Kelionių Merga Kūtvėla lankosi šuns Kekso mieste Ukmergėje.

Užsigeidžiau aš į tą Ukmergę dar pavasarį, kai perskaičiau straipsnį "Ukmergė turi būti ne „pravažiuojamas“, o turistų miestas". Ukmergėje vykusioje konferencijoje buvo pabrėžtos naujausios kelionių tendencijos: "Reikia tinkamai ženklinti lankytinas vietas – kad atvykęs į miestą, rajoną žmogus greitai sužinotų, kaip nuvykti į turistinį objektą, lengvai surastų turizmo informacijos centrą, maitinimo įstaigas, parkavimo aikšteles. Daug įtakos turi ir draugų, kolegų, giminaičių informacija – dalindamiesi įspūdžiais, kur, kaip jie praleido savaitgalį, atostogas, gali sužadinti aplinkinių norą ir patiems tai pamatyti, patirti, arba priešingai, neigiama informacija atgrasyti nuo kelionės.[...] I.Trakimaitė-Šeškuvienė pabrėžė, jog šiais laikais ypatingai daug reiškia socialiniai tinklai, interneto svetainės, kur žmonės dažnai linkę ieškoti informacijos. Todėl būtina pasirūpinti internetine reklama". [...] "Pranešėja [Ukmergės turizmo ir verslo centro direktorė L. Baublienė] pažymėjo, jog esame kryžkelėje – atstumai iki Vilniaus, Kauno, Panevėžio didmiesčių, Utenos – apie 70 kilometrų. „Tad 100 kilometrų spinduliu nuo Ukmergės gyvena du trečdaliai Lietuvos gyventojų. Ir mes privalome juos prisikviesti. Ukmergė turi būti ne „pravažiuojamas“, o turistų miestas“, – įsitikinusi L. Baublienė. "Anot jos, vienas mūsų didžiųjų turtų – senamiestis. Tokius turi tik septyni Lietuvos miestai. Natūrali apžvalgos aikštelė – piliakalnis, yra tik dviejų miestų centruose – Vilniuje ir Ukmergėje. Projektas „Žydų kelias“, atnaujinamas Ukmergės kraštotyros muziejus, dvarų žiedas, didelė upių įvairovė, ežerai – tai galimybės, kurias būtina išnaudoti pritraukiant turistus[...]“

Ukmergės šunelis Keksas.

Buvo pakviesta grupė turizmo kelionių organizatorių į dviejų dienų apžvalginį turą po rajoną. Aš kaipmat pasiprašiau į svečius ir, nors pradžioje reikalai klostėsi neblogai, bet- deja deja- galutiniame svečių sąraše Kūtvėlai nebuvo vietos, o 40 gidų Šventupėje gerai praleido laiką ir be Jūsų susivėlusios tinklaraštininkės. Patempiau lūpą, žinoma. Ir štai neseniai inventorizuodama kelionių informacinės medžiagos archyvą aptikau pamirštais keliais ten patekusį Ukmergės žemėlapį su sužymėtomis lankytinomis vietomis. Pasidairiau į dangų, atsiverčiau darbo kalendorių, susižiūrėjau autobusų grafikus ir štai- Kelionių Merga Kūtvėla vyksta į Ukmergę! Tik labai jau anksti jie ten keliasi- Ukmergės kraštotyros muziejus dirba nuo 09.00 val. ryto! O gal ir pokemonai įdomesni ten veisiasi.




Iš Vilniaus į Ukmergę atvažiavau labai prastu TOKS firmos autobusu. Kiekvieną kartą, kai reisą aptarnauja TOKS autobusas, tai primena jo paskutinę kelionę į metalo laužą. Labiausiai šioje situacijoje man buvo gėda prieš tuos japonų turistus, kurie pasirinko šią firmą savo kelionei į Šiaulius (manau, bandys pasiekti Kryžių kalną). Dešimt minučių vėluodami atvykome ten, kur dar neseniai buvo Ukmergės autobusų stotis. Dabar stotis glaudžiasi laikinuose vagonėliuose, nes buvusios stoties vietoje iškils LIDL parduotuvė, prie kurios bus ir nauja stotis. Bendrai paėmus, visa Ukmergė šiuo metu primena vieną didelę statybos aikštelę.

Ukmergės svečius pasitinka toks vaizdas.Kas nėra blogai.

Gražiai sutvarkytas namas užkabina žvilgsnį.

Vyksta visokie renginiai.

Pasislėpę netoli Maximos.

Čia manęs laukė pirmas, ir bene vienintelis, visos kelionės nusivylimas. Labai didelių lūkesčių turėjau ieškodama firminės "Ukmergės duonos" parduotuvės. Buvau skaičiusi, kad ši duona yra ypatingo skonio. Be to, minėtoje konferencijoje buvo kalbama, kad "„Kai ja pavaišinome generalinį sekretorių T. Rifą bei kitus dalyvius, jiems ji labai patiko. Šią gegužę Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacijos delegacija atvyks į Vilniuje organizuojamą PTO Europos regiono komisijos posėdį, darbotvarkėje numatyta, kad jiems bus organizuota išvyka į Anykščius apžiūrėti lajų taką, kuris Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacijos surengtuose apdovanojimuose pripažintas geriausia inovacija. Pasiūliau T. Rifai užsukti ir į Ukmergę, kur kepama ši duona. Jis sutiko, dabar derinamoje darbotvarkėje ieškome galimybės, kad svečias bei kiti organizacijos nariai neaplenktų ir jūsų miesto. Turint mintyje, jog atvažiuos žmonės, kurie skleidžia informaciją po visą pasaulį, tai būtų neblogas šansas pasigarsinti“, – sakė R. Čiužas." Nors "Ukmergės duonos" gaminių galima rasti ir didžiuosiuose prekybos tinkluose, nusprendžiau savojo kepaliuko ieškoti firminėje "Ukmergės duonos" parduotuvėje. Gana nesunkiai ją radau.

"Ukmergės duonos" firminė parduotuvė.

Deja, aptarnavimo kokybė šioje parduotuvėje tikrai yra tobulintina. Nereikia už ES lėšas atnaujinti miesto infrastruktūros, jeigu nesugebama užtikrinti tokio paprasto dalyko, kaip kultūringas klientų aptarnavimas. Norisi tikėtis, kad ponui generaliniam sekretoriui T. Rifui pavyko sėkmingiau apsipirkti.

Net apetitas dingo. Kaina 0,72 EUR.

Norėjau grįžti į pagrindinę gatvę, nes ieškant šios parduotuvės teko gerokai nusukti į šoną, bet horizonte užmačiau bažnyčią. Man kažkaip pasirodė, kad ten ir yra mano turimame žemėlapyje pavaizduota bažnyčia, bet netrukus paaiškėjo, kad klydau- tai buvo žemėlapyje nepažymėta Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Pakeliui iki bažnyčios akį patraukė išdailintos, viena prieš kitą kaip kokios grožio konkurso dalyvės sustojusios gimnazijos.

Jono Basanavičiaus gimnazija.

Antano Smetonos gimnazija.

Gražiai sutvarkytos erdvės.

Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia.

Ukmergės bažnyčia buvo pastatyta viena pirmųjų Lietuvoje apie 1387 m. Per ilgą ir permainingą mūsų šalies istoriją karai ir gaisrai ne kartą keitė šios bažnyčios veidą. XVIII a. Ukmergėje dirbo jėzuitai. 1800-1820 m. buvo pastatyta dabartinė bažnyčia. 1842 m. carinė Rusija nusavino bažnyčios žemes. 1931-1935 m. bažnyčia kiek perstatyta. Sekmadieniais į pamaldas susirenka apie 500 tikinčiųjų. Iš bažnyčios vidaus sklido toks skardus klegesys, kad aš drąsiai nuspaudžiau durų rankeną. Prieangyje susidūriau su garbaus amžiaus moterėle, kuri nustebusi paklausė, ko pageidauju. Paklausiau, ar galiu apžiūrėti bažnyčią (gal, susigėdau, dar ir neatidaryta, o Kūtvėla jau braunasi?). Tai žinoma, sako ta gera moteris, mes čia prieš Žolines tvarkomės. Tos geros moterys, duok Dieve joms sveikatos, taip nuoširdžiai šveitė ir blizgino bažnyčią, kad bijojau pripėduoti.

Žolinės ruoša.

Žolių girliandos puošia bažnyčią.

1931 m. pristatyta apsidė.

Varpinė.

