Mane galima sutikti:


Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias:
Visa būtis šioj žemėj – tik sekundės kelios.

Kalėdinė kelionė Panemuniais: nuo Raudondvario iki Panemunių pilies.

Tuesday, December 29, 2015

Kūčių išvakarėse išsiruošiau po Lietuvą pasibastyti, nes tiek laisvų dienų susidėjo, kad nesinorėjo be reikalo švaistyti laiką, anot gerai žinomo klasiko, "prie kakalio šilto" grožintis silkių paradu ant šventinio stalo. Ir taip galvojome su Aiste iš Keliauk.info, ir kitaip galvojome-nelabai turime kur pasukti tokiu oru, kai sniego nėra, o dangus pilkas ir lietingas. Kai kurias Lietuvos vietas "taupome" geram orui, kai švies saulė, čiurkš fontanai ir žydės sodai. Čia man toptelėjo mintis-o kodėl mums nepavažiavus gražiausiu Lietuvos keliu tituluojamu Panemunių keliu? Pirštu pavedžiojau po Lietuvos kelių atlasą ir sudėliojau tokį maršrutą: Raudondvaris-Vilkija-Seredžius-Belvederis-Raudonė-Vytėnai-Raudondvario cukrainė. Iki Kauno atvykau ankstyvu traukiniu, o ten jau laukė Aistė ir lietus, kurio oro prognozė visiškai nežadėjo.

P1490478
Vilniaus geležinkelio stoties Kalėdiniai papuošimai.


P1490483
Kūtvėlos kelioniniai aksesuarai: Totoro ir Ursulijus Lepečkojauskas (dešinėje).

Iš tolo Raudondvaryje keliautojo akį patraukia Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia. Tiksliai nėra žinoma, kada pirmoji bažnyčia Raudondvaryje buvo pastatyta. 1851 m. grafas Benediktas Tiškevičius paprašė vyskupą Motiejų Valančių Raudondvario filijai suteikti parapijos statusą. Tada ir atsirado viena gražiausių krašte mūrinių bažnyčių, o jos statyba rūpinosi italas architektas Cezaris Anikinis. Italų menininkų darbai puošė šią bažnyčią; prie jos amžiams ilsėjosi ir grafų Tiškevičių giminė. Pirmojo pasaulinio karo metais bažnyčia buvo susprogdinta Kauno tvirtovės komendanto įsakymu. Šią bažnyčią, kuri sutinka maldininkus šiandien, iš naujo žmonės pastatė iš parapijiečių aukų kunigo S. Irtmano iniciatyva. Po Antrojo pasaulinio karo nukentėjusios bažnyčios atnaujinimu vėlgi parapijiečių lėšomis rūpinosi kitas kunigas, Raudondvario klebonas  A. Rinkevičius. Ir Nepriklausomybės metais parapijiečių bei kunigų neapleidžiama, globojama bažnyčia buvo ne kartą tvarkoma. Bažnyčioje esantys grafienės Vandos Tiškevičienės ir sūnaus antkapiniai paminklai, sukurti italų meistro L. Pampalonio iš Kararos marmuro, grafui Benediktui Emanueliui Tiškevičiui kainavo du kartus brangiau, nei pačios bažnyčios statyba- savo šeimos narių mirtį grafas laikė Dievo bausme už savo nuodėmes.

P1490523
Raudondvario bažnyčia ankstyvą gruodžio rytą.
P1490512
Rytas dar ankstyvas, tebedega šviesos. 


P1490525
Trys Raudondvario kryžiai.

P1490511
Raudondvaryje yra paminklas J. Naujaliui, skirtas jo 125-ių metų gimimo jubiliejui. Autoriai: L. Žuklys, G. Baravykas. 
Naujalių šeima Raudondvaryje buvo ir didelė, ir maža tuo pačiu metu-iš keturiolikos gimusių vaikų, tik penki užaugo. Būsimasis kompozitorius Juozas buvo jauniausias vaikas šeimoje. Pastebėjęs gabaus, bet neturtingos šeimos vaiko gebėjimus, grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius parėmė Juozo Naujalio mokslus Varšuvos konservatorijoje. Juozas Naujalis yra laikomas profesionalios lietuvių muzikos pradininku, žymiausiu Lietuvos vargonininku. Juozas Naujalis buvo ir choro dirigentas, pirmojo lietuviško knygyno ir muzikos mokyklos Kaune steigėjas, pedagogas, pirmosios Lietuvoje Dainų šventės organizatorius.




P1490490
Grafų Tiškevičių šeima prisimenama prie Raudondvario bažnyčios šventoriuje, buvusioje jų mauzoliejaus vietoje, tokiomis akmeninėmis kompozicijomis. Autoriai: V. Beigienė, M. Petrauskas, 2012 m. 
P1490517
Beliackių šeimos koplyčia Raudondvario kapinėse. 
O štai italo architekto Cezario Anikinio kapo mums taip ir nepavyko surasti. Iš įvairių straipsnių pavyko sugraibyti šykščios informacijos nuotrupas, kad architekto kapas yra atsuktas į bažnyčios pusę ir yra netoli Beliackių šeimos koplyčios, tačiau mūsų paieškos buvo nesėkmingos. Florencijoje gimęs Cezaris Anikinis atvyko į mūsų kraštus Napoleono karų metais, o paskui pasiliko ir dirbo Raudondvaryje. Sakoma, architektas mirė nukritęs nuo pastolių. Gerbiamo architekto kapo vietai nustatyti prie kapinių esančiame informacijos stende būtų galima pakabinti bent orientacinį žemėlapį.

P1490530
Kauno rajono savivaldybės iniciatyva Vyčio kryžiaus kavalierių atminimas įamžintas tokiomis knygomis.

P1490533
Raudondvario Vyčio kryžiaus kavalieriai. KRS mero V. Makūno iniciatyva, proj. vad. R. Černiauskienė, Raudondvario seniūnė D. Bulotienė, skulptorius D. Sodeika, architektė V. Beigienė, realizavo inž. V. Jeskelevičius. 
Toliau keliavome prie Raudondvario dvaro. Raudondvario dvaras yra laikomas XVII a. pr. renesanso architektūros paminklu. Manoma, kad dvarą pradėjo statyti Kauno pakamaris Vaitiekus Dzevaltauskas. Paskui dvarą valdė visa plejada iškiliausių mūsų krašto didikų, kol paskutiniais jo valdytojais tapo grafai Tiškevičiai. Grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius po 1831 m. gaisro dvaro ansamblį perstatė mūrinį, vienas ir architektų buvo jau minėtasis Cezaris Anikinis. Dvaras tapo ištaiginga rezidencija su vertingomis kolekcijomis. Antrojo pasaulinio karo metais atsitraukdami vokiečiai rūmus ir oranžeriją sudegino. Kauno rajono savivaldybė perėmė dvarą ir įgyvendino jau keturis ES lėšomis paremtus projektus. Naujausias projektas yra dvaro žirgyno pritaikymas meno inkubatoriaus veiklai. Prie Raudondvario dvaro arklidžių buvo  šventiškai papuošta eglė ir šiaurės elnių pora- mūsų džiaugsmas liejosi per kraštus!

P1490549
Kūtvėla džiaugiasi sutikusi šiaurės elnią.

P1490550
Tikra meilė iš pirmo žvilgsnio.

P1490551
Laiminga šeima.

P1490590
Kalėdų nuotaika Raudondvaryje. 
DSC_7791
Kūtvėla lankosi Raudondvaryje. Dėkui Aistei už foto.

DSC_7775
Smagumėlis!  Dėkui Aistei už foto.

DSC_7784
Kūtvėla fotografuoja. Dėkui Aistei už foto.
Tais šiaurės elniais taip susižavėjome, kad nė lietus netrukdė su jais išsibučiuoti ir išsiglebėsčiuoti. Nežinau, kaip mano kelionės kolegė Aistė, bet aš ten tiesiog devintame danguje buvau iš laimės. Tada apsilankėme viename iš dvaro pastatų įkurtame Kauno rajono muziejuje, kur šalia nuolatinės parodos buvo M. Šagalo darbų paroda.

P1490562
Raudondvario dvaro rūmai.

P1490567
Lietingas gruodžio rytas Raudondvaryje.
DSC_7833
Atrakcija turistams. Dėkui Aistei už foto.

P1490570
Kauno rajono turizmo informacijos centras. 

DSC_7822
Kai taip gražu, tai ir lietus nebaisus. Dėkui Aistei už foto.

P1490577
Čia namus rado benamė katė su palikuonimi. 
Į Kauno rajono turizmo informacijos centrą užsukome su reikalu- pasiteirauti informacijos apie mūsų šiandienos maršrutą ir patenkinti smalsumą. Iš tiesų problema yra ta, kad Panemunių keliui nėra sukurta vieningo informacinio produkto, nes jį dalinasi bent kelios geografinės žinybos. Gavome rajono žemėlapį su lankytinų objektų fotografijomis ir QR kodu, su kuriuo išmaniajame telefone galima pasiskaityti daugiau informacijos-labai patiko. Bet labiausiai man padarė įspūdį tik per slenkstį peržengus sutikta katė su kačiuku. Pasirodo, ši katė kurį laiką gyveno dvaro teritorijoje ir buvo benamė, o jos atsivestų kačiukų likimo vingiai nežinomi (tiksliau, žinomi, juk benamiai kačiukai visur paprastai miršta lėtai ir skausmingai). Tačiau dabar katė yra kastruota, o iš dviejų paskutinių vaikučių išgyvenęs vienas katulis paliktas su ja. Tikiuosi, jam pavyks rasti namus ir mylinčią šeimą. Šis pavyzdys rodo, kad čia, Raudondvaryje, gyvena ir dirba geri žmonės, kurie ir yra mūsų šalies turtas- ne nafta, ne deimantai, o geri žmonės yra mūsų pasididžiavimas. Taip kad Raudondvario dvarą galiu tik kuom šilčiausiai ir nuoširdžiausiai rekomenduoti.

P1490585
Kūtvėla lankosi Raudondvario dvare.

DSC_7850
Švinta. Dėkui Aistei už foto.
P1490598
Kūtvėla iš anksto džiaugiasi būsima vakarone. 

DSC_8127
Kolegė keliautoja Aistė apsipirko turizmo informacijos centre-visa tai vietinių verslininkų produktai.

Kai buvome turizmo informacijos centre, gavome minėtąjį rajono žemėlapį su QR kodais. Mums patarė kaip vieną iš įdomesnių objektų aplankyti Karpio tuopą. Paštuvos gyvenvietėje auganti tuopa mena sunkius baudžiavos laikus. Pasakojama, kad čia XVIII-XIX a. sandūroje gyvenęs Paštuvos dvaro savininkas Ignas Karpis pamilo savo baudžiauninkę Martą. Šiam išvykus į užsienį, grįžimo išvakarėse dvarininko sesuo Jadvyga "gelbėdama šeimos garbę" liepė nuplakti kelis baudžiauninkus, jų tarpe ir brolio mylimąją. Grįžęs Karpis nerado mylimosios gyvos ir liepė pasodinti rykštes, kuriomis baudžiauninkus plakė- viena prigijo ir užaugo tuopa. Dvarininkas Karpis pirmasis savo dvaruose Lietuvoje panaikino baudžiavą ir išlaisvino 700 baudžiauninkų. 2011 m. tuopa buvo pažeista žaibo.

P1490606
Karpio tuopa. 

Sekantis sustojimas buvo Vilkijos miestelyje. Deja, šis miestelis paliko gana slogų įspūdį dėl savo urbanizacijos. Dar 1973 m. Kultūros ministerija nusprendė įrašyti Vilkiją į vietinės reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą ir saugoti viso miesto mastu jo panoramą ir ryšį su aplinkine gamta, o urbanistikos paminklo teritorijoje saugoti pagrindinių ir šalutinių gatvių tinklą, aikštės planą ir užstatymo pobūdį. Vilkija dar kartais vadinama Mažąja Šveicarija.

P1490609
Vilkijos miesto lankytinos vietos.
Manoma, kad XIV a. Vilkijos pilis stovėjo ant netoli esančio Jaučakių piliakalnio, senuose vokiečių metraščiuose minima kaip Wildenberg tvirtovė, kurią 1383 m. vokiečiai sudegino. Po Žalgirio mūšio Vilkijoje buvo įkurtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, iš kurio 1426 m. Vytautas parašė du laiškus Kryžiuočių ordino didžiajam magistrui- šiuose dokumentuose pirmą kartą parašytas aiškus neiškraipytas Vilkijos vietovardis. 1450 m. Vilkija tapo viena pirmųjų muitinių prie Nemuno, kur pirkliai turėjo mokėti mokesčius už gabenamas prekes: druską, gelumbę, šilką...Atitinkamai, iš mūsų krašto išplaukdavo vaškas, kailiai, oda, linų pluoštai. Per Vilkiją ėjo prekybos kelias iš Vilniaus į Karaliaučių. Miestą valdė Pacai, Palubinskai, Zabielos, Tiškevičiai. XVI a. Vilkija gavo Magdeburgo teises. Miestas klestėjo, jame buvo turgūs, jomarkai, užeigos, smuklės, parduotuvės, pašto stotis, prieplauka. Gausi žydų bendruomenė turėjo savo mokyklą ir dvi sinagogas. XVIII a. ir  XIX a. buvo sudėtingi ne tik Vilkijai, bet ir visam kraštui. Miesto pavadinimas kildinamas nuo apylinkėse girdėtų staugiančių vilkų. Šaltinis: Vilkijietis.lt

P1490611
Vilkijos Vyčio kryžiaus kavalieriai. Idėjos ir projekto autoriai tie patys, kaip ir Raudondvario knygos. KRS mero V. Makūno iniciatyva, proj. vad. R. Černiauskienė, Raudondvario seniūnė D. Bulotienė, skulptorius D. Sodeika, architektė V. Beigienė, realizavo inž. V. Jeskelevičius. 
P1490616
Vilkijos bažnyčios šventorius. 


P1490617
Vilkijos bažnyčia.
Pirmoji ir gana turtinga Šv. Jurgio bažnyčia Vilkijoje pastatyta dar XVI a., bet reformacijos metais čia vizitavęs Šv. Sosto pasiuntinys matė didelį apleidimą: stogas kiauras, nevedamos metrikų knygos, netvarkingi liturginiai indai. Senoji bažnyčia degė ne kartą ir ne du. Naujoji mūrinė bažnyčia buvo pastatyta 1901 m. naujoje vietoje ant kalno.

P1490620
Valdo Adamkaus memorialinis akmuo.
Šis akmuo skirtas V. Adamkaus ir sambūrio "Gerumo ąžuolas" veiklai paminėti. Riedulį padovanojo Vilkijos ūkininkai Mizgaičiai, o prezidento bareljefą sukūrė Lietuvos monetų kalykla. Šis sambūris 2006 m. buvo įkurtas Vilkijoje ir šiai dienai yra Lietuvoje pasodinęs virš 5,000 ąžuolų.

P1490622
Vilkijos apžvalgos aikštelė prie bažnyčios.

DSC_7920
Kūtvėla lankosi Vilkijoje. Dėkui Aistei už foto.
P1490624
Atsiveriantis puikus vaizdas į Nemuną ir nepuikus vaizdas į urbanizuotą zoną.


P1490625
Iš kitos pusės- elektros laidais papuoštas vaizdas į bažnyčios apsidę.

P1490634
Šv. Jurgio bažnyčios fragmentas, Vilkija.
Nemuno pakrantė Vilkijoje puošiasi medžio drožiniais. Mane sužavėjo vietinių gyventojų dėl dažnų vietos skersvėjų "Ciongu" praminta besišypsančio senolio su išdarkytais plaukais skulptūra. Skulptūrą išraižė Juškų muziejaus direktorius A. Sniečkus. Darbus finansavęs seniūnaitis A. Smolenskas teigia, kad geras pavyzdys turėtų paskatinti gyventojus puošti savo aplinką. Yra planų ateityje išdrožti skulptūrą- ženklą vairuotojams, žymintį įvažiavimą į Vilkiją. Šaltinis: Vilkijoje ant Nemuno skardžio dygsta skulptūrų parkas.

P1490641
Garsusis Vilkijos "Ciongas".

DSC_7940
Vilkijos "Ciongas" ir Kūtvėla. Kūtvėla-dešinėje. Dėkui Aistei už foto.

P1490650
Buvusiai Vilkijos sinagogai paminėti.
Žydų bendruomenė Vilkijoje įsikūrė XVIII a. pab. Po Šiaurės karo žydai kėlėsi į įvairius miestelius, kuriems padėjo suklestėti. 1921 m. žydų kilmės gyventojai Vilijoje sudarė 80 proc. gyventojų, bet Antrojo pasaulinio karo pradžioje jų buvo tik 48 proc. Tiksli mūrinės sinagogos statybos data nėra žinoma, kartu su medine sinagoga ji minima XIX a. Nemuno vagai priartėjus prie miestelio, mūrinė sinagoga buvo sutvirtinta giliai į žemę įleistais kontraforsais, kurie greičiausiai nebuvo veiksmingi. 1941 m. Vilijos miestelyje buvo getas, kuriame buvo ir sinagoga, kur buvo kalinami žydai. Po karo sinagoga buvo nugriauta. Lietuvos žydų genocido atminimo dieną buvo atidengta medinė skulptūra buvusios sinagogos vietoje prie Nemuno. Idėjos autoriai-aukščiau paminėti A. Smolenskas ir A. Sniečkus. Detali paminklo genocido aukoms atminti atsiradimo istorija aprašyta Čia amžiams užgeso menora...

Juškų etninės kultūros muziejaus teko paieškoti su gudrafono GPS, nors nuorodų lyg ir pakako. Dabar šis pastatas yra seniausia išlikusi klebonija Europoje.

P1490653
Juškų etninės kultūros muziejus Vilkijoje.

P1490656
Langas su viena langine.

P1490657
Jauki oazė urbanizuotoje erdvėje.

P1490660
Seniausia išlikusi klebonija Europoje.

P1490663
Vilkijos miestelis.
Kol dairėmės degalinės su WC (ši infrastruktūra vis dar egzotika keliaujant po mažesnius Lietuvos miestelius), aptikome Sniego Senį. Na, gal tiksliau būtų sakyti Šieno Senį.

P1490666
Kai nėra sniego, Vilkijos gyventojai imasi šieno ir celofano.

P1490667
Šieno Senis, Vilkija.

P1490668
Asmenukė su Šieno Seniu.

DSC_7983
Šieno Senis ir Kūtvėla Vilkijoje. Kūtvėla-iš dešinės. Dėkui Aistei už foto.

P1490671
Išvažiuojant iš Vilkijos radome ir apžvalgos aikštelę prie Nemuno.
Kitas mūsų numatytas sustojimas buvo Seredžiuje, kur apžiūrėjome Palemono piliakalnį ir bažnyčią. XVII a. mūsų krašte buvo labai madinga savo šaknų ieškoti Italijoje, senovės Romoje. Palemono piliakalnis liudija tas galimas sąsajas tarp mūsų ir italų didikų. Legenda sako, kad bėgdamas nuo Nerono persekiojimo didikas Palemonas su 500 asmenų palyda atplaukė į Lietuvą ir čia įsikūrė, o jo sūnūs įkūrė miestus: Bartkus įkūrė Jurbarką, Kunas įkūrė Kauną, o Kuno sūnus Kernius įkūrė Kernavę. Įdomu tai, kad tuometinis vandens kelių tinklas tikrai leido tokį susisiekimą upėmis iš Italijos į Lietuvą.

P1490675
Palemono piliakalnis.

P1490676
Palemono, kitaip- Seredžiaus piliakalnis.

P1490677
Mediniai laipteliai į piliakalnį.

P1490683
Vaizdas į lietaus merkiamą Seredžių.

P1490684
Palei Nemuną eina kelias. 

P1490686
Pilies vizualizacija.
Lietuvoje suskaičiuojama apie 1,000 piliakalnių, pasakoja informacinis stendas. Pirmieji piliakalniai baltų teritorijoje atsirado II-I a. pr.m.e. sandūroje. Seniausi piliakalniai buvo Rytų Lietuvoje. Piliakalniai tapo įtvirtintomis gyvenvietėmis su kelių hektarų dydžio gyvenamąja papile. XII-XV a. piliakalniai buvo svarbūs gynybos nuo Kryžiuočių ordino taškai. Po Žalgirio ir Pabaisko mūšių piliakalniai nebeteko savo gynybinės reikšmės ir jų medinės pilys buvo apleistos. Šiandien piliakalniai yra neatskiriama Lietuvos kraštovaizdžio dalis, o juose randami archeologiniai radiniai pasakoja 2,500 metų istoriją.

P1490690
Gruodis, diena prieš Kūčias, 2015 Viešpaties metai.

P1490693
Seredžiaus Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia.
Pirmąją bažnyčią XVII a. čia pastatė vaivada M. Pacas. Ne kartą istorijos ir gaisro suniokota bažnyčia buvo atstatyta 1913 m.

P1490695
Seredžiaus bažnyčia.

P1490697
Prie bažnyčios yra dar viena apžvalgos aikštelė.

P1490699
Nuo čia vaizdas geresnis, nei nuo piliakalnio.

P1490700
Palemonas.
Šį Palemoną iš vėtros kadaise nuversto ąžuolo Seredžiaus gyventojai pasidarė ant Palemono piliakalnio stovėjusios Pieštvės pilies (miestelio įkūrimo) 750-sioms metinėms.


P1490703
Vaizdas į Seredžiaus bažnyčią nuo Palemono paminklo.

P1490706
Įspūdingoji Seredžiaus bažnyčia.

P1490708
Paminklas žuvusiems tarybiniams kariams.

P1490713
Minčių kyla įvairių.
Netoli Seredžiaus yra Belvederio dvaras, nors turbūt tikslingiau būtų sakyti Belvederio dvaro likučiai. Romantizmo stiliaus dvaras yra respublikinės reikšmės architektūrinė urbanistinė vertybė. "Belvederis" itališkai reiškia "gražus vaizdas", kas suponuoja kadaise čia buvusį gražų vaizdą į apylinkes. Link Nemuno veda 365 laipteliai- kiekvienai metų dienai po vieną.

Po Žalgirio mūšio Panemunės gynybinė reikšmė sumenko, bet kraštas pradėjo vystytis ekonomiškai, todėl turtingesni didikai galėjo statytis gražius dvarus. XIX a. šią nuosavybę iš grafų Tiškevičių nupirko senos didikų giminės atžala K. Burba, kuris ir pastatė šį gražų dvarą. Rūmai atspindi Toskanos vilų stilių, vidaus interjerai buvo puošniai įrengti, buvo marmuro židiniai, mozaikos, violetinio atspalvio krištolo sietynai. Dvarui priklausė 7 ha parkas. Koplyčioje-mauzoliejuje amžiams ilsėjosi Burbų šeimos nariai. Pirmojo pasaulinio karo metais be šeimininkų likęs dvaras buvo nusiaubtas, vandalai nepagailėjo nei mauzoliejuje buvusių palaikų. Tarpukario Lietuvoje dvarą perėmė valstybė ir čia veikė kelios ugdymo įstaigos. Dvarą perėmus Jurbarko miesto savivaldybei, būta planų čia padaryti turizmo traukos objektą-muziejų su viešbučiu ir restoranu. Nuo 2005 m. dvaro būklė vis prastėjo dėl bendrovės "Vadybos klinikos" aplaidumo, konstatavo teismas ir priteisė minėtai bendrovei atlyginti padarytą žalą. Šaltinis: Belvederis- buvęs Panemunių perlas.

Labai norėtųsi, kad lėšos šiam dvarui prikelti atsirastų, kitaip kai kas pateks į Jo Žiurkėniškosios Malonybės Rokiškio nemalonę, kuriam šis dvaras irgi patiko taip, kad jis net apie jį parašė.

P1490717
Belvederio dvaras.

P1490720
Belvederio dvaro fragmentas.

P1490724
Langai užkalti, kad vandalai nelandžiotų.

P1490727
Buvusi oranžerija.

P1490731
Ne kiekvienas tais laikais galėjo pienininku tapti.

P1490735
Bandžiau pagauti gerą kadrą, bet kolegė Aistė liepė eiti jai iš kadro. Jau tie blogeriai. 
Toliau mūsų maršrute buvo numatyta Veliuona, bet sunkioji kelio technika buvo užkimšusi vienintelį įvažiavimą į miestelį, todėl nuvažiavome iki Raudonės ir Vytėnų (Pilies I) pilių, o į Veliuoną užsukti nusprendėme grįždamos į Raudondvarį susitikti su pažįstamu Karoliu cukrainėje. Oras bjuro kas minutę.

