Žygis po Šamo Baisūno valdas Asvejos regioniniame parke.

"Tu esi žygio galva, tu ir galvok",- pasakiau aš Pauliui, kai jis manęs teiravosi dėl žygio maršruto, o mintyse sau pridūriau: "O jau iš paskos eiti aš mokėsiu". Garsiai to pasakyti nedrįsau, nes už įžūlumą dar paliktų kur ant užšalusio ežero ledo tiesiogine prasme, ir sudorotų mane tas baisusis Asvejos šamas. Žygio dalyvių skaičius keitėsi kelis kartus, todėl net išvažiavimo rytą nežinojau tiksliai kiek mūsų bus. Dubingiuose dar nebuvau lankiusis dėl sudėtingo jų pasiekimo autobusais, tai iš laimės net iki lubų pašokau kai Paulius pasakė, kad tą dieną mus pasitiks Asvejos regioninio parko lankytojų centro darbuotoja ir palydės- šiaip sekmadienį šis centras nedirba, todėl tokia iniciatyva atėmė iš manęs malonumą paniurzgėti apie neigiamą požiūrį į turizmą Lietuvoje. Žygio rytas man buvo dar ir liūdnas, nes išvakarėse į amžinus saulėgrąžų plotus iškeliavo mano mylimas žiurkėnas Cepelinas.

Į Dubingius atriedėjome labai greitai, tai turėjome progos pakalbėti ir apie kojų apšiltinimo žygiuose subtilybes. Gerai padariau, kad profilaktiškai pleistru apsiklijavau kulnus, nes šiandien teko per sniegą klampoti apie 20 km. Ta proga, kad važiuojame į kunigaikščių Radvilų miestą, tai net naujas vilnones kojines užsimoviau, kad gėdos neapturėčiau.

Kojų apšiltinimo priemonės. Mamos dovana Kalėdoms.

Kūtvėla lankosi Asvejos regioniniame parke.

Asvejos regioninio parko lankytojų centras.

Dubingių landšaftinis draustinis buvo įkurtas 1960 m., o jo pagrindu 1992 m. buvo įkurtas Asvejos regioninis parkas. Asveja yra ilgiausias, trečias pagal gilumą, ir vienas vaizdingiausių Lietuvos ežerų. Pagrindinis urbanistinis Asvejos regioninio parko vienetas yra Dubingių miestelis. Čia, gatvių sankryžoje, netoli bažnyčios, ilguoju fasadu į pagrindinę aikštę jau antras šimtmetis stovi smuklė. Tiesa, smukle nelabai ir pavadinsi, ji labiau atitiko užvažiuojamųjų namų paskirtį. 1842 m. ją keliautojams pastatė grafas Boleslovas Tiškevičius, o šiandien ji yra saugoma kaip architektūros paveldas. Čia dabar yra įsikūręs Asvejos regioninio parko lankytojų centras. Kadangi buvome anksčiau nei tarėmės, nusprendėme kiek pasidairyti aplinkui savarankiškai.

Tai vadinasi "Apsidairyti aplinkui". Trumpam buvau nusprendusi, kad taip moderniškai čia įrengta autobuso stotelė.

Dubingių koplytstulpis.

Nors apylinkėse ir teka upelė Dubinga, miestelio pavadinimas dažnai kildinamas ir iš kadaise čia, sakoma, gyvenusių dviejų brolių Bingių- du Bingiai ir tapo Dubingiais. Kiti šaltiniai mini, kad miesteliui pavadinimą galėjo duoti duobės, daubos ar duburiai. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Dubingiai paminėti 1334 m. Kryžiuočių metraštiniuose šaltiniuose, o nuo XVI a. Dubingiai išimtinai asocijuojasi su Radvilų gimine.

Šieno senis!

Šieno senis su sniego kepure.

