Mūsų maža agrarinė valstybė turi daug ką parodyti. Turizmo klausimu čia litai tiesiog žeme ritinėjasi, bet niekas iš atsakingų asmenų nenori pasilenkti jų pakelti. Sekmadienį, sinoptikams žadant 8-14 'C šilumos,- nors geriausių atveju buvo kokie 7'C,- kartu su Aiste iš Keliauk.info patraukėme į Rokiškio rajoną. Bet tam man pirmiausia reikėjo nusigauti iki Kauno, todėl keltis teko biezbožnai anksti, net 4.30 ryto. Į Kauną mėgstu važiuoti moderniuoju traukiniu: ten šilta, švaru, yra elektros lizdai, tualetas, karštų gėrimų aparatas. Tačiau dabar jie galėtų walk an extra mile ir pasiūlyti bevielį internetą. Juk XXI amžius, po šimts kalakutų. Tačiau maloniai nustebino 5 proc. nuolaida bilietui su lojalumo kortele, net 90 centų sutaupiau, vis kapeika į ūkį.
Traukinyje Vilnius-Kaunas. |
Bevažiuojant baisiai užsmirdo nagų laku, nes trys vargu ar šešiolikos sulaukusios merginos priešais sumanė atidaryti grožio saloną, kur darė viską, tik nesidepiliavo bikini zonos, bet čia, manau, tik laiko klausimas.
Asociatyvinė nuotrauka su lūpų blizgesiu. Mielosios, špakliuokitės namie. |
Kairėje- GPS, prabylantis Beatos balsu, dešinėje- Lietuvos kelių atlasas, tyli kaip žemė. Tai spėkit, kas labiau pravertė. |
Kamajų "Notrdamas". Šv. Kazimiero bažnyčia. |
Neogotikinė Šv. Kazimiero bažnyčia pastatyta 1897-1903 m. pagal F. Viganovskio projektą. Bažnyčios bokštai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Neogotikines bažnyčias Lietuvoje statė beveik išimtinai svetimšaliai architektai ir inžinieriai, absoliuti dauugma bažnyčių buvo statoma už parapijiečių lėšas, plačiai buvo paplitusios ir talkos. 1990 m. buvo surinkta pakankamai lėšų, kad būtų galima atstatyti bokštus, bet apie 1992 m. pinigai stipriai nuvertėjo. Šiandien ir vėl iškyla pinigų klausimas. Deja, Lietuvoje daug bažnyčių, kurių būklė kelia susirūpinimą. Šaltinis: Laisvutis Trumponis. Kamajų bažnyčios bokštų smailių atstatymas.
Kamajų bažnyčios fasadas. |
Kamajų kapinėse ant paminklo. |
Kamajų bažnyčia. |
Nors ir tokioje bažnyčioje sėkmingai vyksta pamaldos, smailių atkūrimas yra reikalingas Lietuvos architektūrą praturtinusio neogotikos stiliui atkurti, bet tam reikia apie pusės milijono litų. Mano subjektyviu manymu, galbūt ir nusižengiančiu paveldosaugai, ši bažnyčia be smailių yra nuostabi. Savo išvaizda ji iš toli daro didelį įspūdį- tikra Paryžiaus Dievo motinos katedra.
Paminklas kunigui ir poetui A. Strazdui. Aut. A. Aleksandravičius. 1933 m. |
Rytas buvo stipriai apsiniaukęs, todėl pirmosios nuotraukos bus nekokios. Poetas A. Strazdas Kamajuose su pertraukomis gyveno nuo 1816 m. iki mirties 1833 m. Baigęs dvasinę seminariją, jis vis dėlto nepritapo prie savo luomo, augino sūnų, liberaliai žiūrėjo į bažnytinas dogmas, keliems metams buvo uždarytas Pažaislio vienuolyne dvasinei atgailai. Jo tikrasis pašaukimas buvo poetinė kūryba. Daugumoje savo pasaulietinių kūrinių poetas padainuoja sunkią baudžiauninko dalią. Nemaža dalis jo eilių virto liaudies dainomis. Kamajų kapinėse yra simbolinis kunigo-poeto kapas, nes tikroji jo palaidojimo vieta nežinoma. Kadangi žinomiausias A. Strazdo kūrinys "Pulkim ant kelių" mūsų dienas pasiekė kiek nutolęs nuo originalo, čia įdedu nuorodą su detalesne istorija: KOKIA „GIESMĖ PRIEŠ MIŠIĄ“ GIEDOTA Antano Strazdo gimimo 250-osioms metinėms. O originalas prasidėjo taip:
Pulkim unt kialu wisi krikszczionies
Trokszdami del saw Jezaus Małonies.
Su aszaramis, pulkim su wieru,
Priesz tu straszniausiu Jezaus afieru.
Už maždaug 10 km nuo Kamajų yra (sakoma, Lietuvos kontūrą atkartojančios) Salos, kurių pavadinimą pateisina geografinė padėtis. Miestelis įsikūręs 73 ha ploto saloje-tai yra viena gražiausių Aukštaitijos vietų, grožiu galinti rungtis su Biržais arba Trakais, bet mažai išpopuliarinta. Gyvenvietė žinoma nuo 1450 m. kaip viena iš didikų Kęsgailų valdų. Vėliau Salos priklausė Nesvyžiaus atšakos Radviloms (kurie čia tik pamedžioti atvykdavo), iš Italijos kilusiems grafams Morikoniams, kurie įklimpo į skolas ir perleido valdas Rokiškio grafams Tyzenhauzams. Tarybiniais metais dvare veikė žemės ūkio technikumas.
Grafai Morikoniai apie 1806 m. pasistatė klasicistinio stiliaus rūmus. Rūmams priklauso nedidelis 7 ha parkas.
Radvilų laikais parke buvo žvėrynas, kuriame, pasak legendos, gyveno dvarą saugoję lokiai. Parke auga virš šimto metų sulaukusios tuopos. Nuo 2004 m. dvare rengiami įvairūs renginiai, jų tarpe- tarptautinė kalbotyros mokykla "Academia Grammaticorum Salensis Nona". Netoli dvaro yra informacinis stendas su rajono žemėlapiu, kuriame išvardinti, bet nesužymėti lankytini objektai-toks originalus žemėlapio variantas.
Patrepsėjome aplinkui ir sukome ienas, tiksliau- mašinos vairą, link Rokiškio.
Rokiškio dvaras minimas nuo 1499 m. valdovo Aleksandro dovanojimo rašte, kuriuo šis dvaras dovanojamas Astikų giminės atstovui. XVI a. Žygimantas Senasis dvarą padovanojo Smolensko kunigaikščiams Krošinskiams, kurie jį valdė apie 200 m. Per šį laiką dvaras ne kartą buvo nuomotas ar įkeistas, kas rodė silpstanį giminės pajėgumą. Už skolas dvarą netruko perimti Rokiškio grafas Tyzenhauzas, kartu vedęs buvusią Krošinskio žmoną Eleną (tik istorija nutyli našlę ar išsiskyrusią). Tyzenhauzai dvarą valdė apie 160 m. Kurį laiką dvaras stovėjo apleistas, nes pagrindinė Tyzenhauzų rezidencija buvo dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, tačiau giminei persikėlus į Rokiškį, dvaras atgijo. Tada buvo suformuota dabartinė miesto aikštė, su kuria dvarą jungė kilometro ilgio alėja. Architektūros istorikai spėja, kad dvaro pastatą projektavo architektas Laurynas Gucevičius. Paskutinis vyriškos giminės Tyzenhauzas nebuvo vedęs ir vaikų neturėjo, todėl su juo baigėsi ši giminė. Jo sesuo buvo ištekėjusi už lenkų istoriko, turtuolio Pšezdzeckio, kuriems ir perėjo visas turtas. Du pasauliniai karai ir sovietmetis paliko dvaro istorijoje savo pėdsaką. Dabar dvare veikia Rokiškio kašto muziejus.
1929 – 1931 m. skulptorius R. Antinis sukūrė tris paminklus Lietuvos nepriklausomybei. Vienas iš jų 1931 m. pastatytas Rokiškyje ir sovietmečiu išliko nenugriautas. |
Dabar jau tokia mada ateina, kad bažnyčios tik per pamaldas atidaromos, tai gavome vos kelias minutes pasmalsauti. Norėjosi ilgiau pabūti, nes labai gražus interjetas, bet deja, deja. Pati bažnyčia pastatyta 1868-1885 m. pagal architektų F. G. von Schacht ir mano jau minėto G. Werner projektą. Statulos bažnyčioje vaizduoja Tyzenhauzų giminės atstovus, kurie, pasirodo, buvo Kalavijuočių ordino kūrėjai. Šis ordinas, prisidengdamas krikšto klausimu, siaubė pagonių žemes, bet XVI a. Tyzenhauzai įkalbėjo nusilpusį Rygos vyskupą Livonijoje pasiduoti LDK globon. Bronzos dirbinius bažnyčiai darė Prancūzijoje, vitražus ir bronzines skulptūras- Austrijoje, medžio drožinius- Belgijoje, vargonus-Vokietijoje, geležies dirbinius kalė vietiniai kalviai. Didysis altorius atvežtas iš Prancūzijos, kur parodoje laimėjo Napoleono III premiją. Manoma, kad bažnyčios statyba grafams kainavo apie vieną milijoną tuometinių rublių.
"Arka", 1999 m. Miesto 500 metų jubiliejui paminėti. Skulpt. L. ir G. Žukliai, archit. N. Bučiūtė, L. Markejevaitė. |
Žvakidė-Krošinskių herbas, buivolas- Tyzenhauzų herbas, lelija su trimis juostelėmis- Pšezdzeckių herbas, o vargonai byloja apie senas muzikines miesto tradicijas. |
Juodųjų gulbių porą Rokiškio dvarui padovanojo miestas-partneris Latvijoje, Cėsis. Latviai gulbes buvo parsivežę iš Portugalijos 2001 m, o du iš šešių jų pirmosios vados paukštukai, kurių gulbės susilaukė tik po šešerių metų, ir buvo dovana Rokiškiui. Ledui sukausčius ežerą, gražieji paukščiai žiemoja muziejuje tam specialiai pritaikytoje patalpoje. Šiai porai kol kas paukščių gandras vaikučių neatnešė, laikykime kumščius.
Rokiškio dvaras 2011 m. gavo EDEN (European Destination of Excellence) apdovanojimą už apleistų objektų atstatymą ir propogavimą. Dvaro ansmablis unikalus tuo, kad išliko nepakitęs nuo pastatymo laikų, netgi sovietmečiu neatsirado svetimkūnių. Lankytojai gali naudotis nemokamu audiogidu po muziejaus ekspozicijas. Man patiko tarp eksponatų pristatomos suknelės, kurias iš įvairių mados namų užsisakinėjo grafienės. Nemažai drabužių ir daiktų pasisekė surasti per dvare dirbusių žmonių giminaičius, kurie, grafams pasitraukus iš šalies, paėmė saugoti kai kurias vertybes. Vienas buvęs dvaro tarnautojas iš atminties atkūrė Zakopanės stiliaus valgomojo detales-šis kambarys kol kas vienintelis autentiškai restauruotas kambarys muziejuje, bet tiesiog žadą atimantis. Nuotrauka muziejaus puslapyje: spausti čia. Labai įspūdingi ir L. Šepkos drožiniai.
Šitoje kelionės vietoje jau seniai kamavo gastronominis klausimas- dešrainis ir kava Statoile ar pica prie Statoilo, nes laikas spaudė stipriai, o programa- nė neįpusėta.
Paliekant šaunų Rokiškio miestą, reikia ir pakritikuoti. Turizmo informacijos centras, kuriam mes kūrėme didelius planus, nedirbo, nes savaitgaliais nedirba. Logiškai protaujant, turistinę informaciją apie Rokiškį ir Rokiškio rajoną galima būtų palikti labiai lankomame Rokiškio dvare, bet ne, juk mes nemėgstame walk an extra mile. Jums, turistai, informacijos reikia-jūs ir ieškokitės. Kur norite, nes TIC nedirba. Nes savaitgalis. Pė iks, kad turistų yra. Bet čia yra kompleksinė visos šalies problema, apie kurią jau esu rašiusi: Turizmo skatinimas Lietuvoje: problemos ir ką daryti? Viena laimė, kad Rokiškio dvare buvo šiokių tokių suvenyrų ir nusipirkau veltą segę, vaizduojančią juodąją gulbę.
Bajorų kaime yra muziejus "Lėlių namai", bet jis buvo uždarytas. Iš tiesų, geriausia buvo susiskambinti dėl apsilankymo, bet negalėjome tiksliai žinoti, kada ir kur būsime, todėl šį muziejų pabandėme aplankyti va bank. Dėl apsilankymo patariama kreiptis į Rokiškio TIC- čia tas, kuris savaitgaliais nedirba. Nes visi žmonės turistauja darbo dienomis 8.00-17.00 su pietų pertrauka, nu.
Toliau mūsų maršrute- Juodupė. Bažnyčią ne iš karto pastebėjome, nes tokia nestandartinės išvaizdos pasirodė esanti. Sakoma, čia klebonijos daržinė buvusi, o tikroji bažnyčia sudegė karo metais.
Juodupės pramonė susijusi su vilna ir vilnoniais audiniais, o vieotvės vardas kildinamas nuo Juodupės upės vardo. Miestelis turi ir savo internetinį puslapį.
Toliau- mano zyzimu išsiderėtas Onuškis, kuriame yra Lietuvos Akropolis. Hanušiškių (dabar-Onuškio) dvaras čia ne kartą pakeitė savininkus, kol pagaliau atiteko Komarų giminei apie 1801 m. Ši giminė žinoma nuo 1481 m., o savo šaknis turi Ukrainos žemėje. 1830-1840 m. buvo pastatyti rūmai pagal architekto Lauryno Cezario Aniechinio projektą. Tačiau didelės išlaidos ir paveldėtos skolos tapo pražūtingos, prasidėjo dvaro žemės parceliavimas, kuris tęsėsi ir 1922 m. žemės reformos metu. Rūmai sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą ir šiandien čia stovi gražiausi griuvėsiai Lietuvoje. Daugiau: Onuškio dvaras - Lietuvos akropolis, saugantis garsių didikų valdymo praeitį. Deja, GPS šitu klausimu visiškai grybauja, tai visa laimė, kad turėjau kuprinėn įsimetusi Lietuvos kelių atlasą.
Onuškio Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia, 1774 m. Atnaujinta 1908 m. Šiandien tai yra seniausia medinė bažnyčia Rokiškio rajone. |
Lietuvos Akropolis:
Vaizdas-be galo įspūdingas. Vidun nelindome, nes nesinorėjo kokia plyta gauti per galvą; aplinka apšnerkšta. Griuvėsius konservavus, sutvarkius priėjimą, daugiau pareklamavus, pastačius biotualetą ir suteikus galimybę gauti kavos, arbatos ir užkandžių, šie griuvėsiai būtų vienas iš rajono turistinės traukos centrų. Bet jaučiu, kaip atsakingi už paveldo apsaugą asmenys skaito šitas eilutes ir juokiasi iki ašarų- pinigų nėra ir nebus, o čia apie kavines Kūtvėla svaigsta. Juk padaryta viskas, kas galima-pritvirtintas ženkliukas, kad objektas yra kultūros paveldas, ir lauksime, kol sugrius.
Laikas ir mums-ne draugas, važiuojame toliau. Pakeliui užsukame pagal nuorodą, kad netoli yra bunkeris. Jo paties iškart nerandame, o ir labai giliai miškan lįsti nenorime-ir avalynė ne ta, ir mašina prie kelio be priežiūros palikta.
Oras, iki šiol buvęs geriasiu atveju taip sau, o blogiausiu-ant sniego ribos, pagaliau pasitaiso, ir Žiobiškio bažnyčia tiesiog maudosi saulės spinduliuose.
Žiobiškio Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia, 1902-1911 m. Per Pirmąjį pasaulinį karą 4 varpai išvežti į Rusiją. |
Žiobiškio bažnyčia garsėja mediniais dirbiniais. Man labai patiko jos vitražai ir sietynai. Pati gi bažnyčia pastatyta parapijiečių rūpesčiu, akmenys jų atvežti ir suskaldyti. Gausiausiai čia susirenkama per Šv. Baltramiejaus atlaidus. Daugiau: Šv. Baltramiejaus atlaidai, bažnyčios 100-metis ir vyskupo viešnagė.
Toliau bezuidamos po rajoną netikėtai, neplanuotai ir labai maloniai nustebintos atradome sentikių maldos namus.
Toliau trumpam stabtelėjome Čedasuose. Čia prie bažnyčios yra nuostabiai puikus koplytstulpis. Jau taip gražiai padaryta, kad akių atitraukti neina.
Gedeonas Rajeckis pastatė šią bažnyčią iki 1516 m. XVI a. ji atiteko evangelikams reformatams, XVII a. sunyko. Žemaičių kaštelionienės Gorskienės rūpesčiu pastatyta nauja bažnyčia iš eglinių rąstų. XVIII a. įkurta parapija, pradėtos rašyti metrikų knygos. 1901-1913 m. pastatyta akmenų mūro bažnyčia. Pirmojo pasaulinio karo metais į Rusiją išvežti du varpai. Po Antrojo pasaulinio karo apgriauta bažnyčia buvo suremontuota 1946 m.
Šv. Morta Jn 11, 19-27 : "Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, -nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius."
Beveik prie pat Latvijos esantį Suvainiškį pasiekėme jau pradėjus temti. Kadangi miestelyje, sprendžiant iš prie medžių pririštų balionų ir gausybės automobilių, buvo švenčiamos vestuvės, o mes jau išaugome tą amžių, kai jaunamartė saldainiais apdalindavo, tai ilgai neužsibuvome.
Važiuojant link Panemunio yra paminklas partizanams, "Angelas".
Panemunyje jau temo, todėl ilgai negaišome, tik bažnyčią nufotografavome. Man juk dar kažkaip į Vilnių reikia grįžti.
Panemunio dvaro, o tiksliau, jo griuvėsių ieškoti temstant jau nebuvo prasmės, nes fotografuoti jau nebelabai gavosi, o ir klaidžioti patamsyje nesmagu. Yra šiam dvarui skirta tema Miestai.net forume.
Pandėlyje buvome jau visai prieš sutemstant.
"Dėkingi Dievui už tai, kad išlikome Pergyvenę Sibiro šaltį, lagerių kančias Okupantų vykdytą fizinį ir dvasinį smurtą." |
Pandėlio ambulatorijos pastato fasado detalė. Pastatas priskiriama stalinizmo architektūros stiliui. |
Miesto įkūrimo data laikomi 1591 m. Šis miestas dar garsėjo tuom, kad metų pabaigoje būdavo nuotakų žvalgytuvės. Sakoma, kad merginos gražiai pasipuošdavo ir vaikščiodavo pulkeliais po turgaus aikštę, o vaikinai jas mandagiai kalbino. Mūsų laikais tokių dalykų jau nebepamatysi. Pats miesto pavadinimas kildinamas iš slaviškos kilmės žodžio, reiškiančio pirmadienį, turgaus dieną šiame mieste. Kita versija pavadinimą kildina iš apylinkėse gyvenusio pono Pandzevičiaus pavardės. Trečia versija pasakoja, kad kadaise Pandėlys buvo prie svarbaus Vilnius-Ryga prekybos kelio ir čia pirkliai keisdavosi prekėmis, o vilniškiai pirkliai sandėlius vadino podėliais.
Jau visai stojus nakčiai teko spausti greičio pedalą ir dardėti ne visada asfaltuotais rajono keliais namo. Kadangi mūsų GPS grybavo, uogavo ir riešutavo po apylinkes, tai visai netikėtai privažiavome Struvės geodezinio lanko vietą. Naktis-nors pirštu į akį durk.
Bendrai įvertinus Rokiškio rajono turistines galimybes, vaizdas susidaro gana vidutiniškas. Iš vienos pusės, yra gražių lankytinų objektų, nors daugumą jų galima aplankyti tik iš išorės (užrakintos bažnyčios ir griūvantys dvarai), iš kitos pusės-sunku surasi tualetą ar degalinę, neaiškios maitinimosi galimybės, nedirbantys turizmo informacijos centrai, be savo transporto nieko neaplankysi. Iš 2012 m. veiklos ataskaitos, pateikiamos Rokiškio TIC tinklalpyje, matyti, kad tais metais buvo aptarnauti 11468 asmenys, iš jų -3534 asmenys buvo su kelionių agentūromis, todėl lieka 7934 lankytojai, kurie savarankiškai keliauja. Atrodo, kad turistai mėgsta Rokiškio kraštą, bet infrastruktūrai tai teigiamai dar neatsiliepia. Iš tos pačios 2012 metų ataskaitos (2013 metų dar nėra) mayti, kad metai buvo užbaigti su 7,069 LTL nuostoliu. Tai jeigu visi tie 7934 lankytojai būtų turėję galimybę prieinamai lankytis turistinėse vietose ir bent vienoje simboliškai už tai susimokėti kad ir po 1 LTL (auka bažnyčiai, pasinaudojimas WC, parama lankytinam objekui), tai jau būtų 865 LTL į pliusą. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad 2011 m. Rokiškio TIC baigė su 8, 833 LTL pelnu.
Beburbuliuojant paaiškėjo, kad sukis kaip nori, o nei į paskutinį autobusą, nei į paskutinį traukinį iš Kauno į Vilnių jau nespėju. Švietėsi alternatyva nakvoti viešbutyje Kaune. Tokiais kritiniais atvejais aš skambinu 118 ir laikau kumščius, kad jų informacija būtų teisinga, ir štai,- suspėjau į 21.20 autobusą į Vilnių iš Ukmergės ir maždaug 23.20 jau smigau į savo lovą.
Su meile ir kaip visada susivėlusi, Jūsų
Kūtvėla Sėlaitė
Beburbuliuojant paaiškėjo, kad sukis kaip nori, o nei į paskutinį autobusą, nei į paskutinį traukinį iš Kauno į Vilnių jau nespėju. Švietėsi alternatyva nakvoti viešbutyje Kaune. Tokiais kritiniais atvejais aš skambinu 118 ir laikau kumščius, kad jų informacija būtų teisinga, ir štai,- suspėjau į 21.20 autobusą į Vilnių iš Ukmergės ir maždaug 23.20 jau smigau į savo lovą.
Su meile ir kaip visada susivėlusi, Jūsų
Kūtvėla Sėlaitė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą