Kėdainiai 666: šešios konfesijos, šešios tautos ir šešios turgaus aikštės ant Žemaitijos ir Lietuvos ribos.

 

“Nuo kelio link namų eini alėja. Ji tarsi tunelis (tokios čia tankios liepos) leidžiasi net iki tvenkinio greta svirno. Tvenkinys vadinamas Juoduoju, kadangi jo niekuomet nepasiekia saulė. Naktį čia vaikščioti baisu; nesyk žmonės šičia matė juodą kiaulę, kuri kriuksi ir pusnagomis kaukši į takelius, o peržegnota išnyksta.”- Česlovas Milošas “Isos slėnis”.

Kūtvėla lankosi Kėdainiuose.

Mano ištikimiausias gerbiamas Skaitytojas žino, kad niekas manęs taip neužšeškina audringai veiklai, kaip galimybė ką nors gauti nemokamai, arba bent jau labai pigiai. Dėl šios labai vertingos charakterio ypatybės galiu kaltinti tik savo suvalkietiškus genus, kurie pasirodė labai gajūs ir išvešėjo prie geros duonos. Žibalo į ugnį įpylė ir patys „Lietuvos geležinkeliai“, paskelbę beprotišką akciją dienos be automobilio proga- net 90 proc. nuolaidą visiems vietinio susisiekimo bilietams ir tokiu būdu man pavyko pačiupti pigius bilietus iki agurkų sostine tituluojamų Kėdainių.  

Mūsų traukinys į Kėdainius. Na, į Klaipėdą, bet pirma- į Kėdainius!

Och, jau tos kopetėlės...

Ikoniškieji Trakai su tolimojo Krymo šnabždesiu.

 

Kūtvėla atlieka atgailą Trakuose už savo ilgą liežuvį.

Turiu tokį keistą įprotį- nakvoti mėgstu savo lovoje, todėl man patinka vienos dienos kelionės. Trakuose nebuvau labai seniai, o ir kibinų skonį esu pamiršusi. Pats Dievas liepia keliauti į Trakus! Ne aš viena tokia protinga, nes didelis „Kautros“ autobusas šiandien išvažiuoja pilnas. Prieš išvažiuojant iš miesto, mus dar papildomai sustabdo...keleivių kontrolė. Taip taip- ir tarpmiestinius autobusus tikrina keleivių kontrolė. Bauda už važiavimą be bilieto- nejuokinga, gali siekti 80 eurų.

Laukiame vairuotojo.

Trakų autobusų stotis turistus pasitinka visiškai atsinaujinusi. Iš pliusų, tai uždara laukimo salė su informaciniu tablo ir šalia įsikūręs prekybos centras su vaistine ir paštu. Iš minusų, tai mokamas tualetas. Aš principe nesu prieš mokamus tualetus, bet man nepatinka, kad tokie tualetai, kaip Trakų autobusų stotyje, reikalauja 0,50 EUR monetos, ir nėra galimybės atsiskaityti banko kortele. O ir 0,50 EUR nėra labai populiari moneta, sutikite?

Kai Kęstutis įsikūrė Pusiasalio pilyje, Trakai tapo antruoju po Vilniaus LDK politiniu ir administraciniu centru. Lietuvos vizitine kortele tapusi Trakų salos pilis baigta statyti 1409 m. ir tapo Vytauto Didžiojo rezidencija. Trakai augo labai lėtai, nes teritoriją supo vanduo, todėl statyba ar ekonominė veikla buvo labai ribota. Trakų reikšmė sunyko XVII a., kai miestas nukentėjo nuo Maskvos okupacinės kariuomenės. Šiaurės karo metais XVIII a. miestas buvo dar kartą sudegintas. Trakai nuo seno garsėja savo rekreacinėmis galimybėmis – net ir sovietmečiu čia veikė turizmo bazė, kempingas, jachtų klubas, irklavimo bazės. Šiandien mėgstantys aktyvų poilsį gamtoje, ypač ant vandens, Trakuose gali mėgautis įvairiomis pramogomis. Neseniai buvo atnaujintas Varnikų pažintinis takas.

Miestas ant moters rankų: Jonava. Žygis aplink Jonavą ir keista jo atomazga.

 

Jonavos įkūrėjais laikomi didikai Kosakovskiai. 1750 m. Marijonai Zabielaitei-Kosakovskienei Augustas III suteikė privilegiją „įkurti Jonavos miestelį, leisti jame turgus ir prekymečius, apgyvendinti laisvus įvairių religijų žmones, t.y. krikščionis, totorius, žydus…“. Toks pavadinimas miestui buvo suteiktas pagal mirusio Marijonos vyro Dominyko Kosakovskio tėvo Jono vardą. Miestas formavosi pagrindinių kelių į Vilnių, Kauną, Ukmergę ir Kėdainius sankirtoje. Šis kraštas garsėjo javų ir kitų maisto produktų prekyba, didelėmis mugėmis; Nerimi buvo plukdomi sieliai. Nutiesus Sankt Peterburgo-Varšuvos pašto kelią, miesto reikšmė dar labiau išaugo, o XIX a. atsiradusio geležinkelio dėka prekyba miestelyje dar labiau suintensyvėjo. Pramoninio miesto vaizdą Jonava įgavo sovietmečiu, netoliese iškilus azotinių trąšų gamyklai. Pro miestą eina Kauno- Daugpilio plentas, susikerta geležinkelio linijos ir Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Šiemet Jonavoje sustoja ir tarptautinis traukinys Vilnius-Ryga.

Kūtvėla lankosi Jonavoje.

Jonavos kaip turistinės krypties rimtai nesvarsčiau. Per turizmo parodą Adventur stabtelėjau prie Jonavos stendo, pasiėmiau reklaminės medžiagos. Miestas man pasirodė pakankamai didelis, plius labai reklamavo naują baseiną. Pasidomėjau nakvynės galimybėmis, nes po baseino dardėti traukiniu namo visai nesinorėjo, ir kažkiek nusivyliau pasirinkimu. Dabar, po žygio, galvoju, kad gal ir nelabai verta į tą Jonavą turistams važiuoti...

Skambanti Aukštaitijos širdis Utena: neįprasti muziejai, tautodailės perlai, pasaulį pakeitę išradimai ir gastronomijos aukštumos.

 

Kūtvėla ir Amžinasis turistas.

Kelionės partneris: Utenos turizmo informacijos centras. 

  „Utena man liko geriausias miestas pasauly. Esu, galima sakyti, buvęs visur, bet nei Roma, nei Venecija, nei Londonas, nei Paryžius – niekados negali susilyginti su mano mylima Utena“, - Alfonsas Nyka-Niliūnas.