Toliau visgi teko grįžti į pagrindinę gatvę, nes mano turimame žemėlapyje ši vieta nebuvo pažymėta ir buvo visiškai neaišku, kur eiti toliau. Kitas rimtesnis sustojimas buvo prie Ukmergės piliakalnio. Aplinka neblogai prižiūrėta, bet laiptelius į piliakalnį verkiant reikia keisti. Gera žinia yra tai, kad jau yra skirtas finansavimas sutvarkyti piliakalnio prieigas. ES fondų dėka beveik 350,000 EUR pavirs takais, laiptais, lieptu, pėsčiųjų taku, poilsio zona, apšvietimu, želdiniais...Tai labai puiku, nes mieste atsiras stiprus traukos centras gyventojams ir miesto svečiams.

Ukmergės piliakalnio prieigos.

Manoma, kad 1225 m. kunigaikštis Dausprungas pastatė čia medinę pilį ir davė pradžią gyvenvietei. Pilis minima iki XV a., kol sudegė vieno iš antpuolių metu Jogailos ir Vytauto nesutarimo metais. Iš tiesų pirmas rašytinis Vilkmergės pilies paminėjimas yra tik 1333 m. Vartbergės kronikoje, todėl ši data ir yra laikoma Ukmergės miesto įkūrimo data. Dar legenda pasakoja, kad čia gyvenusi žynė Vilkmergė. Kai šiose apylinkėse medžiojo kunigaikštis Tautvilas, jam pasibaigė strėlės ir jį užpuolė vilkai, bet netikėtai pasirodžiusi Vilkmergė jį išgelbėjo. Tautvilo tėvas Dausprungas pastatė pilį prie Šventosios upės ir žynės garbei ją pavadino Vilkmerge.

Ukmergės piliakalnis.

Nedidelis amfiteatras prie piliakalnio.

Informacinis stendas apie Ukmergės piliakalnį.

Maloni staigmena užlipus.

Atsiveria graži panorama.

Ukmergės senamiestis yra gerai išlikęs XIX-XX a. urbanistikos paminklas. Dabartinio senamiesčio vieta buvo apgyvendinta nuo XV a., kai vystėsi prekyba ir gyvenvietė persikėlė į dešinįjį Vilkmergėlės krantą. Ant šalia esančio kalno, kur dabar yra miesto parkas, buvo sumūryta nauja pilis, kuri sunyko XVIII a., kai karų ir gaisrų šleifas pasiglemžė miestą. Senamiesčio raida įdomi tuo, kad jį nulėmė gamtiniai elementai: piliakalnis, pilies kalnas ir du upeliai. Teko kiek pasigrūsti. Kitas pastebimas etapas miesto urbanistinėje raidoje buvo XIX a., kai per Ukmergę buvo nutiesti keliai į didžiuosius Lietuvos miestus, atsirado traktas Varšuva- Sankt Peterburgas. XIX a. pab. mieste atsirado istorizmo stiliaus statinių (manoma, tokia mada atėjo iš carinės Rusijos). Dėl tankaus užstatymo sunku rasti nepaliestą kultūrinį sluoksnį. 2002 m. Ukmergės senamiestis buvo įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Ukmergės senamiestis.

Vilniaus Užupio mažesnė kopija.

Trijų sluoksnių namas.

Naujas Ukmergės kraštotyros muziejaus pastatas.

Paminklas bitei? Paminklo pavadinimo ir autoriaus nustatyti nepavyko.

Norėjau apsilankyti Ukmergės kraštotyros muziejuje. Spaudžiu rankeną- užrakinta. Juk jau turėtų dirbti. Gal išėjo kur, juk turistų nėra? Tyla ir ramybė aplinkui. Einu Kekso ieškoti. Staiga žiūrau-patranka. Tokia visiška patranka! Ir muziejus kažkoks. Prikišu nosį arčiau- bingo, Sherlock, tai ir yra Ukmergės kraštotyros muziejus, kuriam ruošiamos naujos patalpos. Dirba muziejus, ir dar kaip dirba. Čia lankosi turistai iš Lietuvos, smalsuoliai turistai iš Japonijos, savo šaknų ieškantys žydų kilmės amerikiečiai...Muziejuje sukaupta visko po truputį: senosios geležies amžiaus žmogaus įkapės, kaltiniai kryžiai, žydų buities daiktai, industrializacijos laikotarpio priminimai, tremties tema (atkreipkite dėmesį į šachmatus iš duonos). Yra ir partizanų bunkeris. Taip ir pasakė man maloni muziejaus darbuotoja- einame į bunkerį. Paklusniai nutipenau iš paskos, bet minčių, prisipažinsiu, buvo visokių.

Ukmergės kraštotyros muziejus.

Šalį krečiant apžvalginių bokštų vajui, neatsilieka šituo klausimu ir Ukmergė. Tiesa, jų bokštas gal ir nėra pats aukščiausias ar inovatyviausio dizaino, bet panoramų mėgėjams turėtų patikti toks, koks yra. Maloni muziejaus darbuotoja palydėjo mane iki pat viršaus. Tai- buvęs gaisrinės bokštas. Šis 18 m. aukščio bokštas atsirado XIX a. pab. Iš jo viršaus gaisrininkai stebėdavo miesto apylinkes.

Ukmergės apžvalgos bokštas.

Matosi Švč. Trejybės bažnyčia.

Šiuolaikinės Ukmergės veidas.

Dar muziejuje gavau žemėlapį su sužymėtomis vietomis, kur galima pavalgyti. Apie šį žemėlapį yra vietinė spauda rašiusi: Išleido kavinių žemėlapį.

Netoli Ukmergės kraštotyros muziejaus yra paminklas Lituania Restituta.

Lituania Restituta.

Paminklas buvo pastatytas 1930 m. Vytauto Didžiojo garbei, pasakoja "Lai­ko dul­kės ant Lais­vės pa­min­klo ne­nu­sė­do" straipsnis. Sovietinė valdžia paminklą nugriovė 1950 (1951?) m. Paminklas buvo atkurtas 1990 m. Visus tuos dešimtmečius dvi obelisko dalys buvo palaidotos čia pat, Kęstučio aikštėje. Paminklo atkūrimo iniciatoriams teko pasukti galvą ieškant tikslios paminklo palaidojimo vietos, reikėjo klausti ir senųjų vietos gyventojų. Pradėjus paminklo atkūrimo darbus, kuriuos mūsų laikais išvadintų savavališkais veiksmais be suderintų leidimų ir turbūt vėl viską lieptų užkasti, teko tapti ir detektyvais- kažkur buvo žmogus, išsaugojęs originalią anotacinę lentą ir Vytį. Sužinoję apie paminklo griovimą sovietiniais metais, šiuos du dalykus, nepabijoję galimų represijų, slapta nulupo ukmergiškiai J. Fišeris ir R. Diečkus. Pastarasis slėpė šias laisvės relikvijas po čiužiniu, o kai buvo ištremtas su šeima į Sibirą-užkasė darže, tikėdamasis sulaukti geresnių laikų. Ir sulaukė! Dabar ant paminklo kabo tikslo anotacinės lentos kopija (originalas-Ukmergės kraštotyros muziejuje), o Vytis yra originalus.

Lituania Restituta.

Netoli paminklo yra Ukmergės pažiba- granitinis šunelis Keksas, kurį sukūrė skulptorius R. Širvelis. Sakoma, kad šis rubuiliukas sveria apie 100 kg. Jaunavedžiai ir turistai dažnai fotografuojasi su Keksu.

Ukmergės šunelis Keksas.

Ursulijus Lepečkojauskas irgi norėjo nusifotografuoti su Keksu.

Kūtvėla ir Keksas. Žavesys liejasi per kraštus.

Kiek nuvylė miesto parkas, nes žadėtąją "nuostabią miesto panoramą" slepia užaugę medžiai ir krūmai.

Miesto parke.

Praktiška informacija.

Prieš ir po.

Kultūros centras.

Parodos yra lankomos tik nuo 14.00 val., o to nemokamo tualeto paslaugomis neišdrįsau pasinaudoti, nes laiptus iki pastato buvo įnirtingai užpuolę darbininkai ir triukšmingai ten juos remontavo.

Šalia Kultūros centro yra Dukstynos akmuo. Jis buvo rastas kasant molio karjerą Dukstynos kaime. 1975 m. šis riedulys buvo atvežtas į Ukmergę ir dabar jį puošia miesto herbas. Manoma, kad šis akmuo sveria apie 75 tonas.

Ukmergės milžinas.

Miestui herbą kartu su atnaujintomis miesto teisėmis suteikė ATR valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis 1792 m. Herbe vaizduojamas ir veršis- Poniatovskių šeimos ženklas. Atstatomas namas simbolizuoja atkurtas miesto teises, širdis simbolizuoja viltį, knyga simbolizuoja miestų įstatymą, o rožė- tuometinio Ukmergės vaito iš Kučevskių giminės ženklas.

Skambantis ąžuolas. Kiek supratau, varpeliai šiuo metu nuo šakų nuimti.

Švč. Trejybės bažnyčia.

Gražiai tvarkomas skveras.

Kur pažvelgsi-visur atsinaujinimas.

Pijorų vienuoliams pagerbti.

Pijorų vienuoliai įsikūrė Ukmergėje apie 1745 m. Jie atidarė šešių klasių mokyklą ir 1746 m. pastatė pirmąją, dar medinę, savo bažnyčią. 1845 m. pijorų vienuolynas buvo uždarytas. 1865-1869 m. buvusioje pijorų bažnyčios vietoje buvo pastatyta cerkvė. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai šią cerkvę naudojo kaip sandėlį. 1919 m. cerkvė perduota katalikams, vėl tapo bažnyčia ir ja rūpinosi vienuoliai marijonai. Antrojo pasaulinio karo metais čia vėl buvo padarytas sandėlys, o sovietmečiu čia buvo santuokų rūmai. Po Nepriklausomybės atgavimo čia vėl yra bažnyčia.

Bažnyčia išsiskiria savo netvarkingu fasadu išdailintame senamiesčio kampelyje, bet vyksta remonto darbai.

Ukmergės turizmo ir verslo informacijos centras.

Ukmergės turizmo ir verslo informacijos centre galima gauti informacijos apie lankytinas miesto ir rajono vietas. Labai maloni centro darbuotoja išleido mane tikrai ne tuščiomis rankomis.

"Mūsų krautuvėlėje" taip pat suteikiama turistinė informacija. Čia galima įsigyti suvenyrų iš Ukmergės.

Skoningai sutvarkyta aplinka patinka išrankiam svečiui iš sostinės.

Knygynas.

Meno projektas "Knyga suartina..."

"Pepė Ilgakojinė", aut. A. Janulis.

Didžioji Ukmergės sinagoga minima 1825 m. miesto surašyme. 1877 m. sinagoga sudegė miesto gaisro metu, kai dėl sugedusio kepyklos dūmtraukio supleškėjo visas miestas. Netrukus sinagoga buvo atstatyta ir netoli jos ėmė formuotis žydų kultūros kulto pastatų kompleksas. Didžioji sinagoga veikė iki 1941 m. Po Antrojo pasaulinio karo čia įsikūrė Sporto mokykla, kuri veikia ir šiandien.

Didžioji Ukmergės sinagoga.

Memorialinė lenta.

Ukmergės žydų kvartalo schema.

Mošė Leibas Lilienblumas, kuriam pagerbti yra atidengta memorialinė lenta, gimė Kėdainiuose 1848 m., bet 1858 m. persikėlė į Ukmergę, kur atidarė ješivą (vėliau atidarė dvi ješivas Vilniuje). Lilienblumas prisidėjo steigiant Ukmergėje pasaulietinę biblioteką. Dėl savo straipsnių, kvietusių reformuoti judaizmą, buvo ortodoksinės Ukmergės bendruomenės nesuprastas ir turėjo išvykti. 1869 m. Lilienblumas išvyko į Odesą.

Talmud-Tora pradinė mokykla.

Mecenatui Chaimui Frenkeliui pagerbti.

Ukmergės senamiestis.

Kiemelių romantika.

Gražus akcentas.

Vytauto gatvės memorialinė lenta.

"Laiko spiralė", aut. V. Tallat-Kelpša.

Žuvies parduotuvė.

Kiek toliau nuo senosios miesto dalies, taip savotiškai nuo urbanizacijos į gamtos prieglobstį pabėgusi, stovi Ukmergės Švč. Panelės Užtarėjos sentikių cerkvė, pastatyta 1873 m. Vienoje pusėje yra patalpos pamaldoms, kitoje gyvena šventikas. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai čia buvo įsirengę arklides. 2006 m. suremontuota cerkvė vėl veikia. Lankymosi sąlygos labai griežtos: moterys privalo būti su sijonu ar suknele (su kelnėmis negalima) ir galvą dengti skarele. Ne pamaldų metu be šventiko leidimo cerkvės teritorijoje būti draudžiama. Sentikiai į LDK žemes atsikėlė ieškodami prieglobsčio po religinės reformos Rusijoje XVII a. Kodėl jiems to prieglobsčio reikėjo? "Štai tik keletas punktų iš 1685 metais priimto įstatymo skirto “santykiams” su sentikiais: “1. Užsispyrusius atskalūnus “deginti pastatuose”. 2. Nusilenkusius ir atgailaujančius siųsti į vienuolynų priežiūrą, pasibaigus išbandymo laikui, viengungių iš vienuolynų neišleisti; vedusius išleisti ir stebėti, o jiems pakartotinai atsivertus į atskalūnybę, bausti mirtimi. (...) 4. Krikštijusius anksčiau krikštytus, deginti, net ir atgailaujančius. (...) 6. Atskalūnus pamaitinusius, pagirdžiusius ar priglaudusius, plakti rimbu ir ištremti. (...)” (7 psl.). Dabar kitaip garsų Solovkų vienuolyną XVII a. caro kareiviai laikė apsiautę 8 metus ir tik išdavystės pasėkoje jis buvo užimtas, po ko virš 500 vienuolyno gynėjų-sentikių buvo įvairias būdais nukankinti...",- pasakoja knyga "Sentikiai iš Vilkmergės". 

Ukmergės sentikių cerkvė.

Fotografuota pro tvoros grotas. Brautis vidun nedrįsau-juk su džinsais...

Geriamo vandens kolonėlė.

Tvarkoma Šventosios krantinė.

Šventoji yra ilgiausia lietuviška upė, 246 km vingiuojanti Lietuvos teritorija nuo savo versmių iki žiočių. Ji teka ir per Ukmergę. Upės krantinė sutvarkyta, yra prieplauka baidarėms, geriamo vandens kolonėlė, nusileidimas maudytis, suoliukai. Vienas besimaudantis ukmergiškis pamatė mane čia viską fotografuojant ir užklausė, ką jau čia tokio gražaus radau. Tai negi, sakysite, negražu čia?

Ukmergės katinas.

Jau buvo pietų metas. Tiesa, turėjau vandens buteliuką ir Ukmergės duonos, tai ne badas, bet oras darė reikšmingas užuominas, kad reikia ieškotis ko nors po stogu. Iš "Ukmergės meniu" išsirinkau "Big Stone" restoraną. Šis restoranas garsėja žydiška virtuve, bet mano kukliai asmenybei užteko dienos pietums siūlomų šaltibarščių ir čenako. Reikia pripažinti, kad maistas nebuvo kažkoks labai jau skanus, kita vertus, iš dienos pietų nereikia kažko labai ir tikėtis. Tuos nedidelius gurmaniškus minusus ištaisė labai mandagus ir profesionalus aptarnavimas. Tiesa, dabar vyksta viešbučio renovacijos darbai, todėl valgyti gali tekti į grąžto taktą.

"Tautų draugystės rodyklė", aut. S. Sakalis.

Labai reiktų tvarkančios rankos šiam gražiam pastatui.

O kaipgi be šito paveldo....Skulpt. V. Krutinis, 1982 m.

Sovietmečio 60-mečio proga Ukmergėje pastatyti "Vėliavnešiai" niekur nedingo. Šis paminklas buvo pastatytas nugriauto "Lituania Restituta" paminklo vietoje ir prie jo vyko visi sovietiniai minėjimai, čia buvo nešamos gėlės. Atkūrus sovietų sunaikinta paminklą "Lituania Restituta", šį paveldą iškėlė į atokesnę vietą. Viena iš priežasčių, kodėl šis paminklas tebestovi Ukmergėje (ar tebestovi iš viso) yra tas, kad vėliavos be kūjų ir priekalų, todėl paminklas nelabai ideologinis,- pasakoja straipsnis "Sovietų vėliavnešiai vis dar "puošia" Ukmergę".

Ukmergėje nemažai gražių kaltinių vartų.

Šio paminklo pavadinimo ir autoriaus nepavyko nustatyti.

"Katinai", aut. V. Žentelis.

Kažkada buvo graži vila.

Paminklas partizanui J. Krikštaponiui.

Šio paminklo buvimas Ukmergėje kelia tam tikrų nepatogių minčių. Partizanų pulkininkas, tvirtina ne kartą patikrinti šaltiniai, bus dalyvavęs žudant nekaltus žmones,- sako "Zigmas Vitkus. Pavojingas akmuo. Pavojingesnis, nei Žaliojo tilto „balvonai“".

Ukmergės krašto knygnešiams pagerbti.

Viešoji biblioteka Ukmergėje.

Šio gražaus paminklo pavadinimo ir autoriaus nepavyko nustatyti.

Namas su meškomis ir Vyčiu.

Meška Lepečka.

Ursulijus Lepečkojauskas labai norėjo pamatyti artimą savo, todėl suradau Deveikių namą, kuris garsėja savo meškomis. 1912-1913 m. dar prie caro valdžios namas buvo papuoštas Vyčiu. Namo savininkai buvo Ukmergės verslininkai Kazimieras ir Teofilė Deveikiai. Sakoma, kad nuo caro policijos K. Deveikis Vytį apgynė sakydamas, kad čia pavaizduotas Šv. Jurgis. Vytį iš namo fasado iškapojo sovietai 1940 m. Vytis ir meškos atkurti jau po Nepriklausomybės. Šis pastatas yra vienintelis secesijos stiliaus pastatas Ukmergėje. Kai jį fotografavau, pasirodė du tokie treninguoti vyrukai, kurių akivaizdoje paprastai fotoaparatai slepiami, o ne rodomi, bet kadangi jau buvau proceso eigoje, tai nesinorėjo nutraukti. "Mūsų meškas fotografuoja,"- išdidžiai susižvalgė jie.

Prie vieno daugiabučio.

Paminklą pastatė grįžę tremtiniai.

Paminklas medikui K. Mikalauskui.

Radvilės T. piešinys (2015 m.) puošia viešojo transporto stotelę.

Katinai- visada gera mintis.

Bilietą grįžimui į Vilnių buvau nusipirkusi dar Vilniuje, šį reisą aptarnavo Busturas. Autobusas nebuvo toks baisus, kaip rytinis TOKS reisas, ir sustojo patogiai stotelėje Fabijoniškėse, iš kur dar į darbą nustraksėjau.

Šios dienos išlaidos:

• kelionė autobusu Vilnius-Ukmergė-Vilnius: 10,60 EUR
• duona: 0,72 EUR
• Ukmergės kraštotyros muziejus ir apžvalgos bokštas: su gido akreditacija nemokamai, auka 2,00 EUR
• dienos pietūs: 7,00 EUR (sriuba, karštas patiekalas, kava, arbatpinigiai)

Viso: apie 21,00 EUR

Bendri pastebėjimai: iš turistinės perspektyvos žiūrint, Ukmergė turi daug privalumų. Dažnas susisiekimas su sostine daro ją patrauklia dienos kelionės kryptimi. Turintiems automobilį nesunku apsukti Ukmergės dvarų žiedu (Taujėnai, Siesikai, Krikštėnai, Šventupė, Užugiris). Turizmo ir verslo informacijos centras suteikia pakankamai informacijos apie lankytinas vietas, o vietų pavalgyti irgi netrūksta.

O ko trūksta?

Nors galima internetu atsisiųsti knygą apie Ukmergę, visgi manau yra poreikis atskiram leidinukui su detaliau aprašytomis lankytinomis vietomis ir geru žemėlapiu, nes Ukmergėje tikrai yra ką pažiūrėti (leidinukas tikrai gali būti mokamas). Mano nuomone, turizmui visiškai neišnaudojamas viešojo transporto potencialas. Ukmergės autobusų parkas turi savo tinklalapį, kuriame galėtų atsirasti žemėlapis turistams su sužymėtomis reikiamomis stotelėmis ir nurodytomis bilietų kainomis. Čia noriu priminti, kad į Ukmergę atvyksta ir užsieniečių turistų, kuriems tokia paslauga būtų irgi labai reikalinga. Štai Ukmergės Vilko Mergos paminklo ir nepamačiau- turimame žemėlapyje jis nepažymėtas, o kaip iki jo nusigauti taip ir nebesiaiškinau. Ir paskutinė pastaba yra skirta ateičiai dėl Ukmergės autobusų stoties. Pati stotis yra pakankamai toli nuo turistinių traukos objektų (pasikartosiu- reikia labiau reklamuoti viešąjį transportą), todėl joje tikrai tikslinga bus padaryti informacinį stendą su turistinės miesto dalies planu, TOP-10 lankytinų objektų nuotraukomis ir trumpu aprašymu, informacija apie susisiekimo paslaugas; reiktų nepamiršti ir wi-fi taško ar net mobilios aplikacijos.

Ar patiems teko keliauti autobusais Lietuvoje? Ar lankėtės ir Ukmergėje?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Vilkmergaitė 

P.S. Pokemonai ten daugumoje Weedle ir Pidgey.