Ribiškių kraštovaizdžio draustinyje

Jeigu reiktų pateikti žygio santrauką, gautųsi kažkas panašaus į "Aukštyn Žemyn arba Šabakštynais per Akinius", kad būtų lengviau įsivaizduoti, kuom šiandien užsiėmiau: lankėmės Ribiškių kraštovaizdžio draustinyje, kur, anot profesoriaus Č. Kudabos: „Tokio reljefo analogo Lietuvoje nėra, ir nežinau panašaus kitur Europoje“.

Keltis anksti ryte kuom toliau tuom labiau darosi kančia (sako, žmogų taurina, tai jaučiuosi labai sutaurinta pagalvės draugė), bet dabar būčiau nagus nusigraužusi, jeigu nebūčiau išėjusi į šitą žygį. Anksčiau keliuosi dar ir dėl to, kad maisto į kelionę reikės nusipirkti pakeliui. Autobusas į stotį tik po pusvalandžio, taigi pėdinu iki troleibuso stotelės. Apsiperku geležinkelio stoties "Maximoje", ten dar rytas ankstyvas, mažai žmonių, pavyksta greitai apsisukti. Kadangi žygis nusimato neilgas, perku daugiau kažką pakramtymui nei rimtam maistui: šokoladinis sūrelis, razinos, bandelė. Iki reikiamo autobuso (naudosimės visuomeniniu transportu) dar apie 20 minučių, todėl McDonald's pasiimu kavos ir sėdžiu taip, kad matyčiau transporto stotelę, kurios man reikia (little did I know...).



Likus nebedaug laiko iki autobuso išvykimo, pradedu nerimauti, nes nesimato daugiau tipiškų žygeiviškų asmenybių: su kuprine, šiltai apsimūturiavusių, kažką skanaus kramtančių stiprinantis prieš kelionę, blizginančių fotoaprato objektyvą...Po kelių minučių visgi susirandame vieni kitus, ir paaiškėja, kad instrukcijose nurodyta "stoties vakarinėje pusėje esanti stotelė" yra žymiai painesnis dalykas nei gali pasirodyti, o aš dar buvau šventai įsitikinusi, kad man reikalingas visiškai kitas autobusas! Bet viskas baigiasi gerai, būrelis gausėja bematant, štai ir reikalingas autobusas.

31 numerio autobusu važiuojame apie 10-12 minučių iki stotelės "Juodasis kelias". Apie jį jau esu minėjusi kitame aprašyme, šį vardą kelias gavo dėl kadaise čia siautusių plėšikų. (Nedidelis lyrinis nukrypimas apie plėšikus: dabar neatsimenu kurioje knygoje apie Vilnių esu skaičiusi, kad miestas nuo plėšikų buvo prastai saugomas, tai jie, nachalai, raiti atjojo visu būriu ir ginkluoti, o miesto sargyba, palaikius juos kokio generolo vedinu būriu, dar ir pagarbą atidavė...Na, čia Lietuva čia lietūs lyja :-) ).

Pirmieji žygio žingsniai

Šio žygio metu atidirbinėjome ėjimo žąsele metodiką iki tobulumo. Didelė žygio dalis buvo kopimas aukštyn ir lipimas žemyn, bet stačiais ir slidžiais šlaitais, vis pasilaikant už medžio, krūmo, smilgos ar tiesiog savo Angelo Sargo sparno.

Lipimo aukštyn procesas žygio pradžioje kol kas sklandus. O štai jau ir viršūnėje:

Esame kalvotoje vietovėje. Atsigęžiame atgal į įveiktą distanciją ir pasidairome. O kažkada čia tekėjo vanduo.

Naudojantis proga, šiek tiek informacijos apie pačias Ribiškes. Pirmiausia, įdomus pavadinimas. Jis nėra paprastai paaiškinamas, žinoma tik tai, kad tai slaviškas žodis su lietuviška priesaga. Yra keletas vietovardžio aiškinimo variantų. Vienas yra toks, kad vietovardis, matyt, dėl baltarusių kalbos įtakos, dažnai būdavo rašomas Hrybiszki, nes jo kilmė siejama su žodžiu "grybas". Kita versija sako, kad čia esama daug žuvų tvenkinių, todėl galbūt vietovardis siejamas su slavišku žodžiu "ryba"-žuvis.

Nuo centro esame kažkur 10-15 minučių autobusu; horizonte galima įžiūrėti dangoraižius (kitas pavadinimas neateina į galvą).

Pradunda traukinys netoliese. Toks įdomus, lyg ir keleivinis, tik tuščias kaip kiautas.

Nusileidus kalvos šlaitu žemyn, einame net nežinau kaip pavadinti, dugnu ar slėniu; kuom ne kanjonas?

Štai čia prieiname mažą srove, bet didelį istorija Kaukysos upelį. Jis skrodžia Ribiškių kalvyną beveik per vidurį. Nedidelis, bet Neries intakas. Taipogi, jis "mena baltiškąją mitologiją", anot šykščios informacijos internete.

 

Prasideda nemalonioji žygio pusė, kai reiks daug eiti pro šabakštynus irgi krūmynus, kai atgal lekiančios šakos smagiai pliekia einančiam iš paskos. Patyriau nežymų kaktos nubrozdinimą ir gavau per nosį, kad ilgai niežtėjo. Akis saugojo akiniai ir priekin ištiestos rankos plaukimo judesiais. Kai kur ėjimas buvo ir stačiu šlaitu, kur reikėjo dar ir laikyti pusiausvyrą, jau nekalbant apie fotoaparato valdymą. Lyg to maža, už nugaros einanti žygeivė vis kalbėjo, kaip čia būtų įdomu nakties žygio metu. Bet aš nesiskundžiu!

Na, ką aš galiu pasakyti. Man patinka kerpės. Gal reiks pradėt kolekcionuoti. 

Užfiksuoti skrydžio metu. Tokių bus ne vienas. 

Paskanaujame uogų. Besmaližiaujant vadovas papasakoja apie moterį, kuri palaikyti imunitetui valgo putino uogas, yra labai garbingo amžiaus, bet dar užlipa į pušį. Nežinau, kas ją verčia taip aukštai lipti, bet pavyzdys įkvepiantis.

Dabar esame lygtais pievoje, bet joje pilna sudžiūvusių stagarų ar švendrų. Netoliese teka Kaukysos upelis, o šalia prieiname ir kitą upelį, kuris susijungia su Kaukysa. Vasarą čia turėtų būti jeigu ne šlapia, tai gerokai drėgna.

Šitas augalas už mane aukštesnis O_O

Prieš mus atsiveria miškas, labai panašus į alėją. Medžių išaugimas kelia klausimą, kad galbūt čia būta dvarvietės su alėja, bet tiksliai pasakyti niekas negali.

Kaip keksiukai, tik aukštyn kojom :-)

Prieiname gyvenvietę. Tik negaliu paaiškinti šito darinio ant kalvos. Malkos? Tvora?

Štai ir nusileidome nuo kalvos. Pagal nuotraukoje matomą žygeivį galima spręsti apie kalvos dydį. Vis reikia nusidaužyti suledėjusį sniegą nuo kelnių klešnių. Oras pakankamai šiltas, gal vos pora laipsnių žemiau nulio. Sniegas tik baisiai lipnus.

Kaip jau minėjau, priėjome gyvenvietę, nusileidome nuo kalvos, ir dabar braidome po kažkieno daržą. Braidymo metu nei viena daržo gėrybė nenukentėjo. Galinti atpažinti nuotraukoje užfiksuotą žalią daiktą prašome palikti atsakymą komentaruose; susiginčijome tarp kopūsto ir kalafioro.

Jau minėta gyvenvietė greičiausiai bus Ribiškių sodo bedrijos teritorijoje. Labai džiaugiuosi pagaliau išėjusi į gerą kelią. Čia erdvu, stabilu, nereikia kojomis sunkiai dirbti. Praeiname suledėjusį tvenkinį. Beeidami geruoju keliu, dabar turime sukti į kairę nuo jo, palikti patogią kelionę ir siauručiu keliuku eiti tarp užšąlusio ledo ir geometriškai susodinto eglyno.

Man labai patiko ledas ant ežero. Tikiuosi, tie plėmai ant jo nėra kokie teršalai ar kas.

Tokia alėja iš eglių

Geometriškai susodintos eglės

 

Eglėmis apsuptame slėnyje prieiname kažkokį metalinį agregatą. Tas iš pradžių nesuprantamos paskirties statinys pasirodo esąs keltuvas slidininkams į Laimio kalną. Keletas žygeivių buvo su (slidžių?) lazdomis, kiti pakeliui susirado pasirėmimui lazdų iš miško.

Štai keltuvas iš arčiau. Na, kažkuri jo dalis.

Lipti reiks štai ten, iki pat viršaus. AAAAA!

Tramplynas :-)

Tramplynas buvo tik pusiaukelė. Lipam toliau. AAAAAAAAA!

Miškingas plotas yra draustinis. Geriausiai matosi įveikus pusę kelio aukštyn nuo "tramplyno".

Ant kalno viršaus užkeltas akmuo pažymėti, kad nuo 1982 iki 2000 metų žmogaus, vardu Laimis, pastangomis šitas kalnas tapo toks, koks yra dabar. Jis buvo aukštesnis, bet jam buvo liepta pažeminti kalną atsižvelgiant į oro uosto reikalavimus. Atrodo, kad tai susiję su neigiamu spinduliavimu, kurį gauna ant kalno esantis žmogus. Šiek tiek panaršau informacijos apie šį kalną. Taigi, tai bus aukščiausias taškas Vilniaus mieste, 235 m su trupučiu. 18 metų piltas žmogaus pastangomis, kalnas gavo savo kūrėjo vardą. Daugiau galima pasiskaityti čia: http://www.diena.lt/naujienos/miestas/laimis-kalna-pyle-18-metu-398348

O štai čia dar pora nuotraukų nuo kalno viršūnės.

Lėktuvų ūžiant buvo ne vienas ir ne du.

Oro uosto takai ir prekybos centras (kaipgi kitaip)

  Nusileidimas nuo kalno pasirodo čia pat už kampo, visiškai žemas ir nuolaidus, vienas juokas. Ko nesimatė nuo kalno, nes buvo užstotas šlaito, tai šito:

Galingas transportas

Daug žmonių su vaikais, rogutėmis ir slidėmis. Tėvas moko sūnų, dar visai pipirą, slidėmis čiuožti. Sunkiai suvaldau atodūsį, savo vaikystės žiemas prisiminusi. Neblogos jos buvo, bet ar oras netinkamas, ar tiesiog tėvai tuomet aplamai vaikus kitaip augino, nežinau, bet dabar vaikams žiemą tėvai tikrai gali viso žymiai daugiau prigalvoti. Toliau einame keliuku palei metalinę tvorą, kol priekyje "užsidega raudona" ir visi sustoja, kol priekiniai einantys įvertins situaciją ir pajudės. Kadangi vėl prieiname prie lipimo ir nulipimo veiksmų kartojimo, štai mano mėgstamiausia nuotrauka "Kas paskutinis?"

Bet visgi pajudame ir trepsime toliau. Sekančioje nuotraukoje matosi, kokiu pasvirimo kampu tas trepsėjimas vyko. Kairėje pusėjė ir kūliu nusiversti žemyn neatsargiai trepsint galima.

Pereiname apsnigtą lieptą. Yra lieptas, vadinasi, turi būti ir vanduo po juo, nors viskas taip apgaulingai sniegu apadrėbta, kad ir nepastebėsi; galima ir batus apsemti įlūžus. 

Sekantis nusileidimas buvo labai status, tiesiog žemės nuošliauža, taigi kas rėmėsi į žygeivišką petį, kas galvojo šokti žemyn gaudomas ištiestų rankų, kas ritosi už medžių pasilaikydamas. 

Einame tokiu savotišku kanjonu. Iš abiejų pusių matosi smėlis, atsidengusios medžių šaknys, ir vat tokie kabantys varvekliai. Tada vėl lipame į aukštą kalvą, kur gali būti kol kas bevardis piliakalnis. Viršus mažas, apaugęs medžiais, visas būrys vargiai susigrūdame ir po minutės kitos jau leidžiamės žemyn (purkštauju, kad čia jau lipimas dėl lipimo gavosi. Bet eina būrys, tai kaipgi atsiliksi?).Toliau einame per spygliuočių mišką. Pirmiausia medžiai gana pavieniai, aukšti, liekni ir nuogi. Tiksliau tariant, čia greičiausiai pušys bus.

Bet netrukus vaizdas jau pasikeičia, prasideda eglynas:

Radę aikštelę pietums, stojame. Subruzda kaip skruzdeliukai visi ir neša kas ką radęs laužan. Pasišildome, pasistipriname, dainas patriotines padainuojame, ir, žinoma, "meškutė" aplink laužą. Vis pasidarau 'mental note', kad reikia pradėti nešiotis celofaninį maišą atsisėdimui, nes dabar visur aplinkui sniegas. Bet randu laisvą šakos gabaliuką, jau prisėstos kitų žygeivių. 

Toliau kelias veda aukštyn ir aukštyn (šioje atkarpoje ir gavau galingąjį smūgį atgal šaka per nosį, bet kad tik visos žygių traumos tokios būtų) per "padangų rojų". Deja, čia bus parėjęs paršiažmogis. Na negi taip sunku nuvežti tas padangas į joms skirtą vietą nei atvežti čia ir dar užtempti ant kalno? Niekaip nepatikėsiu, kad jos čia ne šiukšlės, o kokią naudą nuoda miškui. Toliau kelias eina per mišką su šabakštynais (šmaukšt! šaka), žemyn per pušyną ir išeiname į miško keliuką. 

Gaunasi lyg tas keliukas upelio būtų padalintas į du keliukus. Būrys gi eina drauge, tai visi sušokinėjam per upeliuką vienas pskui kitą tam, kad už kelių metrų kelias vėl susilietų į vieną didelį kelią; tai nei šokinėt reikėjo, nei ką. Upeliukas tarpais dar būdraujantis, nemiega:

Tas upeliukas, kuris mus pašokdino, atiteka nuo kalvos, ir tada daro didelį posūkį. Man labai patiko jo snieguotas vaizdas. Toliau einame sau keliuku, kol neprireikia lipti-paskutinį kartą šiandien- vėl į statų šlaitą.

Užsikabaroję stabtelim, atsikvėpiam, padainuojam ir žengiam toliau. Prieiname gyvenvietę, štai keletas įdomesnių nuotraukų.

Etnografinė tvora?

Mes mylime krepšinį

Naujojoj Zelandijoj (?) vis dar nenupuošta eglutė

Kiek paėję pamatome septyniakamienę liepą su suoliuku.

Dabar einame pasižiūrėti maumedyno. Dabar tiktais, ramiai sau prie kompiuterio sėdint, galiu atidžiau pasidomėti, kas tas maumedis per medis. Informacijos apie rūšis ir porūšius tiek, kad paliksiu tai specialistams, užteks atsiminti, kad jis spygliuotis; žiemą turėtų spygliais atsikratyti. 

Jeigu čia ne maumedis, tarkit žodį.

Prieiname gyvenvietę; čia krepšinis irgi ne pats nesvarbiausias laiko praleidimo būdas.

Kelias veda pro kelių tvenkinių junginį. Sujungus juos vamzdžio pagalba, vanduo čiurlena iš vieno tvenkinio į kitą ir nedidelė dalis, kur vanduo juda, neužšąlusi. Gal vandeniui semti, gal žuvims kvėpuoti.

Einame keliuku, o gyvenvietės namai aukštai ant kalvų dunkso. Toks jau čia reljefas susiformavęs.

Štai ir prieiname tą vietą, iš kurios ir pradėjome šios dienos žygį. Autobuso laukiame apie 20 minučių pasidainuodami, rateliu patrypdami besišildant. Iki Markučių nuo čia galima pėsčiomis nueiti. Stotyje būname labai greitai ir kaip tik 7 troleibusas stovi savo žiede. 

Tikiuosi, nesušalote beskaitydami irgi nuotraukas bežiūrėdami :-)

Kaip visada susivėlusi ir brūzgais į kailį gavusi Jūsų

Kūtvėla