Mozūrija: senosios Prūsijos atodūsis. Gižycko- Geldapė- Stančikų tiltai.

Mozūrijos krašto žmonės save kildina iš kelių etninių grupių. Lenkijos žemėlapio kraštelis, po kurį šiandien trepsėsime, oficialiąja Mozūrija tapo 1815-1818 m. reformos, siekiant pabrėžti skirtingumą nuo Lenkijos. Šiose žemėse ilgus šimtmečius gyveno baltų gentys: galindai, bartai, sūduviai, jotvingiai, nadruviai… Kaimynystėje buvę lenkai priėmė krikštą ir pamažu kolonizavo šias baltų žemes, bet XIII a. į mūsų kraštus atsikėlęs Vokiečių ordinas užkariavo šią teritoriją. Riba tarp Mozūrijos ir Mažosios Lietuvos ėjo maždaug ties Geldapės upe, o paribyje pamaldos bažnyčiose vykdavo trimis kalbomis: vokiečių, lietuvių ir lenkų; buvo pripažįstama katalikybė ir evangelikų liuteronų tikėjimas. Ežeringas kraštas pasižymi dideliu miškingumu, todėl gyventojų tankis nedidelis. Iš pliusų- taip sunkiau plėstis epidemijoms. Prūsijos valdžia XIX a. pašalino mozūrų kalbą iš viešojo gyvenimo ir žmonės ėmė vokietėti. Dėl aukštesnio nei Lenkijoje pragyvenimo ir kultūros lygio, aktyvios vokiečių propagandos ir valdžios gąsdinimų, per 1920 plebiscitą už susijungimą su valstybingumą atkūrusia Lenkija balsavo tik apie 10 % gyventojų. Potsdamo konferencijos (1945 m.) nutarimu Mozūrija su Varme ir Pavysliu (2/3 Rytprūsių) atiteko Lenkijai. Komunistų valdžia evangelikus mozūrus laikė vokiečių naciais, ėmėsi represijų. Po Antrojo pasaulinio karo Mozūrijoje apsigyveno repatriantų iš Lenkijos iki karo valdytų žemių, jų tarpe ir iš Vilniaus krašto.

Kūtvėla lankosi prie Stančikų tiltų. 

Kelionės programa man pasirodė įdomi, kainos ir kokybės santykis tikrai geras, bet rasti gerą gidą šiais laikais yra rimtas iššūkis. Kelionę kiek pagadino prastas organizavimas, bet apie viską iš pradžių. Išvykstame iš Vilniaus anksti, 4.30 val. ryto iš ERGO aikštelės Geležinio Vilko gatvėje. Dar iš vakaro užsisakau taksi (plius trys eurai). Aikštelė tuščia, tai užeinu į Circle K degalinę pasėdėti šviesoje. Juokinga, bet lauke šilčiau nei degalinėje, matyt, dėl aktyviai veikiančio kondicionieriaus, todėl netrukus einu ieškotis sukeliovų. Turistai jau renkasi, bet dauguma vyksta į Latvijos pajūrį. Vilniuje į mūsų autobusą sėdame gal dešimt turistų. Autobusas labai geras, Toks Neo linija, į reisą vyksta du vairuotojai. Labai patiko, kad po kėde veikė elektros rozetė, nes pasikrauti telefoną kelionės metu reikėjo kelis kartus. Sustojame papildomai paimti turistų Žiežmariuose, Kaune ir Marijampolėje. Šalia manęs sėdasi ponia Gražina. Įsišnekame, nu ir ką jūs sau manot- visur rasi žvirblį ir zanavyką! Ponia Gražina nuo Sintautų, o mes tarpe Kudirkos Naumiesčio ir Šakių, tai praktiškai giminės! Pasienyje stojame į tualetus. Pasiseka, nes po mūsų atvažiuoja dar du autobusai, bet kavos jau nebespėju nusipirkti. Lenkijos pasieniečiai atlieka patikrą ieškodami nelegalių migrantų, bet mūsų autobuso nestabdo- atnaujinta pasienio patikra neturėtų sudaryti nepatogumų turistams, tvirtino lenkiškoji administracijos pusė. Dar vienas sustojimas išsikeisti valiutą tiems, kas laiku nesusižiūrėjo.

