Savaitgaliais lankome kaimynus: Kūtvėla keliauja į Daugpilį. Antroji diena.

Šiandien su turistine programa startavome apie 10.00 val. iš mano viešbučio kai mane pasitiko gidė Inesa ir visą pusdienį mudu su Ursulijumi buvome atiduoti į jos globą. Pirmiausia su Inesa pasivaikščiojome po Daugpilio istorinį centrą. Būtent po istorinį centrą, o ne senamiestį, nes čia architektūra būdinga XIX a. Caras įsakė mieste statyti iš plytų (žinomi 22 profiliuotų plytų tipai) ir elektrifikuoti, kad miestas būtų puošnus ir turtingas. Istoriniame centre išskiriama 80 kultūriškai ir istoriškai žymių pastatų. Turistai iš Rusijos dažnai sako, kad miestas panašus į Peterburgą.

Daugpilio atsakymas Vatikanui.

Kūtvėla lietaus nebijo. 

Vakar dienos šventės atgarsiai Rygos gatvėje. 

Labai elegantiškas pastatas.

Nemokamas wi-fi viešajame transporte. 

Art Nouveau stiliaus pastatas.

Trečias aukštas pridurtas jau tarybiniais metais. Pirmi du- caro laikų statyba. Pirmame aukšte buvo parduotuvės ar dirbtuvės, o antrame aukšte žmonės gyveno. Tarybiniais metais prireikė daugiau gyvenamųjų patalpų, todėl pridurtas trečias aukštas.

Pavargę balkonai.

Elegantiškas fasadas.

Sinagoga.

Dovydo žvaigždė.

Sinagoga Kadišas pastatyta 1850 m. Joje dabar esantis muziejus lankomas iš anksto susitarus. Sinagoga sutvarkyta 2005 m. Marko Rothko vaikų paramos dėka. Sinagogos atidarymo iškilmėse dalyvavo tuometinė Latvijos prezidentė Vaira Vike-Freiberga. Žydų bendruomenė Daugpilyje įsikūrė XVIII a. Pirmos rašytinės žinios apie Daugpilio žydus yra iš 1784 m. ir mini 1,773 žydų tautybės asmenų surašymą. Nuo 1785 m. Daugpilis tapo pirmuoju Latvijos miestu, kurio miesto taryboje buvo ir žydų. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Daugpilyje gyveno 55,686 žydai, tai buvo 49 proc. visų gyventojų. Čia veikė 30-40 sinagogų. Deja, 1941 m. birželio 26 d. miestą užėmė fašistai. Tik 500 Holokaustą išgyvenusių asmenų sugrįžo į Daugpilį. Žydų bendruomenė atsigavo 1980 m. ir šiuo metu Daugpilyje gyvena apie 400 žydų. Sinagoga Kadišas yra vienintelė veikianti sinagoga mieste. Iš Daugpilio yra kilęs Abraham Isaac Kook, pirmasis Izraelio vyriausiasis rabinas aškenazis.

Tarybinio penicilino bandymai vyko Daugpilyje. 

Kūtvėla Dubrovino parke Daugpilyje. Kas nenusifotografavo su Dubrovinu, tas Daugpilyje nebuvo.

Ursulijus Lepečkojauskas irgi lankosi Daugpilyje. 

Dar šiek tiek pasivaikščiojome po istorinę Daugpilio dalį ir tramvajumi nuvažiavome į Bažnyčių kalvą. Tai yra unikali vieta, nes ja dalinasi keturios didžiausios religinės bendruomenės: liuteronai, katalikai, stačiatikiai ir sentikiai. Rekomenduojama čia ateiti vakare, kai visi keturi maldos namai apšviečiami.

Liuteronų bažnyčia.

Martyno Liuterio vardo bažnyčia.

Liuteronų bendruomenė Daugpilyje atsirado po Reformacijos, bet iki XIX a. neturėjo nuolatinės bažnyčios. Šios bendruomenės nariai buvo daugiausia vokiečiai amatininkai, tvirtovės pareigūnai, kai kurie miestiečiai. Kai Nikolajus I lankėsi Daugpilyje 1834 m., pirštinių meistras Gotfrids Dibels paprašė leidimo liuteronų maldos namams įkurti ir caras privilegiją išdavė 1835 m. Šiam tikslui buvo paskirtas vienas iš tvirtovės pastatų, bet su laiku jis pasidarė per mažas išaugusiai bendruomenei ir 1868 m. buvo pastatyta nauja bažnyčia su mokykla. Bendruomenė nuolatos augo, todėl prireikė naujos bažnyčios ir buvo pradėtos rinkti lėšos statybai. Tuomet Daugpilis priklausė Vitebsko gubernijai ir buvo kreiptąsi į Vitebsko gubernatorių leidimo pirkti žemės sklypą bažnyčios statybai. Prašymas buvo patenkintas ir 1892 m. pradėta statyti nauja bažnyčia, o darbus rėmė savanoriškos bendruomenės aukos. Tuo metu jai priklausė apie 3,000 tikinčiųjų. Pirmojo pasaulinio karo metais bažnyčia labai nukentėjo, buvo atkurta, tada Antrojo pasaulinio karo metais buvo sunaikinta: 1941 m. Raudonajai armijai traukiantis ją sudegino. Nors dar 1942 m. bendruomenė ėmėsi atkurti savo bažnyčią, ėjosi sunkiai, nes tikinčiųjų labai sumažėjo, po 1944 m. nebeturėjo savo pastoriaus ir bažnyčia nukentėjo nuo vandalizmo. Po Antrojo pasaulinio karo pamaldos vyko tik koplyčioje, bet 1975 m. ir ją atėmė, bažnyčia tapo bokso sale. Yra gandas, kad vienas iš atsakingų bažnyčios pavertimo bokso sale asmenų buvo slaptas liuteronas ir tokiu būdu išgelbėjo pastatą nuo galimo visiško ateistinio sunaikinimo. Lyg to maža, 1989 m. kilo gaisras. Liuteronų bendruomenė atgavo savo bažnyčią 1993 m., bet tvarkybos darbai truko iki 1998 m., juos rėmė savanoriškos aukos iš vietinių Daugpilio gyventojų ir bendruomenių Vokietijoje, Norvegijoje, Danijoje, Suomijoje. Interjeras sutvarkytas 2004 m. Nors bendruomenė nedidelė, čia nuolat vyksta pamaldos, paskaitos, koncertai, parodos. Šiuo metu pasaulyje gyvena 60 mln liuteronų, apie 38 mln iš jų-Europoje.

Yra galimybė užlipti į nedidelę apžvalgos aikštelę ir pažvelgti į miestą iš viršaus. Sakoma, kad geru oru matoma Lietuva ir Baltarusija, kurios yra vos keliasdešimt kilometrų nuo Daugpilio. Bažnyčioje yra įdomus paveikslas "Nesantaikos obuolys", kuris keičiantis apšvietimui keičia siužetą.

Kyla pagunda truktelėti už tos virvės...

Žvilgsnis į Bažnyčių kalvą.

Iš liuteronų bažnyčios apžvalgos bokšto matomas kalėjimas. Jis yra žinomas kaip "Baltasis kalėjimas" dėl to, kad yra nudažytas baltai-tokiame fone matomas net mažiausias šešėlis. Kai kalėjimo architektas baigė statybas, jis apie tai pranešė tuometiniam Vitebsko gubernatoriui, bet įvyko nedidelis kalbinis nesusipratimas, nes architektas parašė gubernatoriui, kad "тюрьма для вас готова", už ką savaitę kalėjo savo kūrinyje.

Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo bažnyčia.

Katalikų bažnyčia pastatyta 1905 m. Pasakojama, kad kadaise šios bažnyčios vietoje buvo ežeras, kuriame nuskendo dievobaimingo turtingo pirklio dukros. Jis nusausino ežerą ir pastatė dvibokštę Švč. Mergelės Marijos bažnyčią. Architektu buvo Wilhelm Neimanis, kuris projektavo ir kaimyninę liuteronų bažnyčią. 1909 m. bažnyčia gavo vargonus iš Lenkijos. Centrinio altoriaus paveikslą su Nekaltojo Prasidėjimo nutapė garsus ispanų dailininkas Bartolome Esteban Murillo (1618-1682), šiuo metu paveikslo originalas yra Ermitaže.

Dvibokštė katalikų bažnyčia.

Fasado fragmentas.

Ta pati ranka ir akis kūrė.

Šv. Boriso ir Glebo stačiatikių cerkvė pastatyta irgi 1905 m. ir buvo skirta tuometinio Dvinsko kariškiams. Cerkvė skirta ne tik atminti pamaldžius kunigaikščius Borisą ir Glebą, bet ir Šv. Aleksijų iš Maskvos. 1938 m. cerkvė gavo soboro statusą. Ne kartą (1922-1923 m., 1926-1927 m., 1930-1931 m.) renovuota cerkvė nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, o po karo sudegė dar du kartus. Paskutiniai rimti tvarkybos darbai buvo atlikti 1995 m. Ikonostasas ir devyniolika 1820 m. sukurtų ikonų yra saugomi valstybės kaip kultūros paminklai. Ši cerkvė laikoma viso regiono puošmena. Manau, kad dėl tokių kultūros paveldo paminklų, kuriuos aprašinėju savo pasakojime iš Daugpilio, šiame mieste gidauti gali tik akredituoti gidai.

Šv. Boriso ir Glebo cerkvė.

Fasado fragmentas.

Skareles galima pasiskolinti.

Sentikių cerkvės aplankyti negalėjome, nes ši bendruomenė laikosi uždarai ir turistų nepriima. Jų cerkvė pastatyta 1908-1928 m. Čia saugomos senos ikonos ir retos knygos. Ši sentikių cerkvė yra viena didžiausių Latvijoje ir skirta Dievo Motinai bei Šv. Mikalojui. Originalioji cerkvė buvo subombarduota Antrojo pasaulinio karo metais, bet po karo buvo atstatyta, 1983 m. restauruota ir turi šešių eilių ikonostasą. Gaila, bet paprastiems turistams šios vertybės neprieinamos.

Sentikių cerkvė Daugpilyje.

Netoli Bažnyčių kalvos yra kitas mūsų šiandienos pažintinis objektas-Daugpilio šratų gamykla, seniausia amunicijos gamykla Šiaurės Europoje. Sakoma, kad kai degė švino stogą turėjusi Bristolio katedra, buvo pastebėta, kad nuo degančio stogo "lyja ašaromis", t.y. ištirpęs švinas krenta žemyn ir, veikiamas žemės traukos, suformuoja tobulos formos lašus. Šitokia švino pavertimo šratais technologija imta taikyti nuo 1782 m., konkrečiai Daugpilio gamykla atsidarė 1883 m., o ant iškabos skelbiami 1886 m. žymi jau pilnai veikiančios gamyklos pirmuosius metus. Šiuo metu gamykla realiai gamina produkciją, skirtą medžioklei, dvi dienas metuose, o kitu laiku čia galima ateiti turistams susipažinti su produkcija, užlipti į švino liejimo bokštą pasižiūrėti į miestą iš viršaus, aplankyti nedidelį muziejų ir netgi pašaudyti į taikinius. Ursulijus Lepečkojauskas net giliau į mano rankinę įsikniso, šviną užuodęs. Ši gamykla yra vienintelė amunicijos gamykla Baltijos šalyse, kuri priima turistus.

DSR gamykla Daugpilyje.

Svarbi informacija turistams. 

Produkcijos pavyzdžiai.

Vasia, geroji gamyklos dvasia. 

Kūtvėla gilinasi į industrinio turizmo niuansus. 

Du Ursulijai Lepečkojauskai telpa į 10 kg šratų maišelį.

Berods, 120 laiptų iki liejimo taško. 

Liejimo taškas bokšto viršuje.

Iš bokšto viršuje esančio liejimo taško karštas metalo lydinys iš švino, arseno ir stibio per specialiu filtru padengtą rėtį liejamas žemyn iš tokios aukštybės, į kurią visa padususi vos gyva užsikabarojau, per minėtą rėtį suformuojami lašeliai krenta į bokšto dugne esantį šulinį su vandeniu ir atšala, taip suformuodami šratus. Tada specialia technika (retkarčiais ir su žmogaus pagalba) šratai iškeliami į kokybės patikrinimo ir pakavimo cechą. Čia gali būti pagaminama trys milijonai šratų vienu liejinio užleidimu. Moteriškei filologei sunku ten susigaudyti technologijose, bet viskas atrodė labai įspūdingai, mūsų gidas labai didžiavosi tuo, ką daro. Rekomenduoju įtraukti šį objektą į savo pažintinę programą jeigu užsuksite į Daugpilį.

Daugpilio panorama. Dar buvo galima lipti ir aukščiau, bet man jau prasidėjo fobija. 

Supakuota produkcija gamyklos muziejuje.

Šratus pakuoti buvo moterų darbas.

Ursulijus Lepečkojauskas nepritaria medžioklei. 

Kūtvėla su instruktoriumi Pavelu ruošiasi savo pirmam šūviui. 

Ekskursijos pabaigoje mus nuvedė į šaudyklą, kur gidas parodė, kaip užtaisomas ginklas ir leido pašaudyti į taikinius (plastiko buteliukus). Pataikiau iš pirmo karto! Tada, kaip reikalauja instrukcija, atidžiai nusiplovėme rankas, susitikome su Ilona ir nuvažiavome pavalgyti į "Dublin Irish Pub".

Latvija neturi savo tradicinės virtuvės taip, kaip mes ją suprantame Lietuvoje- pas mus svečius stebina šaltibarščiai ir cepelinai, nors dėl jų autentikos lietuvių gastronomijoje irgi galima ginčytis. Dalinai šią nišą Latvijoje užpildo specialiai sukurtas "Daugpilio meniu", kurio patiekalų vėl padegustavome. Kodėl airiškame pabe? Šiuo metu apie 25,000 latvių gyvena Airijoje, bet nepamiršta ir savo gimtinės.

Airiškas pabas yra Daugpilio autobusų stoties pastate.

Nors protmūšius renk.

"Pirmasis mažojo Marko šedevras", skirtas Mark Rothko, su "Daugpilio legaliojo dopingo" salotomis.

Kas įkvėpė šio patiekalo kūrimą? Kai 1810 m. Daugpilio tvirtovę statė 12,000 vyrų, jų tarpe 2,000 buvo iš artimiausių kaimų. Buvo pastebėta, kad šie vietiniai žmonės valgydavo duoną su kanapių sviestu po sunkios darbo dienos, ir šis sumuštinis padėdavo jiems likti ištvermingiems ir statybos nebuvo sustojusios. Kanapės panaudojamos ir šiose "dopinginėse" salotose, kurių siūlo paragauti šiame airiškame pabe. Tiesa, kepsnys buvo kiek perpreskonintas-virėjas turbūt įsimylėjo?

Sakoma, geriausias sūrio pyragas mieste. Man irgi patiko. 

Kai nuo per daug alaus užauga sparnai.

Netrukus jau glaudžiausi prie liūtų, saugančių Daugpilio krašto muziejaus prieigas. Mano apsilankymo metu buvo keičiama ekspozicija, bet mus pasitikusi pati muziejaus direktorė pavedžiojo po lankytojams prieinamas ir neprieinamas muziejaus erdves. Šiame pastate muziejus veikia nuo 1938 m. Prisipažinsiu, krašto muziejai nėra man patys įdomiausi, nes juose dažnai būna sukaupta tarpusavyje nesusijusių kratinių kolekcija iš paskirų daiktelių, juodai baltų nuotraukų ir panašaus turto. Tačiau Daugpilio krašto muziejus šiuo metu rengiasi persitvarkyti pagal naują koncepciją ir suteikti daugiau interaktyvumo lankytojams, kaip paslaptį sužinojau ir kokią vertingą kolekciją jie gali gauti metų eigoje, o tada šis muziejus taps turistų traukos centru. Kol kas-paslaptis ir Jums.

Liūtai yra gerai.

Memorialinė lenta Janiui Rainiui.

Pirmosios Daupilio tvirtovės maketas. 

Kokie laikai, tokios ir spynos.

Restauruota karieta.

Šiame muziejuje, pasirodo, dar ir vaidenasi, I kid you not. Naktiniai sargai dievagojasi girdėdavę žingsnius, o ryte rasdavę džiovintas gėles iš vazų išrankiotas. Skeptikai sako, kad sename pastate dar ne tokių garsų galima išgirsti, bet visgi pavyko nufilmuoti kažką panašaus į skraidančius energijos kamuolius. Ekstrasensų nuomone, šio muziejaus ekspozicijose esantys daiktai (yra ir pagonio kario skeletas) galimai priklausė negera mirtimi mirusiems žmonėms, ir ta energetika dabar siautėja. Laimei, muziejus turi ikonų ekspoziciją, kurią teisingai pagal hierarchiją išdėstyti padėjo šventikai, ir šios ikonos neutralizuoja vaiduoklių poveikį. Norite tikėkite, norite ne, o mane net šiurpas nukratė.

Prieš šias ikonas turistai būna ir poterius sukalba. 

Ruošiama nauja ekspozicija apie samovarus.

Prašome eiti arbatos gerti. 

Edukacijos klasė atsirado nuo visokių daiktų sankaupų išvalytame rūsyje.

Kūtvėla senajame Daugpilyje.

Man patiko atidengtas mūras. 

Kai rašiau, kad latviai nelabai turi nacionalinių patiekalų, neturėjau omenyje regioninių kulinarinių pasiekimų. Štai Latgalos regione daromas alkoholinis gėrimas "šmakovka" turi net savo muziejų, kuriame turistas supažindinamas su gamybos technologija taip išsamiai, kad grįžęs namo gali mažą asmeninį fabrikėlį atsidaryti. O kai kurie aparatai man įtarinai pasirodė į užmaskuotas laiko mašinas. Kitų blogerių įspūdžius (rusų kalba) pasiskaityti ir nuotraukas pasižiūrėti galite pas Шмаковка Даугавпилса – сходить в музей и не напиться!

Degustuojame skystas tradicijas.

Šis muziejus skirtas apžvelgti istorines naminio alkoholio gamybos paslaptis ir oficialios valdžios poziciją tokios namudinės pramonės atžvilgiu. Muziejus unikalus tuom, kad jis paėmė iš esmės nelegalaus alkoholio varymą ir padarė iš jo atrakciją turistams. Sunkiai įsivaizduoju, kad Lietuvoje atsirastų muziejus "pilstukui". Ekspozicija prasideda nuo žaliavos auginimo, paruošiamųjų darbų šio latviško pilstuko varymui, įvairių prietaisų pristatymas ir niuansai (jeigu nepaliksite skylutės konteineryje, sprogs taip, kad trijų jūreivių keiksmažodžių bagažas pasirodys per mažas), galiausiai- produkto realizacija. Dabar esu visiškai kvalifikuota išsivaryti šio gėrimuko, rašykite man drąsiai.

Susipažinkite-Kotryna Četvertak. Jekaterina II nustatė, kad skysčiai bus matuojami kibiro ketvirčiais.
Prašome- četvertakas.

Latgalos moterų sijonų raštai. Čia tai įvairovė!

Penkios Daugpilio religinės bendruomenės (jų yra ir daugiau). 

Ne alkoholis, o vaistai. Jeigu tuom tikite.

Kūtvėla prie laiko mašinos šmakovkos muziejuje. 

Buvo jau apie 18.00 val., kai jau iš nuovargio praktiškai blakstienų pagalba judėjau pas ežiuką į labai mielą barą netoli mano viešbučio- "Ežiukas rūke". Čia patogiai nunirau į sofą ir palaimingai atsidusau- sunkus darbas tas keliavimas. Susiradau ir ežiuką. Gaila, neradau niekur pirkti nedidelio pliušiaus, būtų Ursulijaus Lepečkojausko draugas.

Kūtvėla džiaugiasi sėkmingai atlikusi pažintinę programą. 

Rūšių draugystė.

Ursulijus Lepečkojauskas ir Adatagalva Latgalauskas aptaria pliušių gyvenimo sąlygas.

Dar norėjau mesti paskutinį žvilgsnį į temstantį miestą, todėl Ilona mane pamėtėjo iki Daugpilio tvirtovės, kur ir atsisveikinome iki kito karto. Tvirtovė buvo tuščia, išskyrus kelis šunis vedžiojusius žmones ir dykinėjusius vaikus. Apsukau garbės ratą ir tramvajumi parvažiavau iki viešbučio.

Viena iš tvirtovės gatvių.

Restauratorių laukia ilgas darbas.

Tyla, ramybė ir lietus.

Susidėjau daiktus ir ištiesiau padus. Šianakt koncertinė programa restorane nevyko, todėl išsimiegojau labai gerai. Ryte labai stipriai lijo, todėl kirbėjo mintis drybsoti kambaryje kiek įmanoma ilgiau (autobusas į Vilnių buvo 11.15 val.), bet visgi griaužė ir nepasitenkinimo kirminas, kad galima dar kažką pamatyti. Tuo labiau, kad jau buvau nusižiūrėjusi porą lankytinų objektų. Taigi, laimėjo nuotykių troškulys ir iš viešbučio išsiregistravau anksčiau laiko. Daiktus labai patogiai palikau mokamoje saugojimo kameroje autobusų stotyje (0.70 eur) ir patraukiau pirmiausia ieškoti Marko Rothko gimtųjų namų vietos. Pastatai neišliko, bet yra pastatytas paminklas. Įsijungiau mobiliojo interneto navigaciją telefone, gal nebankrutuosiu.

Romuald Gibovsky sukurtas memorialas vietoje, kur 1892-1913 m. gyveno Rothkowitz šeima.

Tada ieškojau paminklo Holokausto aukoms. Jų yra keletas, bet nebuvome nei prie vieno. Tiesą sakant, jų dar ir gerai paieškoti reiktų. Nusprendžiau, kad bent vieną tikrai turiu susirasti. Nors ir turėjau navigaciją telefone, klaidžiojau po uždarytą geležinkelio depą taip uoliai, kad darbininkas iš vagonėlio iškišo galvą paklausti, ko ieškau. Į Holokausto aukų kapavietę neveda joks kelio ženklas, takas vos vos pramintas, jokio informacinio stendo. Trumpai tariant-ši vieta yra už "Baltojo kalėjimo".

Į Holokausto aukų kapavietę veda tas takelis dešinėje.

Raudonos žvaigždės-nu nelabai žydiška.

Masinė kapavietė.

Obeliskas.

Taip, raudonos žvaigždės jau nebestebina.

Holokausto aukoms atminti.

Čia guli virš 1,000 Daugpilio žydų.

Tarybiniais metais atsirado šis obeliskas fašizmo aukoms atminti, o 2007 m. žydų bendruomenių taryba Latvijoje pasirūpinio šiais dviem granitiniais blokeliais. Jeigu ir toliau taip lis ir žolė vešės, galima ir neberasti šio atminties ženklo.

Visuomeninio transporto stotelės Daugpilyje.

Tokių stendų ir Vilniuje reiktų. 

Čia nėra mero, kuris medžius kerta, tai užstoja grožį.

Dailus fasadas.

Daugpilio universitetas.

Saulės laikrodis sukurtas 1910 m. ir rodo geografinę Daugpilio platumą: 56'.

A. Pumpuro skvere yra 1966 m. sukurtas šio poeto biustas. Už jo yra fontanas su mergina, jo vietoje anksčiau buvo kitas
fontanas, kurį dėl išvaizdos praminė "Tareločka". 

Kiek šunų matote?

Šikšnosparniai saugo ramų jūsų miegą. 

Kultūros paminklu pripažintas namas.

Saugoma valstybės.

Taigi, Jūs patys matote, kad į Daugpilį turistiškai pasmalsauti tikrai verta nuvažiuoti. Atsiėmiau daiktus iš autobusų stoties saugojimo kameros, sulaukiau savo Ecolines autobuso ir už gerų trijų valandų išlipau Vilniaus autobusų stotyje. Gera grįžti namo.

Kas liko už kadro?

• Ecolines autobusas Vilnius-Daugpilis atstumą įveikia per tris valandas. Kelią trumpina planšetai su muzika ir filmais, veikia nemokamas wi-fi. 
• Park Hotel Latgola yra 10-15 min. pėsčiomis nuo autobusų stoties Daugpilyje. Šalia viešbučio yra prekybos centras, supermarketas, paštas, tramvajaus stotelė. 
• Daugpilio TIC galima gauti miesto žemėlapį, nusipirkti atvirukų, susižinoti reikiamą informaciją. 
• Viešasis transportas: mieste važinėja tramvajus ir autobusai, bilietai perkami iš konduktorės, pilna kaina 0,43 eur nepriklausomai nuo stotelių skaičiaus. 
• Wi-fi: nemokamas gaudosi ilgai ir sunkiai, bet baruose ir kavinėse labai greitas. 
• Ingress: yra daug portalų. Smurfų nerasta :-) 
• Kalba: rusiškai arba angliškai (jeigu nemokate latviškai).
• Kainos: kainų šoko nepatyriau, nuo Vilniaus kainų beveik nesiskiria, kai kas man ir pigiau pasirodė. Kadangi didžiąja dalimi buvau svečias, tai mokėti nereikėjo. 

Šio įrašo turinys atsirado partnerių dėka. Kūtvėla dėkoja autobusų firmai Ecolines ir Daugpilio TIC darbuotojams už partnerystę. Turinio kokybei ir mano asmeninei nuomonei ši parama įtakos nedarė.