Atrask Kazlų Rūdą: turizmo gidas keliautojams po šį Lietuvos kampelį.

 

„ Tik trečią dieną pargrįžo bajoras Baltramiejus, penkiskart bridęs per Vabalkšnę, skendęs Pilvėje, išklampojęs Tamsplynę, nuklydęs net į Stumbragirį… Nei būtą, nei regėtą stirniną išvydęs, jo paveikslo apakintas kai atitoko, suprato, kad stebuklingo sidabraragio išskeltos žiežirbos kelią jam rodo. Ta kryptimi patraukęs, didelį girios plotą apėjęs, pavargęs ir alkanas pagaliau atgalios sugrįžo. Ant kalnelio Jadvygą, sūnų apspistą, pamatęs, griuvo šalia jų ir užmigo, tespėjęs pasakyti, kad šičia statys Kazlų dvarą. “- iš Kazlų Rūdos įkūrimo legendos.

Kūtvėla lankosi Kazlų Rūdoje.

Man geležies ir ragų kraštas Kazlų Rūda-tolimiausias Lietuvos taškas, nes iki jo nukeliauti man prireikė septynių metų. Ragą vis pakišdavo tai oras, tai sveikata, tai Merkurijus retrograde. Kiekvienais metais per turizmo parodą pasiimdavau Kazlų Rūdos reklaminių proklamacijų, bet Kūtvėla yra viena ant visos Lietuvos ir užsienio, tai planuoji važiuoti į Kazlų Rūdą, o realiai lipi į lėktuvą į Paryžių. Bet per tuos septynerius metus pagerėjo susisiekimas traukiniais ir dabar galima įsigyti bilietus iš karto su persėdimais. Į Kazlų Rūdą važiavau iš Vilniaus su persėdimu Kaune.

Tarp abiejų traukinių persėdimui buvo vos septynios minutės. Paklausiau traukinio palydovės Vilniaus reise į kurią platformą atvyksime ir kur stovės traukinys į Kazlų Rūdą, bet tokios informacijos nėra kaip gauti. Jeigu ieškote idėjų startuoliui, tai labai reikia mobilios programėlės LTG išvykimo/atvykimo platformoms matyti. Atvykstame į 11-ąją platformą Kaune, tą pačią tolimiausią. Skutu link stoties pastato, kur yra elektroninis informacijos terminalas. Man reikalingas traukinys stovi čia pat, 1-ojoje platformoje, reisas Kaunas- Marijampolė per Kazlų Rūdą. Traukinys čia net per stipriai pasakyta- automotrisė, jau pilna keliautojų. Daug vyresnio amžiaus damų vyksta su gide į Marijampolę-matyt, kažkoks kolektyvas susiorganizavo išvyką. Šanuolės! Automotrisė nepatogi, sėdime susigrūdę, vietos kojoms nelabai yra, apie bagažą jau nekalbu. Laimei, kelionė neilga, vos pusvalandis. 

Kazlų Rūdoje yra du stoties pastatai: senasis ir naujasis. Kazlų Rūdos geležinkelio stotis yra seniausias pastatas išlikęs Kazlų Rūdoje, pastatytas 1861 m. Miesto augimas paspartėjo 1923 m., kai atsirado susisiekimas su Marijampole, Kalvarija ir Alytumi. Du kartus per savaitę prie stoties vykdavo jomarkai. Šiuo metu senojoje Kazlų Rūdos geležinkelio stotyje veikia miesto baras „Peronas“, o keleiviams aptarnauti skirtas šalimais esantis pastatas. Užsuku prainspektuoti WC. Kaip teatras prasideda nuo rūbinės, taip stotis prasideda nuo tualeto. Švaru, tvarkinga, yra tualetinio popieriaus. Paslauga nemokama. 

Naujoji Kazlų Rūdos stotis.

Tvarkinga infrastruktūra.

Laukiamoji salė.

Lankytinų vietų žemėlapis.

Birželio sukilimui atminti. 

Kūtvėla Veidrodžių karalystėje.

Gal kas pasakykit, kad perspausdintų? 

Sovietinio teroro aukoms atminti.

Medis prie senosios stoties.

Turiu atsispausdinusi Kazlų Rūdos miesto žemėlapį su lankytinomis vietomis. Pagrindines vietas galima apeiti per dieną, bet rekomenduočiau pasvarstyti apie dvi dienas su nakvyne. Ir net ne palapinėje miške, o vienoje iš keleto nakvynės paslaugas teikiančių vietų pačiame mieste.

Kazlų Rūdoje yra keletas žaliųjų zonų, vienoje jų medžio drožiniais pasakojama miesto įkūrimo legenda. Ji gana ilga, galima perskaityti čia.  Manoma, kad Kazlų Rūdos vietovardžiui pradžią davė XVI–XVIII a. iš Mozūrijos miško atsikėlęs verslininkas bajoras Kazla su šeima, o žodis „Rūda“ vietovardyje siejamas su rūdos gavimo ir apdorojimo vietomis, kurių čia buvo gausu. Istorinių duomenų apie bajoro Kazlos šeimą išlikę nedaug, tik tiek, kad jis čia atkeliavo su penkiais ar šešiais sūnumis, trylika baudžiauninkų šeimų ir pradėjo medienos apdirbimo ir rūdos gavybos bei perdirbimo verslą. Tiesa, pats Kazla greitai mirė ir visas verslas atiteko žmonai. Todėl ir nutiesus geležinkelį stotis buvo pavadinta ,,Kozlova Ruda“ (Kazlienės Rūda). Pirmasis miesto paminėjimas istoriniuose šaltiniuose yra siejamas su Kazlos degutine, mokestį už kurią 1737 m. sumokėjo pati Kazlienė ir šis Vilniaus iždo dokumentuose esantis įrašas laikomas Kazlų Rūdos pradžia. Labai gražūs mediniai suoliukai su legendos personažais taip ir kviečia pasifotografuoti atminčiai. Pirmas Kazlų Rūdos įspūdis- labai teigiamas.

Kūtvėla lankosi Kazlų Rūdoje.

 „ Kai jaunikaičio nesulaukę vestuvininkai išėjo į kiemą, išvydo jaunuolyne šalia Jokūbo išdidųjį sidabraragį. Gražuolis stirninas žmonių nebijodamas žengė į priekį, palenkė karūnuotą galvą prie vandenio ir godžiai gėrė. Dangaus žiburiai, žemės šviesuliai, vandenų gelmės akys, žmogaus širdies ugnys susikryžiavo ant jo ragų ir šešiomis žvagždėmis sužibėjo. Motiejaus geležies aukso gysla, Boleslovo skaičiuojamos uogos, Kazimiero kirvio ašmenų blizgėjimas, kibirkščiuojanti ugnis Anupro kalvėje, žvangantys pinigėliai Stanislovo delnuose, saulės spalvos plaukų jaunikaičio Jokūbo dailės ir santarmės toškimas. Akimirka į amžinybę susiliejo, bendryste vainikavo ir visiems laikams Kazlienės Rūdoj paliko… „- iš Kazlų Rūdos įkūrimo legendos. 

Tai jau dvi Kūtvėlos esame.

Man labai patiko šitas suoliukas.

Kėliausi anksti ryte, todėl dairausi kur čia kavos gavus. Šalia skvero akį traukia jauki kavinukė labai tinkančiu pavadinimu- „Kavinukas“. Kava čia labai gera, Pellini firmos, aš ją visada geriu Vilniuje kepyklėlėje Trakų gatvėje. Neatsilaikau ir prieš ledus. Užsisakau mėlynių ir pasiflorų skonio. Labai skanūs. Juos gamina Pieno Žvaigždės, o šioje kavinukėje galima paragauti. „Nykštuko ledai – NR. 1 ledai Lietuvoje! Tobulam jų skoniui jau daugiau nei 20 metų negali atsispirti vaikai, tėvai ir net seneliai. Visi jie kelia nykštį į viršų ir skelbia, kad nereikia jokių papildomų žodžių šviežiausios grietinėlės ledų tobulam skoniui išreikšti. Nykštukui tiesiog neįmanoma atsispirti, nes jis yra VO.“- sako gamintojas. 

Kai tokia reklama, tai kaip čia atsilaikysi.

Rytas prie kavos puodelio.

Pasiflorų ir mėlynių ledai.

Pagal žemėlapį man patogiausia pradėti pažintį su Kazlų Rūda nuo tautodailininko Miko Varakino kiemelio, kur galima pasigrožėti medžio drožėjo darbais. Prie namo stovi įspūdingi vartai-durys. Tokių dar niekur nebuvau mačiusi. Sakau- koks gražus etnografinis dizainas. Kiemelyje sutinku ir patį gaspadorių. Jis maloniai mane įsileidžia, papasakoja apie savo kūrinius, paskui leidžia ir namo slenkstį peržengti pasigrožėti prieverpstėmis. Labai gera kiekvienam kraštui turėti tokių talentingų menininkų. O durys-vartai irgi turi savo istoriją, tik su etnografija ji niekaip nesusijusi. Prie gatvės stovi ne tai suoliukas, ne tai Žilvinas Žilvinėlis „Atplauk pieno puta“...O čia, pasirodo, silkių karalienė. Yra tokia žuvis (lot.- regalcus glene), 8-11 metrų ilgio. Ši žuvis, sakoma, gali nuspėti žemės drebėjimus ir rodo kelią silkių būriams. Žvejai stengdavosi ne tik žodžiu, bet ir netinkamu elgesiu neužrūstinti silkių karaliaus, nes buvo baiminamasi, kad jis nuves savo pavaldinių būrius į kitas pakrantes, o vietos žvejai liks be laimikio. Panaši į šią būtybę dievybė buvo vaizduojama ir ant sarkofagų senovės Egipte.

 

Labai originalūs vartai-durys.

Akiniuotas akiniuotam-draugas.

Silkių karalienė.

Jaukus kiemas.

Ragožiai.

Medinės verpstės.

Turizmo informacijos centre apsiperku „Surink Lietuvą“ magnetukais ir atviruku katukui Fricui į Rokiškį. Čia galima daugiau sužinoti apie Kazlų Rūdą. Kaizerinės Vokietijos okupacijos metais, vokiečiai pastebėjo gausius Kazlų Rūdos miškus ir ėmėsi medienos verslo. Šalia geležinkelio stoties įsteigta karo belaisvių stovykla. Joje buvo maždaug trys tūkstančiai karo belaisvių, kurie atliko miško kirtimo darbus. Be to, šiame laikotarpyje Kazlų Rūda pagarsėjo kaip didžiausias Lietuvoje uogų bei grybų surinkimo punktas. Miško teikiami produktai buvo išvežami į užsienį statinėmis. Miškai teikė prieglobstį sukilėliams ir partizanams. Man patiko atrakcija pasipuošti ir išsiųsti sau į e-paštą nuotrauką iš vintažinės fotoatelje.

Turizmo informacijos centras yra tame mėlyname mediniame pastate.

Piešinys ant garažo.

Kūtvėla prie Kazlų Rūdos herbo.

Kazlų Rūdos įkūrimo data laikomi 1737 metai.

Kazlų Rūdos miškai buvo partizanų prieglobstis. 

Rūda.

Atvažiuoji kaip paprasta bobelė, o išvažiuoji kaip grafienė.

Mano kolekcija pildosi.

Netoli pašto yra Mėnulio parkas. Čia tvenkinyje švirkščia fontanai. Gražu pasivaikščioti, galima prisėsti atsigaivinti ir užkąsti.

 

Matyti galima tik širdimi.

Kazlų Rūdoje netrūksta vietų pavalgyti.

Tvenkinys su fontanu.

Mėnulio parkas.

Mėnulyje išsilaipino ir Kūtvėla.

Ufonautai?

Kazlų Rūdoje žydi rododendrai.

Pirmoji bažnyčia Kazlų Rūdoje įrengta 1922 m. buvusioje geležinkelininkų mokykloje. 1923 m. nuspręsta pastatyti naują bažnyčią. Tam nupirkti trys buvę mediniai karo belaisvių barakai. Tais pačiais metais parapijai perduota buvusi Alytaus Saratovo kareivinių cerkvė. Iš jos rąstų 1924–1925 m. suręsta bažnyčia. 1925 m. lapkričio 8 d. naujojoje bažnyčioje laikytos pirmosios pamaldos. Iš Rusijos grąžintų varpų fondo Kazlų Rūdai buvo skirti du varpai. Gaila, kad vidun nepatekau-buvo užrakinta.

 

Kazlų Rūdos bažnyčia.

Kazlų Rūdos Marija.

Kazlų Rūdos bažnyčia.

Paminklas Kazlams, miesto įkūrėjams.

Kazlų Rūda.

Kūtvėla lankosi Kazlų Rūdoje.

Labai gražiai apipavidalintos stotelės.

Iki atgalinio traukinio ne taip daug laiko liko, todėl skubinuosi dar spėti pasivaikščioti pažintiniu Miško taku. Per geležinkelio viaduką su paveikslų galerija einu virš geležinkelio ir einu gatve labai gražiu pavadinimu Esperanto iki tako pradžios. Į Miško muziejų šį kartą neužsuku dėl laiko stokos ir dar dėl to, kad apsilankymą reikia suderinti iš anksto telefonu. Aš labai nemėgstu nieko rezervuoti telefonu. Man išvis nepatinka nepažįstamiems žmonėms skambinti. Tam net mokslinis pavadinimas yra- telefobija, klasifikuojama kaip socialinio nerimo sutrikimas (angliškai- social anxiety disorder). Terapeutas netgi vaistukų gali išrašyti. Baisus dalykas, vienu žodžiu. 

Viadukas per geležinkelį.

Galerija atvirame ore. 

Bėgiai, vedantys į tolį...

O va mišku eiti viena nebijau. Nėra jokios hilofobijos! Gaila tik, kad informaciniai stendai tušti, nes vyksta atnaujinimo darbai. Neblogai susivėlinta, turizmo sezonas paprastai atsidaro jau balandžio mėnesį. Mano planas toks: nueiti iki apžvalgos bokštelio ir atgal tuo pačiu taku, nes laiko apsukti pilną ratą gali neužtekti. Takas nužymėtas žaliai baltu eglės ženklu ant medžių, tai nepaklystu. Iki apžvalgos bokštelio nueinu per maždaug pusvalandį. Gaila, kad jokio vaizdo nuo jo neatsiveria-viskas mišku apaugę. O gal ir negaila, juk miškas- mūsų visų turtas. Bokštelis apipeckiotas negerų žmonių rankomis.

Pažintinio tako pradžia.

Tako žymėjimas.

Koks miškas be bebro?

Šernas.

Apžvalgos bokštelis.

 

Apžvalga nekokia, visur miškas. Kita vertus, miške ir esam.

Gera čia vaikščioti. Neveltui ketvirtajame dešimtmetyje Kazlų Rūda tapo neoficialiu Lietuvos kurortu. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad atostogauti į Kazlų Rūdą atvykdavo poilsiautojai iš Marijampolės, Virbalio, Vilkaviškio ir Kauno. Sakoma, kad kiekvieną sekmadienį į Kazlų Rūdą iš Kauno atvykdavo vienadieniai nuotykių ieškotojai. Megzdavo romantiškas pažintis, kvėpuodavo pušynais, grybaudavo, uogaudavo. Manau, kad Kazlų Rūda tikrai galėtų ir dabar pretenduoti į kurorto statusą.

Graži poezija, bet ne vietoje.

Vietinis gyventojas.

Grįžtu į Kazlų Rūdą ir dairausi kur pavalgyti prieš kelionę. Buvau suplanavusi valgyti „Perone“, bet arba jie buvo pertraukai užsidarę, arba aš pusryčiams košės mažai valgau ir durų nebeatidarau. Laimei, netoli yra viešbutis-restoranas „Gintolina“. Cepelinų jau nebeturi, tai imu pusę šaltibarščių ir karbonadą su pievagrybiais ir sūriu. Dar ir šalto alaus. Moterys tiesia staltieses, blizgina stalo įrankius-vakare nemažas užsakymas laukia. Atneša patiekalus greitai. Net perklausiu, ar čia tikrai pusė sriubos, nes porcija didelė. Vilniuje kai atneša sriubą, tai dugnas lėkštės matosi, o čia sriuba per kraštus lipa, tiršta-net šaukštas stovi. Šaltibarščiai rūgštoki, turbūt marinuoti burokėliai buvo. Jau gailiuosi tą karbonadą užsisakiusi, nes tos pusės porcijos sriubos man jau iki ausų. Karbonadas prislėgtas sūrio ir pievagrybių užkepėle, grybai piršto storio. Labai skanu, bet savo gėdai taip ir nesugebėjau visos porcijos įveikti. Čia turbūt mišką kirtę ar rūdą kasę vyrai pavalgyti ateina, tai jiems ir apskaičiuota.

Šaltibarščiai.

Karbonadas su grybų ir sūrio užkepėle. Ir apelsinas!

Traukinio palaukiu apie dvidešimt minučių. Vėl atvažiuoja automotrisė, šį kartą iš Kybartų. Persėdimui Kaune turiu penkiolika minučių, vėl reikia keisti platformas. Traukinys į Vilnių pustuštis, grįžtu į nemalonų didelį lietų, o Kazlų Rūdoje tik Miško taku vaikštant pora lašų nukrito.

Kelionės išlaidos:

• Vilnius-Kazlų Rūda-Vilnius: 18,24 EUR

• Suvenyrai: 4,70 EUR

• Paštas (priemoka prie jau turėto pašto ženklo): 0,45 EUR

• Maistas į kelionę: 5,00 EUR

• Maistas, gėrimas Kazlų Rūdoje: apie 20,00 EUR

Viso: apie 50,00 EUR

Ar esate buvę Kazlų Rūdoje? 

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Rūdabalaitė