Vilniaus "Karas ir taika" arba Kur pirkti sniegą?

Aš dažnai paburbu dėl problemų, susijusių su turizmu Lietuvoje, kartais pabaksnoju pele ir į Valstybino turizmo departamento pusę. Bet! Visada pagirsiu, jeigu pamatysiu mūsų institucijas kuriant ką nors gero ir gražaus. Štai prieš porą dienų sulaukiau kvietimo žiniasklaidai sudalyvauti BBC serialo "Karas ir taika" pristatyme, kurio metu susipažinsime su seriale "vaidinusiomis" Vilniaus vietomis. Tai pasipūčiau kaip pelė ant kruopų kad mane taip vertina ir, žinoma, nuėjau. Tegul nesupyksta BBC, bet vien Vilniuje suskaičiuojama virš dešimt vietų, kur rutuliojasi romano mintis per kameros objektyvą, todėl drąsiai galime -ir turime- tuom garsiai girtis. Maršruto pristatyme Kūtvėlai ir žiniasklaidai dalyvavo Valstybinio turizmo departamento direktorė Jurgita Kazlauskienė, BBC serialo "Karas ir taika" vykdančioji prodiuserė Lietuvoje Lineta Mišeikytė ir gidė Lina Dusevičienė. Maršrutas yra pritaikytas keliauti pėsčiomis, dviračiu ir automobiliu.

Turistinio maršruto Vilniuje pagal BBc serialą "Karas ir taika" pristatymas prasidėjo Umiastovskių rūmuose.

Umiastovskių rūmai Trakų g.

Šis maršrutas pradeda kino turizmą Lietuvoje. Nežiūrint į tai, kad Lietuvoje buvo filmuota tikrai nemažai, šis maršrutas yra pirmasis turistinis maršrutas, skirtas kino turistui ( žinoma, ir ne tik). Kino turizmas kol kas yra nišinė sritis, todėl džiaugiamės, kad teises rodyti šį serialą įsigijo apie 20 šalių, dalis kurių yra mūsų tikslinė turizmo rinka: "Britų visuomeninio transliuotojo BBC kartu su amerikiečių kompanija „The Weinstein Company“ sukurtą serialą jau žiūrėjo Australijos, JAV, JK, Kanados bei Švedijos žiūrovai. Transliavimo teises taip pat įsigijo Estijos, Belgijos, Danijos, Filipinų, Graikijos, Indijos, Islandijos, Izraelio, Kinijos, Latvijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Norvegijos, Pietų Korėjos, Portugalijos, Prancūzijos, Rusijos, Suomijos, Taivano ir Ukrainos televizijos."  Šaltinis: Valstybinis turizmo departamentas. Lietuvoje šis serialas bus parodytas š.m. birželio mėnesį.

Ar Basanavičiaus paminklas Vilniuje bus blogiau nei PayPal deklaracija?

Prieš porą dienų mūsų proto bokštai, dirbantys su svetimais finansais, sumanė reikalauti iš Lietuvos gyventojų PayPal deklaracijos. Į patį PayPal nesikreipė, nes a) žinojo, koks bus atsakymas b) nerado kontaktų, kaip ir dauguma deklaruoti bandžiusių sąžiningų piliečių, nes tas PayPal taip jau veikia. Ir dar -kaip galima deklaruoti sąskaitą, kuri neturi numerio? Šis klausimas mūsų proto bokštams nekilo. Ir, pasirodo, visa tai yra skirta terorizmo prevencijai, sako gerbiamas ministras R. Šadžius. Mano žiurkėnas turėjo KIKA kortelę, tai turbūt irgi labai įtartinas padaras. Gerai, kad nesulaukė tos dienos, kai ir ją greitai reiks deklaruoti. Bet kadangi mūsų žmonės ne Šiaurės Korėjoje gyvena, tai kaip mat pakėlė tokį vėją, kad net proto bokštai susvyravo.

Tačiau viena bėda-ne bėda, sako turtingas lietuvių folkloras. Nors PayPal deklaraciją atidėjo iki metų galo ir atrodė, kad baisiausia jau praeity, Vilniui iškilo pavojus turėti dar vieną baisų paminklą. Jau turime "karalių bačkoje" (Mindaugą), "aklą kunigaikštį, nerandantį arklio" (Gediminą), tuojau turėsime ir "nuo skydo nučiuožusį senatorių" (Basanavičių)*. Kadangi šio paminklo statybos išlaidas prisiima privatus rėmėjas, tai situacija pasidarė panaši kaip su ES fondais- "nepanaudosi, tai reiks grąžinti".

Aš nesakau, kad paminklo Jonui Basanavičiui nereikia. Aš sakau, kad mums nereikia dar vieno baisaus paminklo ir mirusios miesto erdvės. Vienas Lukiškes jau turime, iki šiol normalaus sprendimo nerandame. Buvo svarstytos dvi vietos, kur galėtų būti pastatytas šis visuomenę skaldantis paminklas: aikštelėje prie Filharmonijos arba Sirvydo skvere. Žinant, kaip pas mus paminklai numarina aplinką, tai yra mirties nuosprendis bet kuriai pasirinktai vietai, tai dabar tik kyla klausimas, kurios iš jų mažiau gaila. 

"Atsižvelgusi į diskusijose dalyvavusių vilniečių, Lietuvos architektų sąjungos ir Lietuvos dailininkų sąjungos atstovų argumentus, darbo grupė pasiūlė paminklą Dr. Jonui Basanavičiui statyti istorinėje Vilniaus dalyje, senamiestyje, priešais Lietuvos nacionalinę filharmoniją, – nes ši miesto erdvė tiek istoriniu, kultūriniu, tiek ir urbanistiniu, architektūriniu požiūriu yra glaudžiausiai susijusi su visuomenine ir politine Jono Basanavičiaus veikla."- šaltinis Vilniaus miesto savivaldybė (visuomenės informavimo data 2016.03.23).

Wait, what????

Čia kažkas labai glaudžiai siejasi su Basanavičiumi.

A, jūs apie tai? Bet ši plyta šaligatvyje įmūryta visiems mindžioti, tai čia taip vertinate 1905 m. įvykius?

1905 m. Seimo, kurio vienu svarbiausių veikėjų vadinamas Jonas Basanavičius, metu buvo nutarta reikalauti Lietuvos autonomijos, o santykius su kaimyniškomis Rusijos šalimis paremti ant federacijos pamatų. Trumpiau tariant ir verčiant dabartinėmis aktualijomis, sukurti tokį Krymą Lietuvoje. 1905 m. Seimas nereikalavo atkurti nepriklausomos Lietuvos respublikos. Šaltinis: 1905 m. Vilniaus Seimas (PDF). Atsiprašau, jeigu kam kiek netikėta. Ir atsiprašau, bet nemanau, kad tokiai veiklai paminėti reikia pastatyti keistą paminklą. Kodėl neužtenka tos plytos šaligatvyje?

Istorinė nuotrauka į archyvus- greitai čia bus paminklas Basanavičiui.

Mūsų valdininkai vis mėgsta pakalbėti, kad vairuotojai automobilius galėtų palikti miesto prieigose ir nemokamai naudotis visuomeniniu transportu, tik vis rankos iki šio projekto nepriauga. Dabar bus panaikinta automobilių stovėjimo aikštelė (kuri iš tiesų tai tikrai senamiesčio nepuošia), bet kur reiks dėti automobilius? Studijos apie "Park and Ride" Vilniuje galimybes išvados liūdnos- tokioje sistemoje dalyvautų tik 20 proc. eismo dalyvių (Šaltinis: Vilnius Park and Ride, English, PDF file), bet yra viena būtina sąlyga- tokia sistema privalo veikti.

Netoliese- Sirvydo skveras. Vienintelis privalumas, jeigu čia būtų pastatytas paminklas Basanavičiui, būtų šito šabakštyno sutvarkymas. Nes dabar kažko imtis a) brangu b) žydų kvartalas, bus bėdos.

Sirvydo skveras- Antrojo pasaulinio karo metu sugriauto Vilniaus vieta.

Šopeno rožė.

Suoliukai Sirvydo skvere. 

Fontanas Sirvydo skvere-irgi privačių rėmėjų dovana.

"[...] Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro siūlytas K. Sirvydo skveras akivaizdžiai stokoja urbanistinio ir architektūrinio pagrindimo."- teigia Vilniaus savivaldybė. Nes kam rūpi kultūros ministro nuomonė?

Netoli esantys Signatarų namai nėra pakankamas architektūrinis ir urbanistinis pagrindas Basanavičiaus paminklui.

Eikime lėtais žingsneliais, kad viskas būtų aišku: mes nenorime pastatyti paminklo "tautos patriarchui" kaip galima arčiau tos vietos, kur buvo pasirašytas Nepriklausomybės aktas, aiškiai sakantis, kad "Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis", nes mums labai tinka autonominiais ryšiais su okupantu susaistyta valstybė?

Manau, kad tiesiog buvo neapgalvotai nueita lengviausiu keliu: "„Tačiau vietos priešais filharmoniją dar neatsisakyta, nes K. Sirvydo skvere – nemenkas problemų kamuolys. Pirmiausiai Lenkijos ambasada čia planuoja statybas ir yra gavusi tam visus leidimus. Be to, dar 2003 m. Kultūros ministerija buvo suplanavusi, kad skvere ant išlikusių pamatų reikėtų atstatyti buvusius pastatus – dalį Vilniaus žydų geto ir architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus namą. Šie planai lyg ir primiršti, tačiau oficialiai jų niekas dar nepanaikino. Nėra atsakymo ir dėl to, kaip derėtų pasielgti su prancūzų Vilniui dovanotu fontanu priešais Prancūzijos ambasadą. Jis moraliai jau pasenęs, bet tai – dovana“,– aiškino R. Vaitkus." Šaltinis: Paminklą J. Basanavičiui apraizgė intrigos ir nesutarimai.

Nesu architektūros specialistė, bet ar atkurti siūlomiems pastatams turime išlikusius originalius planus, ikonografinės medžiagos? Net jeigu tokie atstatymai ir galimi (UNESCO nesupyks?), tai paminklas Basanavičiui tikrai nebus dramblio dydžio ir tikrai tilps naujai formuojamame kvartale. Be to, kodėl būtent paminklo reikia? Užpaminklinti jau visas erdves baigiam. Gal tiesiog sutvarkykime Sirvydo skvero fontaną, pavadinkime jį Basanavičiaus vardu, pasodinkime kelis bulgariškų rožių krūmus ir padarykime normalius suoliukus. Sukurkime erdvę, kad žmonės čia norėtų ateiti.

Atiduokite Vilniaus senamiestį žmonėms. 


Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Bulgariška-Rožytė


* Savo FB paskyroje įraše apie šį sprendimą Vilniaus meras R. Šimašius minėjo, kad paminklui sukurti visgi bus skelbiamas konkursas. Tai jau net nežinau, gerai tai ar blogai.

Amžinai ištiesta ranka arba kodėl reikia apmokestinti bažnyčių lankymą.

Nedažnai aptinku naujieną, priverčiančią atsiversti Lietuvos respublikos Konstituciją, bet šį kartą taip jau atsitiko: po naujienos apie religinėms bendruomenėms paskirstytus apie 700, 000 eurų, susiradau mūsų Konstituciją ir pasiskaičiau. Šventai tikėjau, kad valstybė ir bažnyčia Lietuvoje yra atskirtos, bet pasirodo, kad ne.

Lietuvos respublikos Konstitucijos 43 straipsnis:

Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas - jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai. 
Valstybės pripažintos bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises. Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti. 
Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus.
Bažnyčių bei kitų religinių organizacijų būklė valstybėje nustatoma susitarimu arba įstatymu. Bažnyčių bei religinių organizacijų mokslo skelbimas, kita tikybinė veikla, taip pat maldos namai negali būti naudojami tam, kas prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams.
Lietuvoje nėra valstybinės religijos.

Lietuvos respublikos Konstitucijos 40 straipsnis sako, kad "Valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės. Jose tėvų pageidavimu mokoma tikybos", o 42 straipsnis mini, kad "Valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų ir vertybių apsauga." Taigi, iš mūsų biudžeto skirti apie 700,000 eurų parems Lietuvoje veikiančias religines bendruomenes visiškai legaliai.

Parama religinėms organizacijoms Lietuvoje 2016 m. 

O štai panašia tema "Kauno diena" rašo, kad per ketverius metus žadama sutvarkyti dešimt bažnyčių ir vienuolynų ir tam planuojama skirti 14,5 mln eurų.  Šios lėšos bus paskirstytos taip: Aušros Vartų koplyčia ir Šv. Teresės bažnyčiai (2,9 mln eurų), Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrai bazilikai (2,3 mln eurų), Telšių Bernardinų vienuolyno ir seminarijos kompleksui  ( 1,9 mln eurų), Bernardinų vienuolyno ansambliui Kaune (1,8 mln eurų), Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bazilikai (1,7 mln eurų), Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Povilo katedrai (1,3 mln eurų). Daugiau kaip po 800,000 eurų sulauks Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios statinių kompleksas ir Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika. Bernardinų vienuolyno ansamblis Vilniuje gaus 460,000 eurų, o Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika gaus 240,000 eurų. Šie pinigai bus skiriami iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų - tačiau nepamirškime, kad tie fondai atsiranda iš kažkieno biudžetų, nes fondai ne obuoliai, ant medžių neauga. Kultūros ministerija pabrėžia, kad šios lėšos skirtos svarbiausiems šalies sakralinio kultūros paveldo objektams. „Ministerijai svarbu, kad būtų išsaugoti svarbiausi Lietuvos sakralinio kultūros paveldo objektai, kurie neatsiejami nuo mūsų kultūros, į juos pirmiausiai krypsta turistų akys, nes jie yra unikalūs ir menantys mūsų, kaip europietiškos kultūros ir architektūros raidą, taip pat prie šių objektų sutvarkymo daug pastangų deda bendruomenės, kurios aktyvus dalyvavimas labai svarbus veiksnys“, – BNS sakė kultūros ministro patarėja Dalia Vencevičienė.

Kultūros ministerija pripažįsta sakralinių statinių vertę turizmui ir ieško finansavimo jiems paremti, bet tarp ministerijų nevyksta bendradarbiavimas, kad tie turistus (ne piligrimus!) traukiantys objektai būtų rentabilūs- pas mus vis dar gėda užsidirbti. Daugelis Europos šalių yra bažnyčiose nustačiusios laiką pamaldoms ir laiką turistams (arba būna du atskiri įėjimai). Visuomet pavyzdžiu statau savo patirtį Anglijoje, kur bažnyčios siekia dangų savo smailėmis ir XIII a. savo pamatais. Šiuo metu iš valstybės iždo Anglijoje esančios katalikų bažnyčios negauna paramos, o išlaikyti ir restauruoti šiuos statinius reikia.

Kenterberio katedros buhalterija.

Todėl Anglijoje visur už įėjimą į bažnyčią reikia mokėti maždaug 8-15 svarų sterlingų, bet už tai turistas gauna brošiūrą apie bažnyčią ir planą su sužymėtais vertingiausiais dailės kūriniais, o uniformuoti bendruomenės savanoriai veda nemokamą valandos trukmės ekskursiją. Prie bažnyčios priklauso būti kavinei, tualetams, ir suvenyrų parduotuvei. Ir nieko, netrenkia žaibas.

Pas mus gi nuvažiavus į mažesnį miestelį visada rasite užrakintas bažnyčias. Gudresni gidai susiranda moterėlę, kuri ten dulkes nuo mūkelių šluosto, duoda 10 litų (po sąžiningos konvertacijos dabar jau reiks duoti 10 eurų), ir ta moterėlė atrakina bažnyčią. Jeigu moterėlė negali, ieškomas zakristijonas. Žinoma, kartais pavyksta apsilankymą suderinti ir susitikti su kunigu, kuris aprodo bažnyčią. Taigi, kodėl neįtraukus bažnyčių ir vienuolynų į turizmą, jeigu jau šiems objektams bus skiriamos mūsų visų lėšos, ir nesižeminti kaišiojant moterėlėms į delną banknotus? Juk galima sugalvoti bažnyčių bilietą, kuriame būtų renkami antspaudai, galima vaišinti turistus žolelių arbata ir naminiais sausainiais ( žinoma, už papildomą mokestį), vesti ekskursijas (kaimas baigia prasigerti be užsiėmimo sėdėdamas), galima pardavinėti namines uogienes ir namie megztas vilnones kojines, suorganizuoti vietinės mokyklos moksleivių choro pasirodymą...Čia tik galvą pasukti reikia.

Jeigu mes iš savo valstybės biudžeto arba iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų skirsime lėšas turistus traukiantiems sakralinio paveldo objektams (tuo pačiu leisdami sugriūti tokios garbės nenusipelniusiems objektams kaip Zapyškio bažnyčia), bet nepriversime jų dirbti turizmui, tai tokios lėšos bus lygiai taip pat naudingos ir efektyvios kaip-tai jau atleiskite- lavonui kompresas. Jeigu turistas atvyko pamatyti Aušros Vartus, tai iš jo pasipelnė skrydžių bendrovė, viešasis transportas, viešbutis, maitinimo įstaiga ir galbūt suvenyrų kioskas netoli tų pačių Aušros Vartų, tai kodėl gi Aušros Vartams irgi neatsiriekus pyrago dalies? Priešingu atveju, netrukus bus kaip kokioje Čekijoje, kur bažnyčias perdaro į viešbučius. Nors, kas žino, gal taip ir geriau?

 Žymiausios mokamos bažnyčios (kaina suaugusiam lankytojui be nuolaidų):

• Vestminsterio abatija, Londonas: 18 svarų sterlingų.
• Šv. Pauliaus katedra, Londonas: 18 svarų sterlingų (pernai 1,2 mln lankytojų apsilankė nemokamai per pamaldas ir 940,000 lankytojų susimokėjo už bilietą). 
• Jorko katedra, Jorkas: 10 svarų sterlingų.
• Jorko katedra + bokštas: 15 svarų sterlingų.
• Berlyno katedra: 7 eurai (katedros-muziejaus išlaikymui kasdien reikia skirti 10,000 eurų).
• Šv. Petro bazilika, Vatikanas: 15 eurų (tik bazilika, be muziejų lankymo).
• Milano katedra, Milanas: nuo 2 eurų iki 15 eurų (pagal įtrauktus į bilietą lankytinus objektus).
• Šventoji Šeimyna, Barselona: 15 eurų.

Manau tendencija aiški: į Vilniaus arkikatedrą baziliką turistą reikia įleisti už maždaug 10 eurų.  Piktintis bažnyčių apmokestinimais prašome komentaruose.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Arnetrenksžaibaitė

Lietuvos turizmo gėdos lenta: imk vinį ir kalk!

Užtenka kalbėti ir rašyti politkorektiškai, reikia vieną kitą problemą ir ant kryžiaus prikalti.

Valstybinis turizmo departamentas pateikia skaičius, iš kurių aišku, kad turizmo srautai Lietuvoje auga. Tačiau mano įžvalgus kolega Evgenij, rašantis blogą "Turizmo įžvalgos", moka skaičiuoti, tai ir mane pamokino: "Optimistiškai nuteikia skaičiai, kurie apibūdina Japonijos (+45%), Kinijos (36%), Ukrainos (+27%), Didžiosios Britanijos (+17%)"..."Nereikia būti matematiku. Rusų (-33%) ir baltarusių (-13%) turistų srautų mažėjimas padarė didesnį efektą, nei bendras kitų šalių turistų augimas. Kitais žodžiais, Lietuva neteko tiek daug turistų iš Rusijos ir Baltarusijos, kad visos kitos šalys savais turistais vos ne vos kompensuoja šį praradimą,"- aiškina Evegij savo įraše Apie turizmo statistikos trumparegystę . Kad situacija turizme įtempta, rodo naujai prasidėjęs puolimas ant privataus apgyvendinimo paslaugas teikiančių smulkiųjų verslininkų: "„Mus dar neramina paslaugų kokybė, norėtume, kad juos patikrintų sveikatos centras ir priešgaisrinė tarnyba, tada jie galėtų išsiimti verslo liudijimą ir registruotųsi turizmo departamente. Juolab, kad dalis dabar jau teikia ir pusryčius“, – sako p. Šiškauskienė." Taip ir matau, kaip visas Palangos bobutes tikrina sveikatos centras ir priešgaisrinė tarnyba. Dar gal ir ginekologas, prie to paties?

Bet paskutinis lašas į mano kantrybės taurę papuolė perskaičius straipsnį apie tai, kaip žmonės bandė privažiuoti Mažąja kultūros sostine šiemet tituluotą Pagramančio miestelį. Keliai pasirodė neišvažiuojami, o seniūno reakcija- stulbinanti :"Deja, apgailestavimų, kad Mažosios kultūros sostinės lankytojams dėl sunkiai išvažiuojamų gatvių nepavyko pasiekti lankytinų objektų, neteko išgirsti nei iš Pagramančio regioninio parko direktoriaus, nei iš seniūno lūpų. Atvirkščiai, vyrai apie keliauninkus kalbėjo tarsi su pašaipos gaidele – „Na ir išlepę tie keliauninkai“." Jau turime du kandidatus ant kryžiaus. Gerbiamiems direktoriui ir seniūnui siūlau pasibaisėti, kaip lepina savo turistus Chantilly rūmų netoli Paryžiaus administracija: savivaldybė parūpina jiems nemokamą autobusą! Nemokamą autobusą, Karlai!

Chantilly rūmų netoli Paryžiaus oficialiame tinklalpyje skelbiama informacija. 

Prieš kurį laiką išvadinau Lietuvos turizmo situaciją nusikalstama, bet tas pats Evgenij man paprieštaravo, todėl sutikau nusileisti iki to, kad Lietuvoje turizmas tvarkomas neūkiškai, nes Lietuvoje nėra valstybinės turizmo politikos.

Kylame aukštyn laiptais, vedančiais žemyn?

Pereikime prie neūkiškumo pavyzdžių.

• Vilniaus universiteto ir bibliotekos ansamblis. Ekskursijos vedamos darbo dienomis 09:00-15:00 val., penktadieniais iki 14:00 val. Sakykite, koks normalus dirbantis žmogus gali eiti į tokias ekskursijas? 
• Šv. Jonų bažnyčios varpinė dirba gegužės- rugsėjo mėnesiais. Vadinasi, pusę metų nėra galimybės pasikelti į ten įrengtą apžvalgos aikštelę. Projektas kainavo 4,74 mln tuometinių litų, gautų iš ES struktūrinių fondų, informuoja Kultūros paveldo departamentas. Šis projektas gavo "Europos burių" apdovanojimą nominacijoje "Už turiningą laisvalaikį". Deja, tuo laisvalaikiu mes galime džiaugtis tik šešis mėnesius per metus.  O kodėl taip yra? "Liftas nefunkcionuoja lauko sąlygomis,"- kuklinasi Kultūros paveldo departamentas.
• Užsieniečiai labai domisi, kaip iš Kauno ar Vilniaus nuvažiuoti iki Kryžių kalno. Jiems reiktų važiuoti iki Šiaulių, ten persėsi į autobusą Šiauliai-Joniškis, išlipti stotelėje, kuri yra 2 km nuo Kryžių kalno. Kodėl minėtas autobusas negali sustoti prie Kryžių kalno lankytojų centro? Du kilometrai yra 30 min pėsčiomis gera eigastimi, arba dvi minutės autobusu. 
• Žemaitijoje kuriamas japoniško stiliaus sodas yra unikalus lankytinas objektas, bet iki jo neveža joks visuomeninis transportas iš Klaipėdos ar Palangos.
• Turizmo informacijos centrai ne didžiuosiuose miestuose labai dažnai nedirba savaitgaliais. 
• Į bažnyčias, esančias ne didžiuosiuose miestuose, be išankstinio susitarimo neįmanoma patekti.

Per šių metų Knygų mugės renginį, skirtą pristatyti kelionių knygai apie Lietuvą anglų kalba, dalyvavusi Turizmo departamento atstovė pasakojo, kad ekologinis turizmas bus labai populiarus kitais metais, ir kad visaip reikia skatinti keliones ne sezono metu, tačiau kaip Turizmo departamentas jie negali daryti įtakos neūkiškumo likvidavimui- ar čia tik man atrodo, kad pilstoma iš tuščio į kiaurą? Tai man įdomu, ką Turizmo departamento šviesiausi protai siūlo ne sezono metu atvykusiam turistui be automobilio- sunkiai prieinamas ekskursijas, neveikiančius liftus, savaitgaliais rajonuose ir mažesniuose miesteliuose nedirbančius turizmo informacijos centrus ir uždarytas bažnyčias?

Neūkiškumo pavyzdžius galite palikti komentaruose.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Pasipiktinusaitė

Moteris ir šakutė bei kitos linksmos, graudžios ir pamokomos istorijos Justino Žilinsko knygoje "Mano Vilnius mano".

Aš labai mėgstu ką nors suorganizuoti ir man dažnai tai pasiseka padaryti labai sėkmingai, todėl vieną ankstyvą pavasarį aš pakviečiau visus norinčius prisijungti prie ekskursijos po Bernardinų bažnyčios istorinį-architektūrinį ansamblį Vilniaus senamiestyje. Tada asmeniškai ir susipažinau su Justinu Žilinsku (toliau-Autoriumi), kuris padovanojo man savo parašytą knygą "Mano Vilnius mano". Aš buvau ant tiek sukrėsta, kad čia pat pasižadėjau parašyti atsiliepimą, nes man gauti knygą dovanų iš rankų žmogaus, ją parašiusio, yra kažkas tokio iš kosmoso. Aš užaugau namuose, kur žmonės skaitė ir rašė (anot žinomo klasiko, tai iš mūsų šeimos žmonių jau nebus) ir man bet kokia knyga (ar koks popierių ryšulys, ją bent iš tolo primenantis) iki šiol yra kažkas švento. Knygos dovanojimo aktas po visa matančia Dievo akimi šaunamosios angos formoje Bernardinų bažnyčios šventoriuje įvyko 2015 m. kovo 28 d. Beveik metai apsisuko, o pažadas taip ir liko pažadu. Prisipažinsiu nuoširdžiai- aš ne vieną kartą pradėjau rašyti atsiliepimą apie šitą knygą. Atsiversdavau švarų lapą kompiuteryje ir parašydavau kelias eilutes. Žinote, kaip sakoma, kad visos čakros atsidaro? Tai va, po tų kelių eilučių mano čakros ne tik kad nuo manęs užsidarydavo, bet dar ir užsirakindavo ir sunkia skrynia užsibarikaduodavo. Ir tik neseniai besitrinant ką tik nusipirktų knygų viršeliais su kitais Knygų mugės lankytojais mane vis dėlto aplankė nušvitimas (o ir gerbiamas Autorius prirėmė mane prie vieno stendo ir pirštais baksnodamas tarp šonkaulių sakė "Skolininkė, skolininkė") ir aš supratau, kas atsitiko. Manau, kad gerbiamam Autoriui galiu pasakyti tai, ko paprastai vyras neišgirsta savo gyvenime iš moters: aš (beveik) neturiu prie ko prikibti.

Vienas iš knygos "Mano Vilnius mano" privalumų yra jos tikslinė auditorija. Knyga skirta paaugliams, o paauglių pasaulis yra labai savotiškas. Mes kartais paburbame ant šiuolaikinio jaunimo koks jis nerūpestingas, neatidus, maištingas, ne visada su juo randame kalbą, o taip yra todėl, kad paauglio pasaulio centre yra jis pats, jo "aš", o visas pasaulis sukasi aplink jį, todėl teoriškai kalbant kiekvienas paauglys yra potencialus egoistas, tegul nebūna ant pykčio pasakyta. Taip jau yra, ir į tai reikia atsižvelgti. Manau, kad gerbiamų mano Skaitytojų tarpe yra ne vienas, sudaręs santuoką bažnyčioje, ir esu tikra, kad kunigas paminėdavo, kad dabar baigiasi "aš" ir prasideda "mes". Taip tas paauglystės "aš" ryškiausiai juntamas būtent ankstesniais ir viduriniais paauglystės metais, vėliau pasidengia įvairiais kitais gyvenimo sluoksniais ir susilpnėja, kol suradus savo antrąją puselę galutinai išnyksta. Todėl knygos Autoriui labai pasisekė, nes jo knygoje yra idealus sukibimas su tiksline auditorija, kuo dažnai negali pasigirti autoriai, rašantys knygas suaugusiems. Paauglys ne tik perskaitys šią knygą, bet ir išgyvens ją emociškai: "O štai AŠ tai Simo/Aistės vietoje daryčiau taip..." Kad tai nėra tik psichologų pramanas patvirtina tas faktas, kad ši knyga yra įtraukta į Tarptautinės jaunimo bibliotekos "Baltųjų varnų" katalogą, apimantį viso pasaulio vaikų ir jaunimo literatūrą (šiame kataloge knyga priskiriama 12+ metų amžiaus grupei). O tokia sėkmė tik liudija, kad paaugliai visame pasaulyje ne taip jau labai ir skiriasi.

Kitas dalykas, kuris yra pridėtinė vertė šiai knygai, yra jos dalyko ir kalbos integravimo galimybė. Pedagogikoje ir kalbos mokymo metodikoje tai žinoma kaip CLIL- Content and Language Integrated Learning, t.y.  integruotas dalyko ir kalbos mokymas. Vakaruose, kur visi gyveno sočiau, orai buvo geresni, ir šiaip žmonės turėjo daugiau laisvo laiko galvoti, gimė visokios naujamadiškos kalbos mokymo metodikos, kurios dabar varo į neviltį mūsų pedagogus, nes reikia vykdyti programą, o ne "žaisti mokyklą".  CLIL terminas buvo visuotinai priimtas 1994 m., bet nenustebsiu, jeigu ne visi mūsų pedagogai bus apie jį girdėję. Pateiksiu paprastą pavyzdį: istorijos, geografijos ar dailės mokytojas praveda pamoką kartu su anglų/vokiečių/prancūzų/rusų kalbos mokytoju. Mano aptariamos knygos atveju integracija vyktų tarp istorijos dalyko ir lietuvių kalbos bei literatūros dalyko. Ne paslaptis, kad kartais mokyklose dėstomi dalykai tarpusavyje nesutaria (arba nesutaria tuos dalykus dėstantys pedagogai), o nukenčia moksleiviai. CLIL plėtra Lietuvoje, deja deja, labai lėta, bet mano atsiliepimo apie šią knygą užduotis nėra aptarti to priežasčių, todėl iš karto pereisiu prie rekomendacijos.

Atsižvelgiant į tikslinę auditoriją ir integruotą dalyko ir kalbos mokymo galimybę, šią knygą rekomenduočiau įtraukti į vidurinės mokyklos literatūros dalyko programą. Lieka tik nuspręsti, kurioje klasėje ši knyga būtų labiausiai įvertinta. Kadangi knygoje pateikiama nemažai istorinės medžiagos, ji nėra lengvai sukramtomas skaitalas su dideliais paveiksliukais, tam geriausiai tiktų 8-9 mokyklos klasės. Kadangi dauguma devintokų dar būna ir būna gimnazistai, kuriems reikia susikaupti ties akademiniais dalykais, ši knygą jų klasėje ir būtų vertingiausia. Taigi, kokią literatūrą skaito mūsų devintokai? Ugdymo plėtotės centro rekomenduojama literatūra 9-10 klasei iš lietuvių autorių skaityti siūlo Žemaitę, Nyka Niliūną, Binkį, Baranauską, Erlicką, Gavelį, Jonyną, Kunčiną, Čiurlionį, Landsbergį, Vaižgantą, o tarp užsienio autorių rekomenduoja  tokias knygas kaip Burges "Heroiną", Flaubert "Ponia Bovari", Hugo "Paryžiaus katedra", Kawabata "Sniegynų šalis", Lagerliof "Sakmė apie Gesta Berlingą", Vaildo "Doriano Grėjaus portretas".  Žinote, jeigu  mūsų ugdymo specialistų nuomone mūsų paaugliai gali skaityti ir suprasti (sic!) "Doriano Grėjaus portretą" (ar lordas Henris buvo homoseksualus?), "Ponią Bovari" (ar yra vietos santuokinei neištikimybei mūsų visuomenėje?), Hugo (ar galite išvardinti romų tautybės asmenų patiriamos diskriminacijos pavyzdžius?), Erlicką ir Gavelį, tai šitie paaugliai puikiai gali skaityti ir Justiną Žilinską.

Tačiau ši knyga peržengia mokyklos sienas ir tiesiogine ta žodžio prasme išveda skaitytojus į gatves. Knygoje pateikiami žemėlapiai su trumpais maršrutais yra puikus instrumentas, kurį gali naudoti tiek pedagogai, tiek tėvai. Nepaisant to, kad ilgus metus skaitančių šią knygą vaikų tėvai gyvena ir dirba Vilniuje, vis dėlto manau, kad Vilniaus gerai jie nepažįsta (šiais metais Knygų mugėje Vilniui buvo skirta 11 knygų, ir jas perka kaip karštas bandeles, tokias, žinote, su cukrumi ir cinamonu), ir ši knyga jiems taipogi bus papildomas informacijos ir naujų atradimų šaltinis. Tačiau jeigu ši knyga nužengs iš knygų lentynos ir įžengs į klases ar namų mokymą, reiktų papildomų metodikos užduočių, ir čia būtų užduotis Autoriui jas paruošti arba perleisti šį darbą kompetentingiems pedagogams. Dabar labai populiaru daryti tokias užduotis lankytinose vietose Anglijoje, ne viena bažnyčia savo internetiniame tinklapyje talpina užduotis vaikams (atitinkamai šiuo klausimu viltingai žvelgiu į leidyklos "Aukso žuvys" tinklalapį). Tos užduotys nėra sudėtingos, tarkime, jose klausia kiek kartų bažnyčios vitražuose pavaizduota rožė arba kuo vardu buvo asmuo, kurio marmurinis antkapis yra tokioje ir tokioje koplyčioje.

Tačiau mano akis priekabi. Knyga, paremta istoriniais faktais, įpareigoja su tais faktais elgtis atsargiai. Skyriuje "Šakutė Vilniuje" aprašomas Barboros Radvilaitės sutrikimas, o ką gi su ta šakute daryti. Nesumojusi, kam tas daiktas-šakutė reikalinga, Barbora Radvilaitė pradėjo ja šukuotis. Čia knygos Autorius, matomai, taip susižavėjo šia idėja, kad numojo ranka į istorinius faktus. Žinote, iš karto prisiminiau, kad kartais tėvai, netekę kantrybės laukti, kol jų atžala įveiks knygą, pasiūlo pažiūrėti filmą. O dažniausiai režisieriai tokiuose filmuose taip prirežisuoja, kad nors verk. Taigi, kas atsitiko?

"-Šukos, sakai?!- Barbora net įraudo.-Tą aš ir pati buvau sugalvojusi! Vos Karalius Zigmantas man įteikė šitą daiktą, tuoj pat puoliau rodyti, kaip jis man patinka ir...šukuotis! Ar žinote, kaip jis į mane pasižiūrėjo?! O žinote, kaip į mane pasižiūrėjo jo motina, toji ragana Bona?! Ar žinote?! Ar suprantate, kaip aš pasirodžiau?! Kaip mužikė!  Kaip paskutinė mužikė...Panele Švenčiausioji, kokia gėda, kokia begalinė gėda!!!- ir ji gailiai raudodama sukniubo ant stalelio."

Pirmiausia, manęs neįtikina tas faktas, kad Radvilų Barbora verktų savo tarnaičių akivaizdoje. Antra, šakutė nė iš tolo neprimena šukų, nes dar XVII a. (Barbora Radvilaitė gyveno XVI a.) turėjo tik du dantis, tuo geriausia įsitikinti apsilankius Valdovų rūmuose ir apžiūrėjus renesanso epochai skirtą ekspoziciją, o dori katalikai iš viso vengė imti tokias šakutes į rankas, nes du jos dantys priminė velnio ragus. Trečia, tuoj pat pulti šukuotis plaukus yra neįmanoma, nes renesanso epochos moteris palaidais plaukais nevaikščiojo: jų plaukus laikė specialūs tinkleliai, dažnai siuvinėti perlais. Kartais tie tinkleliai būdavo aptraukiami medžiaga, ir moters plaukų net nesimatydavo (išskyrus šiek tiek kaktos ir pakaušio srityje, bet tai jau buvo gana nekuklu) arba jos dėvėdavo beretes, pas mus "čepčikais" vadintas. Kad labiau įsivaizduotumėte, apie ką aš kalbu, pažiūrėkime keletą pavyzdžių.

Wikipedia Commons. Jogailaičių šeima. Lukas Kranachas Jaunesnysis. 

Wikipedia Commons. Numanomas Bonos Sforcos portretas 1517 m. 

Wikipedia Commons. Lenkų karališkojo dvaro dailininkas. Barbora Radvilaitė apie 1550 m. 

Wikipedia Commons. Elžbieta Tiudor apie 1546 m. Nežinomas dailininkas.

Wikipedia Commons. Džeine Simur, Anglijos karalienė. Hansas Holbeinas Jaunesnysis, 1536 m. 

Wikipedia Commons. Izabelė d'Este. Ticianas, apie 1534-1536 m. 

Ir taip toliau, ir panašiai. Nagi, pabandykite pasišukuoti. Tiesa, negalima ir Autoriaus labai kaltinti, kad nesidomi moterų šukuosenomis. Nesiginčysiu, dovanojo ar nedovanojo Žygimantas Augustas Barborai šakutę (perlus dovanojo tikrai), bet pats faktas, kad  Bona Sforca į Barborą pažiūrėjo raganos žvilgsniu, yra man nepriimtinas. Čia vertėtų paaiškinti plačiau. Pirma, jeigu Barbora ir būtų kalboje minėjusi Bonos Sforcos vardą viešumoje, atsiliepti apie savo valdovę -Lenkijos karalienę ir Lietuvos didžiąją kunigaikštienę- pagal to meto etiketą ir raštvedybos standartus ji būtų turėjusi panašiai, kaip Radvilos Juodojo žmona rašė savo laiškuose vyrui: "Šviesiausiasis, maloningasis kunigaikšti, pone, pone vyre mano maloningasis, dauggali pone, pone mano maloningasis". Todėl išvadinti viešai (kitas reikalas-mintyse) Boną Sforcą "ragana" yra mažų mažiausiai netaktiška. Antra, tam, kad Bona galėtų pasižiūrėti į Barborą, jos turėjo susitikti akis į akį, o šio susitikimo įvykimu aš labai abejoju- kiek man žinoma, šios dvi moterys niekada nebuvo susitikusios.

Beje, kodėl karalius Zigmantas? Kuom blogas Žygimantas Augustas? Tačiau kas nedirba, tas neklysta, todėl šio atsiliepimo tikslas nėra smulkmeniškai prikaišioti Autoriui istorinius neatitikimus, ypač tokius, kurie liečia dvi kontraversiškiausias mūsų istorijos moteris, nes čia galima kilometrines paklodes prirašyti. Ši knyga yra drąsus bandymas Vilniaus miestą padaryti pagrindiniu veikėju ir todėl gali keliauti į vieną lentyną su A. Tapino "Vilko valanda".

Knyga/Nuotykių apysaka/ fentezi/detektyvas: "Mano Vilnius mano".
Autorius: Justinas Žilinskas.
Išleido: "Aukso žuvys", 2015 m.

Su meile ir, kaip visada susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Čepčikaitė