XVII-XVIII a. Dubingiuose įsigalėjo katalikybė. Dubingių katalikų bažnyčia XX a. degė net du kartus-vieną kartą sudegė pati bažnyčia, kitą kartą (1958 m.) sudegė bažnyčios funkciją po šios gaisro atlikęs koplyčios priestatas prie kapų. Tikintieji kol kas lankosi buvusioje prieglaudoje įrengtoje Šv. Jurgio bažnyčioje. Bet!- Dubingiuose visgi kyla nauja bažnyčia. Rusteikų šeima įsteigė fondą, iš kurio lėšų yra statoma naujoji Dubingių Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia, jos statybos darbai prasidėjo 2012 m. rudenį. Atsižvelgiant į Kaišiadorių vyskupijos, gyventojų ir vietinės valdžios nuomonę, buvo pasirinktas šiuolaikiškas, bet ankstesnės bažnyčios tūrį atitinkantis modelis. Bažnyčia išlaikys Aukštaitijos regiono bažnyčių architektūros bruožus, o interjere bus įkomponuotos išlikusios senosios bažnyčios relikvijos, grįš išlikę sakralinio meno kūriniai. Skaičiuojama, kad bažnyčioje vienu metu tilps 150 žmonių. Prie šio projekto dirba architektai K. Pempė, D. Pauliukonienė ir V. Kutaitė.

Dubingiuose kyla nauji maldos namai.

Labai džiugu, kad tarp verslininkų atsiranda mecenatų paremti tokiems štai projektams, ir kad jiems Dievas suteikia kantrybės, nes Dubingių bažnyčios projekto derinimas užtruko net keturis metus. Šiam kilniam tikslui gali padėti ir Jūsų auka, skirta VŠĮ "Aurelijos ir Aurelijaus Rusteikų fondui".

Iki pareikalavimo.

1920 m. žuvę kareiviai.

Sniego kapinėse vietomis buvo vos ne iki pusiaujo, todėl labai ten neužsibuvome, juo labiau, kad ir mūsų susitikimo su lankytojų centro darbuotoja laikas artėjo, o vėluoti, visi žino, yra negražu, ir dar žiemą, kai šaltukas spaudžia. Lankytojų centre mus pasitiko čia dirbanti Laura ir pirmiausia susipažįstame su lankytojų centro veikla ir ekspozicijomis.

Čia galima susipažinti su Asvejos apylinkėmis ir išsirinkti, ką norite pamatyti.

Iš karto nusiteikiame filosofiškai.

Mane labai sužavėjo archeologijos praktika.

Archeologinis radinys.

Kūtvėla darbuojasi šepetuku.

Pasirodo, netoli mes nuo tos vaikystės smėlio dėžės ir "sekretų" su augalais nuėjome, kad tiek džiaugsmo suaugusiems žmonėms gali suteikti kibiras smėlio ir du šepetukai. Po stiklu sudėtus apylinkėse rastus archeologinius radinius "atkasti" čia smagu ne tik vaikams.

Kita vertus, ne viskas čia Dubiniuose švelniu smėliuku pabarstyta...

Gauname po Radvilų antspaudą, kad nesusipainiotume su kokiais prašalaičiais.

Radvilų herbas vadinasi Trimitai.

Naujausios mados Dubingiuose.

Garsieji Barboros perlai.

Barbora Radvilaitė mėgo perlus, o Žygimanto Augusto dėka jai dėl jų kiekio skųstis nereikėjo. Indijos perlus Amsterdamo aukcionuose jai pirko Žygimanto Augusto pasiuntiniai, priekabiai tikrindami kiekvieno perlo formą ir spalvą, o už vėrinius mokėjo pasakiškas sumas. Po Barboros mirties, Žygimantas Augustas perlus laikė specialioje skrynelėje ir niekada su jais nesiskyrė, net savo mirties valandą Knišine, Lenkijoje. Velionio karaliaus turtų aprašyme apie perlus, deja, nekalbama-tuoj po jo mirties prasidėjo grobstymas. Garsieji Barboros perlai dingo kaip į Indijos vandenyną. Tačiau Britų muziejaus archyve yra Elžbietos I Tiudor susirašinėjimas su anglų agentais Lenkijoje po Žygimanto Augusto mirties, kuriems karalienė pavedė jai tuos perlus nupirkti. Paskutinė jų savininkė Ūkanotame Albione buvo Anglijos karalienė Viktorija, nes toliau įvyko Anglijos ir Hanoverio karūnų dalybos, ir Hanoverio karalius Ernestas Augustas pareiškė pretenzijas į dalį brangenybių, saugomų Anglijos ižde. Ginčas buvo išspręstas jo naudai, ir į Hanoverį iškeliavusių vertybių tarpe buvo Barboros perlai, laikyti brangiausiais Europoje. 1900 m. Jurgio V proanūkės Marijos Luizos vestuvių metu jos močiutė buvo pasipuošusi perlų vėriniu, kuris supo jos kaklą ir ilgomis eilėmis tįso iki kelių-tai buvo paskutinis kartas, kai Barboros perlus kas nors matė, sako knyga "Valdovų meilės pėdsakais", aut. Jadwiga Kudirko-Kudirkienė, Margi Raštai, 2009.

Žvejo valas sunyksta per 600 (šešis šimtus!!!) metų.

Vėžius aš klasifikuoju gurmaniškai, bet neatpažinti plačiažnyplio jau būtų gėda protmūšio komandos legionierei.

Prieš išeidami įsigijome savanoriškus saugomų teritorijų lankymo bilietus. Laura minėjo, kad nuo bilietų platinimo pradžios Asvejos regioniniam parkui pavyko surinkti 700 eurų. Lankytojo bilietus galima įsigyti visuose lankytojų centruose, internetu (platina "Tiketa") ir "Perlo" terminale. Pirmas mūsų žygio taškas buvo Gurakalnė. Tiksliau, Gurakalnės pelkė, o jeigu dar tiksliau- Gurakalnės aukštapelkė. Jinai nuo Dubingių miestelio nutolusi apie 6 km. Ją maitina tik krituliai ir paviršinis vanduo, mineralinių medžiagų čia yra labai mažai, todėl čia auga tik labai rūgščią terpę mėgstantys gailiai, viržiai, vaivorai (girtuoklės), kiminai, švyliai, spanguolės. Lankytojams čia įrengtas medinis pažintinis takas.

Lietuviška žiema.

Balta balta kur dairais.

Sniego trūkumu šiemet skųstis nevalia.

Kuom gilyn į mišką, tuom aukščiau kojas tenka kilnoti.

Sustojame atsikvėpti.

Neaiškios kilmės orientacinių žaidynių liekana. Atsakymas- Viduramžiai.

Susiskaičiuojame ginklus ir rikiuojame pulką eiti į Šamo Baisūno teritoriją.

Gurakalnės aukštapelkė po sniego patalu.

Kūtvėla pelkėje.

Žiemos smagumai.

Akmuo su atminimo lentos ženklu. Galimai Armijos Krajovos aukoms atminti.

Einame Liudgardo šlaito link.

Liudgardo šlaitas.

Liudgardo šlaito ilgis yra apie 570 m., atstumas nuo šlaito viršaus iki ežero yra apie 60 m., paties šlaito aukštis siekia 20-25 m. Žiemą, kai tiek sniego, atrodo tie ilgiai dar pailgėja. Ir laiptai žemyn apsnigti, kai kur ledas po sniegu, atrama tokia taip sau...Manau, pajamos iš savanoriško lankytojo bilieto čia būtų labai tikslingai pavartotos.

Kūtvėla visai nenori lipti žemyn stačiu šlaitu.

Pritupiame, kojos pečių plotyje, rankos aplink medžio kamieną, mintyse persižegnojame, ir tada jau trepsime žemyn.

Miesto Kūtvėloms, kurios pripratusios prie Gedimino kalno funikulieriaus, čia biškį nefaina.

Apsikabinau tą medį ir pamaniau, gal skelbti streiką...Tegul mane gaisrininkai nuo čia nukelia?

Užšalęs Asvejos ežeras.

Liudgardo šlaitas įveiktas sėkmingai.

Žvejų čia pripėduota nemažai.

Liudgardo šlaitas nuo Asvejos pusės.

Kūtvėla ant ledo, tiesiogine prasme. Pirmą kartą gyvenime!

Vasaros metu taip nepasivaikščiosi. Ledo storis apie 15 cm.

Namie pasiėmiau ištraukiamą liniuotę, mūsų butų ūkyje "centimetru" vadinamą, pasižiūrėjau 15 ilgį, ir man visa drąsa išgaravo pamačius, kiek mažai mane skyrė nuo vandens.

Vainikų sala su Jonėnų piliakalniu.

Žiemą ežero ledu pasiekiama sala žinoma dėl archeologų dar beveik netyrinėto piliakalnio. Žvalgymo metu buvo aptikta brūkšniuotosios keramikos, datuojamos I a. pr.m.e.

Ant piliakalnio nesikabarojau, nes saugaus užlipimo nesimatė, o ir vaizdas pro medžius, iš patirties žinau, neįspūdingas.

Nuvirtęs medis.

Pietų pertraukėlė.

Tęsiame kelionę.

Sekantis taškas mūsų šios dienos maršrute-mano išsvajotasis, išgodotasis Dubingių žirgynas su mini zoologijos sodu. Nors viešai deklaruoju nepalaikanti zoologijos sodų idėjos, įspūdingas čia laikomų gyvūnų sąrašas patraukė mano smalsumą. Eiti teko nemažai, bet Laura man pažadėjo kupranugarį!

