvynės ieškojausi netoli naktinio susisiekimo su oro uostu. Labai nustebau, kad patogaus susisiekimo su oro uostu naktį klausimu centrinis Gdanskas yra labai apleistas, todėl nakvoti teko savotiškoje periferijoje. Dabar, jau po kelionės, manau, kad tai buvo geras pasirinkimas, nes išvengiau naktinio turistinio centro triukšmo. 

Kelionė geležinkeliu, kurio nėra: Šiauliai- Lyduvėnai- Tauragė- Pagėgiai.

 

Šiemet tiek mokami, tiek nemokami Geležinkelininkų dienos renginiai buvo iššluoti per pusvalandį. Kūtvėla irgi pasidavė reklamai, nes, anot žinomo klasiko, moteris negali atsispirti triukšmui ir būtinai turi nueiti pasidomėti kas vyksta. Man pavyko pačiupti bilietą į ekskursiją traukiniu iš Šiaulių legendiniu plieno keliu per Lyduvėnų geležinkelio tiltą, papildomai aplankant Tauragę ir Pagėgius. Garsiuoju Lyduvėnų tiltu esu praėjusi pėsčiomis maždaug prieš metus organizuotos ekskursijos metu, o šiemet nusprendžiau šiuo tiltu dar ir pravažiuoti. Kas žino, kitais metais galbūt Lyduvėnų tiltą ir perskrisiu?

Kūtvėla lankosi Šiauliuose. Fone- "Dėgantys šarvai". 

Ekskursijos pradžia buvo Šiaulių geležinkelio stotyje. Pasižiūrėjau traukinių iš Vilniaus grafikus ir nesunkiai priderinau reisus pirmyn ir atgal. Deja, netrukus Lietuvą nusiaubė siaubinga audra, kurios padariniai dar ir šiandien ne visur pašalinti, o traukinių punktualumas stipriai sušlubavo. Kiek pasvarsčiusi, pasiankstinau išvykimą iš Vilniaus. Skirtumas tarp senojo ir naujojo bilieto buvo tik pusvalandis, bet dabar jau važiavau trečiąja klase ir man į sąskaitą grįžo dešimt eurų. Smulkmena, bet vis tiek malonu!  

Kėdainiai: daugiau nei agurkai – kuo žavi miestas prie Nevėžio?

 

Kelionės partneris: Kėdainių turizmo ir informacijos centras.

Šiemet Kėdainiai yra Lietuvos kultūros sostinė. Šį garbingą ir įpareigojantį titulą jie oficialiai gavo šių metų paskutinę sausio dieną prie užšąlusio Nevėžio spaudžiant -19’C šaltukui. Mes pasidairyti po Kėdainių senamiestį ir pasidomėti karščiausiomis turistinio sezono naujienomis keliaujame spaudžiant +24’C šiltukui, bet pavadinkime tai sveika opozicija.

Kėdainiai nebus Lietuvos kultūros sostine kiekvienais metais, bet kiekvienais metais jie bus Lietuvos viduryje ir, tikiuosi, pasiekiami traukiniu. Mus pasitinka Kėdainių turizmo ir verslo informacijos atstovė Sonata Gabševičienė ir globoja visos viešnagės metu. Ji patvirtina, kad atvykti traukiniu į Kėdainius svečiams tikrai labai patogu tiek iš Rygos, tiek iš Klaipėdos.

Kūtvėla ir Nevėžis Kėdainiuose. 

Ryto kavą geriame „Kavamanija“ kavinėje. Kėdainiuose yra dvi šio tinklo kavinės, viena jų įsikūrusi senamiestyje, o mūsiškė - J. Basanavičiaus gatvėje 91 arba, kaip vietiniai sako, „prie bokšto“. Šis patikslinimas nurodytas net oficialiame kavinės tinklalapyje. Mano nuomone, čia yra tikrų tikriausias kokybės garantas, kad verslas priklauso vietiniam žmogui. Mes, vilniečiai, turime savo „prie barbakano“,  kauniečiai dažnai sako "prie Soboro", o Gerb. Skaitytojas gal irgi ką nors panašaus turite? J. Basanavičiaus gatvės „Kavamanija“ siūlo ne tik kavą ir desertus, bet ir vėlyvuosius pusryčius, tik juos geriausia užsisakyti iš anksto telefonu.