Lietuviai esame keliaujanti tauta. Mūsų kirčiavimą galima išgirsti nuo Bogotos iki Tokijo. Roma, Venecija, Londonas ir Paryžius mums jau tapę savaitgalio stotelėmis kavos išgerti. O štai, drįstu sakyti, savąjį kraštą dar per mažai esame pažinę ir patyrę, todėl labai apsidžiaugiau Utenos turizmo informacijos centro kvietimu į infoturą po Utenos kraštą. Čia, piliakalnių ir ežerų krašte, mitinėje Nalšios žemėje, ryčiausioje Lietuvos dalyje, mums kas rytą pateka saulė.

Švenčionys. In rubežiaus: gyvenimas ant demarkacinės linijos.

Švinta.

Švintelė. 

Švenčionys. 

Likučiai šventų ąžuolynų, – 

Šventoji pagoniška žemė. 

Šventieji žalčiai, 

Jau sulindę

Kol kas dar uksmingų eglynų tankmėn. 

Ignalinos šventus ežerynus

Rieškučiomis semia ir semia -

Visai nešventi kartais- 

Amžiai 

Ir perpila laiko tėkmėn. - 

Galbūt nešventa buvo Daumanto teisė valdyti

Ir priesaika keršyt klastingam karaliui,

Bet šventas Ginučių piliakalny kraujas.

Ir žalvario sagė šventa.

[„Šventoji Nalšia“, Petras Panavas]

Švenčionys.

Dabar aš Jums papasakosiu, kaip buvo režisuojamas aštraus siužeto blokbasteris „Pabėk iš Švenčionių saulei dar nenusileidus“ pagal geriausias Stiveno Kingo tradicijas. O viskas prasidėjo taip nekaltai, su Gintare Verkių dvaro parko regykloje sniaukrojant karštas spurgytes . „Tai ką rytoj, moterie?“- teiraujuosi purtydama cukraus pudrą nuo paltuko. „Šaudyt į Švenčionis važiuoju,“- sako Gintarė. Šaudyt? O toks taikus padarėlis ji iš pirmo žvilgsnio! Na, manęs dėl, nors ir baletą su kūjokais ant užšąlusio ežero šokt, bet dabar jau ir man į tuos Švenčionis reikia, nes nebuvusi nei karto, o ir magnetuko „Surink Lietuvą“ iš ten neturiu. Tai taip ir prilipau prie Gintarės kaip blogas kvapas (sorry, by the way!), susitarėm kartu važiuoti. Ryte kraujotaką pasipildome kofeinu iš Baltupių Circle K, kuriems linkiu gauti pajamas taip puikiai, kaip jie pildo plaktos grietinėlės indą, ir už pusantros valandos jau vietoje. Gintarė išleidžia mane centre, o pati išvairuoja pramogauti užmiestin.

Žasliai: tarp geležinkelio, Rožinio slėpinių parko ir trijų ežerų.

Norėčiau būti:

...žemės grumstu,

rasos lašu,

trupučiu džiaugsmo,

tavo šypsniu 

"Padaryk mane gerumo ženklu..."

Mes, lietuviai, esame kantri tauta, bet ir mūsų kantrybė turi ribas. Kainoms Lietuvos kurortuose šokant pasiutpolkę, o kelionių agentūroms atšaukinėjant vieną kelionę po kitos, volens nolens, kaip sakydavo  sena žiežula mano lotynų kalbos dėstytoja, žmogus imi ieškoti variantų kaip iškišti nosį iš namų ir tuo pačiu išlaikyti sveiką protą ir išsaugoti protingą biudžetą. Kelionės po Lietuvą kondicionuojamu moderniškuoju traukiniu su daug erdvės kojoms ir nemokamu wi-fi yra mano šios vasaros atradimas. Šito atradimo dėka dabar nuo kojų pirštų iki ausų esu apsidėliojusi tarkuotu agurku ir geriu vandenį lyg "Vilniaus vandenys" man už tai didesnę nei vidutinė algą mokėtų. Bet apie viską iš pradžių.

Kas čia daros? Kas čia daros?- Kaišiadorys!

Lietuviška vasara už lango plieskia visu savo lietaus gražumu, žmonės masiškai eina atostogų ir kainos mūsų turistiniuose taškuose kyla Turkijos kurortų naudai, todėl keliauti ukvatos nedaug. Tačiau namie tik duobę ant sofos išsėdėsi, vienas nuostolis, todėl reikia dairytis, kur čia galima išzvimbti dienai, kad būtų ir įdomu, ir nebrangu. Pasirinkimas šį kartą krenta ant Kaišiadorių, nepabėgs ta Turkija. Apie pačius Kaišiadoris internete informacijos labai mažai, pagrinde reklamuojamas Kaišiadorių rajonas. Mane į Kaišiadoris masina ir "Surink Lietuvą" projekto magnetukas, kurio dar neturiu- nu bet koks geras projektas, ką? Labai nuvilia žinia prie kasos traukinių stotyje Vilniuje, kad buvo panaikinta lojalumo programa ir dabar už bilietą reikia mokėti brangiau. "Lietuvos geležinkeliai" žada naują lojalumo programą jau netrukus, tai tikėsimės, jų pažadai bus realistiškesni, nei Vokietijos kanclerio. Traukinys Vilnius-Kaunas per Kaišiadoris išvyksta laiku ir po 45 min aš jau vietoje. Man visada labai patinka, kai kelionės pradžioje mašinistas pasveikina keleivius ir pristato ekipažą, o kelionės pabaigoje- atsisveikina. Traukinio laiką derinau prie Kaišiadorių  turizmo informacijos centro darbo laiko. Labai šaunu, kad nedideliuose miesteliuose esantys TIC'ai dirba ir savaitgalį, nes dirbančiam turistui paprastą savaitės dieną iš namų išsirauti nepaprasta, o internetu žemėlapiais naudotis tai kaip ledus per popieriuką laižyti. 

Kūtvėla lankosi Kaišiadoryse.

Išeinu iš stoties ir dairausi, kur tas pirmasis turistinės pagalbos punktas. Laimei, netoliese stypso rodyklė su "i" raide ir krypties nuoroda-labai patogu! O ir pinigus Vilniuje be reikalo gryninausi, nes šalia turizmo informacijos centro yra bankomatas. Dar ir pasiseka kaip aklai vištai grūdas, nes turizmo klausimais mane konsultuoja Giedrė Streikauskaitė, 2021 metų kaišiadorietė ir TIC's direktorė. Žinoma, nepamirštu įsigyti ir magnetukų. Turizmo informacijos centre galima gauti Kaišiadorių lankytinų vietų žemėlapį, įsigyti suvenyrų (galima atsiskaityti ir kortele), pasinaudoti WC paslaugomis. 

Kaišiadorys žinomi nuo XVI a. Jų apylinkėse gyveno totorius Chašaidaras, čia gavęs žemių už karinę tarnybą. Laikui bėgant vietovė įgavo jo vardą ir pavadinimas tapo labiau įprasta lietuvio ausiai. Žmonės dar kalba, kad XIX a. tiesti geležinkelio čia atvyko daug rusų, nemokėjusių lietuviškai. Vietiniai gyventojai stebėjosi didelio masto statybomis ir kamantinėjo "Kas čia daros?", o atvykėliai atkartodavo savaip "Kašiadaros", nuo to, neva, ir kilo Kaišiadorių pavadinimas. Jeigu tai tiesa, gal kas žinote, kur Lietuvoje yra galimas "Kašiadaros" miestas-parneris "Ašnisuprantu"? Kad ir kaip ten buvo, geležinkelio dėka Kaišiadoriai susijungė su Kaunu ir Karaliaučiumi, Lietuvos pajūriu ir Latvija. Kaišiadorių geležinkelio stotis 1919 m. liepos 6 d. išleido pirmą Nepriklausomos Lietuvos traukinį- į Radviliškį. 

Naujoji Vilnia. Šiurpą keliantis, mitais apipintas, Dievo ir žmonių pamirštas rajonas.

Naujoji Vilnia, Nowa Wilejka, Novovileiskas, "negyvenčiau čia, net jeigu ir primokėtų"... Apie šį Vilniaus rajoną turbūt visi esame girdėję, bet ne visi esame čia lankęsi, nebent tranzitu kirtę patys to nesuprasdami. Štai aš apsiginklavau pažintinio maršruto žemėlapiu, pasikviečiau į kompaniją savo kolegą Vakarį ir apsiniaukusį šeštadienį išvykome Naujosios Vilnios tyrinėti. O kadangi baisiau už Naująją Vilnią gali būti tik mirtis iš bado vidury miesto, todėl net ir po maisto krepšelį susidėjome. Kaip praktika parodė, tai buvo puiki mintis. 

Kūtvėla lankosi Naujojoje Vilnioje.

Derinomės derinomės prie to lietuviško oro, bet jeigu Lietuvoje lauksi gero oro, tai niekada nieko nenuveiksi. Į dienos išvykoms skirtą kuprinę įsidėjau mažą lietsargį, ant galvos užsivožiau skrybėlę nuo saulės. Šalis ta Lietuva vadinas! 

Palei Vilnios (Vilnelės) upę seniau buvo malūnų rajonas Rokantiškės, o Naujosios Vilnios gyvenvietė išaugo iš čia pradėtų statyti gamyklų ir fabrikų. Didelė paskata vietovės augimui buvo XIX a. nutiestas geležinkelis Sankt Peterburgas-Varšuva ir Liepoja-Romnai. Pats geležinkelis nėra dalykas blogas, bet žymiai geriau už patį geležinkelį yra geležinkelio stotis, nes iš traukinio mažai naudos, jeigu jis nesustoja. Kai yra geležinkelio stotis, gyvenvietė turi paskatą augti ir vystytis, nes yra susisiekimas su didesniais centrais. Sakoma, kad caro inžinieriams buvo siūlomi kyšiai, kad viena ar kita gyvenvietė būtų suplanuota kaip stotis. Patogi strateginė padėtis savaime skatino ir pramonės plėtrą ir 1903 m. Naujoji Vilnia gavo miesto teises. Tarpukariu pramonės vystymasis sustojo, čia buvo įkurtos kareivinės. Sovietmečiu senosios pramonės tradicijos buvo pratęstos jau su nauja administracija, miesto teisės panaikintos ir Naujoji Vilnia prijungta prie Vilniaus. Įdomu tai, kad sovietmečiu Vilnius buvo suskirstytas į keturis rajonus: Tarybų, Lenino, Spalio ir Naujosios Vilnios. Po Nepriklausomybės planine ekonomika paremta pramonė žlugo ir vietos gyventojams iškilo socialinių problemų, daug žmonių liko bedarbiais. Šiuo metu padėtis, atrodo, stabilizavosi, atsirado naujų  įmonių, statomi nauji individualių namų kvartalai. Manoma, kad Naujojoje Vilnioje gyvena apie 32,000 gyventojų. Rajonas išsaugojo savitumą dėl natūralaus gamtinio barjero. Kiekvienas Vilniaus rajonas turi savų problemų, bet man Naujojoje Vilnioje labai į akis krito asfaltuotų gatvių trūkumas, bloga šaligatvių būklė, centralizuoto vandentiekio nebuvimas.

Nors daug kur akcentuojama, kad "čia turistų neaptiksite", šį faktą sunku patvirtinti ar paneigti, nes nėra objektyvių galimybių tiems turistams Naujojoje Vilnioje suskaičiuoti. Tačiau čia yra ką pamatyti, tuom netrukus patys įsitikinsite. 

Dienos kelionė į Joniškėlį su vaisvynių degustacija ir Pakruojo gėlių festivalis.

Iš dyko buvimo susigalvojau, kad reiktų apžiūrėti tą išgarsintą Pakruojo gėlių festivalį. Panaršiau internete kokias programas siūlo kelionių agentūros. Pakruojo dvare esu lankiusis anksčiau, todėl dabar ieškojau kelionių programos, kuri papildomai siūlytų ką nors naujo ir nematyto. Kaina visose agentūrose buvo panaši, skyrėsi gal apie penkis eurus. Išsirinkau variantą su ekskursija Joniškėlyje ir vaisvynių degustacija. Kelias dienas prieš kelionę gavau informaciją apie man paskirtą vietą autobuse. Išvykimas buvo numatytas labai normaliu laiku 08.00 val. ryto nuo Gerosios Vilties žiedo. Išvykai susikroviau nedidelę kurpinę, pasiėmiau šiek tiek užkandos ir termosą arbatos. Autobusas buvo labai patogus ir iki Kauno atskridome kaip ant sparnų. Kaune įlipo didžioji dalis mūsų grupės keleivių ir gidė. Tada ir išaiškėjo, kad autobuse buvo tik dvi laisvos vietos, o kelios vietos buvo sudubliuotos. Laimei, niekam sėdimos vietos nepritrūko, bet pora porų buvo išskirtos, tai turbūt bus pretezijų agentūrai. O mes riedame į Joniškėlį-nepainioti su Joniškiu!

Pakruojo dvaro parkas. 

Savaitgalis Anyščiuose. Istorija ir gamta legendomis apipintame krašte.

"Anykščiai-tai kalvos ir ežerai, pelkės ir seniausi medžiai, įspūdingiausi Šventosios upės slėniai ir atodangos. Šiame legendomis apipintame krašte patirsite tiek įkvepiančius nuotykius, tiek užburiančią ramybę. Čia susipažinsite su pirmuoju memorialiniu muziejumi Lietuvoje, kur vasarodamas A. Baranauskas sukūrė odę gamtai-"Anykščių šilelį". Užlipsite į aukščiausios Lietuvoje bažnyčios bokštą. Pamatysite akmenį, kurio vardą žino kiekvienas lietuvis. Pasivaikščiosite 300 metrų vingiuojančiu Medžių lajų taku, kur įkvėpsite miško ramybės ir tylos. O gal romantiškai pasivažinėsite traukiniu, visų meiliai vadinamu Siauruku. Anykščiai užburia savo istoriniu ir gamtiniu grožiu, kurį kviečiame pamatyti, išgirsti ir pajausti!"- kviečia Anykščiams skirtos turistinės knygelės įžanga.

Kūtvėla ir Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Anykščių šileliu. 

Anykščius kuom geriausiai man rekomendavo Jos Mylista Raudondvario grafienė ponia Rozalija Tiškevičienė iš Branickių giminės per mano paskutinį apsilankymą Raudondvaryje, o tai jau labai didelė rekomendacija! Tiesą sakant, šį kartą iškeičiau Klaipėdą į Anykščius dėl grynai ekonominių priežasčių: paskaičiavau, kad už vienos išvykos į Klaipėdą kainą galima susiorganizuoti dvi išvykas arčiau namų, jeigu gerai biudžetą susidėlioti. Mano abejones dėl Anykščių galutinai netruko išsklaidyti netikėtai surastas nebrangios nakvynės variantas hostelio tipo kambaryje-aš net nesitikėjau, kad kurortiniame miestelyje galima taip ekonomiškai nakvoti! Teisybės dėlei noriu paminėti, kad kurortai Lietuvoje yra keturi: Birštonas, Druskininkai, Neringa ir Palanga, o Anykščiai turi kurortinės teritorijos statusą, t.y. tokio statuso vietovėje gali nebūti infrastruktūros gydymo reikmėms. Anykščių vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1440 m., 1516 m. jie gavo turgaus teises, 1792 m. suteiktos miesto teisės ir herbas,1899 m. nutiesta siauruko linija, 1926 m.įsteigtos vaisvynių dirbtuvės, 2007 m. patvirtintas kurortinės vietovės statusas, o 2012 m. Anykščiai buvo Lietuvos kultūros sostine. Tai liepiau Ursulijui Lepečkojauskui susidėti krepšį porai dienų ir griežtai prisakiau, kad čia savaitgalio išvyka, o ne evakuacija, todėl tegul pusės savo laužo nesusikrauna, bet argi tas meškius klausys. Taip ir išbildėjome į Anykščius su pilnu čemodanu.

Žiežmariai-Napoleono lobio beieškant. Mažo miestelio didelės galimybės.

Žiežmarius turbūt žino kiekvienas, nes juos kerta judriausias Vilnius-Kaunas kelias Lietuvoje. Čia per valandą sustoja 3-4 tarpmiestiniai autobusai, kurių galutinis kelionės tikslas būna ir tolimiausi šalies kampeliai. Žiežmarius labai patogu aplankyti būtent atvažiavus autobusu, nes paskutiniai reisai išvyksta apie 22.00 val. Aš Žiežmarius esu daugybę kartų pravažiavusi, tai šį kartą nusprendžiau čia išlipti pasivaikščioti. Verta žinoti, kad autobusai į pačius Žiežmarius neužsuka, jie sustoja sustojime prie viaduko, palikdami Žiežmarių centrą 1-2 km šone.

Vilnius-Kaunas kelias, sustojimas Žiežmariuose. Stotelė kažkodėl be pavadinimo, "kam reikia-tas žino". 

Tik išlipau, o Žiežmariai jau renka turistinius taškus- netoli stotelės yra informacinė lenta apie Žiežmarius. Informacija pateikta lietuvių ir anglų kalbomis. Vilniuje, deja, jau būtų apdergta vandalų, o čia, prašom, net tviska. Atskiras ačiū už anglų kalbą-iškart aišku, kad orientuota į užsienio turistus.

Žiežmarių istorija.

Miestelio pavadinimas kildinamas iš kairiojo Strėvos intako Žiežmaros, nors šis intakas miestelio nesieka. Gali būti, kad miestelis dėl kažkokių priežasčių persikėlė toliau nuo vandens. O galbūt jis taip pavadintas dėl gausios kažkada klestėjusios žiežulų ir raganų "žiežmarų" bendruomenės? Sunku pasakyti. Žiežmariai pirmą kartą Kryžiuočių kelių aprašymuose paminėti 1387 m. Kalbama, kad prie Strėvos upelio įvyko Strėvos mūšis 1348 m., nes tai metais Prūsijos magistras apgulė Trakus ir Strėvos pilį (Strawilissen). Aštuonias dienas truko mūsų krašto niokojimas. Algirdas su Kęstučiu pasivijo atsitraukiančius Kryžiuočius ir užvirė mūšis, abi pusės patyrė didelių netekimų. Galiausiai lietuviai buvo privesrti trauktis per užšąlusią upę, ten ledas neatlaikė ir daug karių paskendo. Upė pasiglemžė Algirdo ir Kęstučio brolį, Naugardo ir Pinkso kunigaikštį, Narimantą. Tai buvo skaudi netektis. Manoma, kad Strėvos mūšio metu gyvybės neteko ir dar vienas Gedimino sūnus-Manvydas. Tais pačiais metais Kryžiuočiai sėkmingai puolė Žemaitiją, o netrukus nuo LDK žemių atsiskyrė Smolenksas ir Pskovas; Švedijos karalius nuniokojo be valdovo likusias Narimanto žemes Naugarde., o Lenkijos karalius pasinaudojo proga ir puolė Volynę-vienu žodžiu, kaimynus turėjome tai neduok pone Dieve niekam. Pašlijo Gediminaičių brolių santykiai-be Algirdo žinios Kęstutis derėjosi dėl krikšto. Padėtį pavyko stabilizuoti, bet ši vidaus krizė neliko be pasekmių.

Baltijos kelionių burbulas. Silene poilsio kompleksas ir Daugpilio šmakovka.

Šiandien lankomės Daugpilio rajone esančiame "Silene Resort and Spa" poilsio komplekse ir moksliniais-edukaciniais pagrindais lankomės Daugpilio šmakovkos muziejuje. Visam tam turime tik gerą pusdienį, nes manęs laukia kelionė į Vilnių, o mano kolegių-kelionė į Rygą.

Kūtvėla pasineria į malonias svajones.

"Silene Resort and Spa" poilsinė yra įsikūrusi pušyne. Iš pradžių nerimavau dėl uodų, bet su jais ten griežtai susidorojama. Papasakojau savo kolegėms, kad Lietuvoje uodai augina mėlynes ir voveruškas, kad žmones į mišką atviliotų, tai jos labai juokėsi. Netiki, o be reikalo! Šiame poilsio komplekse galima mėgautis įvairiomis spa procedūromis, vandens pramogomis, aktyvaus laisvalaikio pramogomis, restoranas garsėja gera virtuve. Yra šmakovkos laboratorija-edukacinė erdvė su šmakovkos degustacijomis. Kas ta šmakovka? Tai yra latviškas samagonas, kuris turi keturiasdešimt laipsnių stiprumo. Šeimininkai džiaugiasi, kad šiemet latviai atranda Latviją-dėl suprantamų priežasčių, visi dabar keliauja savo šalyse.

Baltijos kelionių burbulas. Ką įdomaus siūlo Latvija? Dauguvos kilpos, Slutiškių sentikių sodyba, Pliaterių palikimas Kraslavoje ir Agluonos bazilika.

Antros dienos Daugpilyje rytas apsiniaukęs, bet nors nelyja. Šiandien numatyta labai turininga programa, kurią aš pati užsiprašiau-būtinai šį kartą bent akies krašteliu noriu pamatyti Kraslavą ir Agluoną. Dar yra laiko iki išvykimo, tai pabimbinėju aplink viešbutį.

Daugpilio gimtadienis.

Daugpilio įkūrimo metais laikomi 1275 m., kai Livonijos ordinas dabartinio Daugpilio apylinkėse pasistatė pirmąją pilį. Naujoji pilis arčiau dabartinio Daugpilio buvo pastatyta 1577 m., kai Rusijos caras Ivanas Žiaurusis nusiaubė kraštą ir sunaikino senąją pilį. Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stepono Batoro valdymo metais (šios žemės kaip Livonija buvo istorinės LDK ir vėliau ATR dalis) pilis nebeteko strateginės reikšmės ir valdovas liepė imtis fortifikacijų statybos, Didžiojo Šiaurės karo metais planai atstatyti pilį galutinai žlugo, o laikui bėgant jos likučiai sunyko. Garsioji Daugpilio tvirtovė, kurioje šiandien galima apsilankyti, buvo pradėta statyti 1810 m. Rusijos caro Aleksandro I nurodymu, baiminantis Napoleono atėjimo, bet statybos darbai realiai užsitęsė iki pat 1878 m.

Daugpilyje galima pasivažinėti tramvajumi. 

Latvijos gamta nepatyrusiam žvilgsniui nuo Lietuvos gamtos nesiskiria, tačiau juntasi, kad kraštas rečiau apgyvendintas nei pas mus. Gamtos parkas "Daugavas loki", t.y. Dauguvos upės kilpos, driekiasi nuo Naujenes iki Kraslavos. Šios kilpos laikomos seniausiu geologiniu susiformavimu Latvijoje ir nuo 2011 m. yra įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo laukimo sąrašą, nors oficialiai dar UNESCO vietovės statuso neturi. Dauguvos upė buvo reikšminga šio krašto gyventojams kaip maisto, vandens ir transporto šaltinis, palei ją statėsi pilys ir kūrėsi gyvenvietės. Vienu metu šis gamtos objektas puikavosi ant latviško dešimties latų banknoto. Mes sustojame prie Vasargelisku apžvalgos bokšto, nuo kurio galima pasigrožėti Dauguvos kilpomis.

Mums dabar nepakeliui, bet man smalsu būtų kada nors ateityje užsukti į netoliese nuo Vasargelisku apžvalgos bokšto esantį Dinaburgo pilies pažintinį taką būtent ten, kur ir stovėjo ta pirmoji Livonijos ordino pilis. Tai jeigu kas keliausite automobiliu ir turite laisvės sau programą pasikoreguoti, galite ir į šį taką užsukti.

Baltijos kelionių burbulas. Ką įdomaus siūlo Daugpilis? Istorinė Daugpilio tvirtovė, Latgalos zoosodas, Daugpilio keramikos centras ir nuotykių parkas "Tarzans".

"Ten turbūt medum patepta?'-stebisi mano draugai ir pažįstami, kai aš kasmet išsiruošiu į tą Latvijos miestą, kuris paprastai geros turistinės reputacijos neturi. Tačiau Daugpilyje noriai lankosi turistai iš Lietuvos, ten esame svarbi atvykstamojo turizmo kryptis, todėl turizmo specialistai mūsų noriai laukia, nuolat ką nors naujo sugalvoja, nemažai turistinės informacijos yra išleista lietuvių kalba. Šis reportažas parengtas bendradarbiaujant su Daugpilio turizmo informacijos centru, kurio specialistų pakviesta atvykau į beveik trijų dienų pažintinę kelionę po Daugpilį ir jo apylinkes. Šiemet Daugpiliui sukanka 745-eri metai, bet pasaulinė sveikatos situacija nukėlė šventes saugesniam laikui. Labai daug kur išstatyta dezinfekcijos priemonių, lankytojų prašoma laikytis saugaus atstumo.

Kūtvėla nuotykių parko "Tarzans" tinklo kambaryje.

Pyški pyški į Zapyškį. Kelionė laivuku "Vilkija" iš Kauno.

Šie metai bus didelis iššūkis turizmo sektoriui. Nors valstybių sienos palaipsniui ir atsidaro, bet daug lietuviams įprastų krypčių visgi nėra patikimos, o tos sienos, kaip gražiai parodo praktika, gali būti uždaromos labai netikėtai, todėl prognozuojamas vietinio turizmo bumas visame pasaulyje. Šie metai bus puiki proga lietuviams atrasti Lietuvą. Vietinio turizmo statistika Lietuvoje kasmet rodė augimą, tačiau dabartinė situacija daugeliui žmonių yra finansiškai įtempta. Taigi, kaip keliauti Lietuvoje ir nebankrutuoti? Vilniečiams tikrai galiu rekomenduoti dienos išvyką į Nemuno pakrantės miestelius, o aš išbandžiau ir pasiplaukiojimą laivuku "Vilkija" iš Kauno į Zapyškį.

Kūtvėla gaudo kadrą.

Tiesioginio autobuso į Zapyškį iš Vilniaus nėra, todėl yra du būdai iki ten nusigauti: autobusu arba traukiniu keliauti iki Kauno ir ten persėsti į vietinį autobusą, arba autobusu arba traukiniu nuvažiavus iki Kauno ten sėsti į keleivinį laivuką*. Aš iš pradžių ketinau iki Zapyškio važiuoti autobusu, bet tada prisiminiau, kaip su Jos Mylista ponia grafiene Rozalija aptarinėjome keliones Nemunu iki Raudondvario, o visas abejones galutinai išsklaidė kelionės tokiu laivuku kaina. Jeigu neklystu, Kauno rajono savivaldybė subsidijuoja šiuos plaukimus, todėl kainos tokios žemos.

Kauno rajono turizmo informacijos informacija. 

*Galiojančius laivų tvarkaraščius ir kainas tikslinkitės Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro tinklalapyje. Bilietus į laivus rekomenduoju įsigyti iš anksto internetu ten pat.

Raudondvaris grafų Tiškevičių akimis. Vieta, kur vasaros kvepėjo citrusais ir prancūziškais kvepalais.

„Kas tik važiuoja pro Kauną, nepamiršta užsukti į Raudondvarį, nes čia visiems svetingai atveriami vartai“. F. Novakovskis, 1857 m. 

Į Kauną atvažiavau moderniškuoju geležinkeliu. Mane trumpam paviešėti, maždaug iki liepos vidurio, pakvietė Jos Mylista ponia grafienė Rozalija, neseniai atitekėjusi į grafų Tiškevičių valdomą Raudondvario dvarą. Grafai garsėja tokiu svetingumu, anglišku porcelianu ir olandiška patalyne, kad svečiai trumpiau kaip mėnesiui nė nevažiuoja. Geležinkelio stotyje mane pasitiko pati grafienė Rozalija, nes grafas netikėtai teikėsi išvykti su reikalais (pasienyje sutrikę muitininkai nežino, ką daryti su grafo iš šiltųjų kraštų išsirašytais citrusų medeliais ir trim aligatoriais) ir automobiliu nusivežė į dvarą. Anksčiau svečius prie traukinio pasitikdavo šešiais žirgais kinkyta komfortabili karieta, bet grafas labai seka moderniškasias naujienas iš užsienių ir štai- ponia grafienė už vairo! Vilniuje tai jau taip nepamatytum, nors aną vakarą Miulerių namuose per kazino iš Italijos grįžęs bajoraitis, visiems didžiai stebintis, pasakojo, kaip Italijoje sinjoros ir sinjorinos pačios automobilius vairuoja, šoferis tik ranką joms ant kojos laiko,-ant tos, kur stabdžio pedalą spausti reikia, kad jeigu kas, automobilį sustabdytų. Viena garbinga pagyvenusi valdininko našlė to bajoraičio pasakojimo besiklausydama taip susijaudino, kad prireikė pasiųsti žmogų vaistininko atsivesti. O jeigu Gerbiamas Skaitytojas automobiliais dar nekeliaujate, ne ką mažiau moderniškai iki Raudondvario galima atplaukti keltu iš prieplaukos Kauno senamiestyje. Yra pasiūlymai organizuotoms grupėms ir-dėmesio!- pavieniams turistams: daugiau informacijos Nemunas Travel. Vasara Raudondvaryje. Dagerotipas. "I am the Queen of my castle.." Renesansiniai Raudonvario  dvaro rūmai pastatyti XVII a.pr. Kartais, dėl užsakovo įgeidžiu suprojektuoto bokšto, neretai kas rūmus pilimi pavadina. Dvaro rūmai pastatyti ant Nevėžio šlaito, bet ponia grafienė užtikrino, kad architektas buvo žmogus patikimas, todėl nereikia nerimauti vieną rytą atsibusti įmirkus iki bambos Nevėžio upėje. Dvaro parkas kuklus, tik nepilni keturi hektarai. Pirmieji rūmai pastatyti dar XVI a. antrojoje pusėje Kauno pakamariui Vaitiekui Dzevaltauskui. Vėliau šią nuosavybę valdė ištisas Lietuvos didikų žvaigždynas: Kosakovskiai, Radvilos, Vorlovskiai, Zabielos ir nuo 1819 m. Tiškevičiai. Po 1831 m.gaisro tuometinis Raudonvario dvaro valdytojas Benediktas Emanuelis Tiškevičius pasistatė naują dvaro ansamblį. Čia dirbo garsūs architektai Jonas Margevičius, Jokūbas Voleris ir Lauras Cezaris Anikini. Ištaiginga grafų rezidencija garsėjo moderniškais sprendimais (tarkime, vario vamzdžių vandentiekiu), didžiule paveikslų, meno dirbinių ir knygų kolekcija, medžioklės trofėjais, įdomiausiais kelioniniais suvenyrais, grafai buvo neabejingi ir egzotiškiems gyvūnams. Vasaromis oras čia kvepėjo citrusais, nes žydėjo iš šiltųjų kraštų parsivežti citrusai, o apelsinai rudenį sunokdavo oranžerijoje ir garbingiausius svečius grafai vaišindavo apelsinų sriuba. Man labai keista, kad grafai Tiškevičiai noriai į užsienį važiuodavo, kai ištisas užsienis  susivežtas buvo pas juos į Raudondvarį! Tačiau tiesa karti- ne vienam Tiškevičių šeimos nariui įtarta džiova, buvo reikalingas klimato pakeitimas. Grafų Tiškevičių nuosavybe Raudonvaris išbuvo šimtą metų (iki nacionalizacijos 1918 m.), bet paskui laikas ir žmonės nebuvo palankiai nusiteikę dvaro atžvilgiu, karai ir okupacijos paliko bjaurų randą ant dvaro veido. Kauno rajono savivaldybės ir ES fondų dėka, dvaro ansamblis buvo prikeltas naujam gyvenimui.

Pasaulio mozaikų sostinė Ravena. Dienos kelionė iš Bolonijos.

Bolonija yra didelis geležinkelio mazgas ir tikra dovana dienos išvykų mėgėjams. Visiškai nesudėtingai galima traukiniu nupūškuoti iki istorija kvėpuojančių Parmos, Modenos, Faenzos (rekomenduojama fajanso porceliano mylėtojams), Feraros, Riminio, Florencijos, Venecijos, Veronos, Padujos, Mantujos, netgi..San Marino! Aš iš viso šito meniu išsirinkau pasaulio mozaikų sostine tituluojamą Raveną, kuri yra vos 1 val. ir 10 min. kelio traukiniu nuo Bolonijos.

Įstabaus grožio kupolas.

Pakeliui į geležinkelio stotį.

Man patinka tokia architektūra.

Bilietas į Raveną.

Bilietus į Italijos traukinius galima įsigyti trimis būdais: bilietų kasoje, bilietų automate ir internetu. Bilieto iš konduktoriaus nusipirkti negalima, nes...jų traukiniuose dažniausiai net nebūna. Jūs turite įsigyti bilietą iš anksto ir pažymėti jį specialiame aparate perone, tada bilietas galioja keturias valandas nuo pažymėjimo. Jeigu turite internetu įsigytą bilietą, jį galite atsispausdinti ar turėti telefone (Trenitalia tam turi specialią mobiliąją aplikaciją), jo niekur žymeti nebūtina, bet jis galioja tik tam konkrečiam traukiniui, kuriam buvo pirktas arba keturias valandas po jo. Jeigu konduktoriui bilieto neparodysite ar parodysite nepažymėtą, gausite tokią didelę baudą, kad net suaugę vyrai apsiraudos. Popierinius bilietus būtina žymėti, nes jie galioja kelionėms bet kurią dieną, todėl turite konkrečiai kelionės dieną ir pasižymėti. Aš iš karto perku atgalinį bilietą-lygiai tokį patį popierinį bilietą, kurį reikės pasižymėti prieš išvykstant iš Ravenos*.

*Čia pateikiama informacija gali būti netiksli. Prieš kelionę rekomenduoju patiems atidžiai susipažinti su Italijos traukinių bilietų pirkimo sąlygomis.

Storoji, raudonoji ir mokslingoji Bolonija. Ką pamatyti per dvi dienas?

Emilia-Romagna regione esančioje Bolonijoje iš visų lietuvių turbūt nebuvau buvusi tik aš ir Ursulijus Lepečkojauskas! Taip sakau, nes lietuviškas internetas tiesiog sprogsta nuo kelionių į Boloniją įspūdžių. Supavydėjau iki žalumos ir kaipmat įsigijau skrydžio bilietą. Skrydis buvo iš Kauno, bet argi man tai problema, kai yra Olegas, kuris nuveža ir parveža? Truputį pasitrainiojau po Kauno oro uostą ir jau, žiūrėk, kviečia prie įlaipinimo vartų. Skrydis Kaunas-Bolonija truko truputį virš dviejų valandų.

Bolonijos senamiestis.

Ryanair neskraidina gyvūnų? Tai va jums staigmena. 

Ursulijus Lepečkojauskas gyvenime nėra mokėjęs už skrydį. Ir nemokės!

Italija gyvena viena valanda atgal nuo mūsų. Man tai buvo labai svarbi detalė, nes mano hostelio registratūra dirbo ne visą parą. Bolonijos oro uostas su miesto centru sujungtas specialiu autobusu, bilietą galima iš anksto įsigyti internetu arba iš bilietų automato oro uoste, bet nesu tikra, ar vairuotojas bilietus parduoda autobuse. Reikia paminėti, kad internetu įsigytą oro uosto autobuso bilietą galima nuskanavus QR kodą konvertuoti specialiame bilietų automate į autobuso bilietą, tinkamą naudoti visuomeninio transporto autobuse, nes toks bilietas galioja 75 minutes nuo pažymėjimo pradžios. Jeigu užtenka tik oro uosto autobuso pervežimo, tai QR kodą ant bilieto nuskaitys autobuso vairuotojas specialiu skaitytuvu.

Mano  hostelis buvo už 10 min. pėsčiomis nuo oro uosto autobuso stotelės. Rajonas man pasirodė skurdus ir nejaukus, bet hostelis pasitaikė labai geras. Gyvenau "Dopa Hostel", šešiaviečiame moterų kambaryje su bendrais patogumais koridoriaus gale. Hostelyje yra bendro naudojimo virtuvė, ryte duodami pusryčiai, visada galima gauti nemokamos kavos ir arbatos (netgi pieno buteliukas šaldytuve tam tikslui įstatytas), miegamieji gultai atskirti užuolaidomis, o gultuose yra individuali lempa ir elektros rozetė. Visas hostelis tiesiog švytėte švyti pavyzdine švara. Tikrai rekomenduoju čia apsistoti, čia turbūt geriausias kainos ir kokybės santykis visoje Bolonijoje ieškant biudžetinio kelionės varianto.

Bolonijos turizmo informacijos centras man maloniai suteikė Bologna Welcome Card Plus miesto turistinę kortelę. Bolonijai turėjau tik, deja, vieną su puse dieną, todėl šį kartą nusprendžiau nesilankyti muziejuose. Paprastai man patinka muziejai, bet juk visa Italija yra vienas didelis muziejus, o Bolonijos muziejų aprašymas net jų oficialiuose reklaminiuose portaluose, nuoširdžiai sakant, netrykšta entuziazmu ir visiškai neįkvepia užsukti. Be to, keliavimas žiemą turi kitą minusą-švinta vėlai, bet temsta anksti, todėl ne tiek daug laiko lieka pačiam miestui aplankyti.

Laisvasis Hanzos miestas Brėmenas: ką pamatyti per dvi dienas?

Pigių skrydžių dėka lietuviams atsiveria naujos kelionių kryptys. Gerai žinomų biudžetinių oro linijų lėktuvai skraidina mus ne tik į turistų traukos taškus Londoną, Paryžių ar Romą, bet ir į emigrantams svarbius miestus, kuriems ir priskirčiau Brėmeną. Sekmadienį vakare RyanAir lėktuvas iš Vilniaus į Brėmeną buvo pilnas. Prioritetinių keleivių eilė buvo tris kartus didesnė už neprioritetinių, nors, kaip Kūtvėla mėgsta sakyti, išskrisime vis viena visi kartu. Buvo keletas keleivių, kurie be prioriteto bandė praeiti kartu su prioritetiniais keleiviais, bet buvo kaipmat nukenksminti ir nusiųsti į eilės galą. Vienam šaunuoliui toks žioplumas kainavo 50 EUR, nes jo bagažas neatitiko išmatavimų. Žinoma, jis tuoj sukėlė skandalą, ėmė rėkti, kad jis jau atskrido su tokiu bagažu, ir man jau atrodė, kad viskas baigsis antrankiais ir gumine lazda, bet galiausiai jis į lėktuvą įlipo tuščias ir taikiai nuteiktas. Man Brėmenas nelabai patiko ir specialiai čia keliauti nepatariu (nebent keliauti būtų pigiau, negu nekeliauti, juk ir taip gyvenime būna), bet pakeliui sustoti ir pusdienį kojas pramankštinti šis miestas visai tinka.

Va tokio siaurumo čia gatvelės.

Dvi valandos skrydžio ir leidžiamės Brėmeno oro uoste. Vokietijoje laikas yra viena valanda anksčiau už mus, todėl mano draugė iš Kijevo Irina ir aš džiaugiamės, kad visa valanda pajaunėjome. Brėmeno oro uostas yra labai nedidelis, apimtimi panašus į Vilniaus oro uostą, o RyanAir terminalas primena prastai uždengtą angarą, bet kai skrydis į abi puses siekia 35 EUR, tai skųstis nėra ko. Tamsu ir lynoja-pats blogiausias metas atvykti į nepažįstamą vietą. Ieškome tramvajaus iki miesto centro. Tramvajų rasti nėra labai gudru-randi bėgius ir eini jais iki stotelės. Prie stotelės stovi bilietų automatas. Pasirenkame meniu anglų kalba ir nusiperkame bilietus (2.80 EUR). Angliškai užkalbinu tramvajaus laukiančią merginą, ji kiek išsigąsta, bet man pavyksta laužyta anglų-vokiečių kalba išsiaiškinti, kaip pasižymėti tramvajaus bilietą. Savaitgalio vakarais tramvajus kursuoja retokai, bet stotelė dengta nuo kritulių, yra suoliukas, tai laukiame. Vis įkyriau ima lyti. Tylu, ramu, jokių benamių ar dvokiančių asocialų-čia sakau tiems, kas bijo keliauti savarankiškai.

Tramvajai Brėmene yra moderniški ir patogūs. Juose netgi yra bilietų automatai, priimantys ir bankines korteles. Internete rašoma, kad iš tokio automato nupirktas bilietas jau būna pažymėtas. Centrinę geležinkelio stotį tramvajuje paskelbia ne tik vokiškai, bet ir angliškai-manau, Vilniuje taip irgi reiktų daryti centriniuose turistiniuose taškuose. Sekame navigacija telefone ir už maždaug dešimties minučių prieiname savo hostelį. Nakvynė Brėmene gana brangi, bet dviems asmenims susimetus gaunasi labai geras variantas, nes už lovos bendrabučio tipo kambaryje su keliomis moteriškėmis kainą mes gauname dvivietį kambarį su patogumais, bet be pusryčių ir dar sumokame kelis eurus turisto mokesčių. Mūsų kambarys šeštame aukšte, todėl gyvename tyliai. Viskas tvarkinga ir patogu, tikrai Deutsch gemacht. Rekomenduoju- "A&O Bremen Central Station Hostel", užsakinėjau platformoje Agoda.

Miegojau prastokai, nes pirma naktis naujoje vietoje man visada sunki. Keliamės anksti, nes nekantraujame pradėti dairytis po Brėmeną. Šiandien pirmadienis, todėl nedirba muziejai, bet mūsų laukia garsusis Brėmeno senamiestis. Švediško stalo tipo pusryčiai hostelyje papildomai kainuoja 7 EUR žmogui, todėl mes įjungiame biudžetinį režimą ir einame į centrinę geležinkelio stotį, kur ieškosime pigesnio maisto. Mano draugė Irina spyriojasi, kad ten nieko nerasime, bet jai ši kelionė bus kultūrinis šokas, nes, pasak jos, Kijeve viskas atsidaro tik po aštuntos-devintos valandos ryto. Centrinėje geležinkelio stotyje Brėmene kepyklėlės ir užkandinės atsidaro - o šventoji Agota!- nuo šeštos valandos ryto, tai mano sukeleivė kovoja su kultūriniu šoku, o aš tuo metu kemšu dar šiltus kruasanus. Pradeda švisti, bet miestą gaubia didelis rūkas. Kiek paklystame, bet galiausiai paimame teisingą kryptį senamiesčio link.

Zarasų krašto lobiai ir legendos. Stelmužė-Kamariškės-Antazavė-Dusetos-Antalieptė.

Zarasų krašto muziejus jau yra surengęs ne vieną turiningą ekskursiją savo krašto istorijai ir paveldui pažinti. Šį kartą zarasiškiai ir miesto svečiai buvo pakviesti į ekskursiją po įvairias rajone išsibarsčiusias Zarasų krašto paveldo vietas. Ekskursija buvo nemokama, tai kaip čia nepasinaudosi tokia galimybe? Aš juk nevairuoju, o be nuosavo automobilio su rajonais pažindintis belieka tik organizuotos ekskursijos būdu arba per YouTube. Atvažiavau iš Vilniaus reisiniu autobusu (pilna bilieto kaina apie 11,00 eur) ekskursijos išvakarėse. Kelionė truko apie tris valandas, tame tarpe valandą laiko išvažinėjome iš Vilniaus. Zarasuose mane nuo stoties nuėmė mano geras pažįstamas Kęstas ir palydėjo iki nakvynės vietos. Šį kartą vėl apsistojau "Guesthouse Zarasai" svečių namuose. Nakvynė kambaryje be patogumų kainavo 8,00 eur. Ieškant nakvynės, kaina man visada yra svarbus faktorius, todėl visada dairausi, kur pigiau. Kambarys buvo dvivietis, bet gyvenau viena. Svečiai gali naudotis bendra virtuve, koridoriaus gale yra bendri patogumai. Viskas švaru ir tvarkinga, rekomenduoju čia apsistoti, jeigu reikia vietos pernakvoti Zarasuose.

Zarasų krašto istorija.

Ryte stipriai lynojo. Apie 9.00 val. ryto prie Zarasų turizmo informacijos centro ėmė rinktis ekskursijos dalyviai. Mums buvo užsakytas trisdešimties vietų autobusas, bet vos ne išvakarėse paaiškėjo, kad kažkaip autobusų firma duos didesnį autobusą. Zarasiškių garbei reikia pasakyti, kad visi trisdešimt ir susirinko, nei vienas nedėjo į kojas dėl lietaus. Laisvas dešimt vietų neplanuotai užėmė savarankiškai atvažiavęs ekipažas iš Vilniaus. Autobusas buvo labai patogus, praktiškai kaip naujas. Prieš ekskursiją visi norintys galėjo nueiti į tualetus, o juk visi mes žinome, kad laimingiausias turistas yra pavalgęs ir pasysinęs turistas.

Mūsų ekskursijos autobusas.

Pirmiausia užsukome į Zarasų ežero salą, kur gidas papasakojo apie naujausius archeologinius atradimus. Dabar saloje įrengta vandens pramogų erdvė. Kai paskutinį kartą lankiausi Daugpilyje, mums parodė Daugpilio vandens pramogų erdvę, kurią vietos administracijai teko sukurti, nes daugpiliškiai važiuodavo į Zarasus ir čia palikdavo savo eurus. Neseniai spauda rašė, kad planuojama pastatyti rimtą viešbutį prie ežero. Nežinau, kaip čia bus, nes gidas papasakojo apie vandeningus ir šaltiniuotus Zarasus, o su vandeniu grumtis tai ne juokai.