Kūtvėla žengia viduriu užšalusios Asvejos ir beveik nebijo įlūžti.

Šamo Baisūno valdose Žalktynėje.

Matote, kiekvienas save gerbiantis vandens telkinys turi savo pabaisą, ir Asvejos ežeras nėra išimtis iš taisyklės. Asvejos ežere, Žalktynės kraštovaizdžio draustinyje, gyvena Šamas Baisūnas. Žmonės, kuriems (ne)pasisekė jį pamatyti, vienu balsu tvirtina, kad Šamas Baisūnas yra labai senas, labai didelis, labai protingas, ir labai baisus. Kadangi šamai yra daugiau link nakties meto linkusios žuvys, tai Šamą Baisūną matę žmonės nelabai gerai į jį įsižiūrėti galėjo ir dėlto jų pasakojimai šiek tiek skiriasi (raudonos akys, etc.), bet tai reiškė, kad mūsų žygio metu Šamas Baisūnas (greičiausiai) miega, o ne tykoja iš pasalų kokią Kūtvėlą pro žvejo išgręžtą eketę ūsu įsitraukti. Tai mane šiek tiek guodė, bet vis tiek kojos greičiau kilnojosi, nes labai gąsdina ta nežinomybė, koks iš tikrųjų yra tas legendinis Asvejos Šamas Baisūnas. Laimei, gyvena ir piktai krizendamas sau ūsus raito Šamas Baisūnas tik šio draustinio teritorijoje, o šamai gali dešimtimis metų gyventi vienoje ir toje pačioje duobėje. Su Šamo Baisūno protėviu greičiausiai bus susidūręs Saksonijos gvardietis XVI a., nes Asvejos ežere rasta jo muškieta ir rapyra. Atsižvelgiant į tai, kad šamas gali užaugti net iki 80 kg, geriausia jėgomis su juo matuotis saugiu atstumu nuo kranto. Tačiau turėkite omenyje, kad išdžiūvus vandens telkiniui Šamas Baisūnas sugeba persikelti į kitą vandens telkinį, nueidamas iki 4 km atstumą...pėsčias. Tai, kai stovyklausite vienoje iš stovyklaviečių prie Asvejos ežero, nakčiai neužmirškite užsiremti palapinės duris kokiu žeberklu. Dėl visa ko...

Šioje vietoje ir žvejų grobis skalsesnis. Žino Šamas Baisūnas kur gyventi.

Lengvu rankos mostelėjimu mažas karosas pavirsta į didelį karosą. Dėkui Andriui už foto.

Man, sausumos žiurkei, didinga akimirka-Žemė!!!!

Šmaukšt ir beateinąs muitinės posto direktorius Ryžekas Katinovičius. Oriai, viduriu kelio, jis čia savo teritorijoje.

Kūtvėla tuoj tuoj gaus savo žirgyną!

Dubingių žirgyno gyventojas.

"Keisti žirgai tame Dubingių žirgyne" gyvena,- pakomentavo nuotrauką draugai internetuose. Taigi čia ir yra man žadėtasis kupranugaris! Jo vardas Fokusas, todėl kai žirgyne tikiesi žirgų, o randi kupranugarį, tai tikras fokusas gaunasi :-) Jo vilna leidžia jam maudytis lankytojų dėmesyje bet kokiu oru. Dubingių žirgynas man padarė labai malonų įspūdį dėl trijų priežasčių. Visų pirma-jis dirbo. Jis dirbo žiemos sezono sekmadienį, kai dauguma įmonių skundžiasi blogu oru, klientų trūkumu, šildymo sąskaitomis, sloga ir nepravažiuojamais keliais, todėl ir nedirba.

Visų-antra, čia netikėtai atradau labai skanų šokoladinį tortą ir labai skanų karštą vyną. Po ilgo žygio čia buvo labai gera pailsėti, atgauti jėgas, panaikinti kofeino trūkumą kraujyje, pasidalinti žygio įspūdžiais.

Šokoladinis tortas.

Karštas vynas su vaizdu į maniežą, kur galima stebėti žirgų treniruotes.

Visų trečia- pats mini zoologijos sodas, kurio gyventojai žiemai perkelti į vidaus patalpas. Mane čia nuliūdino tik tai, kad kai kurie triušiai auginami mėsai, bet toks jau tas gamtos ratas. Žirgų čia mums parodė (lankymasis tik su ekskursija) įvairių, visi labai įspūdingi. Žemaitukas pasirodė su charakteriu-nusisukome eiti toliau, tai tik kabarkšt kanopa į gardą- ei, ateikit vėl manęs žiūrėti! Toks biškį primadona :-) Manau, kad Vytauto žirgų girdymas Juodojoje jūroje vyko kiek kitaip, nei mums pasakoja istorijos vadovėliai-žemaitukai gėrė patys, o Vytautas tik kukliai šalia pastovėjo. Išėjome arklių kvapo gaubiami, pilni gerų emocijų. Čia globojami keli žirgai, perimti iš savininkų dėl nepriežiūros; nemažai žirgų su kojos traumomis, bet jų niekas nesiruošia parduoti, nušauti, ar kitaip atsikratyti, kaip kad būna tokiais atvejais- čia jais rūpinasi. Man prieš dieną netekus savo mylimo žiurkėnuko visi tokie dalykai labai per širdį eina.

On top of that, čia galima atsiskaityti bankine kortele.

Žiemos romantika. Kaip kokie Maldyvai, tik su sniegu.

Mėnulis mums kelią šviečia.

Žiemą greitai temsta.

Šakymo rezervato lankymą atidėjome kitam kartui, nes jau reikėjo pasišviesti kelią žibintuvėliais, o iki Dubingių dar geras gabalas kelio liko- ten mūsų dar laukia vyšnaitė ant torto, Radvilų piliavietė. Tiesa, panorama pasigrožėti jau be šansų, bet bus proga prasukti pro Dubingius dar kartą ateityje. Rašytiniuose šaltiniuose Dubingių pilis minima nuo XIV a., o XV a. Vytautas čia pastatė naują pilį ir bažnyčią. Radvilų laikais pilis buvo kelis kartus perstatyta, tačiau XVIII a. galutinai sunyko.

Radvilų pilies griuvėsiai Dubingiuose.

Jeigu tos sienos galėtų kalbėti...

Šioje rūsio patalpoje buvo saugomos brangenybės.

1547 m. čia buvo atvežta Barbora Radvilaitė ir gyveno penkis mėnesius. Neramios jai turėjo būti tos dienos, negana to, dar prie pat jos kambario durų Dubinių pilyje įkrito rūsio skliautas. Kai kurie rašytiniai šaltiniai tvirtina, kad iš išgąsčio Barbora netekusi kūdikio. Pratęsiant temą apie brangenybes, Barbora Žygimantui Augustui yra padovanojusi žiedą su laikrodžiu (tuo metu Europoje jau žinota apie vėduokles su laikrodžiais, tokią turėjusi ir Bona Sforca).

Ištrauka iš Barboros Radvilaitės laiško Žygimantui Augustui, rašyto Dubingiuose 1547 m. gruodžio pradžioje: "Siunčiu Karališkajai Malonybei savo maloningajam ponui žiedelytį, lyg laikrodį, kad Jūsų Karališkoji Malonybė teiktųsi pagal saulę orientuotis ir į Rytus, į Lietuvą, Viešpatie, Dieve duok, Jūsų Karališkoji Malonybė greitai skubėtų. Nuolankiai prašau, kad Jūsų Karališkoji Malonybė, žiūrėdamas į tas dvylika valandų, nors vieną teiktųsi sau pasirinkti, kurią aš, Jūsų Karališkosios Malonybės mažiausioji tarnaitė, galėčiau būti Jūsų Karališkosios Malonybės prisimenama." Laišką pasirašė Jūsų Karališkosios Malonybės mažiausioji ir amžinoji belaisvė Barbora Radvilaitė.
Susipažinti detaliau su Barboros Radvilaitės korespondencija ir praplėsti akiratį apie moterų raštingumą Europoje galite čia: Barboros Radvilaitės laiškai Žygimantui Augustui ir kitiems, PDF failas.

Archeologinių kasinėjimų metu piliavietėje rasta krikšto apyrankė iš monetos, gintaro, ir kriauklės. Manoma, kad moneta linki kūdikiui turtingo gyvenimo, gintaras linki sveikatos, o dėl kriauklės simbolikos mūsų nuomonės išsiskyrė. Aš instinktyviai surišau ją su Santjago de Compostela kriaukle ir piligrimyste ir manau, kad nelabai klydau, juk tradiciškai, kriauklė simbolizuoja krikšto sakramentą, dažnai vanduo ant kūdikio krikšto metu būna pilamas iš kriauklės, o kartais ir pačios krikštyklos būna kriauklės formos. Šaltinis: Shells as Religious Symbols and the Meaning of Life.

Krikšto apyrankė.

Radvilų rūmų griuvėsiai, Dubingiai.

XVI a. Dubingių valdos priklausė evangelikui reformatui Mikalojui Radvilai Rudajam. Pirmoji šios konfesijos bažnyčia Dubingiuose atsirado XVI a. antroje pusėje. Ši bažnyčia buvo netoli Radvilų pilies, ant piliakalnio, kurį supo vanduo, o su sausuma jungė tiltas. Tačiau šie maldos namai buvo įkurti nusavintoje katalikų bažnyčioje, bet nepaisant to, Radvila Rudasis jos rūsyje nusprendė įrengti šeimos kriptą, todėl 1877 m. čia buvo palaidotas jo dvimetis anūkas, irgi Mikalojus. Dar po metų ten atgulė Radvilos Perkūno žmona Ana Sobkovna-Radvilienė ir jos penkiametė dukrytė Barbora. Taip pamažu Radvilų šeimos kripta pildėsi Anapilin išeinančiais šeimos nariais. Jonušas Radvila 1621 m. perstatė bažnyčią naujai, pakeisdamas medinį statinį mūriniu. Renovuotuose rūsiuose minimi septyni rankų darbo marmuriniai sarkofagai, skirti Radvilų palaikams saugoti. Bažnyčia netrukus tapo savotišku giminės nekropoliu: marmurinis altorius stovėjo ant septynių marmurinių stulpų, o ant jo buvo padėta Radvilos Juodojo Bresto Biblija, įrišta į juodą aksomą. Nuo XVII a. konfesinis Radvilų gyvenimas darėsi sudėtingesnis. XVII a. Tvano metu vietovę nusiaubė rusų caro daliniai: bažnyčia buvo nusiaubta, o Radvilų kriptos palaikai buvo išniekinti. Toliau bažnyčia buvo apleista, vyko dvasinis bendruomenės nuosmukis. Paskutinės Radvilų giminės atžalos, Liudvikos Karolinos Radvilaitės dėka, ši bažnyčia sulaukdavo paramos, bet bendruomenė pamažu atsivertinėjo į katalikybę. Krizė bažnyčią ištiko XVII-XVIII a. sandūroje, kai bažnyčia buvo avarinės būklės. 1735 m. žaibo sukelto gaisro metu sudegė bažnyčios stogas. Maldos namai stovėjo tušti, įgriuvusius rūsius su Radvilų giminės palaikais vietiniai apdangstė šiaudais, kol galiausiai viską padengė žemė.

2003 m. piliavietėje buvo pradėti archeologiniai tyrinėjimai. Aptikti Radvilų giminės palaikai buvo iškilmingai perlaidoti 2009 m. Kultūros vertybių registre Dubingiuose stovėjusios evangelikų reformatų bažnyčios liekanos yra įtrauktos į sąrašą kaip valstybės saugomo paminklo dalis. Daugiau apie protestantų maldos namus skaitykite Rolando Vytauto Lingio kelionių gide "Protestantizmo paveldas Lietuvoje", Edukologija, 2013 m.

Ar galite patikėti, kad šios dienos išvyka tęsiasi jau net dešimt valandų? Buvo jau pats laikas riedėti namo, nes kol nusileidome nuo Radvilų piliavietės iki Asvejos regioninio parko lankytojų centro, tai ir visai gili naktis stojo. Taigi, pabaigos žodyje labai dėkoju Laurai, Kristinai, Pauliui, Andriui, Indrei, Eglei ir Vitalikui už draugiją (o Šamui Baisūnui už tai, kad nesuvalgė mūsų) ir tikiuosi, bus dar progų smagiai susimatyti. Naudingos informacijos keliautojai ras Asvejos regioninis parkas tinklalapyje.
Informacija apie savanoriškus saugomų teritorijų lankytojų bilietus: Valstybinių parkų lankytojo bilietas.

Dar apie Asvejos regioninį parką rašė:
MariukasM: Aplink Asveją.
Apie keliones Lietuvoje: Gurakalnės pažintinis takas ir Liudgardo šlaitas.
LA idėjos: Kelionės po Lietuvą, antra dalis (Asvejos regioninis parkas)
Žygeivis.lt Žiemiškos Asvejos svajos.


Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Baisiašamaitė