Minsko senamiestis, naujamiestis arba tiesiog -miestis

Vienas žodis, su kuriuo Minskas niekada nebus asocijuojamas, yra "senamiestis". Jokių siaurų akmenimis grįstų ir fyfoms su aukštakulniais bateliais neprieinamų gatvelių su jaukiomis kavinukėmis, apželdintomis serenčiais, iškilių renesansinių didikų rezidencijų, vašku kvepiančių amatininkų gildijų pastatų... Tai miestas "feniksas", ne kartą kėlęsis iš pelenų tikrąją to žodžio "pelenai" prasme ir jo architektūra tai atspindi. Totoriai mongolai šiandieninės Baltarusijos žemėse buvo sustabdyti nuo veržimosi į Europą (taip kilęs ir šalies pavadinimas, Bielaja Rus, Baltoji Rusija, nepaimtoji Rusija), o Napoleonas Bonapartas ir Adolfas Hitleris buvo sutriuškinti. Sovietmečiu gi Minskas tapo vartais į bekraštę Stalino imperiją. Pats miestas žinomas nuo 1067 m. kaip provincijos miestas paklusnus Polockui, o vardą gavęs greičiausiai nuo šalia tekėjusio upelio pavadinimo. Reikia pabrėžti, kad pirmasis Minskas buvo įkurtas kažkur 30 km nuo dabaratinės sostinės.  1242 m. Minskas tapo LDK dalimi ir to pasekoje dalinosi visais LDK gyvenimo džiaugsmais ir rūpesčiais. Antrojo pasaulinio karo metu Minsko partizanai pasižymėjo kovoje su okupantais taip, kad po karo miestas gavo Miesto Herojaus titulą (jų Sovietų sąjungoje buvo dvylika). Jame veikė ir vienas didžiausių Europoje žydų getų, talpinęs per 100,000 žydų, iš kurių tik sauja sulaukė karo pabaigos. Po Antrojo pasaulinio karo buvo galvojama perkelti sostinę į Mogiliovą arba išvis pastatyti naują miestą ir palikti senojo miesto griaučius nepaliestus, taip miestas galėtų būti amžinas paminklas fašizmo aukoms (vokiečiai sunaikino apie 80 proc. miesto, iš 270.000 gyventojų teliko 80.000). Tačiau vis dėlto šiandien miestas-feniksas vėl atgimęs, senas ir naujas viename, nes miestas buvo atstatytas (bet ne rekonstruotas, t.y. apie istorinio paveldo išsaugojimą kalba nėjo) 1940-1950 m. Stalinizmo architektūros stiliuje. 1984 m. Minske atsidarė devintoji Sovietų sąjungoje metro linija, ir šiandien pripažįstama viena gražiausių Europoje. Taigi, nepaisant to, kad "senamiestis" Minske yra "растяжимое понятие", šiek tiek papasakosiu apie pagrindinius lankomus objektus. Kadangi atvykau antroje dienos pusėje, skyriau laiko tiesiog vaikščiojimui po miestą, nes muziejų lankymas buvo suplanuotas kitomis dienomis. 

Pirmiausia dviejų (iš dviejų 2013 m. buvusių (stato dar vieną (taip, čia skliausteliai skliausteliuose))) raudonosios ir mėlynosios metro linijų sankirtoje yra Aleksandro parkas. Jame yra skulptūra besipuikuojanti daugelyje kelionių vadovų, nors mano palydovė, sutikusi mane prie stoties ir lydėjusi į viešbutį, buvo didžiai nustebinta tokiu faktu. Jeigu jinai ne visai Jūsų skonio, netoliese rasite vieną iš pirmųjų 1944 m. 3 liepos į miestą prasiveržusių tankų T-34. Pristatau: "Berniukas ir gulbė", skulptorius Bernini, 1874 m. Aleksandro parkas gavo šį vardą dėl (1929 m. sunaikintos) čia stovėjusios Šv. Aleksandro Nevskio (kalbainiai dabar liepa sakyti Neviškio) koplyčios. Pats parkas įkurtas 1972 m. ir jame, planuojant vandentiekio sistemą, buvo pastatytas fontanas, kurį ir papuošė ši skulptūra. Sakoma, dabar parko senąją fauną varles pakeitė balandžiai.

Berniukas ir gulbė.

Norėjau atkapstyti ką nors įdomaus iš skulptoriaus biografijos, bet internetuose nieko doro neradau. Matyt, nelabai žinomas skulptorius buvo. Priešais Aleksandro parką yra pastatas "Palac Respubliki". Žiemą šalia jo užliejamas ledas čiužinėjimui. O netoliese šito palociaus buvo kitas pastatas, kurio paskirtis dabar jau pabėgusi iš mano skystos atminties, bet užtatai su labai turiningu skulptūriniu išpildymu.



Šlovė darbui, ne kitaip. Kaip pas mus sakoma, kas nedirba-tas nevalgo, irgi galėtų būti iškalta marmure kur nors matomoje vietoje, kad ir ant buvusio Georgijaus viešbučio priešais McDonald's. Galimi variantai: darbas žmogų puošia, su daina ir darbas gerai eina, arba verkia duonelė tinginio valgoma. Toje pačioje aikštėje veikė ir fontanas, prie kurio fotogafavosi visi išmaniuosius telefonus turintys praeiviai ir Nikonais apsikarstę atvažiavę turistai. Naktį šalia jo buvo diskoteka, o fontano vanduo spalvomis tapo apšviestas. Ir aš įsiamžinau (apranga kaip viduržiemyje, pakuotis reikiamų daiktų taip ir neišmokau). Šiaip Minską drąsiai galima vadinti fontanų miestu.



Tada mano žvitri akis patėmijo čia pat lėtai slenkančią gatve visišką supuvusio kapitalizmo apraišką, tarptautiniu mastu žinomą raudoną turistinį autobusą. Ogi pasirodo nuo 2012 m. gruodžio 16d. Minskas prisijungė prie šios turistinės sistemos. Dviaukštis autobusas siūlo ekskursiją po miestą su 8 kalbomis įrašytu audiogidu. Socializmo statytojai dabar turbūt grabuose vartosi, rėkdami "ar tokio Minsko mes norėjome?"



Minėtieji respublikos palociai išpuošti artėjančios Pergalės dienos proga.



Jau kelintą kartą trepsint šituo maršrutu akis pradėjo atskirti elementus, prie kurių taip ir nebuvau visgi normaliai prisiartinusi (nieko nebus, teks grįžt kitais metais, nes dar daug ko nepamačiau). Štai kad ir nuotraukoje su turistiniu autobusu užfiksuotas žymeklis, o realiai sustojau prie jo tiktais pamačiusi jį fotografuojantį žmogų po trijų dienų. Būtų buvę apmaudu praleisti tašką, nuo kurio matuojami visi Baltarusijos keliai. Iki Vilniaus tik 185 km. Paminklui naudotas rožinis granitas atgabentas iš Portugalijos.

Kelias yra gyvenimas.

Jeigu naudositės Minsko metro, jo planas bus ant magnetinės kortelės, kuri atstos bilietą. O čia -memorialinė lenta Minsko metro sprogimo aukoms atminti. 2011 m. balandžio 11d. sprogimas nusinešė mažiausiai 15 gyvybių, keletas šimtų buvo sužeista. Stovėjau ant tos pačios platformos, kur įvyko sprogimas, kai mane sutikusi draugė mane lydėjo į viešbutį ir parodė tą nelaimės vietą pirštu vos už dešimt žingsnių nuo mūsų. Prisipažinsiu, sekančios keturios minutės iki traukinio atėjimo buvo labai, labai nejaukios. Sprogimas įvyko Oktyabrskaya stotyje 17:55 vietos laiku. Ši nelaimė yra didžiausia Minske po to, kai 1999 m. 53 žmones negyvai sumindžiojo Niamihos metro stotyje, nes netikėtai prasidėjus audrai visi iš koncerto po atviru dangumi puolė slėptis metro stotyje. 2012 m. du vyrai, pripažinti kaltais dėl Minsko metro sprogdinimo, buvo sušaudyti, egzekucijos laiką ir vietą laikant paslaptyje.  Europa pasmerkė mirties bausmės vykdymą, o Minsko metro stotyse jau buvo pradėti įrenginėti metalo detektoriai.

