Atsargiai, Kūtvėla eina per gatvę! Turistinio sezono atidarymas.

Šiandien atidariau bastymosi sezoną. Turėjau mintyje keletą objektų aplankymui, o paskui buvau nusprendusi tiesiog bastytis kur akys veda. Norėjau pabandyti pajausti tą jausmą, kurį jaučia be jokio plano po miestą vaikštantys turistai. Ar tai ir yra atradimo džiaugsmas? Diena buvo gana apsiniaukusi, bet šilta, nors pirštinės pravertė. Gatvėse žmonių gausėja, turistai jau lankosi. Bažnyčių varpai gaudžia, sekma diena gi, ir daug kas iš parduotuvių nedirba. Ir visgi Vilnius yra gražiausias miestas.

Pirmiausia apsilankiau Blusturgyje.

Blusturgyje buvo problemų dėl patalpų, kai pasikeitė Gedimino 9 pastato šeimininkas. Naujosios patalpos rastos Pranciškonų vienuolyno pastate. Ilgame koridoriuje pirkėjų laukė daug pardavėjų. Kiek blogiau yra šalia stendų su rūbais, nes susidaro grūstis. Kol vėpsojau, man iš po nosies nupirko lėkštutę (jaučiu silpnybę tokiai taikomosios dailės rušiai). Tačiau koridoriaus gale radau įdomių paveiksliukų. Įsigijau vieną, kur kurmis gauna su lopeta per kuprą. Tas nėra gerai, juk pats Viešpats liepė jam žemę rausti.

Koridoriuje kabojo toks įdomus skelbimas:

Sukdama ratus senamiesčiu, nuėjau ir iki renginio vietos. Konferencija jau buvo prasidėjusi, tai tik pasibraižiau aplinkui. Paėmiau konferencijos programą, labai įdomi. Intriguoja temos kaip rožių gėrimai, rožė poezijoje, geriami rožių kvepalai, rožės skonis.

Paskui tiesiog vaikščiojau senamiesčio gatvelėmis, būdama turiste savo gimtajame mieste. Kaišiojau nosį ir objektyvą į kiemelius ir užkaborius. Atradau Vilnių, nerodomą turistams, - apleistą, nereprezentatyvų, suodiną, murziną... bet gyvenamą. Didelis minusas yra leidimas mašinoms važinėti po senamiestį, nes neįmanoma nei minutei atsipalaiduoti, kad nepalystum po ratais siaurose gatvelėse. Aš esu už tai, kad toks transportas būtų ribojamas, o savaitgaliais ir draudžiamas.

Turbūt viena gražiausių Vilniaus bažnyčių- Šv. Kazimiero

Turbūt labiausiai apleista Vilniaus bažnyčia- Švč. Mergelės Marijos Ramintojos.

Vienintelis Lietuvoje vienabokštis vėlyvojo baroko kulto pastatas ir paskutinis Vilniaus baroko paminklas. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčios interjeras sunaikintas: pritaikytas sandėliui, įstatytos dvi gelžbetoninės perdangos. Vienuolyno namuose įrengti butai. 

Man labai patinka tokios arkos Vilniaus gatvėse. Jose matyt buvęs perėjimas į kitą namą, o apačioje-nakčiai rakinami vartai.

Work in progress.

Medinės durys pastate primena mano tėvų turėto drožinėto bufeto duris.

Išvingiuojame priešais filharmonijos pastatą.

Ech, Feisbukas ir kavinėje Feisbukas....

Rusų turistai.

Mane žavi vis šen bei ten kyštelinčios bažnyčių viršūnės.

Arklių g. arka. Paveldosaugininkai turėjo duoti per nagus architektams, bet tie, matyt, greitesni buvo.

Senus laikus menanti siena. Gal kas pasakys, kokia tų nugaromis susiglaudusių C raidžių reikšmė? Ne Coco Chanel gi.

Aš tave matau....

Dievuliau, aš dar maža būdama šitą lėlę mačiau...

Na va, vyrams krūtys irgi, pasirodo, auga...Kas toliau?

Sužavėjo pastato transformacija. Įžiūrite buvusį balkoną?

Vis dar esama tokių pašto dėžučių.

Su laiku bus visiškai naujas senamiesčio veidas. Kažkiek gaila, kažkiek džiugu.

Ir kur aš tas kėdes mačiau...

Matomai gotikinio kiemelio sienos liekanos.

Durelės nykštukams.

Sunkiai įskaitomas buvęs adresas.

Neorenesaninių (?) bruožų vartų įėjimas.

Modernesnių laikų metalo darbai tvorose.

Kadaise būta be galo gražaus pastato.

Ir visiškai už kampo- praeities šašėlis. Bet turizmo reklama galbūt rado savo rinką?

Iš tolo maniau-pirtis...

Vaizdas prieš ir po.

Radau siauriausią gatvelę, per kokias 1,5 mano ištiestos rankos.

Arkangelo Mykolo bažnyčios bokštuose man yra kažkokia magiška trauka.

...ir Vilnelė žiemos šaltos vargus pargriaudama juokės...

Nors ant viršelio dėk.

Šv. Onos bažnyčios lubų dekoras. Tendencija link vėduoklinių skliautų, kuriais garsėja Anglijos gotikinės bažnyčios.

Dėšinėje pusėje išlikęs atminimas iš lygtais kiemelio. Čia būta Bernardinų  kapinių, kurias iškėlė į Užupį tiesiant gatvę.

Aiškus įrodymas, kad grafiti neturi išliekamosios vertės, tik sudarko sienas. Užrašas žiemą dar turėjo prasmę, bet 3/4 metų jis bus tik beprasmis teršalas ant gražaus senamiesčio sienos. 

Toliau ėjau Literatų gatve. Ji papuošta meninėmis instaliacijomis įvairiems rašytojams.

Gal kas pakomentuos apie numerių reikšmę?

Pastebimai atgimsta plokštelių prekyba.

Praėjimas į Magnus Actus galeriją turbūt vienas labiausiai apdergtų grafičiais.

Mano pirkinys

Tulpių pardavėja-aiškus pavasario simbolis.

Man patinka verpstės simbolika.

Mėtinis Vinetu-mano mėgstamas knygynėlis.

O spalvota dangaus žydryne....

Nors kitoje pusėje yra automobiliams aištelė, vieni yra gudresni už kitus. O gal čia jau privati nuosavybė?

Buvusio pastato kontūrai.

Vasaros metu čia veikia vyninė, tai kėdes atsineša.

Žibintų gatvė (ne raudonų).

Šv. Kotrynos bažnyčia ir buvusio vienuolyno pastatas.

Pakeliui buvau stabtelėjusi pasistiprinti Senamiesčio Krautuvėlėje. Joje labai maišosi kvapai, net seilė tįsta. Nusipirkau paragauti topinambų traškučių, o namie lauktuvėms-sūrio iš ūkininkės. Tuo pačiu atsigėriau kavos ir suvalgiau vafliukų. Šioje parduotuvėje prekiaujama šviežiais gaminiais ir produktais. Štai mano pirktas sūris turi būti suvalgytas per maždaug 5 dienas, tai jau jokios chemijos nepilta. Adresas: Senamiesčio Krautuvėlė, Literatų g. 5, Vilnius. Juos rasite ir Feisbuke (ne, čia ne apmokėta reklama, man tiesiog patinka ši parduotuvėlė). 

Su meile,

Kūtvėla