Trijų korpusų U raidės formos Raudonės pilis šiandien glaudžia mokyklą, o turistams sezono metu leidžiama pakilti į jos bokštą. Jau minėjau, kad po Žalgirio mūšio gynybinių pilių nebeprireikė, vietoje jų atsirado rezidencinės pilys, rūmai, reprezentaciniai dvarai. XVI-XVII a. Nemunas tapo prekybos keliu, todėl kraštas tikrai neskurdo. Iš Prūsijos kilęs miško pirklys Kiršenšteinas XVI a. pab. pagal olandų architekto Nornhardto projektą pasistatė šią pilį. Vėliau jo anūkas perstatė pilį pagal savo skonį. Išmirus Kiršenšteinų giminei, XVIII-XIX a. pilis atiteko jų giminaičiams Olendskiams, kurie irgi perstatė pilį pagal, manoma, architekto Lauryno Gucevičiaus projektą. Iš Olendskių pilį nupirko grafas Platonas Zubovas, Jekaterinos II favoritas. Kitą perstatymą pagal architekto Cezario Anikinio projektą įgyvendino Zubovo duktė Sofija von Pirch-Kaisarova. Sofijos duktė ir anūkė, abi irgi Sofijos, buvo sekančios pilies savininkės. Po Pirmojo pasaulinio karo nusiaubtą pilį nuskurdusi ją valdžiusi de Faria e Castro giminė pardavė iš varžytinių. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai pilį stipriai apgriovė- dabar matomas didysis bokštas buvo atstatytas, nes vokiečiai jį susprogdino. Įkuriant mokyklą sovietiniais metais buvo sunaikintas istorinis vidaus interjeras. Dalis parko medžių buvo iškirsti mokyklai kūrenti. Šaltinis: Raudonės pilis.

Lietui lyjant po parką vaikščioti nebuvo prasmės, todėl išsamesnę pažintį su Raudonės apylinkėmis atidėjome geresniam orui, kai bus ir galimybė įkopti į bokštą ir pasižiūrėti į panoramą.

P1490739
Paminklas žuvusiems tarybiniams kariams.

P1490741
Minčių kyla įvairių. 

P1490743
Raudonės pilyje dabar įsikūrusi mokykla.

P1490756
Apžvalgos bokštas. 

P1490758
Turistinis sezonas čia nuo balandžio iki spalio.

P1490761
Raudonės pilis lietuje.

P1490765
Raudonės bažnyčia.
Raudonės Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia pastatyta 1932 m. Parapija garsėja Šv. Onos atlaidais. Kurį laiką Raudonės gyventojai turėdavo vykti melstis į bažnyčią Veliuonoje ar Skirsnemunėje, nes Raudonėje nebuvo tokios galimybės. Dvaro savininkas de Castro skirdavo nuolatinį vežėją pamaldiems žmonėms važiuoti į bažnyčią arba parvežti kunigą pas ligonį, nors pats buvo stačiatikis ir dvare buvo įsirengęs cerkvę. Jauno kunigo A. Syriaus iniciatyva Raudonėje pastatyti bažnyčią nudžiugino vietos gyventojus. Gamta statybinei medžiagai buvo dosni: pamatinius akmenis paėmė iš Raudonės ir Vikšrynės upelių, kalkes pasigamino iš vietos kalkakmenių, žvyro ir smėlio buvo rasta vietiniuose kloduose, medienos buvo apylinkių miškuose, plytoms gaminti buvo vietinė plytinė. Statybos metu vietiniai žmonės ėjo į talką. Aukojo visi, net ir neturtingieji, dvarininkas de Castro irgi parodė dosnumą. Be visa ko, jis atidavė buvusį padargų sandėlį, kuriame pristačius bokštą ir buvo įkurta Raudonės bažnyčia. Jokių technologijų nebuvo žinoma, todėl viskas buvo atliekama rankomis. Parapijos įkūrimas paskatino miestelio augimą-atsirado gatvės, sklypai, parduotuvės, siuvykla, batsiuvio dirbtuvė, susikūrė šaulių būrys, prie bažnyčios susikūrė katalikiškos organizacijos. Sovietmečiu nepabūgęs tiesą sakyti klebonas kunigas A. Syrus buvo apšauktas tėvynės priešu ir nuteistas ilgiems kalėjimo metams, grįžo po Stalino mirties silpnos sveikatos ir 1970 m. mirė. Tuometinė valdžia neleido jo palaidoti šventoriuje, todėl amžino poilsio jis atgulė kapinėse, bet Atgimimo metais buvo perlaidotas deramai bažnyčios šventoriuje. Dabar atnaujinta bažnyčia puošia miestelį; suremontuotoje klebonijoje yra bendruomenės centras. Šaltinis: Paminėjo parapijos 75-metį.

Vytėnų pilyje yra įkurtas Jurbarko krašto muziejus, bet prieš-šventinę dieną jis baigė darbą valanda anksčiau, todėl apsilankyti nebegalėjome. Pasakojama, kad po vienu iš bokštų kadaise veikė kankinimo kamera, todėl pilyje galimai ir vaidenasi. Architektūros požiūriu Panemunės (dar vadinama Vytėnų arba Gelgaudų) pilis laikoma autentiškiausia XVII-XVIII a. pilimi Lietuvoje. Pilies restauracijai iš ES fondų buvo skirta 6,5 mln tuometinių mūsų litų ir darbai atlikti 2010 m. Pilis pradėta statyti pagal jau minėto olandų architekto P. Nornhardto projektą vengrų didikui J. Eperješui, o XVIII a. Gelgaudų šeima pavertė pilį prašmatnia rezidencija, bet paskui sekė nuosmukio laikotarpis. Nepasant jo, pilies struktūra mūsų dienas pasiekė mažai pakitusi. Prie pilies buvo peizažinio tipo parkas ir oranžerija su egzotiškais augalais. 1925 m. Lietuvos vyriausybė paskelbė pilį nacionaliniu turtu. Dabar čia yra muziejus, restoranas, galimybė organizuoti konferencijas. Sakoma, kad ateityje galbūt bus galimybė sujungti lynų keltu per Nemuną šią pilį su kitapus esančiu Gelgaudiškiu- manoma, kad kadaise tarp jų buvo po upe įrengtas praėjimas. Šaltinis: LDK pilys.

P1490766
Panemunių pilis.

P1490774
Panemunių pilis, dar vadinama Vytėnų arba Gelgaudų pilimi.
Oras nuvijo mus greitai į mašiną, todėl Veliuonoje jau nė nebeėjau dairytis- tikiuosi čia sugrįžti kai bus šilčiau ir žydės tulpmedžiai, nors Aistė buvo išėjusi fotoaparatu paspragsėti. Raudondvario dvaro cukrainėje paplepėjome su Karoliu, o tada Aistė pamėtėjo mane iki traukinio.

Bendras Panemunių kelio įspūdis man susidarė nekoks. Vienintelis Raudondvaris išsiskyrė savo pasirengimu priimti turistus, įstrigo ir Vilkijos Sniego-Šieno Senis, bet kitos vietovės ypatingai nesužavėjo. Koją kišo ir informacijos stoka, nes Panemunių kelias neturi-bent jau mano žiniomis- vieningo informacinio bukleto ar žemėlapio, nes patenka į kelių geografinių žinybų kompetenciją, ir kiekviena, suprantama, rūpinasi tik "savo" kelio puse. Dar buvo problema, kad kiekviename sustojime yra bent 3-4 objektai (dvaras, bažnyčia, paminklinis akmuo/koplytstulpis/etc.), bet neaiški jų buvimo vieta (na, dvarą ir bažnyčią rasti tai nesunku, kiek sudėtingiau su visais akmenimis ir rūpintojėliais). Vilkijos Šv. Florijono taip ir neradome- gal sudegė?

Ar teko patiems keliauti Panemunių keliu? Kokie įspūdžiai?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Šienoseniopanaitė

Daugiau informacijos:

Keliauk.info: 141 keliu
Emigracijos ūkuose bundanti Vilkija
100 dienų: Mediniai, mūriniai ir raudoni Panemunės dvarai ir pilys
100 dienų: Dar raudonesnės panemunės pilys (+vietinis alaus mėgėjas-gidas)
Mūsų laikas: Šakių ir Jurbarko rajonų turistinius maršrutus sujungs lyno kelias


0 comments:

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...