Aš daug metų keliauju savarankiškai ir su kelionių agentūromis, pati esu gidė, todėl galiu spręsti apie tai, kad mūsų gidė neturi reikiamų įgūdžių. Apie Lenkiją gidė nepasakojo nieko, tik truputį papasakojo apie pačią Mozūriją. Daugiausia važiavome tyloje. Gidė nepakomentavo programos (į mano paklausimą atsakė „O jūs nežinot, kur važiuojat?“), nesukūrė tvarkos dėl sustojimų, tualetų, nebūtinų išlaidų, nesudarė galimybės nemokėti už objektus, jeigu kas nenori vykdyti pilnos programos. Mano kairė koja galėjo geriau gidauti šios kelionės metu.

Pirmas mūsų sustojimas – Gižycko. Čia mūsų laukia plaukimas laiveliu. Atvykstame valanda laiko anksčiau, bet turime bėgti paskui gidę prie bilietų kasos. Kodėl bilietų negalima nupirkti internetu? Gidė nurodo sunkiau einantiems į liftą, kuris nekorektiškai veikia, net nepasidomi, ar yra galimybė tuo liftu naudotis. Ant lifto durų kabo užrašas lenkų kalba, kurios mes nemokame. Bėgame tų bilietų lyg ten Rojaus vartai mums atsivers. Tualetai neveikia, bet gidė nori vestis mus į neprivalomą ekskursiją po miestelį iki kol ateis mūsų laivelio išplaukimo laikas, todėl reikia skubėti kūlverstiniems. Aš atsisakau, nes man jau kelionės organizacija nebepatinka, todėl turiu laisvo laiko. Kiti turistai ėjo apžiūrėti miestelio, kuriame nėra ką žiūrėti, paskui patys spjaudėsi.

Gižycko, Lenkija. 

Elektros transformatorinė.

Gižycko, Lenkija.

Gižycko herbas. 

Gižycko, o mūsiškai- Lėcius, žinomas nuo XIII a., kai galindus nukariavę kryžiuočiai pasistatė pilį Loetzen. Pilis ne kartą buvo sugriauta ir vėl atstatyta. Gižycko- Lėcius iki Potsdamo konferencijos priklausė Rytų Prūsijai. Miestelis turi stiprią vandens turizmo infrastruktūrą, bet šią vasarą orai tokie, kad ir verslininkams, ir turistams ašaros skruostais rieda kaip pupos. Tačiau autobusų stovėjimo aikštelė pamažu pildosi, labai daug dviratininkų. Aš einu ieškotis kavos. Restoranai dar tik atsidarinėja, bet jau dabar matau, kad papietauti problemos nebus. Kavos gaunu vietinėje cukrainėje. Kaip supratau, šiame regione neįprasta, kad pirkėjas prašo kavą padaryti į savo atsineštą termosiuką. Prieinu ir garsųjį vandens bokštą, kuris numatytas kelionės programoje, bet kurio kažkodėl mūsų gidė neparodė savo nusivestai grupei. Man kaina už pasikėlimą į apžvalgos aikštelę pasirodo kiek brangoka (20-25 PLN, 5-6 EUR), todėl jo nelankysiu. Pasimėgauju kava gražiame parke ir grįžtu į uostą. Mūsų grupė praktiškai užpildo laivuką. Plaukiame 1h 20 min. Dangus dramatiškas lyg iš impresionistų drobės, pavyko padaryti gražių nuotraukų. Gidės žadėtas baras laive- ant lentynos padėtas buteliukas vandens, buteliukas kokakolos ir kažkokia skardinė. Kaip įsigyti šiuos gundančius dalykus-neaišku. Kavos ar arbatos nėra. Užtat matėme Šv. Brunono kryžių. „Dvyliktaisiais savo atsivertimo ir garbingo gyvenimo metais, keliaudamas į Prūsiją, jis stengėsi tuos nederlingus laukus dieviška sėkla apvaisinti; bet erškėčiais apžėlusios laukinės žemės jis negalėjo lengvai apdirbti. Tada minėtos šalies ir Rusios pasienyje sakydamas pamokslą, pirma buvo vietinių gyventojų sudraustas, o po to, toliau jam skelbiant Evangeliją, buvo suimtas ir pagaliau dėl Kristaus, kuris yra Bažnyčios galva, meilės, 16-ąją dieną prieš kovo kalendas [XVI. Kal. Martii, t. y. vasario 14 d.], romus kaip avinėlis, buvo nukirsdintas drauge su 18 savo palydovų“,- rašo kronikos.

Kavos pertraukėlė.

Labai elegantiška kavinė. 

Žydintis skveras.

Gižycko, Lenkija.

Vandens bokštas.

Stačiatikių cerkvė prie vandens bokšto.

Įspėjimas prie perėjos.

Gižycko, Lenkija.

Gižycko uostas.

Kūtvėla laukia plaukimo laivuku.

Vokiška pilis, dabar-viešbutis ir restoranas.

Rekreacijai skirta infrastruktūra.

Jachtų parkingas.

Dangus kaip iš Impresionistų drobės.

Toliau važiuojame iki Bojeno tvirtovės. Kelionės atsiliepimuose šios tvirtovės lankymui buvo išsakyta kritika, todėl šį kartą vietinio gido neimame. Mūsų gidės laiko supratimas individualus, todėl jos žadėta valanda išsitempia. Vietoje to, kad papasakotų daugiau autobuse važiuojant, ji mus vedžioja po tvirtovę ir pasakoja prie griuvėsių. Gal istorija ir įdomi, bet stovėti ilgai vienoje vietoje nepatogu, grupė didelė, gidė nelaukia visų susirenkant prieš pradėdama pasakoti, palieka dalį grupės ieškotis jos patiems… Visa kelionė buvo kažkokia savarankiška turistinė veikla. Tualetų klausimo net nebekeliu-suprantu, kad beviltiška.

Bojeno tvirtovė man padarė mišrų įspūdį. Frydrichas Vilhelmas IV liepė pastatyti šią tvirtovę saugoti ežerų sąsmauką, nes ten buvo silpnoji valstybės gynybos pusė puolant iš rytų, ką sėkmingai įrodė Napoleonas. Kurį laiką strategiškai reikšmingos tvirtovės statybos nebuvo vykdomos, nes nenorėta erzinti Rusijos („NATO“ rengia įtvirtinimus ir rengiasi pulti Ruzzziją!!!”), bet netrukus santykiai tarp valstybių atšalo ir tvirtovės statyboms buvo uždegta žalia šviesa. Tvirtovėje buvo numatytas garnizonas iš 3,000 kareivių. Žvaigždės formos tvirtovę saugojo keturi vartai, vieni iš jų-vandens, pro kuriuos vėliau, geležinkelio atšakai pasiekus Gižycko, kursavo siaurukas. Tvirtovė pastatyta 1843-1855 m. ir pavadinta Prūsijos generolo Hermano fon Bojeno garbei, kuris ir padėjo fundacinį akmenį. Statybos sutapo su derliaus netekimo dėl liūčių metais, todėl vietiniai gyventojai džiaugėsi čia gavę galimybę užsidirbti. Trys bastionai pavadinti generolo fon Bojeno vardais Hermanas, Liudvikas ir Leopoldas, kiti trys-pagal jo šeimos devizą: Teisė, Šviesa ir Kardas. Tvirtovę apjuosė „Carnot“ architektūros siena. Generolas Hermanas fon Bojenas yra parašęs dainą "Der Preußen Losung", tapusią vokiečių liaudies daina. Bojeno tvirtovė atlaikė rusų puolimą 1914 m. pakartotiniame Žalgirio (Tanenbergo) mūšyje. Laikui bėgant tvirtovė neteko strateginės reikšmės ir jos teritorijoje buvo ligoninė ir belaisvių darbo stovykla. Bojeno tvirtovė 1945 m. buvo atiduota be pasipriešinimo lenkų armijai, kas įsiutino Hitlerį, laikiusį šį įtvirtinimą nepalaužiamu. Po karo apleista tvirtovė buvo naudojama įvairioms paskirtims ir daug kas buvo nuniokota.

Bojeno tvirtovė.

Mūsų grupė prie Bojeno tvirtovės.

Angos priešui apšaudyti.

Orgnung ist Ordnung.

Gražus plytų profiliavimas. 

Bojeno tvirtovė.

Bojeno tvirtovė.

Mano savijauta šiuo metu.

Bojeno tvirtovė.

Bojeno tvirtovė.

Bojeno tvirtovė.

Miestai-partneriai.

Bojeno tvirtovė.

Tvirtovės istoriniai tualetai.

Bojeno tvirtovė.

Bojeno tvirtovės eksponatai.

Bojeno tvirtovės eksponatai. 

Bojeno tvirtovės eksponatai.

Bojeno tvirtovė.

Bojeno tvirtovė.

Įdomu tai, kad Bojeno tvirtovė siejama ir su Gintaro kambario paslaptimi. Pavogtas iš Rusijos ir į Karaliaučių išgabentas Gintaro kambarys vėliau turėjo būti eksponuojamas Didžiojo Vokiečių Vermachto muziejaus padalinyje Bojeno tvirtovėje, bet karo metais dingo. Gintaro kambario paslaptį žinojęs Karaliaučiaus valstybinio muziejaus direktorius Alfredas Rohde per tardymą sovietų pareigūnams prasitarė, kad Gintaro kambarys paslėptas Rytų Prūsijoje, tačiau vėliau jis su žmona rasti negyvi. Apie Gintaro kambarį atsisakė suteikti žinių ir po karo Lenkijoje kalintas, mirties bausme nubaustas buvęs Rytų Prūsijos gauleiteris Erichas Kochas, kuris mirė kalėjime pakeitus bausmę įkalinimu iki gyvos galvos- sovietai vis tikėjosi, kad jis prasitars. Bojeno tvirtovei apžiūrėti rekomenduojama skirti 2-3 valandas. Man tvirtovė nepasirodė labai įspūdinga, Daugpilio tvirtovė tikrai geresnė.

Grįžtame į Gižycko pietauti. Norintys pakilti į vandens bokštą nusivilia, nes arba pakils į bokštą, arba pietaus, nes laiko gidė duoda apie pusantros valandos, ir tai pasiderėjus. Esu pastebėjusi, kad ekskursijas lydintys gidai nemėgsta leisti žmonėms normaliai pavalgyti. Jeigu jie daugiau pasakotų važiuodami autobuse, o mažiau šnekėtų prie lankytinų objektų, tai būtų ir daugiau laisvo laiko turistams. Gerai, kad ryte jau buvau nusižiūrėjusi kelis variantus pietums, nes gidė parekomenduoja kažkokį restoraną, esantį prie pilies, bet niekas nežino kaip iki jo nueiti. Manau, kad pietus agentūra galėjo paorganizuoti grupei. Iš rekomendacijų apie mozūriškus patiekalus, kurie buvo paminėti kelionės reklamoje, gidė tik pamini, kad čia reikia valgyti žuvį.

Užsuku į restoraną „Puzzle Smaku“. Čia populiari vieta, daug turistų, bet daug ir padavėjų, todėl aptarnauja greitai. Meniu tik lenkų kalba. Padavėja pataria naudoti Google Translate. Mano akys jau pavargusios, ekrane rašto neįslebizavoju, tai klausiu padavėjos ar turi žuvies. Meniu su paveikslėliais, bet žuvis ten panaši į džiuvėseliuose apkeptas krevetes. Padavėja mato, kad klientas sudėtingas, tai pataria imti vištieną. Papildomai užsisakau alaus ir paprašau sąskaitos, nes gidė įspėjo, kad čia labai ilgai atsiskaitinėjama. Pietums gavome pusantros valandos, bet autobuse reikia būti dešimt minučių anksčiau. Kol nušlepsėjau iki restorano, kol užsisakiau- jau dvidešimties minučių nėra. Alų atneša greitai, karšto patiekalo laukiu penkiolika minučių. Tai va, jau pusės pietums skirto laiko ir nebėra. Vištienos kepsnys man labai patiko. Porcija dosni, labai skanus salotų užpilas. Taip buvo skanu, kad net arbatpinigių palikau, o juk zanavykai-tai per upę permesti suvalkiečiai.

Labai gražus interjeras.

Turizmas labai varginantis dalykas...

Labai skanūs pietūs.

Garbė Jėzui Kristui...

Gižycko uostas.

Gižycko uostas.

Po pietų dar turiu truputį laiko užbėgti į vietinę parduotuvę lenkiškų gardėsių. Kaipgi grįšiu namo be paukščių pieno saldainių?

Kitas mūsų sustojimas- Geldapė. Ten programoje numatyta „trumpa ekskursija po miesto centrą“ reiškia pasivaikščiojimą po centrinę aikštę. Čia yra kažkoks įžymus saulės laikrodis. Aš vietoje ekskursijos einu su savo termosiuku į kavinę, prie kurios netikėtai patogiai mūsų autobusas ir sustojo, ir perku kavos. Mano nuomone, šis sustojimas visiškai nereikalingas, bet kelionės organizatoriai turbūt mano, kad laiko pas mus marios. Geldapė garsėja švariausiu oru visoje Lenkijoje, todėl netoli jos įrengta druskų garinimo siena. Šis objektas man labai patiko. Labai įspūdinga konstrukcija. Aštuonių metrų aukščio mineralinio vandens garinimo siena Geldupėje yra aukščiausia tokia konstrukcija Lenkijoje. Saulės ir vėjo įtakoje garinamas mineralinis vanduo turi naudingą poveikį kvėpavimo negalavimams, alergijoms, nuovargiui… Ant sienos yra apžvalgos aikštelė, bet žmonių nesimato, o ir gidė neminėjo galimybės pasikelti ant sienos.

Druskų garinimo siena. Kuom ne siena iš Sostų karų?

Druskų garinimo siena. 

Druskų garinimo siena. 

Druskų garinimo siena. 

Druskų garinimo siena. 

Druskų garinimo siena. 

Gerai, kad pakvėpavau tuo naudingu oru, nes man jau alergija į mūsų gidę. Informaciniame centre-parduotuvėje kainos skiriasi nuo gidės paminėtų. Vanduo, kurį pirkome jos rekomenduoti, yra ne tas, kurio reikėjo. Tualetai mokami, bet kad galima „apmokėti“ perkant vandenį kasoje sužinojome jau stovėdami eilėje prie tualeto. Pasak gidės, „žmonės turi patys susivokti, kad nereikia visiems grūstis į tualetus, tada ir eilės nebus“. Ji, neva, jau du metai važinėja su šia programa ir vertina šios dienos kelionę dešimt balų iš dešimties. Mano nuomone, važinėja ji čia gal du mėnesius, nemoka organizuoti darbo su didele grupe, dar ir bendrauja nekorektiškai. Kas nežino- gidų kursus esu baigusi 2009 m. Yra gidų elgesio etiketas, kodas, protokolas-vadinkite kaip norite, bet šios kelionės metu tai buvo mitinis elementas.

Paskutinis mūsų sustojimas buvo prie Stančikų tiltų. Į šią kelionę vykau būtent dėl jų. Gaila, kad pabuvome per trumpai, bet laukia kelionė namo remontuojamais Lenkijos keliais. Šie Romos imperijos akvedukus primenantys įspūdingi statiniai yra Rytų Prūsijos geležinkelio atkarpos tiltai per upelį. Stančikų tiltai buvo daugiau propagandinis, nei praktiškas, nes nebuvo tiek keleivių, kad pateisinti į statybas sudėtas pastangas ir išlaidas. Be to, traukiniui užteko vieno tilto, nes to meto geležinkelio linija buvo vienbėgė. Antrasis tiltas buvo pastatytas dėl visa ko-jeigu pirmasis būtų pažeistas karo metu. Labai įspūdingas objektas, norėjosi ilgiau pasibūti.

Stančikų tiltai.

Stančikų tiltai.

Stančikų tiltai.

Stančikų tiltai.

Stančikų tiltai.

Stančikų tiltai.

Stančikų tiltai.

Stančikų tiltai.

Stančikų tiltai.

Stančikų tiltai.

Stančikų tiltai.

Stančikų tiltai.

Stančikų tiltai.

Ežeras-širdis.

Tada jau sukamės namolio link. Gidė prašo mūsų palikti gerą įvertinimą atsiliepimuose. Net nepastebėjau, kaip kirtome sieną. Jau daugiau niekur nebestojame, nes vairuotojai leidžia naudotis tualetu autobuse. Vilniuje dar spėju į paskutinį troleibusą, o paskui persėdu į naktinį autobusą. Labai puikus dalykas tie atkurti naktiniai autobusai! Pro Baltupius net du maršrutai prasuka.

Lauktuvės iš Lenkijos.

Kelionės išlaidos: apie 70 EUR (įskaitant kelionės draudimą)

Taksi iki ERGO aikštelės: 10 EUR (įskaitant 3 EUR rezervaciją)

Lankytini objektai Lenkijoje: 100 PLN, t. y. apie 25 EUR

Maistas, suvenyrai, kitos išlaidos: apie 50 EUR

Viso: apie 155 EUR

Kelionių agentūra „700lt“ pagal Kūtvėlos įvestą kelionių vertinimą ežiais gauna 3 ežius.

1 ežys- žemiau plintuso su rizika numirti.
2 ežiai- pavojaus gyvybei nebuvo, bet vis tiek žemiau plintuso.
3 ežiai- pusė velnio, būna ir blogiau. 
4 ežiai- vos keletas trūkumų, kurie neįtakoja bendro kelionės įspūdžio.
5 ežiai- labai super kelionė.

Į Gižycko galima atvažiuoti Flixbus autobusu iš Vilniaus. Galvoju, galbūt reikės grįžti savarankiškai rudenį arba kitą vasarą sezono metu.

Ar Jūs buvę šioje Lenkijos dalyje? Kokie įspūdžiai?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Mazowiecka