Kelionės pabaiga su trenksmu: saulėtekis Masados tvirtovėje, gyvūnijos pasaulis Ein Gedi gamtos rezervate ir pasiplūduriavimas Negyvojoje jūroje.

Būti kelionių tinklaraštininke yra gerai, nes retkarčiais gyvenimas ima ir patrupina ko nors įdomaus. Hostelyje Jeruzalėje dažnai apsistoja kelionių tinklaraštininkai, o administracija juos palepina viena kita ekskursija. Šią "Masada sunrise tour" ekskursiją buvau iš anksto įtraukusi į savo planus, bet taip jau man pasisekė, kad ją man ji buvo suteikta nemokamai mainais už papasakojimą čia jums, ką aš mielai padarysiu. Primenu, kad šio hostelio organizuojamas ekskursijas gali užsisakyti ir jame neapsistoję turistai. Na, o man susitaupė apie 200 LTL. Ši ekskursija gera tuom, kad prasideda 4:00 ryto (priklausomai nuo sezono). Aišku, reikia anksti keltis (arba išvis negulti), bet man tai buvo labai geras laiko išnaudojimas, nes tai buvo mano paskutinė naktis Izraelyje ir išsiregistruoti turėjau iki vidurdienio, o mano skrydis buvo tik apie 21.00 vakaro. Iš pradžių kiek nerimavau, ar tarp planuojamo grįžimo iš ekskursijos apie 13.30 ir atvykimo į oro uostą bus likę pakankamai laiko, bet visai be reikalo-laiko buvo daugiau negu pakankamai. Hostelio darbuotojai man 16:00 užsakė šerutą (bendro naudojimo mikroautobusą) iki Ben Guriono oro uosto. Vakare ekskursijai reikiamus daiktus susidėjau į mažą kuprinę, visus likusius daiktus supakavau į didelę kuprinę, kurią palikau hostelio saugojimo kambaryje. Pusę keturių ryto jau gėriau kavą ir laukiau savo bendrakeleivių. Nedaug mūsų susirinko, nemigos kamuojančių, buvome aštuoniese. Ši ekskursija buvo labai plačiai pagirta internetuose kaip one of the highlights of travel in Israel.

Taip teka saulė virš Šventosios Žemės. 

Apie pusę šešių buvome Kažkur Ten visiškoje tamsoje. Nemažai buvau vakar nutrepsėjusi ne pačią patogiausią avalynę apsiavusi, todėl nemažai mano padukai nusistekeno. Laimei, dar turėjau iš Provanso parsivežto maloniai vėsinančio levandų kremo pėdoms. Į buvusios tvirtovės viršūnę galima pasikelti oro keltuvu, bet jis taip anksti dar nedirba, o besikeliantys juo jau nebemato saulėtekio-sunkus pasirinkimas. Kopimas į tvirtovę (mokestis 29 ILS/21 LTL) mane labai išvargino. Supratau, kad ne tik kad jaunyn neinu, bet ir pervertinu savo jėgas. Maniau, kad esu gera žygeivė, juk Alionių pelkę perėjau, ir žiemos metu Taurijos girioje buvau, bet šitas kopimas buvo baisus. Gruntas buvo nusėtas mažais akmenukais, kurių buvo pilna ir ant akmeninių laiptų, todėl lipti buvo labai nepatogu. Įsitvėrusi specialių laiptų turėklų šiaip ne taip stūmiausi tolyn, vis prisėsdama atgauti kvapą. Labai apsunkino kopimą tai, kad turi mažai laiko, bet tiksliai nežinai kiek-esmė yra sutikti saulėtekį ant tvirtovės griuvėsių, o ne kur nors pusiaukelėje, todėl esi priverstas valandą laiko judėti nesustojant. Porą kartų burnodama pakibau ant laiptų turėklų ir sakiau kad jau po velnių viską, nė krust iš čia, bet paskui visgi užsispyrimas ėmė savo- kilau ir slinkau toliau. Mano bendrakeleiviai buvo mane šviesmečiais aplenkę. Bet man visgi pavyko!!!

Saulėtekis Masadoje. Matosi Negyvoji jūra. 

Masados tvirtovės griuvėsiai. 

Vienoje pusėje saulė, kitoje-mėnulis. 

Masados tvirtovės griuvėsiai. 

Buvusių rūmų griuvėsiai. 

Kyla saulė. 

Mėnulis niekaip nenori nusileisti. 

Tvirtovės griuvėsiai ir panorama nuo jų. 

Lėtai, bet užtikrintai kyla saulė. 

Beveik patekėjo. 

O kaipgi be vėliavos. 

Žalia vėliava plavėsuoja -Izraelio gamtos ir parkų valdybos ženklas.  

Galima patogiai prisėsti ir žvelgti į panoramą. 

Tiksli tvirtovės statybos data nėra nustatyta, bet Erodo valdymo laikotarpiu (37-4 m. pr.m.e.) čia buvo jo žiemos rūmai. Daugelio pastatų sienos buvo išpuoštos freskomis. Rūmuose buvo atsakingas už vyną asmuo. Archeologiniai radiniai liudija gurmaniškus dalykus čia atveliavus iš Italijos ir Ispanijos. Tačiau netrukus sekė šių žemių prijungimas prie Romos imperijos. Tačiau 66 m. žydai sukilo prieš romėnus ir didelė bendruomenė įsitvirtino Masados tvirtovėje. Po Jeruzalės paėmimo prie Masados žydų prisijungė dalis išgyvenusių Jeruzalės žydų. Čia jie pasistatė sinagogą ir ritualines vonias. Judėjoje tai buvo paskutinis dar neužimtas romėnų žydų įtvirtinimas. Romėnai, žinoma, netruko tuom pasipiktinti ir maždaug 73-74 m. legionas, vadovaujamas Flavijaus Silvos, atžygiavo ir apgulė tvirtovę. Na, tiksliau, įsitaisė ten žemai žemai apačioje. 8.000 legionierių pasistatė aštuonias stovyklas, o vergai žydai gabeno jiems maistą ir vandenį. Po keleto mėnesių romėnai suprato, kad kažką reikia keisti savo strategijoje, pradėjo statyti rampą ir atsigabeno specialų bokštą su taranu. Masados tvirtovėje užsidarę žydai iš savo pusės sustiprino tvirtovės sienas medžiu ir žeme, bet šiuos įtvirtinimus romėnai sugebėjo padegti. Pamatę, kad atsilaikyti nepavyks, žydai nusprendė sunaikinti savo turtą ir patys nusižudyti. Kadangi religija savižudybę draudžia, burtų keliu buvo išrinkti dešimt vyrų, kurie išžudė visus 960 žmonių, paskui vienas jų nužudė kitus devynis ir tada pats nusižudė. Šitą istoriją romėnams papasakojo dvi moterys su penkiais vaikais, kurie buvo pasislėpę nuo žudynių. Masados tvirtovės paėmimas buvo paskutinis žingsnis romėnams užkariaujant Judėją. Kurį laiką dar jų pajėgos stovėjo čia, bet paskui vietovė buvo apleista ir negyvenama kelis amžius. V a. Bizantijos laikotarpiu čia įsikūrė atsiskyrėlių vienuolynas, bet su įslamo įsigalėjimu VII a. vienuolynas nustojo egzistavęs. Po Bizantijos laikotarpio Masada dingo iš istorijos puslapių iki pat XIX a. Nuo 1920 m. Masada tapo populiaria sionistų jaunuolių susirinkimo vieta. Prasidėjo detalūs archeologiniai kasinėjimai. 1966 m. buvo įkurtas Masados nacionalinis parkas. 1971 m. atidarytas oro keltuvas pagausino lankytojų srautą. Na, o prisiekdami tarnauti Tėvynei žydų kariai sako, kad Masada antrą kartą negrius. 2001 m. Masada tvirtovės liekanos buvo įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Lipant viršun buvo tamsi naktis, tai įveiktą atstumą įamžinau nuotraukose jau lipama žemyn. Mes lipome taip vadinamu "Snake path" keliu, kuris, kai ir dera gyvatei, buvo suktas ir vingiuotas.

Gyvatkelio vingiai. 

Žmogiukas skruzdėliukas.

Užknisa tie vingiavimai, šiaip jau. 

Vargo vakarienė. 

Slėnis nulipus. 

Vienintelė pavykusi nakties nuotrauka. Turėjau dėti pačią pirmą, bet skaitytojai būtų klykdami iš siaubo pabėgę. 

Įrodymas, kad Kūtvėla sveika gyva nulipo. 

Įrodymas iš arčiau. 

Prieš ir po, t'sakant. 

Nurodytu laiku turėjome grįžti prie autobuso. Papėdėje buvo gana didelis maitinimo kompleksas, kuriame darbuotojai tik akis krapštėsi. Maisto pasirinkimas buvo minimalus, o juodukas prie kavos aparato sukosi taip, kad lėčiau jau neįmanoma. Norėjau nusipirkti riestainį, tai nepardavė. Sakė, kad iš jo reikia karštą sumuštinį pirma padaryti. Kam gadint gerą daiktą, man iki šiol neaišku. Nepirkau-Kūtvėla irgi savo principus turi.

Po maždaug 45 min. buvome Ein Gedi gamtos rezervate. Pakeliui sustojome prie Negyvosios jūros apžvalgos aikštelėje, iš kurios geru oru kitame krante matosi Jordanija, bet buvo didelis rūkas. Tuo pačiu padiskutavome, kuriame abėcėlės regione mes esame. Čia manau esant reikalinga priminti, kad kelionės draudimas negalioja tuose regionuose, į kuriuos Užsienio reikalų ministerija nerekomenduoja vykti. Kai pasirašinėjau savo kelionės draudimo sutartį, joje buvo punktas apie tai, kad, jeigu draudimo sutartyje nenurodyta kitaip, draudimo įmonė nemoka draudimo išmokos dėl teroristinių veiksmų, karo, invazijos, priešiškos užsienio valstybės veiksmų, pilietinio karo, riaušių, streiko, sukilimo, maišto, revoliucijos, karo padėties, marodieravimo, vandalizmo, sabotažo, lokauto, viešosios tvarkos sutrikdymo, perversmo, branduolinio sprogimo, ir kitų Lietuvos Respublikos pripažįstamų force majeure veiksnių. Dėl ko tada verta draustis, taip ir neaišku.

Mūsų autobusiukas. 

Ein Gedi visada garsėjo savo datulėmis, aromatiniais augalais ir gydomosiomis žolelėmis. Čia jau nuo neatmenamų laikų auga henos augalas, naudojamas dažyti plaukams, nagams, netgi dantims. Jerichas ir Ein Gedi išgarsėjo ir persimonais, bet tai nėra tas persimonas, kurį mes šiandien žinome, kalba eina apie kažkokį kvapnių sakų turintį augalą, iš kurio būdavo gaminami Biblijoje minimi kvepalai. Senuose tekstuose pasakojama, kaip moteris pripildo viščiuko gurklį šitais persimonais ir įsideda į batą po kulnu. Pamačiusi vaikinų būrį, jinai stipriau užmina kulnu ir pasklidęs persimono kvapas veikia "like poison". Norėčiau tikėti, kad čia kokia nors erotine prasme. Kai Markas Antonijus užsinorėjo įteikti Kleopatrai jos vertą dovaną, jis jos vardu konfiskavo Jericho ir Ein Gedi persimonų giraites-koks dosnus gerbėjas, ne? Plinjus Vyresnysis mini, kad žydai išraudavo šituos persimonus, kad tie nepatektų užkariautojams romėnams, kurie savo ruožtu kovojo dėl kiekvieno augalo. 1972 m. Ein Gedi paskelbtas saugoma teritorija.

Ein Gedi gamtos rezervatas.

Prisėsti galima, bet +22'C plieskia. 

Labai keistos palmės. 

Gyvūnai čia cimpinėjo laisvai. 

Kalnų ožys. 

Įspūdingi ragai. 

Šis kalnų ožys ir netrukus žemiau Jums parodytas kailiuotas padarėlis yra tik keletas gausios šio rezervato faunos atstovų. Abudu jie yra minimi Biblijoje, Psalmėse 104:18. Kalnų ožiai gyvena būriuose ir garsėja gebėjimu kabarotis stačiomis uolomis. Po Masados tvirtovės paėmimo šįryt Kūtvėla irgi tuom bus pagarsėjusi, tik va Bibliją teks perrašyti. Ragai pas kalnų ožių patinus auga visą gyvenimą, todėl žilos senatvės sulaugę senoliai nešioja milžiniškus darinius ant galvos. Poravimosi sezonu galima pastebėti šiuos gražuolius šokant aplink pateles iškišus liežuvius. Daug metų jie buvo medžiojami tol, kol atsidūrė ant išnykimo ribos, todėl vienas iš pastebimiausių gamtosaugos būklės pagerėjimų Izraelyje yra šios rūšies išsaugojimas.

Ein Gedi kanjonai. 

Krioklys. 

Sūslikai :-)

Įspūdingo apvalumo gyvūnas sustingo išgirdęs jį kalbinant lietuviškai. 

Šildomės ant saulytės. 

Šie žavūs kailiniuoti padarai, kurių anglišką pavadinimą "conies" žodynai primygtinai siūlo versti kaip "triušiai", gyvena grupėse ir taipogi puikiai laipioja. Jie maitinasi augalais, net ir nuodingais. Nors jie priskiriami žinduoliams, jų kūno temperatūra keičiasi atsižvelgiant į aplinką, todėl šaltais rytais juos galima pastebėti kur nors aukštai kraunantis energiją iš saulės. Nemažai rezervate ir naktinių gyvūnų, todėl užsibūti po saulės laidos čia stipriai nerekomenduojama: leopardas, hiena, vilkas, lapė, šikšnosparnis, ar pelė gali Jumis susidomėti. Po Masados šturmo mano pėdos jau svilte svilo, o čia vėl kabarotis reikia kaip kokiam "triušiui". Takeliai siauri kaip kišenė, o dar iš paskos man ėjo ir tarškėjo energijos pilna japonų turistų grupė.

Ant viršaus galima užlipti. 

Deivido krioklys. 

Kūtvėla prie Deivido krioklio. 

NEmirksėkit, kai Jus japonas turistas fotografuoja, o tai į ką panašu? 

Nemaža paukščių čia gyvena. 

Palmės prie įėjimo suteikia malonų šešėlį. 

Įėjimas į Negyvosios jūros paplūdimį ir naudojimasis infrastruktūra (dušai, tualetai) buvo mums įskaičiuota į kainą. Ta infrastruktūra tokia taip sau, o už paliktus daiktus, kaip visada, neatsako, jokių spintelių su rakčiukais nėra. Persirengiau, išsitepiau losjonu nuo saulės, apsivyniojau galvą skara patikrintu metodu ir nuėjau atsigulti ant Negyvosios jūros. Mūsų vairuotojas apsiginklavo penkiais fotoaparatais bei keturiais išmaniaisiais ir komandavo kaip jam pozuoti.

Tokios manęs dar nė vienas vairuotojas nebuvo matęs. Fotografuota slapta. 

Kūtvėla ieško vietelės prigulti. 

Didžioji Akimirka!

Kūtvėla relaksuojasi Negyvojoje jūroje. 

Mehehehehe:)-)))

Ne gyvenimas, o avietė. 

Negyvosios jūros dumblo procedūros. 

Įėjimas į paplūdimį yra per parduotuvę, nuo plintuso iki lubų pritutintos kosmetikos su Negyvosios jūros dumlu, druska ir visokiais kitokiais ten ingredientais. Esu įpratusi pažioplinėti po parduotuves, apeiti tris kartus viską, tada pamąstyti apie kainos ir kokybės santykį, bet šitoje parduotuvėje pardavėjoms matyt duota komanda lįsti į akis ir bandyti iškišti brangius produktus, nes nė žingsnio be priežiūros nepadarysi. Galbūt jos tiesiog įpratusios, kad klientai čia perka, o ne vėpso, bet aš noriu pati išsirinkti ir nereikia man iš paskos vaikščioti-jeigu reiks pagalbos, tai paprašysiu. Toks pushing visiškai atgrąsė mane nuo tos parduotuvės, kurios pridedamoji vertė buvo tai, kad pardavėjos kalba rusiškai. Kosmetikos su Negyvosios jūros dumblu aš brangiai galiu ir Lietuvoje įsigyti. Kadangi nesu beach person, tai išnaudojau likusį laiką (mums davė 2 val. pliažintis) plepėdama su mūsų vairuotoju. Mokytojas, savaitgaliais uždarbiaujantis vežiodamas turistus, domėjosi kokios pas mus algos, kaip gyvena žmonės. Jo atlyginimas už pedagoginį darbą yra apie 4.000 EUR, bet kai atmeta visus mokesčius tai lieka toks pat procentas kaip ir pas mus, ir nereikia pamiršti, kad Izraelyje viskas brangiau nei Lietuvoje.14.00, pusvalandžiu vėliau nei prognozuota (bet kelionės išklotinėje yra įspėjimas, kad visi laikai yra apytiksliai), buvome prie hostelio durų. Buvo pakankamai laiko persipakuoti mantą ir subėgioti už kampo į kepyklėlę visokių skanumynų prie kavos.

Pabaigai noriu pastebėti, kad kiekvienas iš trijų aplankytų šiandien objektų vertas atskiros dienos kelionės. Iš Jeruzalės tikrai važiuoja autobusai, tiktai galbūt retokai, 3 kartus per dieną. Nepamirškite pasiimti kiekvienos lankytinos vietos žemėlapį (nemokamai kasose), maisto ir nemažą butelį vandens (pilkitės iš patikimų šaltinių arba pirkite buteliuose, nes kai kur, netgi fontanuose, vanduo chemiškai apdorojamas ir gerti netinkamas, daug kur kabo apie tai informuojantys skelbimai), patogią avalynę storu padu, kremą pėdoms, losjoną nuo saulės, kepurę, akinius nuo saulės, megztinį arba ploną striukę žvarbiems rytams ir piktai saulei atmušti, maudymosi kostiumėlio ir rankšluosčio.

Daugiau informacijos apie Izraelio lankytinus parkus rasite apsilankę jų oficialiame tinklalapyje: www.parks.org.il

Šitas reportažas parengtas Kūtvėlai bendradarbiaujant su Abraham Tours, Abraham Hostels bei
Tourist Israel.

Su meile ir kaip visada susivėlusi Jūsų
žavingoji ir nepakartojamoji
Negyvosios jūrs dumble išsivoliojusioji

Kūtvėla Atmuštapėdaitė