Rytinė kava.

Dienos kelionė į Rilos vienuolyną iš Sofijos. Antroji diena Sofijoje.

 

Ryte nemaloniai nustebina pusryčiai. Pasirodo, bufetas čia tik savaitgaliais, o darbo dienomis yra fiksuotas meniu su paveikslėliais. Pasirenku, atrodo, saugų variantą, bet netrukus nusiviliu, nes kietai virti kiaušiniai labai neskanūs, toks jausmas, kad gal net vakarykščiai. Dar kartą pasidžiaugiu viešbučio vieta, nes šalia esančioje troleibuso stotelėje stoja man reikalingas troleibusas Nr. 6., kuriuo nuvažiuoju iki susitikimo vietos. Šiandien keliauju į savo išsvajotą Rilos vienuolyną. Nors vakar vakare gautame informaciniame laiške iš kelionių agentūros buvo prašoma atvykti bent 15 min anksčiau nurodyto išvykimo laiko, aš atvykstu pusvalandžiu anksčiau, o autobusas jau užpildytas daugiau negu pusė. Autobusas susirenka didžiulis, beveik šimtas turistų! Man pasiseka, sėdžiu viena. Autobusas neblogas, po sėdyne yra USB krautis telefonui. Išvykstame laiku. Netrukus gidas primena kelionės programą. Mūsų autobuse susirinkę turistai yra įsigiję skirtingus kelionės paketus: vieni pirko tik kelionę iki Rilos vienuolyno, kiti pirko papildomą sustojimą prie Bojanos cerkvės, dar kiti pasirinko papildomai žygiuoti iki šv. Ivano urvo Riloje. Gidas leido norintiems papildomai jungtis prie žygio prisimokėti papildomai dabar, dėl Bojanos pirma surinko pinigus iš tų, kurie buvo įsigiję šį sustojimą, ir pasirodė, kad dar yra galimybė prisijungti ir keletui kitų norinčių.

Kūtvėla įgyyvendino ilgametę svajonę ir apsilankė Rila vienuolyne.

Viešbučio pusryčiai. 

Bojanos cerkvė atbaido daug lankytojų, nes joje labai griežta lankymo politika: negalima fotografuoti, į cerkvę leidžiama tik grupėmis iki 8-10 asmenų, o būti viduje galima tik iki 10 min. Bilieto kaina 6,14 EUR. Tačiau aš rekomenduoju apsilankyti, nes cerkvė labai unikali. Mūsų susidarė trys grupės, vadinasi 30-45 min tikrai užtruksime, o jeigu prieš mus lauks jau anksčiau atvykusios grupės, tai mums reikės laikytis gyvos eilės. Pavienių turistų jau sutinkame atvykę prie Bojanos cerkvės, bet turistinis autobusas tik mūsiškis. Aš prasmunku su pirmąja grupe. Ankstyvoji varna dantis rakinėja, ankstyvoji Kūtvėla freskas žiūrinėja! 

Bulgarijos sostinė Sofija: nuo Ulpia Serdica iki Viešpaties Išminties. Viena diena Bulgarijos sostinėje.

 

Seniai seniai, kai Lietuvoje valiuta buvo tokia valiuta „litas“, gal kas iš vyresnių senolių dar ir prisimenate, aš susižavėjau kelionės aprašymu apie Rilos vienuolyną Bulgarijoje. Žinoma, buvo vienas niuansas- reikėjo nuvykti į Bulgariją. Tiesioginių skrydžių iš Lietuvos į Bulgariją tada dar nebuvo, vėliau pasirodė užsakomieji skrydžiai į Bulgarijos kurortus Auksiniame krante. Žinoma, manyje knibžda svajonė pasivaikščioti po Varną daktaro Jono Basanavičiaus pėdomis, bet pirma reikia uždaryti geštaltą su Rilos vienuolynu. Sukrutau kaip padilginta pamačiusi airBaltic skrydžių išpardavimo pasiūlymą prieš gerus pusę metų ir pagriebiau skrydžius į Buchareštą ir Sofiją. Deja, Buchareštą airBaltic atšaukė, todėl iki paskutinės minutės drebinau kinkas ir dėl Sofijos.

