Neseniai susipažinau su gerbiamo gurmanų guru A. Užkalnio straipsniu "Kad Vilnius būtų kaip New Yorkas". Gerbiamas prelegentas aiškiai įvardina, ko, jo nuomone, Vilniui trūksta, kad galėtų vadintis didmiesčiu. Esu dėkinga autoriui už tą straipsnį, nes jo dėka ir mano reportažas tampa solidesnis (kada nors ir kablelius išmoksiu teisingai sudėti). Tai siūlau pirma perskaityti tąjį straipsnį, ir tada pareiti čia. Nes esu jau rašiusi apie Antakalnį ir Žvėryną, o šiandien rašau apie stoties rajoną.
Kai internetuose paskelbiau, kad eisiu pasidairyti po stoties rajoną, tai nubangavo nuvilnijo išgąstingi šūkčiojimai ir iškilo miškas dangun iškeltų rankų, šaukiančių Apvaizdos užtarimo. Po tą stoties rajoną? Taigi ten vieni narkomanai ir prostitutės! Apvogs, sumuš, atims fotoaparatą, pakas kur po pernykščiais lapais, ir liks žiurkėnas Cepelinas visišku našlaičiu-kas jį maitins šviežiu salotos lapeliu kiekvieną rytą? Grėbliais ginkluoti Kūtvėlos gerbėjai žadėjo sekti saugiu atstumu iš paskos ir, tik horizonte šmėstelėjus pirmam pavojaus šešėliui, pulti gelbėti savo mylimiausios tinklaraštininkės.
Tai vat ką aš jums dabar pasakysiu: mes matome tai, ką norime matyti.
Paprastai tai, ką matote šioje nuotraukoje, yra tai, su kuo mums asocijuojasi stoties rajonas. |
Man iš Baltupių atvažiuoti į stotį yra patogiausia 1G autobusu. Geležinkelio ir autobusų stočių pastatų nefotografavau-jie ir taip visiems gerai žinomi. Bet mano skaitytojų nuogastąvimai dėl saugumo vertė mane pagalvoti apie maskuotę. Pirma, kas šovė į galvą, buvo maskuotis vietovei būdingu augalu.
Kūtvėla apsimeta opuncija Sicilijoje. |
Tai, ką pamačiau šiandien, yra virš visko.
Ir dar sugeneruos man nemažai click'ų :-)
Stotis yra ta vieta, kur anksčiau ar vėliau atsiduria beveik absoliuti dauguma užsienio turistų. Atvykstamojo turizmo atstovus turėtų neblogai užganėdinti geležinkelio stotyje esantis turizmo informacijos centras (kuriame, man besmaksant, rusakalbis turistas bandė atsiskaityti Kudirkos kupiūra, good luck with that, iš kur ir gavot) ir galutinėje 1G autobuso stotelėje esantis stendas su miesto žemėlapiu.
Stoties rajone paprastai stengiamės neužsibūti, todėl nepastebime, kokių gražių pastatų ten esama. Jūsų dėmesiui- Šopeno gatvės architektūra.
Kaip matote, grožiui pastebėti reikia tik pakelti žvilgsnį nuo dulkėtų savo batų nosies galiukų ir ignoruoti troleibusų laidus. Šopeno gatvės pastatai yra labai elegantiški; keletas jų pastatyti XIX a. pr. O gatvė pavadinta ne garsaus kompozitoriaus, o Vilhelmo Šopeno, XIX a. antros gildijos pirklio, vardu, kuris dar buvo Miesto Dūmos narys bei Miesto tvarkymo komisijos narys. Jis įsteigė "Šopeno" (vėliau- "Tauro") alaus daryklą. Vilhelmas Šopenas dabartiniame geležinkelio stoties rajone buvo nupirkęs didelius sklypus. 1891 m. jis padovanojo dalį savo žemės valdų miestui, nes ten buvo būtina nutiesti gatvę, kurią iš dalies pats ir finansavo. 1899 m. gatvei buvo suteiktas jos mecenato, Vilhemo Šopeno, vardas. Šaltinis: Vilniaus gatvių istorija.
Šopeno ir Šv. Stepono g. sankirtoje yra Vilniaus bitininkų susivienijimas. |
Nors akių lygyje -ten, kur pasiekia visokie sienų terliotojai, kad juos kada viešieji darbai ištiktų kartu su tėvais, kurie nebara, nemoko, ir nežiūri, kuom jų atžalos užsiima- nušiurimas žymus, bet akivaizdžios pastangos renovuoti pastatus daro įspūdį.
