"Van Gronijus laikė ant delno kokią dešimtį šviesiai alyvinių pupelių, plokščių iš vienos pusės, iškilių iš kitos, panašių į perskilusias nežinomo riešuto pusikes. Basa ruda tarnaitė prie verandos pūtė žarijų krosnelę. Skardos lakštas, išteptas provanso aliejumi, palengva šilo ant vienodos ugnies. Van Gronijus atsargiai subėrė ant skardos savo pupeles. Jis maišė jas sidabriniu kastuvėliu. Derlinga Javos žemė subrandino šias pupeles; jos įsiurbė atogrąžų saulės karštį, palaimingas šitos raudonos, geležim turtingos dirvos sultis....Tai buvo kava, Javos kava, geriausia pasaulyje.
Pupelės pamažu ėjo tamsyn, iš alyvinių tapo šviesiai rudos, paskui tamsiai rudos, beveik juodos.
Van Gronijus pasimėgaudamas judino pupeles kastuvėliu. Visa jo gerovė, daug metų atkaklaus darbo buvo šios pupelės. Jo plantacijose išaugdavo geriausia Bantame rūšinė kava...Pupelės lengvai šokinėjo ant įkaitusios skardos ir ėjo tamsyn. Van Gronijus paėmė vieną pupelę ir pamėgino dantimis. Galima buvo nuimti skardą nuo ugnies.
Pupelės ataušo. Taip pat atsargiai, klausydamas, kaip traška pupelės, kurios pasidarė kvapnios ir trapios, Van Gronijus sumalė jas rankiniu malūnėliu. Jis visuomet pats gamindavosi kavą. Paskui rupiai sugrūstus rudus miltelius supylė į indą su sietelio dugnu, kuris buvo aptrauktas retu audiniu, pasūdė ir atsargiai, po lašelį, ėmė varvinti į miltelius šaltą vandenį. Tai buvo javiškas kavos gaminimo būdas. Po dvidešimt minučių į pakištą kaistuvėlį pritekėjo ne daugiau kaip trys ar keturi šaukštai nepaprastai stipraus kavos antpilo. Van Gronijus davė skysčiui trupučiuką nusistovėti uždengtame kaistuvyje. Paskui įpylė vieną šaukštą antpilo į porcelianinį puodelį ir užplikino verdančiu vandeniu. Kava buvo paruošta."
E. Vygodskaja, "Rūstybės liepsna", 1955m.
Šiandien vargu ar kas ryšis tiek plušėti prie kavos puodelio. Varšuvoje užsukau į Starbucks kavinę. Pasiėmiau tall late, papildomai užsibarsčiau cukraus ir cinamono, ir maišydama putas, siekiančias šaukšteliui iki pusės, patogiai panirau į minkštą fotelį. Už lango lijo lietus, šmėsčiojo žmonės po skėčiais, o aš sėdėjau šiltai ir galvojau, gal nelabai gerai, bet kad tokia okupacija gal visai ir nieko...Apie ką čia aš? Kažkada keliaudama pasiguodžiau, kad Lietuvoje nėra Starbucks, o kita keliautoja man atrėžė, kad Starbucks yra Amerikos okupacijos ženklas, ir jinai yra laiminga, kad jos šalyje Starbucks nėra. Hm....
Maišelyje saugiai guli mano pirkinys: kavos pupelės iš Sumatros.
Daugiau nuorodų:
http://www.starbucks.com/
http://www.starbucks.com/responsibility/sourcing/coffee
Su meile,
Kūtvėla Kavaitė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą