Kur prasideda Lietuva: atskleisk amžinai augančių akmenų paslaptį Mosėdyje.

Reportažo partneris: Skuodo rajono turizmo informacijos centras.

"Mes, akmenys - pirmieji šios žemės liudininkai, tylieji laikų nešėjai, jau esantys čia dar prieš žmogų, po jo ir kartu su juo- skelbiame šią Konstituciją. Tai yra mūsų tylios teisės, mūsų buvimo laisvės ir mūsų santykis su viskuo, kas gyva. Mes nesiekiame valdžios, nes mes ir esame pamatas."- Akmens Konstitucija, preambulė, duota 2025-07-05 Šaukliuose prie Mosėdžio, Skuodo rajone. 

Kūtvėla lankosi Vaclovo Into sodyboje Mosėdyje.

Labai dažnai informacija apie lankomą vietovę oficialiuose informacijos šaltiniuose baigiasi ties sovietų režimo griūtimi, o po jos plyti informacinis štilis,- juk Lietuvai atgavus Nepriklausomybę tiek daug vandens visur nutekėjo, kad ir į jaučio odą nesurašysi… Štai ir važiuojame į infoturą pasidomėti, kaip Skuodo kraštas laikosi šiandien. Miela malonu, kad keliauja mūsų jau, galima sakyti, etatinis infoturistų kolektyvas, pažįstami veidai su dar įspaustu pagalvės raštu ant skruostų susirenka ankstyvam išvykimui iš Vilniaus. Kaunas ir jo kamščiai apdovanoja mus vėlavimu, bet tikimės šeimininkų atlaidumo svečiams. 

Istoriniuose šaltiniuose Mosėdis pirmą kartą paminėtas 1253 m. Šios apylinkės buvo menkai apgyvendintos, sparčiau imta kurtis tik XV a. Pirmoji bažnyčia Mosėdyje iškilo 1551 m., Mosėdžio dvaras ir prie jo augantis miestelis buvo Žemaičių vyskupo jurisdikcijoje. Tvano metais vietovė buvo labai nusiaubta švedų kariuomenės. Turgaus privilegija suteikta XVIII a. Po 1831 m. sukilimo numalšinimo dvaras buvo nusavintas rusų administracijos iniciatyva. Spaudos draudimo metais Mosėdyje vikaru dirbo Juozas Tumas- Vaižgantas, jis čia įsteigė ir redagavo leidinį "Tėvynės sargas". Tarpukariu Mosėdis buvo valsčiaus centras. Antrojo pasaulinio karo metais buvo sunaikinta žydų bendruomenė, paskui sovietai trėmė gyventojus į Sibirą. Apylinkėse veikė Kardo rinktinės partizanai. Sovietmečiu Mosėdyje buvo kolūkio centrinė gyvenvietė.

Tai įdomu: Šaukliuose netoli Mosėdžio 2025 m. pastatytas Užupio Konstitucijos dvasia įkvėptas paminklas Akmens Konstitucijai. Tai - dar mažai teisininkų tyrinėtas akmenyje iškaltas dokumentas, todėl nenuostabu, jeigu Gerb. Skaitytojas apie ją nebus girdėjęs. Keturi skyriai ir trisdešimt du straipsniai aiškiai apibrėžia akmens teises ir laisves, akmens santykį su žmogumi, visu kas gyva ir amžinybe: 

" [...]Ši Konstitucija įsigalioja tyliai, nereikalauja parašo, nereikalauja įstatymo, nes akmuo jau buvo čia, kai teisė dar neturėjo žodžio..."

Visi žinome, kad laimingiausias turistas yra pavalgęs ir pasysinęs, todėl programa Mosėdyje ir prasideda nuo žemaitiško patalkio kaimo turizmo sodyboje "Kaštonas". Kas tas patalkis? Taip kaime vadinamos užbaigtuvės. Nors sakoma, kad darbymety ir akmuo kruta, bet šiame krašte jis daugiau oriai sau vidury lauko pūpso ir šonus saulėje šildo, negu kad talkon ūkininkui stoja, todėl tekdavo ūkininkams darbštesnių pagalbininkų ieškotis- ką kvietėsi bulvių kasti, ką maišus nešioti… O po talkos ir būdavo patalkis, kur gaspadinė stalan nešdavo sotaus ir įvairaus maisto, o gaspadorius iš verpelės (tokios specialios bačkos) įpildavo savo daryto alaus.

"Ar nepabodo keleliu važiuoti? Ar nepailso širmieji žirgeliai?"- klausia mus pasitinkantis Skuodo rajono kultūros centro Mosėdžio skyriaus folkloro ansamblis ir vedasi mus į vidų kaštavoti žemaitiškų patalkio patiekalų.

Mus pasitinka tradiciniais drabužiais pasipuošęs folkloro kolektyvas.

Aš jaučiuosi to patalkio nei kiek nenusipelnusi, juk nei bulves kasiau, nei maišus nešiojau, bet kai taip širdingai kviečia, tai kaip čia atsisakysi? Stalas nukrautas, lyg koks vyskupas atvažiavo! Srebiu karštą kopūstienę, krečiu lėkštėn samtį kugelio, ir esu tas aukščiau paminėtasis laimingas turistas. Kastinys toks skanus, kad einu kartoti, o paskui tempiu už rankovės mūsų šeimininkę ir prašausi, gal dar pas gaspadines jo likę, tai man įkrėstų indelin namo gastinčiaus, betgi ne- viską sujiedėm!

Žalumynų šiame krašte gaspadinės niekada negailėdavo.

Kokios vaišės be bulvių? Teisingai- nepadorios!

Žemaitiškas patalkis. 

Mūsų autobusas. Šį kartą labai pasisekė su vairuotoju. 

Kad ėdrūs svečiai stalo graužti nepradėtų, infoturo organizatoriai mus kviečia į Vaclovo Into sodybą. "Šiandien tarp Lietuvos geologų esu laikomas geriausiu gydytojų, o tarp gydytojų-geriausių geologu,"- sakė Vaclovas Intas, o Mosėdį galima būtų skelbti "akmenligės" epidemijos centru. Turbūt visi esame girdėję apie unikalų Akmenų muziejų? "Akmenligės" pradžia laikomi 1957 m., kai į vietos ligoninę dirbti atvyko gydytojas Vaclovas Intas. Gretimame kaimelyje lankydamas pacientą, jis pamatė upelyje 50 kg akmenį, atsitiko "akmenligė" iš pirmo žvilgsnio, tai ir parsigabeno Vaclovas Intas tą akmenį ant dviračio bagažinės. Vasarą prieš darbą V. Intas dviračiu apvažiuodavo apylinkes, žymėjo įdomesnius riedulius, lankė skaldyklas, prašė melioratorių, kad paliktų jo pažymėtuosius. Dalį jų paskui pats susivežė vežimu, traukiamu ligoninės arklio, o žiemomis talkon stodavo Skuodo melioratorių technika. Pats Vaclovas Intas yra prisipažinęs, kad daug jam šiame reikale pagelbėjo jo profesija- jis čia buvo reikalingas, todėl žemaičiai jo klausė. Galiausiai ši aistra akmenims įgavo naują kūną: 1979 m. buvo įkurtas Akmenų muziejus. Prie muziejaus užveistas parkas šiandien vertinamas dėl dendrologijos kolekcijos, prie kurios atsiradimo pats V. Intas labai daug prisidėjo: aplankė daugelį žymių tuometinės Sovietų Sąjungos botanikos sodų, medelynų, Karpatus, Krymą, Kaukazą, Kopet Dago, Tianšanio, Fanų, Pamyro, Altajaus kalnus, Karakumų dykumą, Sibirą, Usurio taigą, Vladivostoką, Sachaliną, Kurilų salas, Kamčiatką, Kareliją, Murmanską... Iš tų kraštų į Mosėdį V. Intas parvežė iki to laiko Lietuvoje neaugusių augalų, daugelis jų sėkmingai prigijo.

Vaclovo Into sodybos sodas Mosėdyje.

Akmuo, paklusęs žmogaus rankai.

Gamta tapo pačiomis gražiausiomis spalvomis.

Vaikštau po sodybą ir stebiuosi, ar nebūsiu kokį portalą atradusi ir peržengusi į mano lankytas gražiausias Anglijos vietas, kur  senoviniai keltų kryžiai remia dangų istorinėse kapinėse, o tvenkiniai ir želdynai formuoja įgilintus sodus ("sunken gardens") baronų dvaruose... O visas šis grožis, pasirodo, yra Lietuvoje! Kur dar akmuo, medis ir metalas, paklusę žmogaus rankai, tyliai nusilenkę jo talentui…Nuotraukos, kurias galite pamatyti šiame pasakojime ar Internete, deja, neperduoda to įspūdžio, tos teritorijos apimties, to, kaip dabar madinga sakyti, "vaibo", kuris sklando šioje sodyboje. Kuom griežčiausiai rekomenduoju Gerb. Skaitytojui apsilankyti Vaclovo Into sodyboje ir patiems įsitikinti, kad nė kiek neperdedu šiaip girdama. 

Vaclovo Into sodyba Mosėdyje.

Akmens ir vandens simfonija.

Mosėdyje V. Into pastangomis atsirado įspūdingi tvenkiniai. Juose žydėjo vienuolika rūšių vandens lelijų iš Taškento, Suchumio, Jaltos... Septynios rūšys ištverdavo mūsų žiemas tvenkiniuose. Rašytojas Juozas Baltušis taip atsiminė: "Niekada nebuvau matęs tiek įvairiaspalvių vandens lelijų. Mačiau jas ne San Francisko garsiajame parke, ne Batumio įžymiajame botanikos sode, net ne Kaune, o būtent čia, Mosėdyje." - iš knygos "Gydytojas Valcovas Intas", aut. Juozas Vyšniauskas, Marija Jankauskienė, 2011 m. 

Ar galite patikėti, kad toks peizažas sutinkamas Lietuvoje? 

Kūtvėla lankosi Vaclovo Into sodyboje.

Skuodo Rotary klubas ir Vaclovo Into akmenų muziejus organizavo akciją "Uždek žvakutę Vaclovui Intui", kuri buvo įrašyta į 2026 m. Rekordų knygą kaip akcija, kurios metu uždegta daugiausiai vienetų žvakučių vienam žmogui atminti. Žvakutės buvo degamos viso Mosėdžio miestelio teritorijoje- prie miestelio įvažiavimo, šalikelėse, ant tvenkinio, miestelio centre, Akmenų muziejaus teritorijoje ir Vaclovo Into sodyboje, kur jis ir palaidotas. Atminimo žvakučių tradicija Mosėdyje gimė 2007 m. lapkričio 19 d., kai, Vaclovui Intui iškeliavus Anapilin, žmonės spontaniškai uždegė žvakutes tose miestelio vietose, "kur ryškiausiai jautė jo paliktą šviesą, kurią daktaras skleidė savo gyvenimu, darbais ir meile Mosėdžiui bei Lietuvai".

Amžinatilsis. Pagarbiai nulenkiame galvas. 

Vienu metu mosėdiškiai buvo sunerimę, ar šalia "akmenlinės" daktaras V. Intas nebus užsikrėtęs dar ir "jūrlige", nes pamatė jį parsigabenant inkarus, sraigtus, grandines ir kitokį su jūreivyste susijusį gerą. Daktaras juos ramino aiškindamas, kad mosėdiškis kapitonas jam prirodęs uostamiesčio sąvartyne su laivyba susijusius dalykus, kuriuos ten presavo su butinėmis atliekomis, ir jis pasišovė juos gelbėti. Tai paaiškina šių elementų inkorporavimą į akmenų skulptūras sodelyje, neturinčiame išėjimo į jūrą.

Vaclovo Into sodyba Mosėdyje.

Vaclovo Into sodybos lankymo kainos. Labiausiai apsimoka lankytis su piršliu. 

Kūtvėla lankosi Vaclovo Into sodyboje Mosėdyje. 

Man, miesto žiurkei ir siauruose sluoksniuose plačiai žinomam geografiniam analfabetui, visada atrodė, kad Vaclovo Into sodyba ir Akmenų muziejus yra vienas ir tas pats objektas. O vat ir ne! Iki jo visi kartu einame išsaugotu senoviniu akmeniniu grindiniu. Mosėdis yra degęs septynis kartus, o po 1962 m. gaisro nutarta ugnies sunaikintame centre įkurti skverą, kur didžiuliais akmenimis ir pasodintais ąžuolais pagerbti Žemaitijos ir Lietuvos vyrai, primenamos reikšmingos mūsų valstybės datos. 

Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia Mosėdyje. 

"Heraklio stulpai" yra ne tik Gibraltare.

Garbingų žemaičių atminimo parkas.

Akmenų muziejus įsikūręs senajame malūne.

Muziejus prie Bartuvos upės.

Įdomus pro Mosėdį tekančios upės pavadinimas- Bartuva. Po infoturo į Utenos kraštą ėmiau domėtis vandens šaltinių kilmės pavadinimais. Stipriausias argumentas, mano nuomone, kad šaknis "bart-" reiškia "drevė; senas išpuvęs, kiauras medis", o galūnė "-uva" rodo kolektyvinę sankaupą. Vadinasi, Bartuva galėtų reikšti "Upė, tekanti palei drevėtą mišką"?

Akmenų muziejus Mosėdyje.

Akmenų muziejus įsikūręs sutvarkytame senajame vandens malūne, menančiame dar 1792 m. Kai pagalvoji, ar ne Dievo pirštas? Juk šitaip laiku ir vietoje pasirodė Vaclovas Intas! Būtų čia atsikėlęs anksčiau, kai dar nebuvo galingos technikos, tai kokiais širmaisiais žirgais jis būtų suvežęs tokius didžiulius akmenis? O jeigu būtų atvykęs vėliau- tai tie širmieji žirgai būtų tik žvyro dulkes pasagomis pakėlę, nes tiek ir būtų tų akmenų likę po melioracijos… Dievo pirštas, sakau aš Jums! O užtat dabar akmenų ir akmenėlių kolekcija siekia 150,000 eksponatų, iš jų apie 200 vienetų yra lauko ekspozicijoje. "Nuo amžių žemdirbio keikiamas ir visaip iš laukų gujamas, gerų žmogaus rankų pakylėtas virš žemės akmuo - kūlis nušvito įvairiaspalviu žaismingumu, harmonija, privertė praeivį stabtelti, įsižiūrėti, nusilenkti ir pamilti,"- sako Akmenų muziejaus administracija. Reklaminiuose prospektuose tvirtinama, kad muziejuje yra smėlio iš salos, kurioje prieš atrasdamas Ameriką buvo išsilaipinęs Kristupas Kolumbas, o muziejaus lauko ekspozicijoje galima atsisėsti ant...brangakmenių! 

Akmens muziejus, Mosėdis. 

Akmens muziejus, Mosėdis. Visada jaučiau silpnybę kriauklėms. 

Muziejuje susipažįstame su įspūdinga kolekcija, o kad įspūdis būtų dar didesnis, tai pažindinamės net ir tamsoje. Kodėl? Ogi geologai net ir naktimis akmenis renka, neramios dūšios! Demonstracijos metu pamatome, kaip apšvietus ultravioletiniais spinduliais kai kurios uolienos atsispindi. Taipogi sužinome, kuo skiriasi deimantas nuo brilianto; taikiai akademiškai pasiginčijame, kam turi tekti Lietuvos akmens titulas: gintarui ar titnagui; dėmesio gauna ir suakmenėjusios fosilijos, primenančios savo amžiumi koks menkas Žemės vabalas tas žmogus esame. Entuziastingiausiai įvertiname kolekciją akmenų, kurie randami… žmogaus kūne. Šituom informuoju Gerb. Skaitytoją, kad yra unikali vienetinė galimybė įeiti į istoriją kaip muziejaus fondų rėmėjui, nes vis dar trūksta tam tikro eksponato: dantų akmens. Žinote, tokio, kur burnos higienistai šalina? Pageidautina, kad būtų eksponuotinas kartu su dantimi...

Šitas eksponatas rastas žmogaus kūne.

Inkstų akmuo.

Man patinka tokie eksponatai, gal net labiau nei deimantai irgi brilijantai.

Septarija. 

Malachitas. 

Labai gražūs kalcitai.

Po ekskursijos Akmenų muziejuje pasivaikštome parke prie muziejaus. Parkas plyti abipus Bartuvos upės, nors sakoma, kad visas Mosėdis yra vienas didelis akmenų parkas. Mūsų pasivaikščiojimas muziejaus parke šiandien, deja, toks saldainio palaižymas per popierėlį: vienu ypu apeiti 14,5 ha tai reikia septynmyliais batais avėti! Savo akimis pamatome, kas vyksta, kai tujai leidi augti ir nedarai iš jos gyvatvorės. Manyje liko didelis azartas dabar tą "saldainį" iš popierėlio išsivynioti atvažiavus ilgesniam laikui, nes "per 40 min čia tik su bilietų kasininke susipažinti galima, kuri per tą laiką vos spės papasakoti ką Mosėdyje reikia aplankyti". Ir vėl nė kiek neperdedu, nes ta informacija, kuri yra viešai prieinama, nesugeba perteikti parko dydžio, kuris net ir vietoje savomis kojomis remiantis į Lietuvos žemę verčia išsižioti. Mosėdžiui drąsiai galima skirti visą dieną. 

Akmenų parko prie Akmenų muziejaus planas.

Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios centrinis fasadas.

Kūtvėla su kolegomis žurnalistais ir kelionių organizatoriais lankosi Mosėdyje.

Taip ir norisi uždainuoti: "Stok ant akmenėlio, sėskis ant žirgelio..." 

Akmenų parke stūkso daugybė įspūdingų eksponatų. 

Nors buvome geri kaip duona, mūsų organizatoriai dabar žada mus suvaryti į dilgėles! Iš pradžių manėme, kad juokauja. Ne, nejuokavo, tik tiek, kad nuogais užpakaliais į dilgėlyną nesusodino, o tik pakvietė norinčius basomis po sodybos teritoriją pasivaikščioti. Sodybos pavadinimas "Balta varna" labai taikliai apibūdina šeimininkę Sonatą Kinčienę, kuri mus pasitinka ateidama basomis. Aš pasižiūrau į kalendorių ar tikrai spalio vidurys, bet gerb. Sonata tik juokiasi: "Jeigu sakai kad susirgsi, tai ir susirgsi, o jeigu sakai kad grūdiniesi, tada ir grūdiniesi." Mums parengta edukacija apie dilgėles. Prisipažinsiu, kad nesu didelė šio augalo gerbėja, mūsų santykiai visada buvo paremti smurtu, nes dilgėlių krūmas mano vaikystės kaime už kluono piktybiškai trukdė pasiekti saldžiausias trešnes ir nokiausius juoduosius serbentus, todėl man tekdavo nusitvertu pagaliu tą krūmą...toliau negaliu pasakoti, nes reikia išlaikyti šitą kelionių tinklaraštį draugišką nepilnamečiams. O čia dilgėlė, galima sakyti, užima garbingą vietą meniu. Skanaujame iš jos ir saulėgrąžų pagamintos chalvos, ragaujame dviejų rūšių dilgėlių arbatos, o bendru sutarimu favorito titulą laimi fermentuota dilgėlių arbata. Jeigu ne ilgas mūsų dar laukiantis kelias, tai būtume ir pirtyje dilgėlių vantomis išsipėrę. Yra mūsų būryje vienas kitas asmuo, kuriam man knieti dilgėle per pakinklius perbraukti. Grynai gydomaisiais tikslais, žinoma! 

Sodyba "Balta varna" Skuodo rajone.

Akmenys sodyboje "Balta varna" turi savo estetinį panaudojimą.

Dilgėlė- labai naudingas augalas. 

Kiekvieno infoturo metu susipažįstame su įdomiais vietiniais žmonėmis. Aš kaskart lipdama iš autobuso vis žegnojuosi, nes kartais tokios pažintys mane verčia pradėti dairytis kiek nuo čia iki artimiausios valstybinės sienos. Malonu, kad apsilankymas sodyboje "Balta varna" paliko tik teigiamus įspūdžius. Mosėdis garsėja kaip vienas gražiausiai tvarkomų Žemaitijos miestelių, bet, regis, tvarka kaip kokia "tvarkaligė", "Mosėdiškosios akmenligės" atmaina, pasiekė ir atokesnes rajono vietas, nes mums prieš akis yra pavyzdingai sutvarkyta sodyba su išpuoselėtais želdiniais. Dilgėlės, ir tos savo vietą žino.

Štai kokio ūgio čia dilgėlės. 

Skanaujame dilgėlių chalvos.

"Varnos pirštai". 

Ant laužo kunkuliuoja dilgėlių arbata. 

Keliai čia "kaip ledas" (ne, ne slidūs, o puikūs), todėl netrukus sustojame prie Šauklių riedulyno-kadagyno. Mūsų infoturo organizatoriai dabar žada mus supažindinti su žemaitiška tundra. Aš kažkiek kreivai pasižiūrau į mūsų gidę, nes mes, vilniečiai, kai ką nors "tundra" pavadiname, tai anaiptol, oi anaiptol ne komplimentas, o čia ne tik kad tundra, bet dar ir žemaitiška…Tas pasienis su Latvija vis patraukiau atrodo... Tačiau mane užčiaupia, tiesiogine ta žodžio prasme, mus pasitikusi Salantų miesto seniūnė, gidė, licencijuota neuroedukatorė Jolanta Ažondenienė, pasiūliusi mums atlikti tylos praktiką kadagyne. 

Šauklių riedulynas-kadagynas yra 82 ha ploto kraštovaizdžio draustinis. Čia saugomas Lietuvos poledynmečio tundrą primenantis kraštovaizdis, nusėtas prieš 12-13 tūkstančių metų slinkusių ledynų atneštais rieduliais iš Švedijos, Suomijos, Alandų salų ir Baltijos jūros dugno. Bet šiame krašte net ir akmenys- ne paprasti! Pasakojama, kad šio riedulyno akmenys yra ne kas kita, kaip suakmenėję žuvėdai (švedų kariai), kurie norėjo pavergti šį kraštą. Įsiveržę į šias žemes, jie buvo nubausti pagonių dievų, kurie pavertė nedoruosiuos užkariautojus rieduliais, paskyrę jiems amžiną atgailą čia klūpoti sulinkusiems per amžius… Kūlverstini nusiritame link apžvalgos bokštelio, iš kurio turėtume matyti kalnų avinus muflonus. Jų ragair ir kanopos auga visą gyvenimą, todėl svarbu, kad jų gyvenimo aplinkoje būtų akmenų ar uolų, kur būtų galima tuos rahžgus ir kanopas nusidilinti. Deja, šiandien muflonai nusprendė infoture kelionių žurnalistams ir kelionių organizatoriams nedalyvauti. Negali labai ant jų, nes jie čia ne tinginiauti atvežti: šie atsparūs šalčiui ir neišrankūs maistui gyvūnai saugo riedulyną-kadagyną nuo menkaverčių krūmynų.

Šauklių pažintinis takas. 

Prašome įsigyti savanorišką lankymo bilietą. 

Akmuo ir čia užaugęs. O gal čia ir yra tas baisusis žuvėdas?

"Jei į akmenį numušei koją, tai sukalbėk "Amžiną atilsį", nes po tuo akmeniu atgailauja siela ir nori, kad už ją pasimelstum,"- lietuvių liaudies prietaras.

 

Apžvalgos bokštelis muflonams stebėti.

Kai nėra muflonų, yra kelionių žurnalistai ir kelionių organizatoriai, kuriuos irgi galima stebėti :-) 

Įspūdingas kadagynas.

Kadagyno grožis tieisog akis bado. 

2025 m. gruodį Šauklių riedulyno-kadagyno pažintinis takas atvertas lankymui po didelio atnaujinimo. Projekto metu demontuotas senasis medinis lentų takas ir medinės infrastruktūros elementai, vietoje atsirado 850 m ilgio pakeltas metalinis takas ir 1,2 km ilgio gruntinis takas, pailsėti galima aštuoniose atokvėpio aikštelėse. Naujasis takas pritaikytas žmonėms su judėjimo negalia. Takas žiedinis, bet įėjimo ir išėjimo vietos skiriasi, žiedas "susijungia" automobilių stovėjimo aikštelėje. Spaudoje minima suma, skirta tako atnaujinimui: 700,000 eurų. Tokia investicija reikšminga rajonui, todėl buvo nuspręsta apsilankymą take apmokestinti. Numatytas lankymo laikas: 10:00-18:00 (kitur- 19:00). Lankymo kaina: prašome įsigyti savanorišką lankymo bilietą už 2,00 EUR (taikomos nuolaidos) per Paysera Tickets platformą arba nuskenavus QR kodą prie įėjimo vartų. 

Tai svarbu: rekomenduoju kelionės dieną ar dieną prieš susisiekti su Salantų regioninio parko direkcija ir pasiteirauti dėl tikslaus lankymo laiko. Pažintiniame take negalima lankytis su savo augintiniais, nes ten ganosi muflonai. 

Vienas labiausiai intriguojančių infoturo sustojimų yra jau mums sukantis nakvynei į Skuodą- motobolo klubas "Bartuva", čia stebime klubo treniruotę. Labai įdomu stebėti, kaip futbolas žaidžiamas važiuojant motociklu. Taip visiems įdomu, kad mūsų garbinga delegacija praktiškai visa į vartus sulenda*. Po treniruotės pasiklausome apie šio sporto istoriją, techninius reikalavimus, apžiūrime motociklą ir sportininko aprangą, pačiupinėjame įspūdingo dydžio kamuolį. 2026 m. liepą Skuode vyko Europos motobolo čempionatas. Tai- reikšmingas įvykis, nes čempionatas surengtas Lietuvoje po net trisdešimties metų pertraukos. Klubas kviečia į ekskursijas bei varžybas: Skuodo motobolas. 

Didžiuojamės!

Stebime motobolo treniruotę. 

Va čia tai kamuolys- visų kamuolių kamuolys!

Skuodo motobolo klubas. 

*Šio infoturo metu nei vienas kelionių žurnalistas ir kelionių organizatorius nenukentėjo "nuskintas" kamuoliu ar kaip kitaip. Su mumis bendravo Skuodo motobolo komandos "Bartuva" vartininkas Julius Jonkus, mechanikas Stanislovas Penkus bei klubo vadovas ir komandos "Bartuva" treneris Kęstutis Sakalauskas.

Vakarieniaujame kavinėje "Vespera". Čia galima pavalgyti dienos pietus, lankytojai dažnai mini gerą picų meniu, taipogi, esant galimybei, siūloma paragauti žemaitiškų šaltibarščių su kanapinėmis bulvėmis. Mes vakarieniaujame atskiroje salėje, kurią galima išsinuomoti renginiams ar didesnėms grupėms. Mums patiekia patiekalą pagal specialų išankstinį užsakymą: antienos krūtinėlė su garnyru. Esu labai patenkinta šiuo patiekalu, tikrai labai skaniai pagamintas. Dar taip pasiseka, kad šalimais prisėda Skuodo rajono turizmo informacijos centro direktorė ir gidė Laura Ūselytė, tai informaciją apie Skuodo rajono turizmo perspektyvas gauname iš pirmų lūpų.

Antienos krūtinėlė su garnyru ir daržovėmis.

Manau, reikia paminėti, kad Skuodo rajono TIC neseniai buvo reorganizuotas ir dabar galės skirti daugiau dėmesio būtent turizmo klausimams. O pasiūlyti Skuodo rajonas turi labai įdomių dalykų net ir svečiui iš pajūrio- Klaipėdos ar Palangos! Tarkime, jeigu prie pajūrio blogas oras, negi lindėsi viešbutyje, liūdnu žvilgsniu lydėdamas lietaus lašus ant lango? Už valandos kelio automobiliu Skuodo rajono link oras gali būti maloningesnis. Nuodėmės nebūtų: Skuodo rajonas priklauso Klaipėdos regionui.

Man patinka, kad sutemus apšviečiamas miesto vardas. 

Kūtvėla lankosi Skuode. 

Paskutinis šios dienos lankytinas objektas- R. Granausko viešoji biblioteka, savo gyvavimą pradėjusi dar 1939 m. Licencijuotas turizmo gidas, Skuodo R. Granausko viešosios bibliotekos direktorius Jonas Grušas supažindino mus su bibliotekos darbo organizavimo praktika bei erdvių lankytojams įvairove ir pritaikymu. Naujasis bibliotekos pastatas, kuriame šiandien mes ir lankomės, buvo atvertas visuomenei 2023 m. Kieme stovi rašytojo Romualdo Granausko biustas. Naujojo bibliotekos pastato atidaryme dalyvavo Pirmoji šalies pora, Prezidentas G. Nausėda Skuodo bibliotekai (pirmajai iš šalies bibliotekų) įteikė keturis reprintintus "Aušros" leidinio tomelius.

 

R. Granausko viešoji biblioteka Skuode.

Rudenio gėrybėmis papuošta biblioteka.

Pasaulio žemaičių leidinių fondas.

Viena patalpa skirta neseniai įkurtam Pasaulio žemaičių leidinių fondui, kuriame kaupiamos lietuvių ir žemaičių kalbomis parašytos žemaičių knygos, taip pat ir kiti spaudiniai, susiję su Žemaitija. Mane labai sudomino, kad kiekvienais metais vasario pradžioje vyksta Žemaičių kalbos diktantas. "Jeigu nori kon naše pasakyti, tai tik žemaitiška tegali. Jei pasaka sakinį, tai žinai, kad pasake. O aukštaitiška: žiopčioji, žiopčioji ir nežinai, kas išeis."- rašė Vytautas Mačernis 1938 m. laiške Pauliui Jurkui. Šiemet pirmą kartą rašiau Nacionalinį diktantą lietuvių kalba, todėl dabar labai knieti išbandyti ir diktantą žemaičių kalba. Jį rašyti gali visi norintys!

Romualdo Granausko kūrybos kelias.

Romualdas Granauskas buvo žinomų vaidybinių filmų scenarijaus autorius.

LR Prezidento dovana naujajai Skuodo bibliotekai. 

Labai reikalinga knyga norintiems susikalbėti su vietiniais gyventojais Skuode. 

Vaikų ir jaunimo skyrius. 

Geriau ir nepasakysi!

Romualdo Granausko darbo stalas.

Man patiko, kaip bibliotekoje tematiškai įprasmintas Romualdo Granausko atminimas.

Vytauto Mačernio atminimas. 

"Todėl mokėkime gyventi nors dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą. Ir ką aš padarysiu, jei mano žibintas silpnai šviečia."- Vytautas Mačernis.

Mūsų grupė didelė, todėl nakvojame skirtingose vietose. Aš nakvojau "Rooms Park" svečių namuose. Kadangi šie svečių namai veikia bekontakčiu principu ir vietoje nėra nuolatinio registratūros darbuotojo, viešnagei verta pasiruošti iš anksto. Kokius praktinius patarimus galiu duoti pagal tą kambario tipą, kuriame nakvojau?

• Ramybei rinkitės kitą pusę: jei ieškote tylos, užsakydami kambarį būtinai paprašykite to, kurio langai išeina ne į judrią gatvę, o į kitą pusę (gatvės pusėje triukšmas jaučiasi net su ausų kamštukais).

• Atsivežkite savo pakrovėjus: triviečiame kambaryje elektros lizdų skaičius ribotas - viena rozetė tik prie vienos lovos dalijasi vieta su naktine lempa (USB jungčių nėra), tad keliaujant su keliais įrenginiais teks rinktis, ką krauti pirmiau.

• Dėl Wi-Fi slaptažodžio teiraukitės iš anksto: kambariuose ar prieškambaryje nėra informacinio paketo, todėl šią informaciją iš administratoriaus sužinokite dar prieš atvykdami.

• Įsidėkite savo arbatos ir kavos: nors kambaryje rasite elektrinį arbatinuką ir mikrobangų krosnelę (už tai didelis pliusas!), pasirūpinkite savo kavos ir arbatos atsargomis.

• Atsargumas duše: vonios kambaryje dušo užuolaida ir žemas bortelis ne visada sulaiko vandenį, todėl srovę nukreipkite atsargiai, kad nepatvintų likusi patalpa. Vonios kambaryje nėra lentynėlių higienos priemonėms pasidėti, o kriauklė itin kompaktiška, iš jos sunku pildyti arbatinuką.

• Jei esate šalčmiriai: šiltuoju metų laiku antklodės turbūt pakanka, tačiau vėsesnėmis naktimis antklodė gali pasirodyti per plona, tad verta paprašyti papildomo pledo. Pasirūpinkite tuom iš anksto. 

Trivietis kambarys su privačiu vonios kambariu.

Kūtvėlos kampelis nakčiai. 

Bus tęsinys. 

Ar esate lankęsi Mosėdyje? Kokie Jūsų įspūdžiai?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Akmenaitė