Šv. Simono ir Šv. Elenos bažnyčia, dar žinoma kaip Raudonoji bažnyčia (turbūt nekyla klausimas, kodėl) buvo pastatyta 1905-1910 m. turtingų baltarusių Vainilovičių šeimos užsakymu mirus dviems jų vaikams, kurių vardus ir suteikė bažnyčiai; bažnyčia tikrai stebuklingai išvengė kulto pastatų "architektūrinio valymo" laikotarpio prie sovietų. Sūnus Simonas mirė vos dvylikos metų, o po šešių metų, likus dviems dienoms iki devynioliktojo gimtadienio, mirė ir dukra Elena. Tėvai vaikų netektį prilygino lapus numetusio medžio likimui, kurio jau joks pavasaris nebeatgaivins. Visą savo turtą jie skyrė šios bažnyčios statybai. Du mažesni bokšteliai yra pavadinti vaikų vardais, o didysis simbolizuoja tėvų skausmą. Legenda pasakoja, kad neilgai prieš mirtį Elena susapnavusi gražią bažnyčią, kurią atsibudusi ir nupiešusi, todėl tėvai išsiderėjo iš miesto valdžios leidimą projektui, kuriuo tapo Elenos piešinys. Sovietmečiu bažnyčia, žinoma, rado labiau praktinį pritaikyma visuomenė sporeikiams kaip kino teatras ir filmavimo studija. Dabar bažnyčia grąžinta tikintiesiems.



Bažnyčia pastatyta prie labai gražaus skvero. Jame yra fontanas su, manyčiau, šokančiomis gervėmis.



Šalimais šios bažnyčios yra pastatytas Nagasaki varpas. Tai yra tiksli varpo "Angelas" kopija. Šis varpas per stebuklą išliko Nagasakio bombordavimo Antrojo pasaulinio karo metu ( kad atominė bomba buvo numesta and Hirosimos žino visi, bet kad tokia kliuvo ir Nagasakio miestui turbūt nebe kiekvienas pasakys). Miestų bombordavimą teskiria trys dienos (pirmoji teko Hirosimai). Dar septynios (!!!) buvo planuojamos. Ši varpo kopija buvo padovanota baltarusiams Nagasakio katalikų bendruomenės kaip priminimas apie atominę nelaimę Černobylyje. Šio paminklo pamatuose sudėtos kapsulės su žemėmis iš Jeruzalės, Hirosimos ir Nagasakio, iš Černobylio avarijos paveiktų regionų...

Nagasakio varpas.

Na, apie linksmesnius dalykus. Štai Archangelas Mykolas, dangiškasis Baltarusijos globėjas, muša drakoną. Drakonų mušimu užsiiminėjo ne vienas karalaitis ir riteris, nes tai buvo bene vienintelis tokio luomo atstovams deramas užsiėmimas be skambinimo mandolina po (svetimos) mylimosios langu; geriausai turbūt pasauliniu mąstu žinomas yra Šv. Jurgis, o Lietuvos mąstu- Vilniaus bastėjos baziliską įveikęs Jonas. Save gerbiantys drakonai tais laikais buvo tikri gurmanai, o ne kokie ten susnos vegetarai, ir maitinosi tik nekaltomis mergelėmis (princesėms dažniausiai pavykdavo išsisukt: arba riteris išgelbėdavo arba šventąja tapdavo kaip vat Anglijos princesė Margarita, bet visos uoliai eidavo aukotis vietoj to, kad imtų ir susirastų sumanų vyruką, gal net kiek užmokėtų, ir išspręstų tą gurmanišką problemą), o šiandien jau badmiriautų, vargšiukai. Na, bet apie gyvūnų teises tada niekas nežinojo ir mušt juos ėjo tie mano minėtieji karalaičiai ir riteriai. O Archangelas Mykolas yra tiesiog Kontrreformacijos judėjimo pažiba, nes šio ideologinio judėjimo metu buvo labai pamėgtas šis karingasis archangelas ir pradėtas vaizduoti kaip gėrio ir blogio kovos nugalėtojas. Katalikybei galutinai įveikus reformaciją, šis simbolinis duetas buvo vaizduojamas kaip Archangelas Mykolas (Pasaulio Gėris, katalikybė) nugalintis drakoną (Pasaulio Blogį, reformaciją). Ir tai stengdavosi gražiai parodyti, kad visi žinotų ir atsimintų per amžius amžinuosius kieno čia viršus: kai eisite Vilniuje pro Bažnytinio meno muziejų, kilstelkite galvą į vėtrungę ant bokšto. Šičia gi dar sakoma, kad pavaizduotas Archangelas Mykolas nugalabinantis (išvarantis iš Rojaus) Šėtoną, kaip Apreiškimo knygoje kad nurodoma, todėl, kaip ir sakiau, baisiai katalikų per Kontrreformaciją pamėgtas kaip ypatingai nusipelnęs.

Archangelas Mykolas, drakonas ir Kūtvėla prie Raudonosios bažnyčios.

Įdomumo dėlei, archangelas Mykolas yra ant Lietuvos miestelio Palomenės herbo.

Šaltinis: http://lt.wikipedia.org/wiki/Palomen%C4%97s_herbas (c) Thetopcop

LDK sudėtyje buvęs Kijevas taip pat savo herbe turėjo šį archangelą.

1995 m. priimtas Kijevo herbas. Šaltinis: http://en.wikipedia.org/wiki/Coat_of_arms_of_Kiev (c) Leonid76

XVI-XIX a. administraciniu, prekybos ir kultūros centru buvo taip vadinamas Aukštutinis miestas. Deja, XX-sis amžius sunaikino daugelį šios vietos pastatų. Tai, ką matote nuotraukoje žemiau, yra tiesiog nuostabiai puiki 2009-2011 m. rekonstrukcija. Šios bažnyčios fasadą savo laiku yra puošusi tapyba, vaizduojanti šventųjų asmenų gyvenimus, ir toks puošybos būdas beveik nesutinkamas kitur Europoje. Deja, šios rekonstrukcijos  metu buvo susilaikyta nuo šios tapybos, nors tikrai gaila. Yra ir štai tokia legenda: senukas elgeta per vakarines pamaldas pasiguodė, kad neseniai sudegė jo namas, tai likęs kaip stovi-nė stogo virš galvos, nė duonos kriaukšlės. Puolęs jis tada šitoje cerkvėje priešais Dievo Motinos atvaizdą, o jinai tarusi jam paguodos žodžius, bei iš savo puošnių apsodų išėmusi smaragdą padavusi jį nelaimėliui. Išeinant jis, savaime suprantama, buvo areštuotas už vagystę, nes kur tai matyta, kad padegėlis smaragdus nešiotųsi. Tačiau pasirodo, kad šiam įvykiui buvo liudininkų, kurių parodymai teisme ir lėmė tai, kad smaragdą jam paliko, tik liepė "daugiau jokių išmaldų nei iš Dievo, nei iš kitų šventųjų nebeimti" (nežinia, ar anas pasižadėjo gerbti teismo sprendimą, nes kol kas jam visai neblogai sekėsi). O va 1906 m. buvo bandyta įvykdyti teroristinį išpuolį. Tą dieną bažnyčioje buvo pašarvotas vienas generolas, o pamaldose dalyvavo miesto gubernatorius, kurio įsakymu prieš metus buvo sušaudyta taiki demonstracija. Tai jam išeinant į jį buvo paleista, kaip šaltiniai mini, bomba, kuri nesprogusi nukrito jam po kojomis. Pasikėsinimo vykdytojas buvo besprunkąs, bet jį sulaikė vietiniai žmonės ir užgulę laikė, kol atvyko policija. Pakartas jis kybojo keturias dienas kaip bauginamoji priemonė. Ar tik ne kokia Muravjovo giminė bus tas gubenrantorius buvęs?

Bažnyčia buvo pastatyta, kaip jau minėjau, 1642 m. kaip bernardinių ordino bažnyčia. 1852 m. bernardinių vienuolynas buvo uždarytas, jo gyventojos perkeltos į Nesvyžių, o buvęs moterų vienuolyno pastatas atiduotas stačiatikių vyrų vienuolynui. Po 1863-64 m. sukilimo numalšinimo čia įsikūrė valstybinė tardymo komisija, bei kalino areštantus. Po Spalio revoliucijos naujoji valdžia sumąstė suręsti cerkvėje sporto salę gaisrininkų komandai, o po altoriumi buvusiose patalpose, kur laidodavo dvasininkus, ėmė kalinti kažkuom prasikaltusius valstiečius. 1938 m. buvo priimtas sprendimas susprogdinti cerkvės pastatą. Prie įėjimo buvo padarytas laužas iš rastos bažnytinės literatūros. Netoliese surentė ir pakylą, iš kurios kulto pastatų  "architektūrinio valymo" ideologas sakė prakalbą, kad reikia naikinti šitą "логово народного одурманивания". Lipdamas žemyn ideologas paslydo (o gal Dievo Motina, elegantiškai kilstelėjusi ilgas padalkas, sėdynėn įspyrė), nukrito, ir... susilaužė abi kojas. Prietaringa liaudis sprogdinti pastatą, kad ir "логово народного одурманивания", žinoma, atsisakė, todėl šios genialios idėjos sumanytojai pasitenkino tik suėmę nuo bokštų kryžius ir juos pakeitę raudonomis vėliavomis. Bet mes visi žinome, kad projektus lipinti nesuderinus su aukštesne instancija (šiuo atveju-su Dievo Motina tiesiogiai) negalima ir to pavyzdys yra tai, kad kitą dieną tas vėliavas nuplėšė vėtra. 1943 m. pamaldas atnaujino, o 1947 m. grąžino kryžius. Šioje cerkvėje saugoma stebuklinga Minsko Dievo Motinos ikona, kurią savo rankose ęsą laikė pats Šv. Vladimiras. 988 m. ši ikona buvo vienoje Kijevo cerkvėje pakabinta ir ten išbuvo per 500 metų. XV a. totorių mongolų reidų į Kijevą metu miestas buvo išplėštas, apiplėšta ir ikona (nuimti brangūs papuošalai), kuri paskui buvo įmesta į Dneprą, kurio vandenys ją atplukdė į Minską, kur 1500 m. rugpjūčio 13 d. ji ir buvo pastebėta vietinių gyventojų dėl savo ypatingo švytėjimo. Taip kad kitą kartą merkdami meškeres dairykitės akis išplėtę, maža kas....





Iš tolo matomi raudonomis čerpėmis stogai garsiajame Trejybės rajone. Na, bent jau kol kas, nes viską baigia nustelbti masinės statybos: daugiabučiai, biurų pastatai, viešbučiai...Minskas intensyviai rengiasi 2014 m. ledo ritulio čempionatui ne ką prasčiau nei Vilnius Europos pirmininkavimui. XIII a. pradėtas formuoti priemiestis jau tada garsėjo visokiomis užeigomis, kurių tęsiama tradicija šiandien laimėjo jam "restoranų miesto" titulą. Kaip matote iš nuotraukos, Minske jau atidarytas vandens pramogų sezonas, pilna upė pramogaujančių katamaranininkų ir duonos reikalaujančių ančių. Ašarų saloje 1996 m. buvo pastatytas memorialas kariams, žuvusiems už tėvynės sienų. Reikia pripažinti, šio memorialo aplankymas mane sugraudino. Sala supilta iš žemių, kurias motinos baltarusės suvežė nuo sūnų kapų, žuvusių per misiją Afganistane 1979-1989 m. Nemažai tų kapų buvo, žemių gerai salai pakako.

Tai čia toks kontrastas: masinis antkapis, pramogautojai, ir tiltas jaunavedžiams. 

Kraupuma: tik vardas, pavardė ir vieta žvakutei uždegti. Juk neprivažinėsi per kiekvienas Vėlines į Afganistaną.....

Jaunavedžiai turi tradiciją padėti gėlių prie verkiančio angelo skulptūros. Padėjusi gėles nuotaka prisiliečia prie angelo- tai apsauga, kad į jos sūnaus namus neįžengtų karas.

Vienžo, ašarą ir snarglį braukdama, trepsėjau šalin. Netoliese yra Nacionalinis akademinis Didysis operos ir baleto teatras. Tą dieną, kaip aš aplinkui vaikščiojau, jis visas skendėjo fontanuose ir lankytojuose. Aplinkui esančiame parke gausu įvairių skulptūrų. Teatras atsidarė 2009 m. po trejus metus trukusios rekonstrukcijos. Jis buvo pastatytas 1933 m. tuometinėje turgaus aikštėje. Pati turgaus aikštė irgi buvo statoma žmonėms, nes buvo grįsta akmenimis, kadgi nereiktų purvo bristi. Čionais užsukdavo keliaujantys cirko artistai, veikė atrakcionai, vaikščiojo čigonai su dresiruotomis meškomis, būrėjos siūlė pažvelgt į ateitį. Tikras turgus, taip sakant. 1870 m. čia atsirado pirmoji Minske pašto dėžutė. Teatras gi buvo suplanuotas 5,000 žiūrovų talpinti, o scenoje turėjo vykti tikri sceninio meno stebuklai su šimtais žmonių, arkliais, automobiliais...Bet jau prasidėjus statybos darbams šis super-projektas buvo peržiūrėtas. Ekonominiais sumetimais, žiūrovų salę sumažino iki 1,500 vietų. Šis pastatas per stebuklą išliko vokiečių bombordavimo per Antrąjį pasaulinį karą metu. Okupacijos metais čia  buvo vokiečių arklidės (visgi gavo arkliukai savo patalpas) ir prigrobto turto sandėlys, kuriame reguliariai lankydavo aukšti asmenys ir gvelbdavo, kas patikdavo. Karui pasibaigus teatro apylinkėse buvo nukenksminta daugiau kaip 200 minų ir kitokių negerų daiktų, o 1948 m. teatras buvo vėl atidarytas.  Dabartinis vaizdas, kaip jau minėjau, buvo suteiktas 2006-2009 m. vykusios rekonstrukcijos metu. Fasade atsirado šokio, teatro, muzikos ir poezijos mūzų apsuptas Apolonas.

Kadangi apsilankymas šiame teatre laikomas bene būtiniausiu vizito į Minską dalyku, tai bilietą į mano kelionės metu rodytą baletą "Romeo ir Džuljeta" nusipirkau iš anksto internetu. Pasitikrinti repertuarą ir užsimokėti už bilietą kreditine kortele (taip, kapitalizmas ir čia ima viršų) galite čia: http://belarusopera.by/en . Jeigu kurnors teatras prasideda nuo rūbinės, tai Minske jis prasideda nuo patikros metalo detektoriumi, o tada jau rūbinė, mažutytė kavinė, spektaklis su vos 10 min. antraktais. Jeigu išsinuomosite binoklius, tai paltą atsiimti galėsite be eilės. Spektaklio metu vėluojantys žiūrovai įleidžiami į salę ir mobiliaisiais telefonais pasišviesdami ieško savo vietų, nors scenoje miršta Romeo. Vat pas mus tokio bardako nėra, pavėlavai pakėlus uždangą, ir stebi veiksmą scenoje per televizorių foje, sriūbčiodamas karštą šokoladą.

Labai gražūs  kandeliabrai.

Prabangus interjeras.

Lėlės po stiklo gaubtais.

Raudona, balta, auksinė.

1930 m. pastatytas cirko pastatas buvo baigtas renovuoti 2010 m. ir dabar pastate yra viešbutis artistams ir muziejus. Visi fotografavosi apsikabinę šitą paršiuką, tai ir aš neatsilikau. Aplink cirko pastatą labai daug skulptūrų cirko tema.

Aukšta kolona šalia cirko pastato baigiasi va tokia gražia kompozicija.

Visas Minskas paverstas statybų aikštele, tai vat čia nuotrauka parodanti, koks gigantas lipinamas šalia cirko pastato. Be abejo, jiems lengviau, nereikia derinti projektų prie viduramžiško senamiesčio (nors geriau pasižiūrėjus į Vilnių, tai ir pas mus nereikia) ir jie turi erdvės tokiems statiniams išsitekti.



Rengiant šį reportažą mane nustebino vienas faktas: beveik visi pastatai atnaujinti, restauruoti, sutvarkyti vos ne per paskutinius dešimt metų. Ir, reikia pripažinti, jie atrodo puikiai. Pastatų dydis verčia kraipyti galvą kokios lėšos buvo pareikalautos. Ir tada su pavydu žvelgiu į mūsų gražųjį Vilnių su šlykščiais grafičiais Bernardinų gatvėje ir man pasidaro taip nefaina....Iki šiol buvau tikra, kad Vilnius yra gražiausias miestas pasaulyje. Šiandien tenka pripažinti, kad jam atsirado stiprus konkurentas.

Tai tokia buvo mano pirmoji pasivaikščiojimo po Minską diena. Ar patiems yra tekę čia lankytis?

Su meile,

Kūtvėla