Šiame name, pasakojo man, kažkada buvo pirklių gildija, o paskui-vaistinė. Pastato aiškus pakrypimas link Art Nouveau stiliaus negali likti nepastėbėtas.
Čia galima padaryti pertraukėlę ir po laikinai pastatą apkausčiusiais pastoliais rasti labai jaukią kavinę "Bulkinė". Kol kas aktualią informaciją galima gauti FB paskyroje Bulkine. Darbo laikas (nurodytas ant durų) I- V 8.00-20.00, VI 9.00-17.00, VII nedirba.
Kavinėje yra išlikusi autentiška lubų puošyba ir grindų plytelės. Be jaukaus interjero, kitas svarbus ir pozityvus akcentas (nepalaikau tos itališkos mados, kad galima svečius maitinti sudedant lėkštes kad ir ant bačkos dugno, nes čia, atseit, svarbiau maistas, o ne aplinka, ir jokių baltų staltiesių irgi vazų su pelėžirniais čia nebus) buvo beveik nuolatinis klientų srautas. Kaip tik pataikiau kol kruasanai buvo karšti. Urban legend sako, kad skaniausi kruasanai Vilniuje yra Thierry kepyklėlėje Užupyje, todėl miegamuosiuose rajonuose gyvenantys vilniečiai keliasi sulig pirmais saulės spinduliais ir pirmu troleibusu važiuoja į Užupį užsiimti eilę prie kasos. Tai va, šitie nuotraukoje įamžinti kruasanai gali priversti Monsieur Thierry rimtai susirūpinti savo kepinių populiarumu. Be kruasanų, "Bulkinėje" yra visokių pyragų; priimami užsakymai kepiniams. Ir kainos-labai padorios.
Nuo šios kavinės prasideda Kauno gatvė, kurioje Art Nouveau pliekiasi su Sovietrealizmo stiliaus pastatais (o tas plytinis man labai panašus į priecarobuvogeriau statybą).
Kitapus gatvės yra gerai tam tikruose visuomenės sluoksniuose žinomas "Kablys".
Aš pirmą karta apsilankiau čia LUNI ekskursijos metu, kai leidomės į požemį, kur renkasi pankuojantis jaunimas. Šį kartą negausiais būreliais rinkomės į "Tyrėjų nakties" protmūšį, kur Kūtvėlos komanda, garsūs visame Vilniuje "Atskalūnai", etatiniai "Auksinio proto" žaidėjai ir pageidaujami įvairių renginių garbės svečiai, tik dviem teisingais klausimais nusileido trečią vietą užėmusiai komandai. Pasižadėjome "Kablio" nepamiršti ir ateityje. Buvę Geležinkeliečių rūmai tikisi pritraukti ekstremalaus sporto mėgėjus, menininkus ir alternatyvų jaunimą. Pastate įsikūręs ir dviračių nuomos punktas. Tik aš asmeniškai pageidaučiau mažiau rūkančio jaunimo po kolonomis.
Lietuvos medicinos studentų asociacija primena, kad rūkymas kenkia sveikatai. Projektas "HELP! Už gyvenimą be tabako". |
Šalia "Kablio" yra viena tokia mane -maloniai-nustebinusi institucija, viešasis tualetas vadinasi. Mane nustebino du dalykai. Visų pirma, kad ir nelabai reprezentatyviai atrodantis, jis veikė. Antras mane nustebinęs dalykas buvo tai, kad šia paslauga galima pasinaudoti nemokamai. Žinoma, popierinės nosinaitės rankinėje yra visada gera mintis. Kai buvome su kolege blogere Aiste iš Keliauk.info Kėdainiuose (reportažas yra čia), tai mus irgi maloniai nustebino ši nemokama paslauga, nes esame įpratę susimokėti 1-2 LTL. Moteris Kėdainiuose sakė, kad kiekviena savivaldybė privalo išlaikyti vieną tokią nemokamą įstaigą. Tai net nežinau, ar čia Vilniuje ją ir aptikome, ar šio rajono kontingentas tiesiog yra nemokus, ir geriau leisti gamtinius reikalus atlikti nemokamai, negu kad būtų apdergti visi kampai. Tai jau atsiprašau gerbiamo Skaitytojo už tokias smulkmenas, bet kai tokiame rezonansiniame rajone lankaisi, tai daug kas stebina. Ir netgi yra kur padoriai pritūpti, nes šios srities paveldas, kuris vadinasi "skylė grindyse, šaudyk taikliai", nyksta mūsuose negrįžtamai. Ir čia pateikiu to foto-įrodymą, nes manau, kad daug kas šitą reportažą skaitys ir sakys, kad viską čia Kūtvėla išsigalvoja ir fotošopina, nes stoties rajone negali būti taip gerai.
Tęsiu pažintį link garsiausio šio rajono viešbučio. Kai neprisimenu jo pavadinimo, tai sakau "na, tas viešbutis, kuriame yra "Time" restoranas" arba "na, tas viešbutis, kur registratūroje laikomas triušis". Mano dėmesį patraukė 1984 m. statytas mišrios paskirties ir neaiškios ūmėdės žalumo spalvos pastatas.
Daktaro Aiskaudos prototipas, žinomas Vilniaus žydų kilmės gydytojas Cemachas Šabadas dirbo Kauno g. esančiame pastate. " Jis buvo maloniausias žmogus, kokį man teko pažinti. Jis gydė vaikus ir vargšus nemokamai. Jeigu pas jį ateidavo negaluojanti maža mergaitė, tai jis dažniausiai vietoje vaistų paskirdavo pieno ar maisto davinius. Kitą dieną galėjai matyti tą pačią mergaitę pas daktarą atnešusią savo katiną, o po kelių dienų prie jo durų laukdavo būrys vaikų",- atsimena daktaro Aiskaudos "tėvas" K. Čiukovskis. Daktaras buvo labai gerbiamas, jo laidotuvių dieną nedirbo ne tik žydų parduotuvės, bet ir miesto komunalinės tarnybos ir bankai.
Žinoma, visiškai išvengti sovietfunkcionalizmo neįmanoma. Kažkur viena ausimi esu girdėjusi, kad tokius namus statė kaip laikinus, 10-15 metų, o paskui turėjo pastatyti geresnius, bet tada mes sugriovėme Sovietų sąjungą ir tų naujų namų taip ir nepastatė. Taip išeina, patys kalti, kad taip gyvenam. O šiam nuotraukoje užfiksuotam pastatui nepakenktų balkonus palopyti.
Ir štai- šio rajono inkliūzas, "Comfort Hotel" viešbutis. Toliau ir nėjau. Triušis (vardo nežinau, todėl tebūna Tiesiog Kralikas) ramiai sau kažką kramtė. Apie šiame viešbutyje esantį restoraną "Time" yra rašę portalai Laukinės Žąsys ir Miesto Mamos. Kai viešbutis buvo pastatytas, daug kas kilnojo antakius ir pranašavo greitą galą, nes net ir skandinaviškas komfortas nepermuš rajono reputacijos ir bus plaštakių sparnų keliamo vėjo nublokštas negrįžtamai. Tačiau pergalę švenčia tie, kuriems stiklinė-puspilnė, o ne pustuštė. Būtent tokių pamatuotų, drąsių ir savalaikiškų investicijų dėka pamažu keičiasi šio rajono veidas (arba tai, arba viešbučio savininkus kažkas gudriai apvyniojo aplink pirštą). Į tuos nuotraukose matomus senus namus su aukštomis lubomis ir bromomis sulig plotu kad karieta pravažiuotų šiandien keliasi naujosios bohemos atstovai.
Yra ir daugiau parduotuvių, kurios pakelia rajono vertę- mano aprašomajame plote yra net dvi IKI prekybos tinklo parduotuvės.
Tarp verslo iniciatyvų reikia paminėti Šopeno g. esantį "Bistro 1Dublis". Čia tam, kad žinotumėte, nes ten net iškabos nėra. Tačiau atėję be rezervacijos galite ir likti vietoje tos iškabos stypsoti ir seilę pro langą varvinti, nes restoranas atidaromas tik du kartus per dieną kelioms valandoms, o ir vietos ten kol kas tik dvidešimt penkiems apetitams. Oficialus tinklalapis dar prašosi gero specialisto rankos, bet juk jo nevalgysime, tai žiūrėkime atlaidžiai. Tuo labiau, kad rezervuotis staliuką angliškai tai ne kokį šatlą į orbitą paleisti. Daugiau info čia: http://www.1dublis.com/
Iš pradžių maniau, kad čia balandis pripėdavo. Va jis, nedorėlis, užfiksuotas pėdavimo vietoje. Jeigu rimtai, tai maniau, kad statybininkai pripėdavo. Bet tos pėdos tokios įtartinos- ryškios, tolygiai išdėstytos. O veda jos, kaip kokie mamutų pėdsakai į muziejų filme "Naktis Muziejuje", į kavinę-barą "Pilėnai".
Tiesioji trąsa patyrinėta, laikas nukrypti į šonines arterijas. Šv. Stepono g. yra keletas įdomių pastatų.
Salotine spalva nutapytame pastate yra įsikūręs Come to Vilnius Hostel- dar vienas ženklas, kad verslas nesibaido šio rajono. Pusryčiams ten svečiams blynus kepa.
Tokius langus iš vaikystės prisimenu. Ypač žiemą man būdavo įdomu vaikščioti senamiesčio kiemeliais ir žiūrėti į palanges. Be sočių katinų, ten dar būdavo ant baltos vatos išdėstyti žibantys eglutės žaisliukai. Nežinau, kieno čia mada taip palanges puošti, bet drąsiai galima skelbti saugotinu paveldu.
Čia, kur dabar yra Šv. Stepono g., kažkada buvo Didžioji Rūdninkų g. Čia buvo Rūdninkų priemiestis, buvęs už gynybinės Vilniaus miesto sienos saugojusių Rūdninkų vartų (primenu, kad vieninteliai Vilniaus gynybinės sienos vartai, kuriuos galima pamatyti šiandien, yra Aušros vartai). Siauros priemiesčio gatvelės netrukdė vykti dideliems javų ir arklių turgams. XVIII a. miestą nusiaubusius gaisrus užgesinus, Rūdninkų priemiestyje atsirado mūsų laikus pasiekę namai su vidiniais, privatų gyventojų gyvenimą saugojusiais, kiemeliais ir klaidžiais gatvių labirintais, kuriuose kelią rasdavo tik vietiniai gyventojai (kaip A. Tapino knygoje "Vilko valanda" aprašyti vingriai kokie).
Norintys nebrangiai pavalgyti irgi nebus palikti su bado šmėkla prie durų. Be "Čili picos", čia yra kebabinė, čeburėkinė (nors man ta pirma "ė" tokia įtartina rašyboje), įvairių kavinių (pvz. netoli Halės esanti "Šokolado meistrai" su nemokamu wifi).
Ypatingai gerą nišą visame rajone (beje, oficialiai vadinamame Naujamiesčiu) užima dėvėtų rūbų parduotuvės. Jose moterys uoliai ieško to vienintelio pilko sijono su reikiamo ilgio skeltuku, balto nerto kiauraraščiu megztuko su V formos iškirpte ar vintažinės bižuterijos. Dar būna ir "laimingi pusvalandžiai" su nuolaida. Aš nusipirkau dailią segę su šuniuko atvaizdu-jeigu išeis, pakeisiu į žiurkėno Cepelino abrozdėlį. Kas nemokat tokių lobių medžiot-klauskit, surengsim praktinius mokymus.
Neseniai buvo pranešta, kad skirtos lėšos sutvarkyti buvusiai sinagogai, esančiai Gėlių g. Na, apie pilną sutvarkymą dar anksti kalbėti, bet bent jau avarinė būklė likviduota.
Pylimo g. esančia Halės turgavietę nominuoju Senamiesčio ir Naujamiesčio riboženkliu. Netikėtai pozityviai nuteikė knygyno "Pegasas" reklama.
Sodų g. esanti EuroPlius parduotuvė turi visokio gėrio: dekupažui tinkamų mažų medinių dėžučių (už labai nebrangiai), siūlų ir virbalų, lino staltiesėlių, medžiaginių nosinaičių su išsiuvinėtomis gėlytėmis, molinių dubenėlių...ir šiaip visokio lobio. Aš pakeliui dar pagavau už nebrangiai du kūlius raudonų siūlų viename vienoje kuklioje panešiotų drabužių parduotuvėje-bus rankdarbiams. Taip, Kūtvėlos rankos nenupuvusios, jinai visokių peltakių moka. O iš siūlų galima vąšeliu (kitur dar vadinamu "kabliuku") nunerti praktiškų aksesuarų voniai.
Liko neapžiūrėtas geras kąsnis stoties rajono: Gudų, Pelesos, Geležinkelio, Punsko, Algirdo, Panerių gatvės. Bus proga grįžti -juk reikia prieš išsamius tyrinėjimus pasistiprinti kruasanu, tai yra kiekvieno tinklaraštininko teisė. O kad velnias nėra toks juodas kaip jį piešia parodo spalio pirmosiomis dienomis pirmą kartą rengiamas Šv. Stepono ir Raugyklos gatvių festivalis. Spalio 3 d., penktadienį, šios iniciatyvos organizatoriai tikisi sulaukti apie 2,000 lankytojų.
Taigi, kaip dabar madinga sakyti, savo santykius su stoties rajonu reikės perkrauti.
Kokia Jūsų nuomonė apie stoties rajoną? Gal ten gyvenate, dirbate, šiaip tenka dažnai būti?
Su meile ir kaip visada susivėlusi, kruasanų trupiniais apsibarsčiusi,
Kūtvėla
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą