Dienos kelionė į Latviją: Dobelės alyvos ir Jelgavos smėlio skulptūrų festivalis.

Dobelės alyvų sodas seniai mane viliojo apsilankyti, bet susisiekimas su ta Latvijos dalimi iš Vilniaus yra komplikuotas, nebent turite automobilį. Išeitis buvo viena- susidėti su kokia nors agentūra. Raukiausi ilgai, nes kelionių agentūrų Lietuvoje darbas su autobusinėmis kelionėmis labai dažnai yra žemiau plintuso pagal kokybę, o Valstybinis turizmo departamentas negali įtakoti nieko, net kad kelionės kokybė būtų užtikrinta; turiu raštišką atsakymą dėl vieno mano skundo, vis drąsinuosi, kad reiktų paviešinti. Na, bet arba rizikuoji ir pamatai Dobelės alyvas, arba nerizikuoji ir negeri latviško alaus. Taip sutapo, tomis dienomis vyko ir Jelgavos smėlio skulptūrų festivalis, todėl kelionių agentūros sukruto rinkti grupes. Variantus per Pakruojį, Rundalę, ar Pokainių mišką atmečiau, nes ten jau esu buvusi, ir pasirinkau kol kas savo reputacijos nesugadinusią firmą (kas kelionės pabaigoje pasikeitė). Išvykome 5.30 val. ryte nuo Forum Palace. Kadangi-retas atvejis- nereikėjo važiuoti į Kauną paimti turistų, riedėjome tiesiai per Panevėžį, kur įlipo mūsų gidė, o Latvijos sieną kirtome apie 10.00 val. ryto. Autobusas buvo matęs geresnių dienų, sušalome kaip reikalas, klostėmės ką suradę, kol pagaliau išsikovojome, kad išjungtų tą baisų šaltį. Dviaukščiame autobuse buvo nesureguliuota šildymo/vėsinimo sistema, neveikė televizorius ir radijas, ir bendras autobuso vaizdas buvo gerokai padėvėtas.

Latvijos pasienis pasitinka naujais keliais. Tokia maloni staigmena, kad net nufotografavau. 

Pirmas sustojimas buvo Tervetėje. Tai buvo visiškai beviltiškas vienos valandos iššvaistymas. Sunkiai suprantu, kaip pažiūrėjimas į piliakalnį per ūkininko tvorą ir naujai pastatytos medinės pilies apžiūra iš lauko praturtino mane žiniomis apie žiemgalių kultūrą. Visiškai netalentingas buvo šių objektų įtraukimas į ir taip įtemptą dienos programą.

Piliakalnis Tervetėje. WOW, groundbreaking, ar ne? 

Medinė pilis Tervetėje. Užėjome pro vartus, ten mus pasitiko piktas sargas. "Bilietus pirksite?"- paklausė rusiškai. "Niet",- pasakėme. "Tada eikite lauk",- pasakė Piktasis Pilies Sargas. Būtų galėjęs, būtų dar ir koja paspyręs. 

Netrukus jau nebe tokiais gerais keliais pasiekėme Dobelę. Miestelis ruošėsi koncertui per alyvų žydėjimo šventę, visur vaikščiojo mergaitės tautiniais rūbais ir vainikais ant kasų. Apsilankėme Livonijos ordino pilies griuvėsiuose, apžiūrėjome centrinę aikštę.

Fontanas upėje.

Mūsų grupėje keliavo apie 60 turistų. Kol mes išlipome, gidė su puse grupės jau buvo mus palikusi ir teko ją vytis. Šiaip tai normalus gidas nedaro taip- visada reikia palaukti, kol susirenka visa grupė, ir tik tada yra kažkur eiti. Mūsų grupėje buvo pagyvenusių žmonių, kuriems gido paieškos nežinomame mieste visai nepatiko. Išreiškę tokias objektyvias mūsų nuomone pretenzijas tikėjomės, kad į jas bus atsižvelgta. Deja.

Livonijos ordino pilies griuvėsiai.

Pilis iš akmens Dobelėje buvo pastatyta 1335-1339 m. ir prastovėjo iki 1730 m. Livonijos ordinas ir žiemgaliai, kaip ir reikia tikėtis, nesutarė, ir tarp 1279-1289 m. šioje vietoje stovėjusi žiemgalių pilis buvo pulta šešis kartus. Galiausiai, supratę, kad kitos išeities nėra, žiemgaliai savo pilį sudegino ir persikėlė į Lietuvą. Vietoje buvusios žiemgalių pilies Livonijos ordinas ir pasistatė savo akmeninę pilį. Paskui pilis buvo apleista ir neprižiūrima griuvo. Išsaugojimo darbai pradėti tik 2002 m. 

Dobelės pilies griuvėsiai.

Kūtvėla Dobelės pilies griuvėsiuose.

Kūtvėla Dobelės pilies griuvėsiuose. 

Kūtvėla Dobelėje.

Kūtvėla lankosi Dobelės pilyje. 

Kūtvėla, kaip matote iš nuotraukų skaičiaus, mėgsta bastytis po griuvėsius. 

Didelės čia pilies būta. 

Dobelės fontanas labai įdomus.

Kūtvėla prie Dobelės fontano.

Dobelės centrinė aikštė ir bažnyčia.

Dobelė ruošiasi šventei. 

Drugelis.

Fontaną įjungė!

Paskui gidė pasakė, kad duoda laiko apsipirkti. Šitoje vietoje supratau, kad mūsų gidė į šią kelionę važiuoja pirmą kartą (tokie įtarimai jau buvo kilę dėl autobuso parkavimo kitoje nei paprastai Dobelės pilies pusėje, o paskui patvirtinti jos pačios žodžiais, kad nežino, kurioje vietoje yra alaus darykla Bauskėje, numatyta šios dienos programoje). Man labai gaila taip beviltiškai švaistomo laiko, kai galima viską organizuoti geriau. Koks apsipirkimas Dobelėje, kai Jelgavoje yra didžiulis prekybos centras, kur galima laisvu laiku nueiti, nes Jelgavoje ir numatyta svarbiausia programa? Na, pasinaudojau proga trumpam užsukti į Dobelės TIC ir pasiimti nemokamą Dobelės žemėlapį ateičiai, o pagaliau vidurdienį pasiekėme vieną svarbiausių šios kelionės tikslų- Dobelės alyvų sodą. Privažiuoti prie pat sodo nepavyko, nes ten jau driekėsi automobilių kolona, policija reguliavo eismą, ir mums teko pastatyti autobusą šiek tiek toliau. Kai išlipome visi, tai persimaišėme kaipmat su visais Dobelę užplūdusiais lietuvių turistais, ir mūsų gidė vėl buvo dingusi iš akiračio. Spėju, kad ji ne tik pirmą kartą šioje kelionėje gidauja, bet galbūt išvis gidauja pirmą kartą. Gidas be skėčio ar lazdelės su įmonės simbolika nė iš namų duonos neina nusipirkti, o šita ėmė ir išėjo taip į ekskursiją su 60-ties žmonių grupe ten, kur nelietuviškai nebus kalbama tą dieną ir persimaišymas, paklydimas garantuoti. Kažkaip beplujodami visgi susiradome kur ateiti. Tada teko palaukti, kol mūsų grupei nupirks bilietus. Vietinė gidė norėjo pradėti programą nuo muziejaus, bet čia dalis grupės užprotestavo- pravadyrius buvau aš, prisipažįstu- pasiėmėme bilietus ir ėjome pagaliau žiūrėti alyvų, dėl kurių čia ir atvažiavome.

Dobelėje būna daugiausia saulėtų dienų per metus Latvijoje, todėl šis miestelis dar vadinamas "Saulės miestu". Sodą įkūrė latvių selekcininkas Peteris Upytis. Šis sodas yra vienas didžiausių Rytų Europoje, čia žydi apie 200 alyvų rūšių. Jų tarpe yra alvyos, pavadintos Upyčio motinos ir jo mylimosios vardais. Čia galima pamatyti ir 1943 m. Olandijoje išvestą geltoną alyvų rūšį (mums, deja, pamatyti jos nepasisekė). Siūlau perskaityti šį labai gražų straipsnį: Po žydinčią Latviją. Alyvų karalystė. Šiemet žalioji žiema užsitęsė, todėl Latvijoje alyvos dar daug kur buvo neišskleidusios žiedų, todėl šiek tiek nusivyliau, nes alyvų sodas neparodė viso laukto grožio. Be to, latviai teisingai juokiasi, kad Latvijoje lietuviai yra naujieji žydai, nes verslus kuria. Visame sode buvo kelios prekybos vietos, kur buvo galima nusipirkti latviškų maisto produktų, keletą molinių indų, ir tiek. Mūsų viltis rasti kosmetikos su alyvomis žlugo su trenksmu. Bet pasisekė prigriebti pakelį prieskonių, kuriuos išmananti moteris pati gamina iš įvairių prieskoninių žolių.

Kūtvėla Dobelės alyvose. Na, gerai, obelyse. 

Alyvos dar tik pradeda žydėti.

Kūtvėla maskuojasi alyvose. 

Kūtvėla grožisi Dobelės alyvomis. 

Kūtvėla grožisi alyvomis.

Labai graži alyvų kekė.

Ir čia labai gražios alyvos.

Baltos alyvos.

Alyvų sodą galima apžiūrėti iš apžvalgos bokštelio. 

Kūtvėla žvitria akimi bando apžvelgti sodą ir surasti žydinčias alyvas. 

Bet čia vis dar puikiai žydi obelys. 

Puikus obelų sodas. 

Dobelės obelys.

Nuostabios!

Kūtvėla Dobelės alyvose.

Raudonai žydinti obelis.

Kūtvėla prie raudonai žydinčios obels.

Kūtvėla prie baltos alyvos. Kuri pilnai žydės po kokių dviejų savaičių. Urgh.

Jelgavoje buvo numatyta ekskursinė programa, bet po to, kai gidė du kartus paliko pusę grupės ir nulėkė kažkur priekin, nusprendėme, kad neverta toliau tęsti šito absurdo teatro ir po Jelgavą vaikščioti pačioms. Tuo labiau, kad aš Jelgavoje nebe pirmą kartą. Ir nemanau, kad valandos trukmės ekskursija Kuršo hercogo rūmuose, kur dabar yra žemės ūkio universitetas, esančiuose dviejuose kabinetuose su nuotraukomis yra kažkokia didelė vertybė (nors jų programa su karštu šokoladu verta dėmesio). O ir bilietus į smėlio skulptūrų parką mes turėjome nusipirkusios internetu, kainavo €1 pigiau negu kasose renginio dieną. Jelgava yra mažo miestelio didelis pavyzdys visiems turizmu užsiimantiems profesionalams. Vietiniai žmonės labai draugiški, maitina benamius katukus.

Jelgavos studentas tapo fontanu. Kažkas jį dar papuošė alyvomis.

Šlapia, bet populiaru.

Gražiai sutvarkyta krantinė su laivukais. 

Rotondoje įrengta kavinė, kur mes puikiai praleidome laiką. 

Jelgava turės paminklą katinui. 

Jelgavos krantinės grožis. 

Smėlio baras.

Šiemet smėlio skulptūros nustebino savo dydžiu. Jų nebuvo labai daug, bet bendras vaizdas buvo stulbinamas.

"Voice of the Sea", Zhaozhuo Wang, Kinija. Zen vienuolis klausosi jūros ošimo.

"The Dram of the Mind", Ivan Loktiukhin, Rusija. 

Aš tai sakyčiau, kad tokia skulptūra tinka iliustruoti "You're Always on My Mind" dainą. 

"Asmenukė 2765-siais metais," Eeva Karhu, Estija. Prisiminimai ir žinios bus perkeliami į skaitmeninę erdvę ir mes galėsime 2765-siais metais pasidaryti savo back-up kopiją. 

Demo skulptūra "The New and The Old". Nauja bus sena, bet gims kitas nauja, o sena turi savitą grožį. Karlis Ile, Ainars Zingniks (Latvija), Ferenc Monostori (Vengrija), Ruslan Korovkov (Bulgarija). 

Jelgavos smėlio festivalio dalyvis. 

"Peace Maker", Henry Timusk, Estija. Šita būtybė deda taikos kiaušinius. Taip, taip, ir taip būna. 

"When the Sky will be Home", Andrey Koshelev, Rusija. Žmogus visgi išmoks skraidyti ir dangus bus mums namais.

Žiuri simpatijos premija.

"Cyborg", Steve Armance, Prancūzija. Po 750-ties metų žmonija išnyks, o čia gyvens kiborgai. 

"Reaching", Irina Taflevskaya, Ukraina. Mes per daug priklausomi nuo technologijų, todėl ateityje sieksime natūralių dalykų. Laimėta 3-čia vieta.

"Unaware", Eda Kaytan, Turkija. Žiuri simpatijos premija. 

Jelgavos smėlio festivalis. 

Kūtvėla prie labiausiai patikusios skulptūros.

Kūtvėla Jelgavos smėlio festivalyje. 

Kūtvėla Jelgavos smėlio festivalyje. 

Mes, atsiskyrusios nuo grupės, spėjome pasikelti į apžvalgos bokštą, išgerti kavos rotondos kavinėje, apžiūrėti smėlio skulptūras, nusipirkti latviškų delikatesų supermarkete, pavalgyti barščių bistro, ir pasižiūrėti į Kuršo hercogo rūmus- ir tai buvo puikiai praleistas laikas. Jelgava nėra tas miestas, kur užtenka dviejų-trijų valandų programos, čia reikia visos dienos, o festivalių metu-ir nakvynės. Toliau programoje buvo numatyta Bauskos alaus degustacija, o nenorintys degustuoti galėjo likti Bauskoje porai valandų. Tai aš ir padariau, nes €5 už alaus degustaciją man pasirodė truputį neadekvati kaina. Tuo labiau, kad per savo keliones aš tiek tų daryklų mačiusi, kad latviškas alus darymo procesas manęs niekuo nenustebintų. Už tą sumą supermarkete galima pasiimti 2 litrus Bauskos alaus (geriausia- tamsaus) ir dar grąžos duos. Tai kelios moterys ir aš gavome laisvo laiko: šiek tiek pasivaikščiojome po Bauskos miestelį, kas norėjo užlipo į Bauskos pilies bokštą (labai dėkui latviams, kad priėmė, nes pilis dirba iki 19.00 val., o mes buvome 18.45 val. Ekspozicijos jau buvo uždarytos, bet į bokštą užlipti leido), ir paskui didelėje RIMI apsipirkome.

Bauskos pilis.

Bokštas su apžvalgos aikštele. 

Jau paliekant Latviją pradėjo lyti. Taisėsi visą dieną, pora lašų nukrisdavo kartas nuo karto, bet didžioji dalis vandens pataupė save vakarui. Na, o pravažiavus Panevėžį, kur išlipo mūsų gidė, sugedo autobusas. Kažkas atsitiko padangai. Mūsų vairuotojai bandė pataisyti, padėti sustojo kitas autobusas (kur tylomis perbėgo visas mūsų dviaukščio autobuso pirmas aukštas), bet niekaip nepavyko priversti mūsų autobuso judėti (neatsisuko rato varžtai, sakė procesą stebėję dalyviai). Kaip kelionės vadovė sakė paskui: "Kitą kartą mes nuvažiuosime pasižiūrėti į nuomojamą kelionei autobusą". Trūksta žodžių. Laimei, atvyko kitas autobusas mūsų parvežti iki Vilniaus. Bevažiuodami pamatėme pirmąjį autobusą, kuris dabar stovėjo su nuleista padanga: dar niekada lotyniškas posakis festina lente nebuvo taip akivaizdžiai pailiustruotas, nes tie mūsų autobuso perbėgėliai dabar nebepasieks Vilniaus pirmiau už mus. Beje, evakuacija iš mūsų autobuso vyko tamsoje ir kelionės vadovei kažką kažkur priekyje šnekant, lyg mikrofonu nebemokėtų naudotis.

Vilniuje buvome apie vidurnaktį. Mūsų pakaitinis autobusas buvo žymiai naujesnis, nei mūsų apšepėlis, išnuomotas šiai kelionei. Kažkodėl pakaitiniai autobusai, kurie atvyksta gelbėti nelaimės metu, visada būna geresni, nei įvykį patyrę autobusai. Man kyla klausimas, kodėl negalima iš karto į kelionę išnuomoti gerus autobusus? Atsakymas, kuris pats siūlosi, yra tik vienas: pinigai. Šiuo metu susirašinėju su kelionę pardavusia įmone, bet pirmas jų laiškas nenuteikia optimistiškai, nes jų nuomone programa buvo įvykdyta ir pretenzijų neturi būti, ir iš viso, nereikia vykti į kelionę, jeigu neturite sportinės formos vytis savo gidą per kelis kilometrus. Mano nuomonė kiek kitokia (šiaip ar taip, esu gidų kursus baigusi, ne vienus metus dirbu su turistais), bet žinau, kad šiuos reikalus sužiūrėti turinčios valstybinės įmonės dažnai būna neįgalios tai daryti, todėl su tokiomis įmonėmis pradėsiu kovoti viešumu- keliavome su "Kiveda".

Atskiras paragrafas 1800 telefonu iškviečiamam taksi skambučių centrui. Mielos moterys, kurios atsiliepiate taksi iškvietimais trumpuoju numeriu 1800 Vilniuje, aš linkiu, kad jus ištiktų toks hemorojus, kad tris mėnesius eiti negalėtumėte. O kai pasveiksite, kad ištiktų vėl, ir taip kartotųsi iki jūsų niekingo gyvenimo pabaigos. Jūs šią naktį tris kartus man numetėte telefono ragelį, kai bandžiau išsikviesti taksi. Problema ta, kad taksi mums reikėjo transporto stotelėje. Bet, pasak labai nemalonaus balso, vairuotojas nežinos, kur tokia stotelė. Reikia adreso. Na, kaip galima vidury nakties nustatyti kokius adresu yra Juliaus Juzeliūno stotelė? Pirmas numestas ragelis, just like that. Po dar dviejų nesėkmingų bandymų išsikviesti taksi su numetamu rageliu, nes tokio adreso, kaip ant namo, balsas kitame ragelio gale nemato, reikia "patikslinti", o kur netolimas Juozapo pasažas nežino, irgi reikia adreso, bet kad iki jo reikia dar eiti per gatvę "tikslinti". Kad jus hemorojus tikslintų! Paskui radome kažkokį ofisų pastatą, tai klausė koks butas. Nes reikia namo adreso ir buto numerio. Visgi, ketvirtas kartas buvo sėkmingas, nepaisant to, kad ofisas nėra butas. Paskui vairuotojo klausiu, na Juliaus Juzeliūno stotelė prie troleibusų transporto žiedo arba Juozapo pasažas- negi vairuotojas nežino kur atvažiuoti? Vairuotojas atsiduso ir pasakė, kad "ten dirba vištos" ir kad joms negalima sakyti "transportas", nes jos klaus, kas yra transportas. Tokios moterys tiesiog neturi daugintis.

Tai šia pozityvia nata leiskite man ir pabaigti šios kelionės aprašymą.

Su meile ir, kaip visada susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Alyvaitė