Kūtvėla lankosi Bulgarijos sostinėje Sofijoje.

Šituom Redakcija atskirai dėkavoja Vilniaus oro uosto saugumo patikros darbuotojams ir išmaniosioms technologijoms, kurių dėka saugumo patikra supaprastėjo ir žymiai pagreitėjo- tikra Čiurlionio „Pasaka“!

Iš esmės, šios kelionės tikslas buvo Rilos vienuolynas, kurį geriausia pasiekti su organizuotu turu iš Sofijos, bet laiko atsargai užsimečiau dieną Sofijoje. Paskui netgi kažkiek gailėjausi kad tiek trumpai tepabuvau Bulgarijos sostinėje, nes būčiau radusi ką čia veikti 2-3 dienas. Jau nusileidus persėdimui Rygoje pamačiau žinias, kad dėl jobanų batiuškos iš Minsko kontrabandinių balionų Vilniaus oro uostas buvo uždarytas netrukus po to, kai mūsų lėktuvas pakilo. Per Marytės plauką neprireikė to užsimesto laiko atsargai! Skrydis iki Rygos trunka 35-55 min., atsižvelgiant į vėjo kryptį, o iš Rygos iki Sofijos yra stabiliai 2 h 30 min. Apdairiai buvau įsimetusi į rankinę knygą prastumti laikui lėktuve. Mane nustebino, kad lėktuvai šios kelionės metu buvo pilni, buvo drąsiai galima pardavinėti stovimas vietas. Rygoje įlipo didelė moksleivių grupė su mokytojomis, turbūt kokia nors mainų programa?

Mineralinės ramybės miestas Druskininkai: įspūdingas Lynų kelias per Nemuną, pasaulinio garso skulptoriaus Žako Lipšico muziejus, istoriniai vitražai ir žydinčios alyvos.

 "Per amžius būk laisva,

O Lietuva.

Ir būk visiems teisinga ir gera,

Kai valanda išmuš,

Priglaus mane. Tau - karūna!

Žygimantai Augustai!

Išgirsk mane.

Tokia yra manos šalies valia.” - J. Grušas "Barbora Radvilaitė".

Lietuva yra unikalus kraštas, čia pinasi tikra paliudyta istorija ir mitų ūkais apgaubta legenda. Ne išimtis ir Druskininkai. Pasakojama kad ant aukšto stataus Nemuno kranto stovėjusi garsi Liškiavos pilis. Kartą tos pilies valdovas su dvariškiais medžiojo anapus Nemuno. Medžioklė buvusi sėkminga ir atsidėkodamas dievams kunigaikštis ketinęs nušauti sakalą. Visi susirinkę ant Nemuno kranto, kur buvo paleistas sakalas. Kunigaikštis šovė, ir paukštis, pervertas strėlės, krito į Nemuno vandenis. Pilies valdovas puolė paskui auką ir paniro. Kilo sumaištis, kadangi visi manė, kad jis nuskendo. Labiau už kitus išsigando ir nusiminė kunigaikščio žmona. Ji bėgiojo pakrante ir šaukė savo vyrą gailiai verkdama, sūrias ašaras liedama. Po kiek laiko iš vandens su sakalu rankose išniro kunigaikštis - jis buvo gyvas ir sveikas. O toje vietoje, kur nukrito kunigaikštienės ašaros, iš žemės ištryško sūrieji šaltiniai. Tada čia ir įsikūręs Druskos miestas -Druskininkai. 

Kūtvėla keliasi Lynų keliu Druskininkuose.

Pirmasis Druskininkų rašytinis paminėjimas buvo 1596 m. Lietuvos Metrikoje. Jau labai seniai čia tryško mineralinių druskų turinčios versmės. Jų gydomąja galia pirmieji įsitikino vietiniai kaimiečiai. Jie pastebėjo, kad pabraidžiojus po kai kuriuos panemunės šaltinius greičiau išgyja žaizdotos kojos. Dėl to apie XVII–XIX a. pr. apsukresni druskininkiečiai pradėjo "gydyti". XVIII a. ypač išgarsėjo liaudies gydytojų Sūručių (Sūrmiečių, Suraučių) dinastija. Druskininkais susidomėjo Gardine vykusio Seimo nariai ir jų paskatintas apsilankė Lietuvos–Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Apie 1790 m. jo įsakymu rūmų gydytojas pradėjo tirti Druskininkų mineralinio vandens gydomąsias savybes ir 1794 m. birželio 20 d. dekretu Druskininkus paskelbė gydomąja vietove. Druskininkų vardo nagelime atsieti nuo Vilniaus universiteto profesoriaus Ignacijaus Fonbergo vardo. Jis XIX a. domėjosi šiais gydomaisiais vandenimis. Pateikus duomenis carui Nikolajui I, gautas leidimas 1837 metais vystyti Druskininkuose kurortą, nors neoficialiai mineralinės ir purvo vonios jau veikė nuo šimtmečio pradžios. XIX a. pab. Druskininkai buvo garsūs ne tik visoje carinės Rusijos imperijoje, bet ir už jos ribų. Sovietmečiu kurorto infrastruktūra buvo pritaikyta masiniam Sovietų sąjungos žmonių gydymui. Tuo metu veikė 10 sanatorijų, buvo pastatytos mineralinio vandens ir gydomojo purvo bei fizioterapijos gydyklos, per metus ilsėdavosi apie 400.000 žmonių. Druskininkai ir šiandien siūlo įvairias gydomąsias programas.  

Budapeštas: modernus miestas imperijos šešėlyje. Trečioji diena.

 

Trečioji diena Budapešte buvo skirta muziejams. Kaip tyčia, tą dieną lijo, todėl praleidau daug laiko po stogu. Iki atsidarant muziejams dar spėjau pasivaikščioti po rytinį Budapeštą bei sušlamšti labai skanią bandelę su špinatais ir sūriu. Turėjau mintį išgerti kavos garsiojoje „New York“ kavinėje, bet pasižiūrėjau vidun pro langus ir nepajutau noro užsukti. Lankytojai rymo prie kavos puodelių, nes visa kita kainuoja kosminius pinigus, net nepadorius Vengrijai.

Kūtvėla grožisi Budapešto liūtais.

Garsusis Budapešto tiltas.

Pyragėlis su sūriu ir špinatais.

Įėjimas į metro. 

Budapeštas: modernus miestas imperijos šešėlyje. Antroji diena.

 

Antrąją pažinties su Budapeštu dieną skyriau Budos dalies tyrinėjimui. Manoma, kad Budą įkūrė huno Atilos brolis Bleda (Buda). Trys savarankiški miestai Buda, Obuda ir Peštas susivienijo į Budapeštą 1873 m. Budos pastatai yra ant aukšto kalno, į kurį galima pasikelti funikulieriumi. Jis nėra įskaičiuotas į paprastą Budapest Card, todėl pasiskaitau atsiliepimus ir nusprendžiu, kad 5,500 HUF (15 EUR) geriau sutaupysiu ir išleisiu kitur, juolab kad netoli funikulieriaus yra nemokamas liftas (gerokai taip užmaskuotas), o iki laiptų į Žvejų bastioną veža miesto autobusas. Pasirenku būtent pastarąjį variantą. Budoje esanti Šv. Mato bažnyčia atsidaro nuo 9.00 val., aš esu kiek anksčiau ir labai gerai, nes žmonių praktiškai nėra ir galima gražiai pasifotografuoti. Čia bus labai faina vasarą, kai veiks lauko terasos (jos ir dabar veikia, tik norinčių nosis mėlyninti ant šalčio nedaug). Žvejų bastionas gavo tokį vardą dėl to, kad istoriškai žvejų gildija buvo atsakinga už šios atkarpos gynybą. Dabartinis bastionas pastatytas 1895-1902 m., minint šalies 1000-čio metų jubiliejų.

Kūtvėla grožisi Budapešo panorama nuo Žvejų bastiono.

Pakeliui iki vietino pašto.

Budapešto architektūra.

Budapešto centras.

Metro Budapešte. Labai dailu. 

Kūtvėla lankosi Žvejų bastione.

Žvejų bastionas.

Žvejų bastionas. 

Budapešto panorama nuo Žvejų bastiono. Matosi ir autobuso stotelė.

Žvejų bastionas.

Kūtvėla lankosi Žvejų bastione.

Žvejų bastionas.

Budapeštas: modernus miestas imperijos šešėlyje. Pirmoji diena.

Budapeštas niekada nebuvo mano kelionių radare, bet kai iš Vilniaus galima suskraidyti už 54 EUR į abi puses, o pats skrydis į vieną pusę trunka nepilnas dvi valandas, tai kur čia žmogus nesusigundysi. Skrydžio laikas irgi buvo protingas, nereikėjo skubėti į oro uostą dar saulei nepatekėjus. Saugumo patikroje eilės praktiškai nebuvo, tik nerimo sukėlė vis vėlinami skrydžiai. Kaip visada, „kaltininkas“ – Air Baltic. Turiu su jais du skrydžius su persėdimu šiais metais, tikiuosi iki to laiko jie susitvarkys savo problemas. Aš skridau su Wizz Air, ir pirmą kartą per savo kelionių istoriją buvau paprašyta įdėti kuprinę į nemokamo bagažo išmatavimus atitinkančią dėžę.

Kūtvėla lankosi Budapešte.

Drakoniškos represijos Kūtvėlos rankiniam bagažui. 

Gimtadienio kelionė į Londoną. Bažnyčių safaris, azijietiškas maistas ir neskanūs skaniukai.

 

No man is an island,
Entire of itself.
Each is a piece of the continent,
A part of the main.
If a clod be washed away by the sea,
Europe is the less.
As well as if a promontory were.
As well as if a manor of thine own
Or of thine friend's were.
Each man's death diminishes me,
For I am involved in mankind.
Therefore, send not to know
For whom the bell tolls,
It tolls for thee.

(John Donne)

Kūtvėla Londone.

Spalis yra mano gimtadienio mėnuo ir mėgstu sau pasidovanoti kelionę, todėl vėl skrendu porai dienų pasibastyti po Londoną. Šiais metais prisidėjo naujiena, nes reikėjo gauti ETA. Tai yra elektroninis leidimas keliauti į Jungtinę Karalystę, nes jie dabar nebe ES dalis. Patogiausia ETA gauti yra pildant užklausą per mobiliąją aplikaciją „UK ETA“, nors yra galimybė formą pildyti ir internetu. Šio leidimo kaina yra 16 svarų sterlingų, jeigu nurodyta suma didesnė-turbūt patekote pas trečiuosius asmenis ar tarpininkus. Nakvynės vietą keičiau kelis kartus, nes galiausiai nakvynės kokybę nusvėrė jos kaina- Londonas vis dar labai brangus miestas nakvoti.

Savaitgalio pabėgimas į Londoną. Trečioji diena.

 

Ryte išsikrapštau iš migio labai anksti, nes noriu pagaliau nuvažiuoti iki Parlamento ir Big Beno privalomai nuotraukai iš Londono. Kitaip gi nesiskaito, kad buvai Londone. Tada važiuoji iki vieno nuostabiausių muziejų, kokiame tik teko lankytis- Wallace Collection. Tai yra nacionalinis muziejus, kurio kolekciją sudaro pirmų keturių Hertfordo markizų ir Sir Richard Wallace (spėjama, ketvirtojo markizo nesantuokinio sūnaus) sukauptos meno vertybės.

Ikoniškasis Londonas.

Kitos kelionės planuose- Londono apžvalgos ratas. 

Vestminsterio abatija.

Wallace Collection.

Pirmasis Hertfordo markizas buvo Edward Seymour, Lordo Protektoriaus, palikuonis. Jis, to net nežinodamas, pradėjo šią nuostabią kolekciją įsigydamas šešis Canaletto darbus iš dailininko dirbtuvių. Antrasis Hertfordo markizas išsinuomojo dabartinį pastatą savo rezidencijai ir kartu su žmona buvo geri Princo Regento draugai. Trečiasis Hertfordo markizas mėgo ekstravaganciją ir buvo neabejingas olandų tapybos darbams ir Sevro porcelianui. Ketvirtasis Hertfordo markizas užaugo kaip anglas ir prancūzas, nes keli metai po jo gimimo tėvai pasuko skirtingais keliais ir motina mažametį sūnų išsivežė į Paryžių. Anglijoje šis didikas lankėsi retai, daugiausia laiko praleido Prancūzijoje, kur pagarsėjo kaip žymiausias šalies kolekcionierius. Jis teikė pirmenybę jau pripažintų menininkų kūriniams ir pirko aukcionuose, o ne per salonus ar antikvariatus. Markizas pinigų neskaičiavo ir vienas žymiausių kūrinių jo kolekcijoje, „Besijuokiantis kavalierius“, jam atsiėjo šešis kartus nuo spėjamos aukciono kainos, nes didikas aršiai varžėsi su vienu iš savo konkurentų kolekcionierių. Būtent šis didikas yra atsakingas už tai, kokią formą kolekcija įgavo, nes iš 770 kolekcijoje saugomų paveikslų, 600 buvo nupirkti jo užsakymu. Pats to nežinodamas, jis įsigijo baldų, kurie vėliau tyrimų metų buvo nustatyti kaip padirbinti Marijos Antuanetės kambariams Petit Trianone.

Savaitgalio pabėgimas į Londoną. Antroji diena.

 

Ryte keliuosi anksti, kad galėčiau papusryčiauti be eilės. Tada važiuoju į Kenwood House.

Dido Belle ir Elizabeth Murray. 

Dido Elizabeth Belle (1761-1804) gimė Britanijos kolonijose egzotiškose salose. Jos tėvas buvo britų laivyno karininkas, o jos mama buvo vergė. Spėjama, kad gražią vergę karininkas pasiliko sau po sėkmingo ispanų laivo šturmo, suartėjimas greičiausiai nebuvo su abipusiu sutarimu. Tokie vaikai- ne retenybė kolonijose.

Karjeros siekęs karininkas penkiametę mergaitę parsivežė į Angliją (vergės motinos niekas nesiklausė) ir patikėjo auklėti aristokratams giminaičiams Kenwood dvare. Aristokratai giminaičiai jau globojo kitą nepilnametę našlaitę giminaitę, todėl mergaitės augo kaip seserys. Nepaisant spėjamos tėvystės, tėvas Dido taip ir nesuteikė savo pavardės. Dido motinai galiausiai buvo suteikta laisvė ir ji apsigyveno Amerikoje. Laivyno karininkas laiko gyvenime nešvaistė veltui – jis tapo admirolu ir laimingu penkių vaikų tėvu nuo penkių skirtingų moterų, tik nei vienos taip ir nevedė. Savo testamente paminėjo tik du iš savo vaikų.

Kenwood dvaras Londone. 

Dido (toks buvo populiarus vergių vardas) Kenwood dvare pragyveno trisdešimt vienerius metus. Jos socialinė padėtis buvo labai neapibrėžta, nes visgi buvo gimusi teisėtoje vergijoje. Nepaisant šio fakto, globėjai suteikė jai deramą to meto kilmingos mergaitės išsilavinimą. Jos globėju buvo vyriausiasis teisėjas ir jam teko nagrinėti labai delikačią bylą, kurios sprendimu vėliau pasinaudos aboliucionistai. Sprendimas nebuvo idealus- vergija kolonijose buvo legali, bet vergas, pasiekęs Britanijos žemę, techniškai tapdavo laisvas, nes Britanijos salose vergija nebuvo įteisinta. Po savo globėjo mirties Dido paveldėjo nedidelį turtą, ištekėjo, susilaukė vaikų ir gyveno nedideliame name Londone. Ji mirė sulaukusi 43-ejų metų. Jos kapas neišlikęs.

Apžvalginės ekskursijos po miestą autobusu: TAIP ar NE?

"Apžvalginės ekskursijos po miestą autobusu- taip ar ne?"- šį klausimą uždaviau savo tinklaraščio Facebook paskyroje ir vienbalsiai atsakėte- TAIP.

Kūtvėla išbando Big Bus autobusą Londone.

Kokie tokios turistinės pramogos privalumai?

1) Patogumas: Autobusas priveža prie toliau nuo centro esančių miesto vietų. Tai patogu tiems, kurie nenori vaikščioti ilgus atstumus arba negali vaikščioti dėl sveikatos būklės. Tai yra aktualu keliaujantiems su vaikais ar vyresnio amžiaus asmenimis.

Big Bus autobusas Londone.

2) Greita miesto apžvalga: ekskursija autobusu leidžia per trumpą laiką pamatyti daugelį miesto lankytinų vietų ir svarbių objektų. Dažnai gidas (arba audiogidas) pateikia įdomią informaciją apie kiekvieną sustojimą, o tai padeda geriau suprasti miesto istoriją ir kultūrą. Tokios ekskursijos aktualios kruiziniais laivais atvykstantiems turistams, turintiems tik keletą valandų iki laivo išplaukimo, ar keliautojams, kuriuos labai spaudžia laikas. Taipogi, tokios ekskursijos padeda sunkiau erdvėje besiorientuojantiems asmenims suvokti miesto mastelį ir atstumus tarp lankytinų objektų.

Informacija autobuso stotelėje.

3) Įperkama: Palyginti su privačiomis ekskursijomis, autobusu vykdomos apžvalginės ekskursijos dažnai būna pigesnės ir todėl prieinamesnės plačiam turistų ratui. Dažnai perkant tokias ekskursijas iš anksto arba internetu būna gerų kainos pasiūlymų, įvairių akcijų.

Kūtvėla keliauja nesezono metu. 

4) Puikus pasirinkimas įvairių grupių poreikiams: Tokios apžvalginės ekskursijos tinka tiek vienišiems keliautojams, tiek šeimoms ar draugų grupėms, nes autobusas sutalpina visus norinčius ir leidžia pasimėgauti kelione kartu. Dažnai tokie autobusai turi specialią vietą, pritaikytą neįgaliojo asmens vežimėliui.

Vieta neįgaliojo keliautojo vežimėliui Big Bus autobuse.

5) Klimato sąlygos: Apžvalginės ekskursijos autobusu gali būti patogios tiek žiemą, tiek vasarą, nes jos suteikia galimybę išvengti prastų oro sąlygų, tokių, kaip lietus ir sniegas ar alinantis karštis.

Atviras denis Big Bus autobuse.

6) Lankstumas: Kai kurios ekskursijos autobusu siūlo galimybę pasirinkti įvairius maršrutus arba išlipti norimose vietose ir taip susikurti individualų ekskursijos planą. Nusipirkus vieną bilietą, galima persėsti į 2-3 skirtingų maršrutų autobusus per visą bilieto galiojimo laiką. Kartais taip galima pakeisti visuomeninio transporto poreikį.

7) Gido paslaugos: Daugelis tokias ekskursijas organizuojančių įmonių turi patyrusius gidus, kurie suteikia papildomos informacijos, duoda naudingų patarimų.

Nors dauguma apklaustųjų pasisakė už apžvalgines ekskursijas autobusu, negalima, objektyvumo dėlei, nepaminėti ir tokios pramogos trūkumų.

Londono vaizdai nuo Big Bus autobuso denio. 

1) Apribotas lankytinų vietų pasirinkimas: Nors tokia ekskursija leidžia pamatyti daugelį miesto vietų, ne visos jos bus pasiekiamos tiesiai iš autobuso, nes autobusas tiesiog neturės galimybės sustoti “prie durų”.

Žiema Londone. Kaip jums tai patinka?

2) Mažiau asmeniškumo: Jeigu autobusu keliauja didelė grupė, gidas negali skirti laiko kiekvienam dalyviui.

Londonas ruošiasi Valentino dienai. 

3) Laiko apribojimai: Ekskursijose paprastai yra nustatyti laikai kiekvienam sustojimui, todėl gali būti sunku pabūti tam tikrose vietose tiek, kiek norėtumėte. Tokiu atveju reiktų išlipti iš autobuso, aplankyti tą įdomią vietą, ir tada laukti sekančio autobuso. Tokie autobusai kursuoja intervalais 15-30 min., bet kartais intervalas būna ir 60 min.

Londonas nuo Bib Bus autobuso denio.

4)  Patogumo trūkumas dėl kitų keleivių: Daug žmonių vienu metu gali sumažinti komfortą autobuse, ypač jei jis pilnas. Tai gali būti nepatogu, jeigu jums nepatinka keliauti su didelėmis grupėmis ar jei norite ramybės, nes žmonės mėgsta garsiai dalintis įspūdžiais. Dar gali būti, kad į pilnai užsėstą autobusą tiesiog nebus galimybės įlipti. Ši rizika ypač didelė prie labai populiarių lankytinų objektų.

5) Priklausomybė nuo oro sąlygų: Esant nesezonui arba blogoms oro sąlygoms, autobusai gali tiesiog nekursuoti.

6) Palyginti su ekskursija pėsčiomis, mažiau unikalių detalių: Autobusas negali sustoti mažose gatvelėse ar vietose, kuriose būtų galima atrasti kažką naujo. Tai gali būti nuobodu tiems, kurie nori išsamiau tyrinėti miestą aplenkiant turistų apgultus lankytinus objektus.

7) Triukšmas ir kamščiai: Miestuose, kuriuose yra daug eismo, autobusu gali būti sunku judėti greitai ir patogiai. Eismo kamščiai gali užlaikyti autobusą, o jame nebus tualeto.

8) Kaina: Nors turai autobusu gali būti pigesni už privačias ekskursijas ar savarankiškai susidėliotą kelionės maršrutą, jie nėra “pigiau grybo”. Rekomenduotina skaityti atsiliepimus prieš perkant apžvalginę ekskursiją autobusu.

9) Nenumatytos aplinkybės: Aplinkybės, kurių nebuvo kelionės planavimo metu, gali rimtai atsiliepti patyrimui. Autobuso sustojimas gali būti perkeltas, maršrutas gali būti pakeistas dėl streiko, ir pan.

Londone suskaičiavau bene penkias skirtingas įmones, kurios vežioja turistus apžvalginiais autobusais, o kur dar visokie specializuoti turai- Hario Poterio filmavimo vietos, naktinis turas po iliuminuotą Londoną, ir pan. Gali susisukti galva kaip tam žvirbliui, kuris nuo tvoros įkrito į kibirą su vandeniu.

Garsioji Trafalgaro aikštė Londone. 

Mano skrydis iš Vilniaus į Londoną (per Lutono oro uostą) buvo labai ankstyvas ir įregistravimas į nakvynės vietą dar nebuvo galimas. Turėjau langą tarp 9.30 ir 15.00 val. Be to, oras buvo žvarbokas ir vietomis lynojo. Buvau nemigusi dar iš vakaro, todėl tik išlipus iš trijų valandų skrydžio visiškai nesinorėjo pakartoti Heraklio žygdarbių, o tiesiog norėjosi pasilepinti, taip kad toks turas autobusu pasirodė pati geriausia mintis. Dėkoju Big Bus įmonei už galimybę pasivažinėti po Londoną jų apžvalginiu autobusu.

Londono akimirka. 

Man patiko:

• Dažnai išdėstytos autobuso stotelės. Viena stotelė, man artimiausia, buvo nukelta, bet kita stotelė buvo už kelių minučių pėsčiomis.

• Detalus maršruto žemėlapis ir nemokamos ausinės klausytis audiogido.

• Galimybė nulipti pasišildyti į dengtą autobuso vidų ir vėl užlipti pasidairyti po miestą iš aukšto.

• Paslaugos populiarumas. Nors oras, kaip ir minėjau, buvo prastas, turistų buvo nemažai.

PRO TIP: rekomenduoju atsisiųsti mobiliąją aplikaciją, kurioje nurodytos visos stotelės, yra žemėlapiai, kelionę galima sekti realiu laiku ir kurioje pateikiama visa aktuali informacija. Mobiliąją aplikaciją rasite App Store ir Google Play. 

Londonas nuo Big Bus autobuso denio.

Man nepatiko:

• Nemažai laiko skiriama važiuoti tiesiog konkrečiu rajonu, o ne sustoti prie konkretaus lankytino objekto. Kita vertus, taip galima pamatyti nemažai skirtingos miesto architektūros.

• Dėl uždaryto eismo prie Parlamento, tą dieną turistinio autobuso maršrutas buvo nukreiptas.

• Audiogido pasakojimas vietomis įtraukė, neva, istorinių herojų įrašytus komentarus ar vieną kitą keistą britišką anekdotą. Man labiau patinka rimtesni, labiau istoriniai pasakojimai. Bet čia jau ieškau musių ant asfalto.

Daugiau informacijos ir bilietai: Big Bus Tours

Jūsų Kūtvėla