2015 m. lapkričio 12 d., ketvirtadienis

Madridas: negražus miestas su gera kava. Trečioji diena.

Šiandien išaušo labiausiai kojas išvarginusi diena, nes- first world problems- reikėjo apeiti daug garsių pasaulinio lygio prestižinių muziejų. Pamenu istoriją, kaip į visuotinai žinomą Britų muziejų Londone lankytojus, netgi ir užsieniečius, leido su sąlyga, kad jie bus padoriai apsirengę. Va kur kultūros laikai buvo! Vienas Madrido muziejų privalumas yra tame, kad jie visi sutelkti viename rajone. Šiandien save palepinau ir pamiegojau ilgiau, nes muziejai be 10.00 val. ryto net ir neatsidaro, o papusryčiavau vietinėje kavinukėje. Paragavau garsiųjų Madrido  churros, tokių aliejuje virtų riestainių. Manoma, kad tai gali būti portugalų iš Kinijos parsivežtas dalykas, arba kad tai yra ispanų aviaganių patiekalas. Kad ir kaip ten būtų, paragauti reikia. Tiesa, man jie buvo per riebūs, todėl ne visą lėkštę įveikiau.

P1470444
Pusryčiai Madride.
Papusryčiavau greičiau nei tikėjausi, todėl nusprendžiau prieš įlendant visai dienai į muziejus pasivaikščioti garsiąja Gran Via gatve, kuri pasirodė visai čia pat esanti. Apie 1850-sius m. Madride išaugo buržuazinė vidurinioji klasė, todėl miestas plėtėsi nušluodamas vargingus rajonus. Miesto galvos čia pamatė prasmę atsirasti naujai pagrindinei gatvei-Gran Via, kuri taptų Madrido simboliu, pats projektas buvo patvirtintas 1904 m. Gatvė ir ją supantys pastatai atsirado trimis etapais, o architektai galėjo pademonstruoti viską, už ką sviestą ant duonos tepasi, todėl šiandien čia galima pamatyti įdomios architektūros pavyzdžių.



P1470446
Rytas Gran Via, Madride.

P1470448
Čia dominuoja aukšti pastatai.

P1470449
Gran Via pastatai, Madridas.

P1470452
Liūtas Karalius Madride.

P1470455
Viešbutis Gran Via gatvėje. Nakvynės kaina prasideda nuo €95 už naktį.

P1470457
Neapsieita ir be gatvės meno.

P1470458
Kino teatras.

P1470462
Bokštas su laikrodžiu.

P1470463
Makdonaldas yra kažkur netoliese. 

P1470464
Motociklai tvarkingai priparkuoti.

P1470466
Mėgstu "Primark". 

P1470470
Vėl kitoks stilius.

P1470472
Gran Via, Madridas.

P1470477
Banko pastatas.

P1470478
Madrido dviračių nuomos punktas.
Trumpiausiai dirbo karališkojo gobelenų fabriko muziejus, todėl nuspręndžiau nuo jo ir pradėti šios dienos muziejų maratoną. Jaučiu nepaaiškinamą silpnybę gobelenams. Teko šiek tiek nukrypti iš tiesaus kelio, bet žmogus nežinai ką rasi, o ką prarasi, nes netikėtai atradau kokį tai žymių žmonių panteoną. Čia spalis, ir čia vis dar žydi rožės.

P1470484
Žymių žmonių panteonas.

P1470491
Karališkasis gobelenų fabrikas.
Šį fabriką įkūrė Pilypas V po teritorijų Belgijoje praradimo. Madridui XVIII a. reikėjo nemažai panašių įstaigų, kurios tiektų prabangos prekes. Pagrindinė šio fabriko veikla buvo austi gobelenus Ispanijos karališkiesiems rūmams (vėliau garsusis dailininkas Goya kurs kartonus tokiems gobelenams). Nedaug informacijos yra prieinama internete, todėl nujaučiau, kad asmeninis apsilankymas gali duoti daugiausia naudos. Tačiau ir čia atsimušiau į ekskursijų sieną- artimiausia ekskursija už pusantros valandos, o tai visiškai sudarko mano dienos planus. Kadangi šis fabrikas-muziejus nebuvo mano prioritetas, atidėjau jį kitai kelionei į Madridą. Apie ekskursijų laikus jų tinklalapyje nepranešama- kai kurie turistiniai dalykai Madride labai apleisti. Nors dabar savotiškai gaila, nes atsiliepimai apie juos Trip Advisor portale-puikūs.

Pora autobusų stotelių ir štai- Museo Nacional Centro de Arte Reina Sofia. Šis muziejus buvo atidarytas senos ligoninės pastate 1990m., o pirmąją kolekciją inauguravo 1992 m. karalius Chuanas Karlosas ir karalienė Sofija. Kolekcijos turtėjo, todėl 2005 m. muziejus buvo praplėstas. Lankytojus į šį muziejų traukia žymiausias Pablo Picasso darbas- Guernica. Prisipažinsiu, šiuolaikinis menas nėra mano mėgstamiausias, bet Guernica pamatyti norėjau. Juo labiau, kad su ITIC pažymėjimu vėl gavau nemokamą bilietą.


P1470493
Reina Sofia, Madridas.

P1470497
Kūtvėla lankosi Reina Sofia muziejuje Madride. 

P1470498
Salvador Dali "The Enigma of Hitler", 1939m.

P1470501
Salvador Dali "Face of the Great Masturbator", 1929 m. 
Labai juntama, kad muziejus įkurtas buvusioje ligoninėje, nes salių išplanavimas primena palatas su erdviais koridoriais, todėl ant sienų sukabinti maži paveikslai tiesiog dingsta erdvėje. Norint apeiti visas sales tikrai prireiks nemažai laiko ir kantrybės. Aš muziejaus plane pasirinkau tik kelis mane sudominusius paveikslus, nors šiuolaikinio meno gerbėjams čia gali ir dienos neužtekti. Šiame muziejuje plačiai taikomos nemokamos lankymo valandos, per kurias galima susidaryti neblogą įspūdį apie muziejaus kolekciją.

P1470508
Oazė Atocha stotyje.
Atocha yra didžiausia Ispanijos traukinių stotis, atidaryta dar 1851 m. Stoties pavadinimas buvo perimtas nuo netoliese buvusios karališkosios bazilikos Our Lady of Atocha. 1992 m. stotis nustojo tarnauti kaip terminalas, todėl čia atsirado įvairių kavinių, parduotuvių ir naktinis klubas, buvo padarytas dirbtinis prūdas su vėžliais ir tokia kaip ir oazė iš egzotiškų augalų. Viena autobuso stotelė ir štai-garsusis Prado muziejus. Tai yra vienas iš Europos muziejininkystės banginių, kurį labai norėjau aplankyti. Mano ITIC pažymėjimas tikrai atsipirko, nes nemokėjau €14 už bilietą, nors muziejus tikrai vertas tokios sumos, jeigu ne daugiau.

P1470509
Prado muziejus.

P1470514
Kūtvėla lankosi Prado muziejuje.

P1470515
Velaskesas saugo Prado muziejaus prieigas.

Prado muziejus mane sužavėjo. Išėjau visiškai įsimylėjusi Goya ir beveik įsimylėjusi El Greco. Gerai pasistebeilijusi į paveikslus, galbūt net galėčiau atskirti šių tapytojų braižą. Fotografuoti neleidžia, bet su 400 žymiausių paveikslų galima susipažinti Prado muziejaus paveikslų banke. Visi labai pirko "The Prado Guide" už €20-labai geras daiktas, nepamainomas pagalbininkas paveikslų salėse. Ėjau po jas kol kojos atsisakė dirbti, tada nušliaužiau pavalgyti į muziejaus kavinę, o tada vėl ėjau. Patarčiau praėjus saugumo patikras pasiimti lankstinukus su keliasdešimčia žymiausių paveikslų ir jų ieškoti nurodytose salėse, kitaip- įsitrigiste čia ilgam. Bet kas skundžiasi?

Prado muziejus duris visuomenei atvėrė 1819 m. karaliaus Ferdinando VII iniciatyva (palyginimui, Luvras muziejumi tapo 1793 m.). Prado muziejus buvo karališkas muziejus, bet jį su Luvru siejo ta pati idėja-parodyti visuomenei meno turtus, kuriais iki šiol džiaugėsi tik karaliai, aristokratai ir bažnyčia. Toks Apšviestasis Absoliutizmas plito po Europą Prancūzijos revoliucijos metais ir Napoleono karų metu. Iki šio muziejaus Madride atsiradimo Ispanijos dvare jau buvo juntamas poreikis kažkur atvežti ir restauruoti blogos būklės meno kūrinius iš visos šalies. Maža to, kad karalius Ferdinandas VII šį muziejų atidarė vos keli mėnesiai po savo atvykimo į šalį, jis dar ir apmokėjo viską iš asmeninių lėšų. Jeigu Luvras buvo sukurtas kaip revoliucijos karštligės krečiamas muziejus su konfiskuotomis iš aristokratų ir bažnyčios vertybėmis, Madrido Prado muziejus rodė visuomenei Karūnos nuosavybę. Prado kolekcijoje išskiriami šie etapai:
  • XV a. Ferdinandas ir Izabelė, Karaliai Katalikai teikė pirmenybę Flamandų dailei, ir tai ilgam nulėmė, koks menas bus priimtinas Ispanijos dvare. Jų anūkas imperatorius Karolis V tęsė šią dailės liniją, bet papildė Italijos menininkų darbais (pvz. Ticinano darbais). Ticianas buvo Karolio V ir jo sūnaus Pilypo II portretų meistras. Prie šių dviejų monarchų prisidėjo Marija Vengrė (Karolio V sesuo ir Nyderlandų valdytoja), todėl Prado kolekcijoje sukaupta įspūdinga Ticiano paveikslų kolekcija.
  • Pilypo IV valdymo metais XVII a. įvyko meno lūžis Ispanijos mene. Šis valdovas rėmė dailininką Velaskesą, o daug meno kūrinių buvo užsakoma specialiai įvairių karališkųjų rūmų puošybai. Taip gimė didelės apimties dailės darbų serijos, kurių autoriai buvo Velaskesas ir Rubensas. Pilypas IV įsigijo nemažai vertybių iš nukirsdinto Anglijos karaliaus Karolio I kolekcijos, kai šią po šio monarcho mirties jo nusavintas turtas buvo paleistas iš aukciono Londone. 
  • Karolis II buvo paskutinysis Ispanijos Habsburgas- santuokos tarp artimų giminių privertė Habsburgus taip baisiai išsigimti, kad nedrįstu čia cituoti Karolio II skrodimo rezultatų.  Nuo 1700 m. Ispanijoje įsitvirtinę Burbonai atvežė čia Prancūzijos ir Italijos meno darbų. Ši kolekcija vėl buvo papildyta Flamandų ir Nyderlandų tapyba. Karalienė Izabelė Farnezė įsigijo nemažai Murillo darbų, kai Ispanijos karališkasis dvaras rezidavo Sevilijoje. Tapybos darbus papildė įsigyti skulptūros darbai, kuriuos Romoje surinko Švedijos Kristina. Žinoma, pagal galimybes į šią kolekcija atėjo meno kūriniai nuo Rafaelio iki Goya. 
Prado muziejuje iš pradžių buvo rodoma tik 311 meno kūrinių, visų autoriai-ispanai. 1827 m. inventorizavimo dokumentuose rašoma, kad kolekcijoje yra daugiau nei 4,000 paveikslų. Kadangi šis muziejus buvo karališkosios fundacijos gavėjas, jo direktoriumi buvo kilmingas ir ryšių su Ispanijos karališkuoju dvaru turintis asmuo. Direktoriui talkino du meno patarėjai, abudu-karališkojo dvaro dailininkai. Ferdinando VII mirtis buvo pirmoji muziejaus krizė, nes valdovas testamentu savo meno kolekciją leido laisvai išskaidyti, t.y. jo paveldėtojai galėjo tiesiog išsidalinti paveikslus kiekvienas sau. Ši problema buvo atvira iki 1833 m., kai trylikametė Izabelė II buvo paskelbta pilnamete. Ji subūrė komitetą velionio tėvo testamentui apsvarstyti, šis patarė valdovei perpirkti jos seseriai beatitenkančias vertybes ir neskaidyti kolekcijos. Komitetas taipogi pasiūlė Prado muziejų perduoti valstybei, t.y. Karūnai, ir tada jis nebebūtų privati monarcho nuosavybė, tokiu atveju ateityje nekiltų paveldėjimo problemų. Tai įvyko tik 1865 m.

Tuo pačiu metu į tam sukurtos įstaigos fondus plaukė meno kūriniai iš uždarytų vienuolynų Madrido, Toledo, Avilos ir Segovijos regionuose. Be šių kūrinių, ten atsirado ir to meto šiuolaikinio meno darbų, nupirktų valstybės vardu. Šiai įstaigai vadovavo ne direktorius, o profesorių komitetas. Netrukus nauji administracijos vėjai papūtė ir Prado muziejuje- aristokratus pakeitė specialistai. Kaip minėjau, 1865 m. Prado muziejaus kolekcija tapo Karūnos nuosavybe. 1872 m. revoliucija nuvertė ir ištrėmė Izabelę II, o Prado kolekcija tapo nacionaline nuosavybe. Minėta aukščiau organizacija su savo fondais buvo sujungta su Prado muziejumi ir jo fondais. Kadangi toks susijungimas sukėlė įvairių logistinių problemų, netrukus buvo nuspręsta XIX a. meną perkelti į 1894 m. įkurtą Šiuolaikinio meno muziejų, o Prado muziejui vadovauti galėjo tik dailininkas, San Fernando meno akademijos narys ir Nacionalinės meno parodos (1856 m.) laureatas. 

XXa. pr. Prado muziejus surengė pirmąją laikinąją parodą, kurioje pristatė El Greco darbus. Naujai įkurta taryba siekė muziejų priartinti prie visuomenės, suteikti jam mokslinės vertės, pagerinti vadybą. 1936 m. pilietinis karas buvo didelis iššūkis muziejui ir antra rimta krizė- juk eksponatus reikėjo apsaugoti nuo karo veiksmų. 1936 m. respublikoniška vyriausybė paskyrė Pablo Picasso nauju Prado muziejaus direktoriumi. Buvo priimtas sprendimas perkelti vertingiausius meno darbus į Valenciją, o karui tęsiantis- į Kataloniją. 1939 m. buvo sukurtas specialus komitetas iš įvairių šalių ekspertų, kurių užduotis buvo evakuoti Prado fondus į Ženevą, kur juos gintų Tautų Lyga. Tai buvo sėkmingai įgyvendinta, o naujoji Ispanijos vyriausybė po karo derėjosi dėl eksponatų sugrąžinimo- pirmieji grįžo į Madridą 1939 m. gegužę, paskutinieji-tų pat metų rugsėjį. 

Po karo, be bendro šalies nuskurdimo, buvo problemų dėl eksponatų restauravimo, saugojimo ir rodymo vietos trūkumo. Be to, kad prireikė pastatyti naujus muziejaus priestatus, kilo problemų dėl padidėjusio turistų srauto. Vadinasi, reikėjo gerinti ne tik gyvenimą eksponatams, pvz. vidine klimato kontrole, bet ir labiau paisyti lankytojų poreikių. 1971 m. suburtas specialus komitetas svarstė naujus iššūkius ir galimybes juos spręsti. 1981 m. Pablo Picasso Guernica iš Niujorko Metropolitano muziejaus atkeliavo į Prado, o po vienuolikos metų buvo perkeltas ten, kur yra dabar- į Reina Sofia muziejų. Paskutiniai modernizacijos žingsniai buvo žengti 2007 m., ir šiandien Prado muziejus yra Madrido turistų magnetas. 

Trečias šios dienos mano muziejininkystės turistinis grobis buvo Thyssen-Bornemisza muziejus. Jis įžūliai nepripažino ITIC pažymėjimo ir pareikalavo €10. Pas juos dabar svečiuose rodomi norvegų dailininko Munch darbai, bet aš jau esu du kartus buvusi jo muziejuje Osle, ir tai nėra tas dailininkas, į kurio darbus mielai žiūrėčiau trečią kartą.

P1470520
Reklamuojame Munch parodą. 
Augustas Thysenas (1842-1926) sukūrė šeimos finansinę imperiją iš geležies ir plieno industrijos. Šios šeimos įvairiomis istorijos peripetijomis sukauptos meno vertybės galiausiai buvo paskolintos valstybei devynerių metų laiktarpiui, bet valstybės pastangos įvertinti šią kolekciją padarė įspūdį paveldėtojams taip, kad buvo prabilta apie galimybę kolekciją valstybei parduoti. 1992 m. slaptas ketinimų protokolas buvo abiejų pusių sutarimu pasirašytas, o kolekcija buvo įvertinta 350 mln JAV dolerių, savo ruožtu Ispanija įsipareigojo šių darbų nebeparduoti. 1993 m. buvo išleistas ir parlamento patvirtintas karališkasis dekretas įsigyti 775 tapybos darbus; galutinė pirkinio suma buvo šiek tiek mažesnė už sutartinę. Kolekcija rūpintis buvo sukurtas dvylikos narių komitetas: aštuonis skiria Ispanija, keturis- Thyssen- Bornemisza šeima, o komiteto pirmininku skiriamas kultūros ministras. Pats muziejaus pastatas man nepatiko- palyginus su Prado erdvėmis, čia buvo ankšta ir nejauku. Senosios tapybos darbai buvo panašūs į jau nemokamai apžiūrėtus Prado muziejuje, o šiuolaikinį meną man dar reikia mokytis suprasti.

P1470524
Roy Lichtenstein "Moteris vonioje", 1963 m. 

P1470534
Tom Wesselmann "Nude nr.1", 1970 m. 
Netoliese yra, bet šiuo metu jau buvo uždarytas, Lazaro Galdiano muziejus. Betgi reikia ką nors ir ateičiai pasilikti, ar ne? Užtat vienas klausimas jau kelios dienos buvo skubiai spręstinas- man prireikė naujo rankinuko. Mano rankinio bagažo išmatavimus atitinkantis rankinukas nuo kelionių buvo tiek nusitrynęs ir apiplyšęs, kad daugiau pratęsinėti jo gyvenimą nebebuvo prasmės. Ryte gi buvau užmačiusi "Primark" parduotuvę, kurią prisimenu dar iš Londono kelionės. Taip ir nesupratau, ar jie tik atsidarę buvo, ar čia vyko koks išpardavimas, nes eilė vingiavo per visą kvartąlą, kaip nuo Rotušės iki Valdovų rūmų Vilniuje. Tačiau eilė judėjo stebėtinai greitai, reguliuojama uniformuotų apsaugos darbuotojų, ir netrukus galėjau tą šopingo Meką aplankyti. Žinoma, prekės ten nebrangios, tai pirkėjai šlavė nuo lentynų viską į krepšius ant ratukų ir nešėsi glėbiais. "Primark" duoda popierinius maišus, tai būna eina kokia moteris jau susimokėjusi, tik plyšt jos maišas, ir viskas ant grindų, tai apsauga puola pagalbon viską surinkti. Keturi aukštai, bet padalinimas tarp lyčių sąžiningas- moterims trys aukštai, vyrams vienas, bet kadangi paskutinis, tai per moteriškų apatinių baltinių skyrių reikia eiti, skaitau kaip kompensacija gaunasi.

P1470538
"Primark" autletas Gran Via, Madridas.
Nors jau temo, bet gi nesinorėjo laiko veltui švaistyti, o buvo ne taip jau ir vėlu, ar ne 19.00 val., miegoti gi neisi, tai sugalvojau nuvažiuoti iki visai gražiai minimo turistinėje lektūroje Segovijos tilto (juk viešasis transportas jau apmokėtas). Tačiau realybėje jis nebuvo apšviestas, todėl nuotraukoje užfiksuoti viso grožio nepavyko. Įsėdau į autobusą, važiavusį daugmaž į senąją meisto dalį (nors realiai tai bandžiau į savo nakvybės vietą parsigauti) ir išlipau kažkur aplink Mercado de San Miguel, kurį jau spėjau pamėgti. Tai kaip čia neužeisi paskutinių eurų pravalgyti, kai viskas taip skanu?

P1470541
Juodieji ikrai ir degtinė.

P1470549
Segovijos tiltas ryte. 

Po valandos laiko turguje savęs rodymo ir kitų stebėjimo sekė trijų žingsnių programa metro-dušas-lova. Didieji turistiniai pažintiniai kalnai buvo nuversti, rytoj liko susipažinti su mažiau žinomomis Madrido vertybėmis.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Pradatainetikrankinėsaitė

Komentarų nėra: